- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-02
- Bylos Nr.
- 2A-243-395/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-01604-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas, Algirdas Remeika, Albinas Čeplinskas (pran.)
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB „Šilumininkas“
- Trečiasis asmuo
- D. P., G. B., V. B.
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Algirdo Remeikos, Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4969-615/2011 pagal ieškovo UAB „Šilumininkas“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims D. P., G. B., V. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 9194,36 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinio reikalavimo dalyje dėl 546,04 Lt skolos priteisimo atsisakė, prašė priteisti iš atsakovo 8648,32 Lt skolos už laikotarpį nuo 2001-02-01 iki 2009-12-21, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovas tiekia šilumos energiją butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuo 2000-11-01 nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, butas šildomas. Laikotarpiu nuo 2000-11-01 iki 2009-12-31 atsakovui buvo teikiama šilumos energija, tačiau atsakovas už ją nesumokėjo ir yra skolingas ieškovui 9194,36 Lt. Ieškovas skolos sumą sumažino iki 8721,55 Lt, kadangi už laikotarpį nuo 2000 m. lapkričio mėn. iki 2001 m. sausio mėn. (imtinai) ieškovas už patiektą šilumos energiją atsakovui paskaičiavo 472,81 Lt skolą, o atsižvelgiant į tai, kad už minėtą laikotarpį yra suėjęs CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas senaties terminas, todėl ieškovas sumažino savo reikalavimą 472,81 Lt suma. Nors tarp ieškovo ir atsakovo nėra sudaryta šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis, tačiau remiantis LR CK 1.71, 6.384 straipsniais, pripažintina, kad konkliudentiniais veiksmais yra sudaryta ieškovo ir atsakovo neterminuota šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Dėl nurodytų aplinkybių pareiga mokėti už gyvenamosioms patalpoms tiekiamą šilumą tenka šių patalpų savininkui, t.y. atsakovui. Šilumos tiekimo sutartis yra viešoji sutartis, pagal kurią vartotoju gali būti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys (CK 6.383 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. spalio 5 d. sprendimu civilinę bylą dalyje dėl 546,04 Lt skolos priteisimo iš atsakovo nutraukė, kitoje dalyje ieškinį tenkino - priteisė iš atsakovo 8648,32 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-02-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 259 Lt žyminio mokesčio, 2904 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ieškovo naudai ir 10,92 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.
Teismas ieškovo atstovo posėdžio metu atsisakymą ieškinio dalies dėl 546,04 Lt skolos priteisimo iš atsakovo priėmė ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė CPK 293 str. 4 p. pagrindu. Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovui nuo 2000-11-01 nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiekė šilumos energiją. Nurodytame bute, sudegus jų namui, 2009 metais kelis mėnesius gyveno tretieji asmenys G. B., V. B. ir D. P.. Šie asmenys bute gyveno itin nedidelę ginčo laikotarpio dalį ir su atsakovu nebuvo sudarę jokios buto nuomos sutarties. Taip pat nurodė, kad aplinkybės, jog atsakovas laikotarpyje nuo 2001-02-01 iki 2009-12-20, už kurį ieškovas prašo priteisti iš atsakovo įsiskolinimą, buvo sudaręs nuomos sutartis su trečiaisiais asmenimis ar su kitais asmenimis ir šie asmenys tapo šilumos energijos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, atsakovas neįrodė. Jokios nurodyto buto nuomos sutartys nebuvo registruotos ir viešame registre. Todėl nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl atsakovui nuosavybės teise priklausančio buto, teismas laikė, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko Kauno miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. Kadangi aplinkybės, kad butui šilumos energiją nuo 2001-02-01 iki 2009-12-21 tiekė būtent ieškovas, atsakovas neginčijo, kitokių negu ieškovas butui tiektos šilumos energijos kainų paskaičiavimų, atsakovas taip pat nepateikė, todėl ieškovo reikalavimus teismas laikė pagrįstais ir tenkintinais.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas naikintinas dėl šių motyvų:
1. Teismas netyrė ieškovo veiksmų dėl šilumos tiekimo į ginčo butą, o tik vertino atsakovo, kaip buto savininko, veiksmus. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė įrodymų, jog informavo atsakovą, kad jis yra buto (duomenys neskelbtini), šilumos energijos tiekėjas, nors tokia šilumos tiekimo įmonės pareiga yra numatyta LR šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje, todėl teismas be pagrindo nurodė, jog pareiga pasidomėti, kad jam priklausantis butas šildomas centralizuotai turėjo pats atsakovas. Teismas be pagrindo perkėlė atsakovui pareigą domėtis, kas tiekia šilumos energiją, nes tokios atsakovo pareigos teisės aktai nenumato, priešingai, ieškovo pareiga informuoti apie teikiamas paslaugas.
2. Ieškovas nei atsakovui, nei teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad siuntė atsakovui Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų patvirtintų LR Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260, 47 punkte nustatyta tvarka sąskaitas už patiektą šilumos energiją butui (duomenys neskelbtini). Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, kad pranešimus dėl šilumos mokėjimo siuntė Kauno miesto savivaldybei buveinės adresu - Laisvės al. 96, Kaunas, nors CK 2.49 str. 3 d. numato, kad visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu yra laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu. Apie teikiamas paslaugas atsakovas sužinojo tik gavęs UAB „Šilumininkas" 2010 m. gruodžio 20 d. pranešimą su įspėjimu (skolos susidarymo istorija). Todėl, apelianto nuomone, ieškovas, manydamas, jog tarp jo ir Kauno miesto savivaldybės konkliudentiniais veiksmais yra sudaryta sutartis, veikė nerūpestingai, neatsakingai, ir tuo pasireiškė jo paties kaltė šiuose veiksmuose. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas veikė savo rizika, todėl atsakovas negali atsakyti už tokius ieškovo veiksmus.
3. CK 1.71 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sandoris, kuriam įstatymas nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai). Tačiau ieškovas nenurodė, kokiais veiksmais atsakovas išreiškė valią sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį bei kokių veiksmų ėmėsi ieškovas. Ieškovas nepateikė tokių įrodymų, nors tokia pareiga nurodyta CPK 178 str., todėl teismas be pagrindo laikė, jog šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais. Nagrinėjamu atveju, šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, atsakovas su jos sąlygomis nebuvo supažindintas (CK 6.185 str. 2 d.), todėl teismas be pagrindo laikė ieškovo reikalavimus pagrįstais ir įrodytais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė, būdama patalpų savininkė, kuriai buvo ir yra teikiama šilumos energijos tiekimo paslauga, privalo pati būti rūpestinga ir pasidomėti subjektais, teikiančiais jai paslaugas, o ne perkelti informavimo prievolės šilumos tiekėjui. Juo labiau, atsakovei nuosavybės teise priklausantis butas šildomas centralizuotai, todėl atsakovė bet kada galėjo žinoti ne tik betarpiškai, bet ir iš viešų VĮ Registrų centras duomenų. Be to, gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), administravo pačios atsakovės įmonė (Kauno miesto savivaldybės įmonė „Panemunės butų ūkis"), todėl atsakovė negali teigti ir vadovautis argumentu, jog nebuvo informuota apie tai, jog ieškovas UAB „Šilumininkas" yra šilumos tiekėjas ir dėl to neatsirado pareiga atsiskaityti už patiektą šilumos energiją. Nors atsakovė ir remiasi LR ŠŪĮ 22 str. 1 d., kur nustatyta, jog šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai informuoja vartotojus apie teikiamas paslaugas, tačiau tokia informacija teikiama vartotojui jos pareikalavus, bet ne tiekėjo iniciatyva.
Energijos pirkimo-pardavimo sutartis, kaip akivaizdu iš pačios sutarties pobūdžio ir paskirties, yra atlygintinė, tai reiškia, jog vartotojas, šiuo atveju atsakovė, turi sumokėti tiekėjui už gautą paslaugą (CK 6.160 str. 1 d., 6.383 str. 1 d.). Taigi, atsakovė, būdama bent kiek rūpestinga ir atsakinga buto savininkė, privalėjo pasidomėti šilumos energijos paslaugą teikiančiu subjektu ir atsiskaityti už suteiktas paslaugas.
2. Nei LR Šilumos ūkio įstatymas, nei šį įstatymą detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai tiksliai neįvardija, kokiu adresu (gyvenamosios, buveinės ir kt.) vartotojui būtina siųsti sąskaitas už šildymą, ir būdo, kuriuo šios sąskaitos turi būti perduodamos vartotojams. Pagal nusistovėjusią praktiką, sąskaitas už šildymą vartotojams, tame tarpe ir atsakovei, ieškovas pateikdavo ir šiai dienai pateikia į pašto dėžutes, adresu, kur tiekiama šilumos energija, todėl faktas, kad ieškovas išrašytas sąskaitas už sunaudotą energiją pateikinėjo adresu (duomenys neskelbtini), negali būti pagrindu tvirtinti, jog atsakovei nebuvo pateikinėjamos sąskaitos už sunaudotą šilumos energiją ir dėl to neatsiranda pareiga atlyginti ieškovui už suteiktas paslaugas. Šilumos pirkimo - pardavimo standartinės sąlygos yra patvirtintos LR ūkio ministro ir yra viešai publikuotos Valstybės žiniose (2003-07-16, Nr. 70-3195). Todėl preziumuotina, kad minėtos taisykles taip pat buvo ir yra žinomos atsakovui. Be to, šilumos pirkimo - pardavimo standartinių sąlygų 2 punkte nustatyta, jog šios sąlygos parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu (Žin.. 2223, Nr. 51-2254) ir yra privalomos šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams, šilumos vartotojams, karšto vandens vartotojams, pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojams bei šilumos ūkio sektoriuje veikiantiems kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Todėl apelianto argumentas, jog jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su sutarties standartinėmis sąlygomis, yra nepagrįstas.
3. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui nuo 2000 m. lapkričio mėn. 24 d. buvo ir yra tiekiama šilumos energija ir dėl minėtos paslaugos teikimo atsakovė nepateikė jokių pretenzijų ar pastabų. Akivaizdu, kad atsakovo tylėjimas ilgą laikotarpį bei toks elgesys reiškė jos valią sudaryti sandorį, todėl darytina išvada, kad tarp atsakovo ir ieškovo konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta neterminuota šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis (CK 1.71 str., 6.384 str.).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstojoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas ginčo atveju nenustatė (CPK 329 straipsnis).
CPK 185 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo (CPK 185 straipsnis).
Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, atsakovas Kauno miesto savivaldybė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kad gyvenamųjų patalpų savininkui, t. y. atsakovui, kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkui buvo privalu pačiam domėtis, kokiomis sąlygomis ir kokiais įkainiais teikiama šilumos energija, nes atsakovui tokios pareigos galiojantys teisės aktai nenumato.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos specifika yra ta, jog ginčas kilo dėl atsiskaitymo už šilumos energiją, patiektą savivaldybei, t. y. viešajam juridiniam asmeniui, nuosavybės teise priklausančioms patalpoms, kuriose gyveno tretieji asmenys, pagal įstatymą turintys ar turėję teisę į socialinį būstą.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą pagrįstai vadovavosi CK 6.584 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka bei Vyriausybės 2001m. liepos 11d. nutarimu Nr.876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kurios 2 punkte nurodyta, kad šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų ir šilumos energijos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenustatyta kitaip. Ginčo atveju šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo – pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo – pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t, y. būtent šilumos energijos pirkimą – pardavimą reglamentuojančio teisės normos: Šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai (LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, 2003m. liepos 10d. įsakymu Nr.4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos). Būtent pagal Ūkio ministro 200 3m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą, šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 punkte nurodyta, kad šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties pagal šias sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato buto savininkas – buitinis šilumos vartotojas.
Kadangi nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad pagal bendrąją taisyklę šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir atitinkamai pastato, ar kaip ginčo atveju buto savininkas – šilumos vartotojas, todėl jam kyla pareiga atsiskaityti už tiekiamą šilumą (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 32 dalis). Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo atveju, nesant tarp šalių sudarytos rašytinės sutarties, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas iki šalys nesudarė šilumos pirkimo pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas ir pagrįstai patenkino ieškinį CK 6.383 – 6.384 straipsnių nuostatų pagrindu.
Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas ginčo atveju teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, teismo padarytos išvados neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 65-66 punktų nuostatoms, todėl apeliacinio skundo argumentai pripažintini nepagrįstais ir atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovo prašomų priteisti iš atsakovo advokato teisinės pagalbos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme 1240 Lt išlaidų suma, kolegijos vertinimu, mažintina iki 600 Lt, atsižvelgiant į paruoštų advokato procesinių dokumentų apimtį, sudėtingumą ir ieškinio dydį (b. l. 130-133) (CPK 98 straipsnio 1-3 dalys).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (kodas 188764867, buveinės adresas Laisvės al. 96, LT-44251, Kaunas, a. s. (duomenys neskelbtini)) ieškovui UAB „Šilumininkas“ (juridinio asmens kodas 132205975, buveinės adresas Palemono g. 5, LT-52159, Kaunas, a.s. (duomenys neskelbtini)) 600 Lt (šešis šimtus litų) advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.