- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-19
- Bylos Nr.
- e2-789-407/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00170-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Ekoatliekos“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ekoatliekos“ dėl baudos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ pareiškė ieškinį atsakovei UAB „Ekoatliekos“ dėl baudos priteisimo. Ieškinio reikalavimui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės turto už 746 710,90 Eur.
Šalies argumentai
2. Ieškovė nurodė, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė, nes 1,5 karto viršija atsakovės turimo turto vertę, be to, atsakovės veikla nesukuria didelio pelno. Didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovė labai ilgai vengia atsiskaityti pagal šalių sudarytą sutartį, nors atsiskaitymo terminas jau yra suėjęs. Atsakovė visiškai nereaguoja į ieškovės prašymus atlyginti susidariusius nuostolius ir sumokėti baudą. Toks atsakovės elgesys sudaro grėsmę, kad galimai palankus ieškovei teismo sprendimas liks neįvykdytas, jeigu nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apygardos teismas 2019 m. kovo 20 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
4. Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos galbūt pažeistų teisių gynybos būdą ir tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimų.
5. Teismas atsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, pagal kurią vien didelė ieškinio suma negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Dėl to laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą.
6. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, kad atsakovė ketintų paslėpti, perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti turimą turtą ar lėšas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės, susijusios su šalių sutartiniais santykiais, nepagrindžia atsakovės sąmoningo siekio sumažinti savo turimo turto masę ir taip išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Kadangi ieškovės nurodytos aplinkybės apie atsakovės netinkamą sutarties vykdymą yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, jos nenagrinėtinos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
7. Teismas pažymėjo ir tai, kad šalys civiliniame procese yra lygios (CPK 17 straipsnis), todėl vien tik ieškovės kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą ir reikalavimų, nagrinėtinų pagal ginčo teisenos taisykles, pareiškimas neteikia jai pranašumo antrosios ginčo šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo areštuoti atsakovės turtą. Toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų ekonomiškumo ir proporcingumo principams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
8. Ieškovė VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo šiuos argumentus:
8.1. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pabrėžiama, kad ieškinio suma yra reikšminga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Kartu su ieškiniu pateikti duomenys patvirtina, kad pareikšto ieškinio suma atsakovei yra didelė. Ieškinio reikalavimo suma 1,5 karto viršija atsakovės turimo turto vertę.
8.2. Būtinybę nagrinėjamoje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones suponavo ne tik ieškinio reikalavimo dydis, bet ir nesąžiningas atsakovės elgesys. Iki ieškinio pareiškimo dienos atsakovė vengė sumokėti ieškovės reikalaujamą sumą. Dar neišsprendus ieškinio priėmimo klausimo atsakovė teismo prašė informuoti apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą bei suteikti teisę atsiliepti į šį prašymą. Šie veiksmai rodo, kad atsakovė ieškovei nežinomu būdu gavo informaciją apie pareikštą ieškinį ir, žinodama apie teismo nustatytus trūkumus – įpareigojimą ieškovei primokėti žyminį mokestį, Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 77 296,15 Eur skolos, 262,81 Eur delspinigių ir 347 Eur žyminio mokesčio išieškojimo iš ieškovės bei taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškovės turto areštą. Taip atsakovė mėgino apriboti ieškovės galimybes sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, o tuo pačiu ir ginti savo pažeistas teises teisme.
8.3. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad duomenys apie asmens nesąžiningumą turi būti tik tikėtini, todėl prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjantis teismas negali reikalauti, kad tokį prašymą pateikiantis asmuo pateiktų duomenis, kurie neginčijamai patvirtintų kitos šalies nesąžiningumą. Be to, teismas neįvertino aplinkybių, kad ieškovė neturi galimybių gauti detalios informacijos apie atsakovės vykdomus sandorius ir veiksmus, kurių ji galimai ėmėsi siekdama paslėpti, perleisti ar apsunkinti jai priklausantį turtą. Ieškovei netrukus po ieškinio pareiškimo tapo žinoma, kad atsakovės akcininkai galimai siekia parduoti įmonės akcijas. Tokie veiksmai apsunkintų būsimo ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
Atsiliepimas
9. Atsakovė UAB „Ekoatliekos“ atsiliepime prašo atmesti ieškovės atskirąjį skundą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:
9.1. Pagal naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką jau nebesiremiama tik didelės ieškinio sumos, kaip galimos grėsmės teismo sprendimui įvykdyti, kriterijumi. Atsakovės turtinė padėtis yra pakankamai gera, gaunamos stabilios, reguliarios ir ilgalaikės pajamos, veikla pelninga.
9.2. Vien neatsiskaitymo su ieškove faktas nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, nepatvirtina. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovė ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, siekdama išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo. Ieškovės nurodyta ir jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta aplinkybė, kad atsakovės akcininkai ketina perleisti įmonės akcijas, nesusiję su grėsme teismo sprendimo tinkamam įvykdymui.
9.3. Atsakovė teikia komunalinių atliekų apdorojimo paslaugas. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, kiltų grėsmė tinkamam šių sutartinių įsipareigojimų vykdymui ir viešajam interesui, nes nukentėtų naudos gavėjai – visi Panevėžio regiono gyventojai. Susikaupusios atliekos keltų tiesioginę žalą aplinkai, pavojų žmonių sveikatai ir visos ekosistemos gerovei. Be to, gali būti pažeistas Europos Sąjungos finansuojamas projektas, dėl ko atsakovei galėtų būti pritaikytos atitinkamos sankcijos, pvz., grąžinti visas ES skirtas lėšas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu, absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų šiuo atveju nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
11. Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujų įrodymų, kuriais grindžia savo atsikirtimus į apeliantės argumentus. Pirmosios instancijos teismas nepranešė atsakovei apie ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, todėl atsakovė neturėjo galimybės byloje pateikti šių įrodymų anksčiau. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas priima atsakovės pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos dvi sąlygos: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
13. Pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12, 178 straipsniai).
14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovės pareikštas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad egzistuoja ir antroji būtina sąlyga, t. y. reali grėsmė teismo sprendimo, jie šis būtų palankus ieškovei, įvykdymui.
15. Apeliantė, remdamasi atsakovės finansinės atskaitomybės duomenimis, teigia, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė, nes 1,5 karto viršija atsakovės turimo turto vertę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė nesudaro pagrindo taikyti ieškovės prašyme nurodytas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad turto areštas nepadidins atsakovės turto vertės, bet priešingai – apribojus atsakovei galimybę disponuoti savo lėšomis, gali būti sutrikdytas atsiskaitymas su jos tiekėjais. Toks įmonės veiklos sutrikdymas gali tik pabloginti jos turtinę padėtį, o tai neatitiktų ir pačios apeliantės interesų, jeigu teismui patenkinus jos ieškinį būtų vykdomas išieškojimas iš atsakovės turto. Ši išvada darytina atsižvelgiant ir į atsakovės pateiktus naujus įrodymus, kurie patvirtina atsakovės gerą finansinę padėtį ir veiklos stabilumą – įmonės turtas nėra areštuotas, įmonė neturi mokestinių įsiskolinimų Sodrai ir VMI, pagal sutartį teikia paslaugas UAB Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centrui.
16. Pažymėtina ir tai, kad panašios nuostatos įtvirtintos ir 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 655/2014, kuriuo nustatoma europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūra, siekiant palengvinti tarpvalstybinį skolų išieškojimą civilinėse ir komercinėse bylose. Šio reglamento preambulės 14 punkto 4 pastraipoje, be kita ko, nurodyta, kad vien tai, kad skolininkas nemoka ar užginčija reikalavimą, arba vien tai, kad skolininkas turi daugiau kaip vieną kreditorių, neturėtų savaime būti laikoma pakankamu įrodymu įsakymo išdavimui pagrįsti. Be to, vien tai, kad skolininko finansinės aplinkybės yra nepalankios arba blogėja, savaime neturėtų būti pakankamu pagrindu įsakymui išduoti.
17. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jeigu atsakovas imasi nesąžiningų veiksmų, siekdamas išvengti būsimo jam tikėtinai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo (pvz., slepia, perleidžia, įkeičia ar kitaip apsunkina savo turtą ir pan.). Skundžiamoje nutartyje teismas teisingai nurodė, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Todėl būtent apeliantė, kuri šioje byloje prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi procesinę pareigą įrodyti atsakovės nesąžiningumą minėtu aspektu (CPK 178 straipsnis).
18. Nesutiktina su apeliantės argumentu, kad atsakovės nesąžiningumas pasireiškia vengimu sumokėti ieškovės reikalaujamą sumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė nesutinka su ieškovės reikalavimais ir dėl to tarp šalių kilo ginčas, kuris bus išspręstas teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus galutinį teismo sprendimą. Taip pat atmestinas apeliantės argumentas, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai, nes sužinojusi apie ieškovei nustatytą teismo įpareigojimą primokėti žyminį mokestį už šioje byloje pareikštą ieškinį, inicijavo kitą civilinę bylą, kurioje prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškovės turto areštą. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad tokiu būdu atsakovė siekė apriboti ieškovės galimybes sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, o tuo pačiu ir ginti savo pažeistas teises teisme. Pažymėtina, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 77 296,15 Eur skolos, 262,81 Eur delspinigių ir 347 Eur žyminio mokesčio išieškojimo iš ieškovės. Minėto pareiškimo pagrindu pradėta civilinė byla buvo sujungta su šia byla. Atsakovės piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis byloje nėra konstatuotas.
19. Apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą apie atsakovės ketinimus sudaryti sandorius, susijusius su jai priklausančio turto perleidimu ar apsunkinimu, arba imti kokių nors kitų nesąžiningų veiksmų, siekiant išvengti galimai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo. Atskirajame skunde nurodoma, kad atsakovės akcininkai galimai siekia parduoti įmonės akcijas, tačiau ši aplinkybė neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl pačios atsakovės (ne)sąžiningumo. Juolab kad apeliantė net nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų minėtą aplinkybę.
20. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliantės argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovė neįrodė vienos iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t. y. egzistuojančios realios grėsmės, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas pagrįstai atmetė apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
21. Šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos tik bylą išnagrinėjus iš esmės, o ne atlikus atskirus procesinius veiksmus, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl atsakovės prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.