- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2014-04-08
- Bylos Nr.
- ATP-459-498/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-05496-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Olegas Šibkovas
- Pažeidėjas
- V. B.
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Olegas Šibkovas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyriaus (toliau – ir Institucija) ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutarimo V. B. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutarimu V. B. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 1 d. nubaustas 500 Lt bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d., taikant ATPK 30¹ str., nubaustas 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 mėnesiams, vadovaujantis ATPK 33 str. jam paskirta galutinė nuobauda – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 mėnesiams už tai, kad jis 2013-05-16, apie 14.20 val. Kaune, (duomenys neskelbtini) namo kieme, pravažiavime tarp namų, vairuodamas automobilį „Nissan Almera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, keisdamas važiavimo kryptį ir sukdamas į kairėje esančią aikštelę neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio greta kairėje pusėje šaligatviu ta pačia kryptimi važiavusiam dviratininkui, kurį kliudė ir nežymiai sužalojo, po eismo įvykio nevykdė eismo dalyvių pareigos, apie tai nepranešė policijai, nepasiliko įvykio vietoje ir nuvažiavo iš eismo įvykio vietos, tokiais savo veiksmais V. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 p., 106 p., 231 p.
Šalies argumentai
Institucija apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutarimą pakeisti, panaikinant Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatų V. B. atžvilgiu taikymą, ir pagal ATPK 130 str. 1 d. jam skirti administracinę nuobaudą – 3000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, galutinę subendrintą administracinę nuobaudą paskiriant 3000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Skunde nurodoma, kad teismas šiuo atveju nepagrįstai taikė ATPK 30¹ str. nuostatas, kadangi byloje tam nėra nustatyta jokio teisinio pagrindo. Teigia, kad V. B. pažeidęs KET sukėlė kitam eismo dalyviui sveikatos sutrikdymą, o tai laikytina šiurkščiu pažeidimu, dėl kurio jis iš eismo įvykio vietos tyčia pasišalino. Byloje nustatytos aplinkybės nesuteikia galimybės V. B. atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir pagal ATPK 130 str. 1 d. skirti mažesnę nei minimalią sankcijoje numatytą nuobaudą, nes jos nėra išimtinės.
V. B. apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutarimą pakeisti ir administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. nutraukti.
Skunde nurodo, kad byloje yra surinkti objektyvūs duomenys, leidžiantis daryti išvadą, kad jo veiksmuose nėra tyčios elemento, padarant pažeidimą numatytą ATPK 130 str. 1 d. Teigia, kad jis buvo visiškai įsitikinęs, jog dėl eismo įvykio yra kaltas dviratininkas, kadangi jis važiavo šaligatviu.
Po kontakto dviratininkas nieko nepasakęs apie sužalojimus pats pasišalino iš eismo įvykio vietos, o jis pasiliko ir dar apie 10-15 minučių būdamas eismo įvykio vietoje, apžiūrėjęs savo vairuojamą automobilį jokių apgadinimų susijusių su šiuo incidentu nepastebėjo, jam turtinė žala nebuvo padaryta, o apie dviratininko sužalojimus jis neturėjo galimybės žinoti, kadangi dviratininkas nieko nesakęs pats išvažiavo iš eismo įvykio vietos, todėl manė, kad nėra paties eismo įvykio sudėties taigi apie šį faktą ir nepranešė policijai. Pažymi, kad pranešimą apie eismo įvykį policija gavo ne iš paties nukentėjusiojo dviračio vairuotojo L. C. ar jo motinos M. C., o iš neprisistačiusio policijai vyro. Mano, kad ir pats dviračio vairuotojas neįvykdė eismo dalyvių pareigos apie eismo įvykį pranešti policijai ir iš įvykio vietos pasišalino.
Teigia, kad jis po eismo įvykio dar buvo eismo įvykio vietoje apie 10-15 minučių, tačiau jokių liudytojų ar kitų asmenų prie jo nebuvo priėję, nebuvo privažiavęs ir pats dviračio vairuotojas L. C.. Jis pastovėjęs ir galvodamas, kad tai ne eismo įvykis, pavažiavo visai šalimai prie gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), ir nuėjo pas pažįstamus asmenis. Pažymi, kad automobilis buvo visiškai netoliese įvykio vietos, kur policijos pareigūnai jį nesunkiai surado. Tik po dviejų valandų per langą pastebėjo, kad nėra jo automobilio, nedelsiant paskambino į Kauno policiją pranešdamas apie dingusį automobilį, tačiau jam buvo paaiškinta, kad automobilis priverstinai nuvežtas į saugojimo aikštelę, įtarus, kad jis pasišalino iš eismo įvykio. Atvykus į Kauno vyriausiąjį policijos komisariatą jam buvo patikrintas blaivumas, jo automobilis yra techniškai tvarkingas, t.y. jam atlikta valstybinė techninė apžiūra, taip pat automobilis yra draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl tyčia šalintis iš eismo įvykio vietos nebuvo jokių priežasčių, kadangi jeigu jis ir būtų kaltas dėl eismo įvykio, tokiu atveju visas išlaidas dėl sugadinto turto ar nukentėjusiojo patirtų nuostolių būtų apmokėjusi draudimo kompanija. Įvertinus visa tai jis tikrai neturėjo pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo.
Šalies argumentai
Skunde taip pat nurodo, kad įvykį mačiusi liudytoja J. K. patvirtino, jog matė patį įvykį per langą ir paaiškino, kad vairuotojas buvau išlipęs iš automobilio ir kurį laiką kalbėjosi su dviratininku. Tai reiškia, kad jo veiksmuose tyčios pasišalinti nebuvo. Paprastai asmuo, suvokęs, kad padarė eismo įvykį, nusprendžia iš jo pasišalinti tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, leidžiančios jam manyti, kad atsakomybės jam pavyks išvengti. Tai gali būti tamsus paros metas, aplinkui nėra žmonių ir pan. Šiuo atveju, įvykis įvyko dieną, aplink esant žmonių, todėl nebuvo jokios galimybės nuslėpti įvykį. Jam nebuvo jokios logikos ir motyvų bėgti iš įvykio vietos.
V. B. apeliacinis skundas tenkintinas.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyriaus apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju ginčo dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. B. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 1 d., nėra. Institucija kėlė tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. B. už ATPK 130 str. 1 d. padarytą administracinį teisės pažeidimą paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimą, nurodydama, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ATPK 30¹ str. nuostatas, o administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo prašė jo atžvilgiu bylą pagal ATPK 130 str. 1 d. nutraukti.
Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.). Vienas svarbiausių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 str.).
Administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. kyla už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę, kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N16-2330/2007, Nr. N1-1715/2007, Nr. N575-2198/2009, N575-2263/2011).
Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi pasunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne siekdamas išvengti atsakomybės, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013).
Asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą bei inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, todėl visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartis byloje Nr. N663-156/2007).
V. B. savo kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos neigė ir nurodė, kad po kontakto dviratininkas nieko nepasakęs apie sužalojimus pats pasišalino iš eismo įvykio vietos, apžiūrėjęs savo vairuojamą automobilį jokių apgadinimų, susijusių su šiuo incidentu nepastebėjo, jam turtinė žala nebuvo padaryta, o apie dviratininko sužalojimus jis neturėjo galimybės žinoti, kadangi dviratininkas nieko nesakęs pats išvažiavo iš eismo įvykio vietos, todėl manė, kad nėra paties eismo įvykio sudėties taigi apie šį faktą ir nepranešė policijai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. B. suvokė, jog pasišalina iš eismo įvykio vietos ir norėjo taip veikti, tačiau vėliau nurodė, kad iš įvykio vietos jis pasišalino ne piktybiškai vengdamas atsakomybės, o neteisingai supratęs savo veiksmų pavojingumą, taigi teismas netinkamai įvertino jo padarytos veikos subjektyviąją pusę. Iš bylos duomenų matyti, kad eismo įvykio metu kontaktas tarp automobilio ir dviračio nebuvo stiprus, L. C. teismo posėdžio metu patvirtino, kad jo vairuojamam dviračiui susidūrus su automobiliu jis nenugriuvo, o nušoko nuo dviračio, sustabdė kojomis ir atsimušė į automobilio kairiąją pusę. Taip pat nurodė, kad su vairuotoju nešnekėjo, tačiau šią jo nurodomą aplinkybę paneigė liudytoja J. K., kuri teigė, kad vairuotojas barė vaiką, todėl teismas liudytojo L. C. parodymus vertina kritiškai, kaip siekį didžiąją kaltės dalį perkelti kitam eismo įvykyje dalyvavusiam asmeniui. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad akivaizdžių transporto priemonių apgadinimų nėra, o L. C. nustačius nežymų sveikatos sutrikdymą, specialisto išvadoje nurodoma, jog jam konstatuotas odos nubrozdinimas dešinėje blauzdoje. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad L. C. būtų informavęs automobilio vairuotoją apie jam padarytą sveikatos sutrikdymą, to teisme nenurodė ir jis pats, taigi teismui kyla pagrįstų abejonių dėl to, kad V. B. apie tai žinojo. Teismas sprendžia, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo galėjo nesuprasti, kad eismo įvykio metu kam nors buvo padaryta žala, ir kadangi visos abejonės yra vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, jis nagrinėjamu atveju negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. Teismo manymą, kad V. B. nesiekė pasišalinti iš įvykio vietos patvirtina ir tai, kad automobilį jis pasistatė netoliese nuo eismo įvykio vietos, nesistengė paslėpti eismo įvykio pėdsakų, iš įvykio vietos skubiai nepasišalino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su skundo argumentu, kad įvykis įvyko dienos metu, o paprastai asmuo, suvokęs, kad padarė eismo įvykį, nusprendžia iš jo pasišalinti tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, leidžiančios manyti, kad atsakomybės jam pavyks išvengti. Akivaizdu, kad iš aptartų įrodymų visumos, tokios išvados teismas padaryti negali. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad V. B. iš įvykio vietos pasišalino ne piktybiškai vengdamas atsakomybės, o neteisingai supratęs savo veiksmų pavojingumą, tačiau ši aplinkybė ne švelnina administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėtį, o jo atsakomybę eliminuoja. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens veika pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. gali būti kvalifikuojama tik tuomet, kai asmuo suvokia, jog dalyvavo eismo įvykyje, o byloje esant pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad jis savo veiką suprato neteisingai (nesuvokė dalyvavęs eismo įvykyje), atsakomybė pagal minėtą straipsnį yra negalima.
Įvertinus nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad V. B., pasišalindamas iš eismo įvykio nemanė, kad padarė kitiems eismo dalyviams žalos, t. y. nesuvokė, kad jis pasišalina iš eismo įvykio vietos ir jo pasišalinimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, taigi sąžiningai klydo dėl savo veiksmų esmės.
Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju V. B. veiksmuose nėra Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties, nes nenustatyta jo tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos, todėl bylos dalis dėl šio pažeidimo nutrauktina, dalyje dėl ATPK 127 str. 1 d. nutarimą paliekant nepakeistą.
Atsižvelgiant į tai, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena V. B. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. yra nutraukiama, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyriaus apeliacinis skundas dėl administracinės nuobaudos dydžio, paskirtos už minėtą pažeidimą, yra atmetamas, neanalizuojant skundo argumentų ir motyvų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
V. B. apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutarimo dalį, kurioje V. B. pripažintas padaręs Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą ir, taikant ATPK 30¹ str. nuostatas, nubaustas 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams panaikinti ir šioje dalyje V. B. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Panaikinti nutarimo dalį, kurioje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str. 2 d. nuostatomis, už Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 1 d. bei 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus paskirtos nuobaudos subendrintos ir V. B. paskirta subendrinta nuobauda – 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Kitą Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.