Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose laikotarpiu nuo 2017-12-07 iki 2018-02-06, nepagrįstai skiriant drausmines nuobaudas bei kalint kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kybartų pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Dėl drausminių nuobaudų skyrimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad už atsisakymą gyventi paskirtame būryje Nr. 1 Kybartų pataisos namų direktoriaus nutarimais pareiškėjui buvo skirtos šios drausminės nuobaudos: 2017-12-11 – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 15 parų; 2017-12-27 – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 15 parų; 2018-01-08 – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 15 parų, 2018-01-23 – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 14 parų (b. l. 18, 57, 59, 85, 91). Minėtais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti rašytinius pasiaiškinamus, susipažinti su nutarimais dėl drausminių nuobaudų skyrimo (pareiškėjas pasirašyti atsisakė), išaiškinta šių nutarimų apskundimo tvarka.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui 2017-12-08 atsisakius gyventi paskirtame būryje, Kybartų pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyrius atliko tarnybinį tyrimą ir 2017-12-11 surašė Tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 10/23-280 „Dėl nuteistojo E. P. atsisakymo atlikti bausmę paskirtame būryje“, iš kurios matyti, kad atsisakydamas atlikti bausmę būryje Nr. 1 pareiškėjas jokių priežasčių nenurodė, aplinkybių nedetalizavo, motyvų nepaaiškino, o į paskirtą būrį net nebuvo nuėjęs (b. l. 61-62). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas eilę kartų atsisakė gyventi jam paskirtame būryje. Kiekvieną kartą pareiškėjui atsisakius gyventi būryje, jam buvo suteikta galimybė pateikti rašytinius pasiaiškinimus. Pareiškėjas taip pat skundais kreipėsi į Kybartų pataisos namų direktorių (b. l. 63, 67, 70, 72, 75, 76, 78, 79, 83, 87, 94). Tačiau minėtais duomenimis nustatyta, kad savo atsisakymų eiti į paskirtą būrį pareiškėjas niekada nepagrindė ir aplinkybių nedetalizavo. Iš Kybartų pataisos namų pareigūnų tarnybinių pranešimų, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pažymų matyti, kad ginčo laikotarpiu jokios konkrečios informacijos apie grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei pataisos namuose nebuvo surinkta ir šių aplinkybių pats pareiškėjas niekada nekonkretizavo.

Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog Kybartų pataisos namuose kalintys nuteistieji būtų nusistatę pareiškėjo atžvilgiu priešiškai, dėl ko jis negalėtų gyventi paskirtame būryje. Pats pareiškėjas savo paaiškinimuose tik abstrakčiai nurodė, kad atsisako persikelti į paskirtą būrį dėl to, kad ten jam nesaugu. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo atsisakymas gyventi būryje būtų priežastiniame ryšyje su, kaip nurodoma skunde, kitų nuteistųjų netinkamu elgesiu bei iš to kylančia grėsme pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, jog jis atsisakė gyventi paskirtame būryje dėl grėsmės sveikatai ir gyvybei, vertintini kaip deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmetami.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų, garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis. Nuobaudos nuteistajam gali būti skiriamos tik už bausmės atlikimo režimo pažeidimus. Bendrąsias nuteistųjų teises reglamentuoja BVK 11 straipsnis, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitų valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ar tarptautines institucijas. Aptartų BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto normų imperatyvus pobūdis ir BVK 11 straipsnyje reglamentuotos bendrosios nuteistųjų teisės reiškia, kad nuteistasis privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažyminėtina, kad nuteistieji pataisos įstaigose skirstomi pagal nustatytus kriterijus siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.). Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes (paprastoji, lengvoji, drausmės), būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas, turi būti atsižvelgiama į Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikomasi nuteistųjų atskiro laikymo kriterijų, įtvirtintų Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje ir, esant galimybėms, įvertinami papildomi izoliavimo kriterijai, numatyti BVK 70 straipsnio 4 dalyje (žr., pvz., LVAT 2012-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).

Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., LVAT 2012-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (BVK 70 str. 6 d.), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012; 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Bylos duomenys patvirtina, kad atvykęs į Kybartų pataisos namus pareiškėjas raštu kreipėsi į administraciją prašydamas uždaryti jį į kamerą pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnį, kadangi pataisos namuose jis turi priešų kitų nuteistųjų tarpe (b. l. 63). Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, pareiškėjo prašymas buvo abstraktus ir nemotyvuotas, todėl, teismo vertinimu, Kybartų pataisos namų 2017-12-22 sprendimu Nr. 7/1-2665 pagrįstai buvo netenkintas kaip nepagrįstas (b. l. 64).

Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad pareigūnai skirdami drausmines nuobaudas kerštavo ir darė spaudimą. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, surinktų ir ištirtų įrodymų visuma sudaro pagrindą pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigti ir konstatuoti, kad pats pareiškėjas nesilaikė administracijos nurodymų ir tuo būdu pažeidė nustatytą pataisos įstaigos tvarką. Teismo vertinimu, pareiškėjui manant, kad jis nepagrįstai buvo baudžiamas, jis turėjo galimybę Marijampolės pataisos namų direktoriaus nutarimus dėl drausminių nuobaudų skyrimo apskųsti Kalėjimų departamento direktoriui, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, šia teise pareiškėjas nepasinaudojo. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui drausminė nuobauda buvo skirta ne dėl to, kad pareigūnai jam kerštavo, bet už administracijos nurodymų nevykdymą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog nuteistojo abejonė dėl pataisos įstaigos reikalavimo teisėtumo (jei tuo abejojama) gali būti pareikšta įstatymų nustatyta tvarka, t. y. įvykdant reikalavimą ir po to paduodant skundą (BVK 5 str., 12 str., 110 str. 1 d. 2 p. ir 3 d., 143 str. 5 ir 9 d.), o ne pareiškėjo pasirinktu įstatymo reikalavimų neatitinkančiu būdu (atsisakant vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą) (žr., pvz., LVAT 2014-02-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-99/2014 ir kt.). Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus gyventi paskirtame būryje (eiti gyventi į paskirtą būrį), pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus ir toks pažeidimas yra pakankamas pagrindas nuobaudai skirti (BVK 142 str.).

BVK 183 straipsnis numato teisę apskųsti bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmus bei sprendimus. Minėti veiksmai ar sprendimai skundžiami bausmę vykdančios institucijos direktoriui, o pastarojo sprendimai - Kalėjimų departamento direktoriui. Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo dienos gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (BVK 183 str. 3 d.). Byloje nėra duomenų, kad jam paskirtas drausmines nuobaudas, pareiškėjas būtų apskundęs Kalėjimų departamento direktoriui. Administraciniai aktai, kuriais nuobaudos buvo paskirtos, yra nepanaikinti, o pareiškėjui paskirtų nuobaudų pagrįstumas ir teisėtumas teismui nekelia abejonių. Esminė neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos priimti neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus buvo privaloma veikti. Pagal jau minėtą teisinį reglamentavimą neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų. Nenustačius, kad minėti aktai yra neteisėti, neturtinės žalos atlyginimas šioje dalyje negalimas.

Dėl kalinimo sąlygų.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017-12-08 iki 2017-12-26 pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 1, kurios plotas 8,53 kv. m., joje buvo laikomi 1-2 asmenys, taigi vienam asmeniui patalpoje teko nuo 4,26 kv. m. (8,53/2) ploto; nuo 2017-12-26 iki 2018-02-06 – kamerų tipo patalpoje Nr. 9, kurios plotas 15,81 kv. m., buvo laikomi 2-4 asmenys, taigi vienam asmeniui patalpoje teko nuo 3,95 kv. m. (15,81/4) ploto (b. l. 19). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas neturtinęs žalą grindė aplinkybėmis dėl išdaužytų kamerų langų, žemos oro temperatūros, susikaupusios drėgmės, neįrengto vėdinimo.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35-65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra 18 - 28 °C. Laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų (20 p.). Laisvės atėmimo vietos įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).

Bylos duomenys patvirtina, jog Kybartų pataisos namų kamerų tipo patalpose yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, kameras taip pat galima vėdinti per atveriamus langus (b. l. 20), taigi nėra teisinio pagrindo konstatuoti pažeidimą šioje dalyje. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje su išdaužytais langais, ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl žemos oro temperatūros ar didelės drėgmės. Kaip matyti iš bylos duomenų, sugedę ar sugadinti įrenginiai yra nuolat remontuojami (b. l. 20). Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai prižiūri ir vėdina patalpas, neturi problemų dėl drėgmės ir pelėsio jose. Savo argumentus dėl drėgmės kaupimosi pareiškėjas iš esmės grindė tuo, jog nebuvo įrengta vėdinimo sistema, todėl nekonstatavus pažeidimo dėl netinkamo vėdinimo, nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą dėl netinkamo drėgmės lygio. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo ir įrengimo atitikties Lietuvos higienos normos reikalavimams. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumentų apie patalpų tvarką teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 37 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo paties pareiškėjo valios. Atsakovo atstovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl vabalų (kenkėjų) plitimo gyvenamosiose patalpose. Tuo tarpu atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Kybartų pataisos namų ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 20, 21), pagal kurią, paslaugų tiekėjas įsipareigojo lankyti objektą ir atlikti kenkėjų naikinimą. Minėtais duomenimis nustatyta, kad darbai atliekami kartą per mėnesį ir pagal poreikį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo. Byloje taip pat nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Iš atsakovo atstovo į bylą pateikto Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo matyti, kad kenkėjų stebėjimo ir naikinimo paslaugos atliekamos (b. l. 22-24). Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl vabalų (kenkėjų) plitimo ir netinkamo jų naikinimo gyvenamosiose patalpose. Kita vertus, teismas pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį Nr. A-1374-624/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėti pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmetami.

Pagal BVK 145 straipsnį perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina BVK 100, 109, 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą. Atsižvelgiant į minėtą reglamentavimą, pareiškėjo argumentai, jog kamerų tipo patalpose jis neturėjo galimybės paskambinti, nusipirkti maisto produktų, siųsti laiškų, eiti į pasimatymus, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščioti buvo vedamas tik 1 valandą per parą, todėl nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų neturtinės žalos atlyginimas šioje dalyje negalimas.

Pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė, kad čiužiniai buvo purvini, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė ir nedetalizavo, kada konkrečiai ir kokiu būdu šie pažeidimai pasireiškė jo atžvilgiu. Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka vien tik deklaratyviai išvardinti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti aiškiai nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais ir sveikatos pablogėjimu. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Kybartų pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.