Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Violetos Balčytienės, Broniaus Januškos ir Liudmilos Zaborovskos, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos V. G. skundą atsakovams Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai, Valstybinei energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama 1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014-02-12 sprendimą Nr. 17R-3678; 2) įpareigoti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisiją priimti naują sprendimą pareiškėjos prašymą Nr. 15R-3468 tenkinti visiškai. Pareiškėja į posėdį neatvyko. Apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama jai nedalyvaujant. Skunde (b. l. 1-2) nurodė, kad kreipėsi į Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisiją (toliau – ir Komisija) su prašymu kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtojimu, kurį 2014-02-12 sprendimu Nr. 17R-3678 buvo atsisakyta tenkinti. Šis sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, prieštaringas, priimtas netinkamai išanalizavus pateiktus dokumentus. Skundžiamame sprendime klaidingai nustatyta, kad patirtos išlaidos nėra tinkamai įrodytos pagrindžiamaisiais dokumentais. 2012-10-15 su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (rangovu) sudarė rangos sutartį dėl saulės energijos elektrinės įrengimo, 2013-02-01 rangovas faktiškai atliko visus darbus. Pareiškėja 2013-01-14 sumokėjo rangovui dalinį apmokėjimą už atliktus darbus, ką patvirtina Komisijai pateiktas kasos pajamų orderis, tuo pilna apimtimi įvykdydama savo pareigą pagrįsti ir įrodyti patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad tarp pareiškėjos ir rangovo kilo ginčas dėl visiško atsiskaitymo pagal sutartis, todėl likę mokėjimai nebuvo atlikti ir sąskaita-faktūra nebuvo išrašyta. Pareiškėja atitiko visus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymu (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) ir 2013 m. birželio 23 dieną, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 594 patvirtintu Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas) keliamus reikalavimus, todėl prašymas kompensuoti išlaidas turėjo būti patenkintas. Skundžiamu sprendimu buvo pažeisti teisinio saugumo, teisinio tikrumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principai.

Atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos, atstovo ir atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovas į posėdį neatvyko. Apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant. Atsiliepime į skundą (b. l. 18-20) nurodo, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas ir prašo jį atmesti. Pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, įrodančių patirtų išlaidų pagrįstumą. Pateikta kasos pajamų orderio kvito kopija, tačiau nepateikti duomenys dėl avanso negrąžinimo, darbų atlikimo aktai. VĮ Energetikos agentūros 2013-12-10 raštu Nr. SD-01-07-267 pareiškėjai buvo pateiktas prašymas pateikti avansinių mokėjimų išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tačiau pareiškėja jų nepateikė. Taip pat ji nesiėmė veiksmų galimiems nuostoliams sumažinti ir dokumentais neįrodė savo ketinimų, veiksmų susigrąžinti avansinius mokėjimus. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d., teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu – šiuo atveju Komisija skundžiamus sprendimus priėmė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją. Priimant skundžiamus sprendimus nebuvo padaryta aiški klaida, nepiktnaudžiauta įgaliojimais, dėl šių priežasčių šie sprendimai yra pagrįsti, teisėti, priimti vadovaujantis Aprašo nuostatomis, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovas į posėdį neatvyko. Apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant. Atsiliepime į skundą (b. l. 14-15) nurodo, kad priimdama skundžiamą sprendimą Komisija veikė kompetencijos ribose, vadovavosi jai suteikta diskrecija, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti. Komisijai yra suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo, ji turi diskreciją pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Šie Komisijos įgalinimai numatyti Aprašo 18-21 punktuose, jokiems kitiems asmenims, įskaitant ir pareiškėją, Aprašas nesuteikia įgaliojimų vertinti tokių išlaidų pagrįstumo. Atsižvelgiant į susiklosčiusią Lietuvos ir Europos Sąjungos teismų praktiką, teismo vertinimas šiuo atveju apsiriboja klausimais ar Komisija nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių ir, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Skundžiami sprendimai atitinka šiuos reikalavimus, todėl prašo pareiškėjos skundą atmesti.

Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados

Byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014-02-12 sprendimo Nr. 17R-3678 (b. l. 5), kuriuo buvo pripažintos nekompensuotinomis pareiškėjos V. G. patirtos išlaidos dėl saulės šviesos energijos elektrinės projekto.

2012-10-15 pareiškėja su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė rangos sutartį Nr. 121015 (toliau – ir Sutartis) (b. l. 6) dėl saulės energijos elektrinių įrengimo.

Pareiškėjos Komisijai pateiktame 2013-01-14 UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderio kvite ETPK Nr. 4 (b. l. 8) nurodyta, kad pareiškėja atliko 6250 Lt avansinį mokėjimą, kurį priėmė minėtos įmonės atstovas.

2013-01-28 buvo surašytas perduodamų darbų lydraštis Nr. 0128-2 (b. l. 9), pagal kurį UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius pateikė pareiškėjai dvejus techninius projektus.

2013-08-30 pareiškėja pateikė Komisijai prašymą kompensuoti išlaidas, susijusias su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Šiame prašyme nurodė patyrusi 18755 Lt išlaidų, susijusių su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, elektrinės – nesudėtingo statinio supaprastinto projekto parengimui bei elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbams.

2013-12-10 Valstybės įmonė Energetikos agentūra raštu Nr. SD-01-07-267 (b. l. 26) kreipėsi į pareiškėją prašydama pateikti Sutarties nutraukimo susitarimą ar kitą dokumentą, patvirtinantį, kad sumokėtas avansinis mokėjimas nebuvo grąžintas pareiškėjui (sutarties nutraukimo dokumentą, PVM sąskaitą-faktūrą, darbų atlikimo aktą ar kitą dokumentą).

Nagrinėjamo ginčo santykius reguliuojantis teisinis reglamentavimas aiškintinas sistemiškai, atsižvelgiant į kartu priimtas kitų įstatymų nuostatas. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu (toliau – ir AIEĮ) siekiama užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 str. 2 d.). Įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių (žr. 2010 m. vasario 18 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto aiškinamąjį raštą Nr. XIP-1749). Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme įtvirtinus inter alia tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

2013-01-17 buvo priimtos AIEĮ pataisos (įsigaliojo 2013-02-01), pagal kurias buvo pakeistas fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki šių pakeitimų galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (žr. AIEĮ 20 str. 7 d., 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). 2013-02-01 įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena – buvo įtvirtinta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos (žr. AIEĮ 20 str. 6 d., 2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija).

Dėl šitų pakeitimų daliai asmenų, kurie pagal AIEĮ buvo gavę leidimus plėtoti saulės elektros energijos gamybos pajėgumą pasikeitė šios veiklos sąlygos ir buvo numatyta galimybė asmenims, kurie šios veiklos nebevykdys, kompensuoti patirtas pagrįstas išlaidas.

2013-01-17 priimto Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo, 3 straipsnyje numatyta, kad asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo. Šio įstatymo aiškinamajame rašte numatyta, kad jo tikslas – užtikrinti sklandų AIEĮ pakeitimų įgyvendinimą ir darnią tolesnę atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą, siekiama sudaryti sąlygas asmenims, turintiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių pajėgumus, sudaryti sąlygas užbaigti pradėtus projektus leidimo išdavimo metu galiojusiomis sąlygomis, kaip numato Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas. Asmenys, turintys leidimus ir nepradėję projektų įgyvendinti, šią galimybę prarastų. Tačiau, kaip numato Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis, tokiems asmenims būtų atlyginamos išlaidos, susijusios su elektrinės projekto vystymu. Įgyvendinant šias nuostatas buvo sudaryta Komisija, kuri savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-06-23 nutarimu Nr. 594 patvirtintu Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašu.

Aprašo 23 p. numatyta, kad išlaidos, susijusios su elektrinės projekto plėtojimu, pripažįstamos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų išlaidomis (toliau – ir VIAP), todėl interpretuojant ginčo santykiams taikytiną reguliavimą, turi būti atsižvelgiama ir į viešąjį interesą, poreikį efektyviai naudoti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas.

Apibendrinant, ginčo teisinius santykius reguliuojančiu teisiniu reglamentavimu yra siekiama inter alia skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, o išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis – atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą. Kadangi šis kompensavimas sietinas su viešuoju interesu, nustatant kompensuotinų išlaidų dydį, inter alia atsižvelgtina į patirtų išlaidų būtinumą ir proporcingumą. Pareiškėja nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos patirtų 18755 Lt dydžio išlaidų būtinumą bei proporcingumą.

Pažymėtina, kad AIEĮ pakeitimai Lietuvos Respublikos Seime imti inicijuoti dar 2012 m. gruodžio mėnesį. Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komiteto 2012-12-05 posėdyje (protokolo Nr. 107-P-46(3)) buvo svarstytas klausimas dėl elektros energijos, pagamintos naudojant saulės energiją supirkimo tarifų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų tikslinio naudojimo bei atsinaujinančių išteklių energetikos įtakos elektros energijos kainai. Šiuo klausimu nutarta pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei artimiausiu metu pateikti Seimui svarstyti AIEĮ projektą, kuriame būtų patikslintos įstatymo nuostatos, dėl kurių iškilo problemos jo įgyvendinimo metu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013-01-14 priėmė nutarimą Nr. 23, kuriuo nutarė pritarti aptariamam AIEĮ pakeitimo įstatymo projektui, Įgyvendinimo įstatymo projektui ir pateikti juos Lietuvos Respublikos Seimui. Po derinimo Vyriausybėje, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Lietuvos Respublikos Seime buvo pateiktas 2013-01-15, o priimtas – 2013-01-17. Pagal pareiškėjos pateiktus duomenis (2013-01-14 UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderio kvite ETPK Nr. 4 (b. l. 8)) nurodyta, kad pareiškėja atliko ginčo avansinį mokėjimą, 2013-01-14.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 str. nurodyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Taip pat CK 6.200 str. nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Laikydamasi šių principų, o ypač, vykdydama prievolinių santykių šalių bendradarbiavimo pareigą, veikdama rūpestingai, pareiškėja galėjo ir turėjo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir veiklos sąlygos gali keistis. Atitinkamai, turėjo imtis priemonių, kad Sutartyje numatyta įranga nebūtų užsakoma ir, atitinkamai, nebūtų patiriami neproporcingi nuostoliai.

Aprašo 4 punkte įtvirtinta, kad vienas iš privalomų kompensuotinų išlaidų požymių yra tai, kad jos gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Pareiškėja, veikdama atstovaujama advokato, turėjo ir galėjo tinkamai suprasti šį Aprašo 4 punkte įtvirtintą reikalavimą, tačiau jo nesilaikė. Pažymėtina, kad iki skundžiamo sprendimo priėmimo Valstybės įmonė Energetikos agentūra raštu Nr. SD-01-07-267 (b. l. 26) kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti Sutarties nutraukimo susitarimą ar kitą dokumentą, patvirtinantį, kad sumokėtas avansinis mokėjimas nebuvo grąžintas pareiškėjui (sutarties nutraukimo dokumentą, PVM sąskaitą-faktūrą, darbų atlikimo aktą ar kitą dokumentą). Pareiškėja skunde nurodė, kad iki 2013-02-01 faktiškai visi darbai buvo atlikti, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgijo turtinę teisę reikalauti, kad pareiškėja atsiskaitytų pagal šalių sudarytą sutartį. Tačiau pareiškėja nei Komisijai, nei teismui nepateikė pagrįstų įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę. Taip pat nepateikė reikiamų dokumentų, pilna apimtimi pagrindžiančių jos patirtas 18755 Lt dydžio išlaidas, šių išlaidų būtinumą bei proporcingumą. Taip pat pareiškėja nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji dėjo protingai intensyvias pastangas susigražinti ginčo išlaidas. Valstybės institucijos šiuo atveju veikė aktyviai, prašė pateikti papildomus dokumentus. Dėl šių priežasčių konstatuojama, kad pareiškėjos prašomos kompensuoti išlaidos neatitinka Aprašo 4 punkte nustatyto reikalavimo, negali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Kaip buvo minėta, dėl šių pakeitimų pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas – jis susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena – buvo įtvirtinta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos (žr. AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šių tarifų įsigaliojimo dienos, taikomas 2012-02-06 VKEKK nutarimu Nr. 03-23 nustatytas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas. 2013-02-28 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-58 nustatytas 0,69 Lt (be PVM) tarifas. Kadangi pareiškėja nebuvo gavusi leidimo gaminti elektros energiją iki nustatyto termino, jos pagamintai energijai nebegalėjo būti taikomas iki šios dienos priimtas didesnis 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas, tačiau elektros energija iš jos vis tiek galėjo būti superkama.

Taip pat pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismo kompetencijai nepriskirtina vertinti ginčijamų administracinių aktų bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Todėl teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčo sprendimas. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad egzistuoja pagrindas pripažinti skundžiamų aktų neatitikimą šiems reikalavimams ir juos panaikinti.

Apibendrinant, šioje byloje reikšminga tai, kad ginčo santykių reglamentavimo tikslai yra skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą, kartu užtikrinant viešuosius interesus atitinkančių poreikių lėšų panaudojimo efektyvumą. Atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjo patirtos išlaidos nebuvo pagrįstos, laikydamasi adekvačių apdairumo standartų, ji turėjo galimybę šių išlaidų išvengti; pareiškėja turėjo galimybę tęsti saulės elektros energetikos plėtojimą, ši veikla nebuvo akivaizdžiai praradusi ekonominę prasmę. Skundžiamame akte pareiškėjos nurodytos išlaidos pagrįstai pripažintos nekompensuotinomis, pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių jame nustatytų aplinkybių teisingumą, Komisija veikė savo diskrecijos ribose, jos veikla iš esmės atitiko jos veiklos principus. Pareiškėja teismui nenurodė duomenų ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių kad priimant skundžiamus sprendimus Komisija būtų veikusi nusižengdama jai suteiktiems įgaliojimams ar diskrecijai, skundžiamas sprendimas priimtas laikantis nustatytų procedūrinių reikalavimų, iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjos reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą ir įpareigoti Komisiją kompensuoti neatlygintą patirtų išlaidų dalies tenkinimas neatitiktų ginčo teisinių santykių reguliavimo tikslų.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos skundas nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str.1 p., 127 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.