- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-18
- Bylos Nr.
- 2A-883-945/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01072-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Diana Labokaitė, Edvardas Paliokas
- Ieškovas
- V. K.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Dianos Labokaitės ir Edvardo Palioko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. patikslintą ieškinį atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, tretiesiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 8 593,05 Eur skolą, 12 785,08 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovas atsisakė dalies ieškinio reikalavimo dėl 1 597,89 Eur skolos ir 1 189,65 Eur delspinigių priteisimo bei prašė pagal 2020 m. sausio 20 d. pateiktus patikslintus apskaičiavimus priteisti 6 995,16 Eur skolos ir 11 595,43 Eur delspinigių. Ieškovas nurodė, kad dirbdamas akcinėje bendrovėje (toliau – AB) „Aušra“ susirgo profesine liga, 1997 m. spalio 16 d. jam neterminuotai buvo nustatytas 50 proc. darbingumas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinuoju įstatymu (toliau – ŽANADSPLLĮ), ieškovas įgijo teisę į žalos, susijusios su darbo užmokesčio ar jo dalies netekimu, apskaičiuotos šio įstatymo nustatyta tvarka, atlyginimą. Buvęs darbdavys AB „Aušra“ ieškovui priklausančias periodines išmokas mokėjo pažeisdamas įstatyminį reglamentavimą: iki 2012 m. liepos 1 d. mokėjo neteisingai priskaičiuotą ir nepakankamą žalos atlyginimo kompensaciją, o nuo 2012 m. liepos 1 d. žalos atlyginimo nemokėjo. Vadovaujantis ŽANADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalimi, periodinė netekto darbingumo kompensacija apskaičiuojama kaip darbingumo netekimo koeficiento (d) (2 straipsnio 9 dalis), kompensavimo koeficiento (k) (2 straipsnio 11 dalis) ir mokėjimo mėnesį galiojančių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (D) (2 straipsnio 10 dalis) sandaugos pusė, t. y. pagal formulę 0,5 * d * k * D. Ieškovas apskaičiavo, kad kompensavimo koeficientas turėtų būti 3,22 (1611,25 Lt/501,00 Lt = 3,22), tačiau pagal ŽADNADSPLLĮ 2 straipsnio 11 dalį koeficientas negali būti didesnis už 3, todėl skaičiuojant netekto darbingumo kompensaciją turėjo būti taikomas koeficientas 3, tačiau AB „Aušra“ taikė koeficientą 2,42, kas sąlygojo mokėtinos kompensacijos nepriemoką (skolos susidarymą). Laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. nepriemokos dydis yra 24 152,91 Lt arba 6 995,16 Eur. 2014 m. birželio 9 d. AB „Aušra“ iškelta bankroto byla, todėl pagal ŽADNADSPLLĮ 18¹ straipsnio 1 dalies 1 punktą žalos atlyginimo mokėjimo prievolė perėjo valstybei. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997 patvirtinto Žalos atlyginimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 1.1. ir 2 punktus, žalos atlyginimo prievolę dėl susirgimų profesine liga ir nelaimingų atsitikimų darbe vykdo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniai skyriai. VSDFV geranoriškai nesutiko sumokėti skolą (susidariusią nepriemoką). 2000 m įsigaliojus naujai ŽADNADSPLLĮ redakcijai, ieškovas oficialiai kreipėsi į AB „Aušra“ dėl nedarbingumo išmokos perskaičiavimo, buvo pažymėjęs mėnesius, už kuriuos jam turi būti skaičiuojama žalos išmoka. Išmokos suma tuomet keitėsi. Ieškovas visą laiką manė, kad išmoka mokama teisingai, nes per septyniolika metų nei karto Valstybinė darbo inspekcija (toliau – VDI) nerado pažeidimų. Apie neteisingai skaičiuotą išmokos dydį ieškovas sužinojo tik kreipęsis į VSDFV Kauno skyrių (2015 m. pabaigoje arba 2016 m. pradžioje).
Atsiliepimas
2. Atsakovas atsiliepimu prašė patikslintą ieškinį atmesti nurodydamas, kad valstybei žalos atlyginimo prievolė perėjo nuo 2012 m. liepos 1 d., dėl ko tenkinti ieškovo prašymo priteisti ieškinyje nurodytu laikotarpiu galimai susidariusią kompensacijos nepriemoką nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi tokia galimybė ginčo santykius reglamentuojančiose teisės normose nėra numatyta. Ieškovas prašo priteisti kompensacijos nepriemoką už laikotarpį, kai buvo įsigaliojęs 1999 m. lapkričio 11 d. ŽADNADSPLLĮ 2, 4, 8, 11, 12, 13, 18, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo 18¹ straipsniu įstatymas Nr. VIII-1403 (toliau – ŽADNADSPLLĮ pakeitimo įstatymas), tačiau šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad asmenims, kurių teisė į žalos atlyginimą atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, šio įstatymo nustatyta tvarka, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo, pateikusiems prašymą žalos atlyginimo mokėtojui, perskaičiuotas didesnis žalos atlyginimas pradedamas mokėti už laikotarpį nuo 1999 m. gruodžio 1 d. Todėl žalos atlyginimas nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 30 d. ieškovui galėjo būti apskaičiuojamas ir pagal ŽADNADSPLLĮ nuostatas, galiojusias iki 1999 m. lapkričio 30 d. (jei prašymas nebuvo pateiktas), ir pagal ŽADNADSPLLĮ nuostatas, galiojusias nuo 1999 m. gruodžio 1 d. (jei prašymas buvo pateiktas). Kadangi byloje nėra jokių duomenų, ar ieškovas pateikė prašymą perskaičiuoti žalos atlyginimo dydį, kokius mėnesius vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimui buvo pasirinkęs ieškovas ir koks buvo jo darbo grafikas, nustatyti, kokio dydžio kompensavimo koeficientą turėjo taikyti AB „Aušra“, nėra galimybės. Patikslintame ieškinyje apskaičiuodamas ir kompensavimo koeficientą, ir visą žalos dydį ieškovas vietoje ŽADNADSPLLĮ 2 straipsnio 10 ir 11 dalyse numatytų dydžių taiko metinius draudžiamųjų pajamų dydžius (vidutines mėnesio draudžiamąsias pajamas), todėl šie skaičiavimai yra netikslūs, o kompensavimo koeficiento ir žalos dydžiai – neteisingi. Taip pat ieškovo reikalavimams atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį.
3. Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad valstybei perėjusios žalos atlyginimo prievolės tinkamam įvykdymui neturi reikšmės šios prievolės vykdytojo pasikeitimas, todėl, esant objektyviai pagrįstam faktiniam pagrindui, apskaičiuoti ir išmokėti per visą ginčo laikotarpį darbdaviui netinkamai vykdant savo prievoles susidariusį įsiskolinimą turėtų VSDFV Kauno skyrius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. vasario 17 d. sprendimu bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų priteisti iš atsakovo 1 597,89 Eur skolą ir 1 189,65 Eur delspinigių nutraukė, kitą ieškinio dalį atmetė, priteisė iš ieškovo valstybei 47,21 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimą.
5. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad atsakovui tenka pareiga mokėti žalos išmokas tik nuo to momento, kai mokėjimą nutraukė buvęs darbdavys, kadangi sistemiškai aiškinant tiek ŽADNADSPLLĮ 18¹ straipsnyje nurodytas žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei sąlygas, tiek kasacinio teismo suformuotą praktiką, darytina išvada, jog, esant bankrutavusios įmonės žalos išmokos skaičiavimo netikslumams, valstybė turi perimti pareigą padengti darbdaviui netinkamai vykdant savo prievoles susidariusį įsiskolinimą.
6. Teismas nurodė, kad ieškovo buvusio darbdavio taikytas kompensavimo koeficientas gali būti išskaičiuotas turint visus kitus dydžius, reikšmingus žalos atlyginimo išmokoms apskaičiuoti (ieškovo vidutinį darbo užmokestį ir draudžiamųjų pajamų dydį), tačiau ieškovui nepateikus įrodymų apie savo faktiškai dirbtų darbo dienų pagal grafiką skaičių laikotarpiu, už kurį ieškovas prašė jam skaičiuoti vidutinį darbo užmokestį, nesant išlikusių BAB „Aušra“ dokumentų apie žalos atlyginimo periodinės kompensacijos skaičiavimą ir mokėjimą, teismas savo iniciatyva negali apskaičiuoti, kokį kompensavimo koeficientą turėjo taikyti BAB „Aušra“ ir kokio dydžio žalos atlyginimo periodinę kompensaciją darbdavys turėjo apskaičiuoti bei daryti pagrįstos išvados, jog ieškovo buvęs darbdavys žalos atlyginimo periodinę kompensaciją ieškovui buvo apskaičiavęs netinkamai.
7. Teismas pažymėjo, kad ieškinyje ir patikslintuose skaičiavimuose nurodydamas buvusio darbdavio faktiškai mokėtas sumas už laikotarpį nuo 2000 m. iki 2004 m. ieškovas nepateikė įrodymų, jog būtent tokios žalos atlyginimo periodinės kompensacijos sumos ieškovui buvo išmokėtos kiekvieną mėnesį.
8. Byloje yra pateikti dokumentai, kad 2011 m. rugsėjo mėn. ieškovui buvo papildomai apskaičiuota 4 954,95 Lt suma. Nors ieškovas nurodė, kad tokio dydžio sumos jis niekada nebuvo gavęs, jo banko sąskaitos išraše tokia suma nėra nurodyta, tačiau, atsižvelgdamas į ieškovo paaiškinimus, jog dalį žalos išmokų jis yra gavęs grynaisiais, teismas sprendė negalintis daryti išvados, kad 2011 m. rugsėjo mėn. AB „Aušra“ mokėjimų žiniaraštyje nurodoma suma nebuvo išmokėta šalinant žalos kompensacijos skaičiavimo netikslumus.
9. Teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 10 d. iki 2012 m. birželio 25 d. iš AB „Aušra“ banko sąskaitos ieškovui taip pat buvo pervesta 3 900,24 Lt, kurie, taip pat kaip ir 2011 m. rugsėjo mėn. mokėta suma, galėjo kompensuoti ieškovui periodinės žalos kompensacijos nepriemoką.
10. Ieškovo argumentus, kad buvusiam darbdaviui neperdavus VSDFV dokumentų apie žalos atlyginimo periodinės kompensacijos ieškovui skaičiavimus, teismas turėtų spręsti, jog ieškovo pateiktas žalos atlyginimo periodinės kompensacijos skaičiavimas yra teisingas, teismas atmetė nurodydamas, jog sprendimą teismas turi pagrįsti byloje surinktais įrodymais, o šiuo konkrečiu atveju ieškovas nepateikė teismui įrodymų apie faktiškai dirbtą laiką, jam mokėtos periodinės žalos kompensacijos dydžius visais laikotarpiais, už kuriuos prašo priteisti periodinės kompensacijos nepriemokos sumą.
11. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas byloje neįrodė, jog buvęs darbdavys netinkamai vykdė periodinės žalos kompensacijos mokėjimo pareigą, todėl konstatavo, kad atsakovas neįgijo pareigos atlyginti ieškovui galimai netinkamai darbdavio apskaičiuotos kompensacijos dalį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
1.2. Teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog darbdavys žalos atlyginimo dydžiui skaičiuoti galimai taikė netinkamą koeficientą, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Atsakovo parengtas ir į bylą pateiktas kompensavimo koeficiento apskaičiavimas, kuriame nurodytas kompensavimo koeficiento dydis lygus 3,6276, laikytinas šalies pripažintu faktu, kurio nereikia įrodinėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 187 straipsnio 5 punktas).
1.3. Teismas iš dalies nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog už laikotarpį nuo 2000 m. iki 2004 m. ieškovui buvo išmokėtos būtent tokios žalos atlyginimo periodinės kompensacijos, kokios nurodytos ieškinyje ir patikslintuose skaičiavimuose, kadangi byloje yra pateikti mokėjimų žiniaraščiai už 2000 m. Už laikotarpį nuo 2001 m. iki 2004 m. duomenų pateikti ieškovas negali, nes tokių dokumentų nėra išsaugojęs buvęs darbdavys. Tačiau neteisingas darbdavio ar VDI prievolių ir pareigų vykdymas ir su tuo susijusių neigiamų padarinių atsiradimo rizika negali būti perkelta ieškovui. Dėl to yra pasisakęs ir Kauno apygardos teismas nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-963-945/2019.
1.4. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo – tikimybių pusiausvyros principo – taisyklę. Teismas turėjo įvertinti ieškovo paaiškinimus ir faktų visumą, t. y. atskirais laikotarpiais mokėtas ieškovui išmokas. Nors prielaidų apie laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2004 m. mokėtas išmokas darymas yra neišvengiamas, tačiau byloje esančių įrodymų visetas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2004 m. ieškovui būtent ir buvo mokamos tokio dydžio išmokos, kurios nurodytos ieškovo patikslintuose apskaičiavimuose.
1.5. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes neanalizavo, nepasisakė bei nemotyvavo, kodėl atmetė visus ieškovo įrodymus ir argumentus dėl mokėtos žalos ir jos nepriemokos 2004 – 2012 m. laikotarpiu, nors mokėjimą pagrindžiantys įrodymai ir nepriemokos apskaičiavimai už šį laikotarpį buvo pateikti.
1.6. Teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, nes faktiškai nurodė ieškovui įrodyti, kad jis negavo 4 954,95 Lt, nors būtent atsakovė turėjo pareigą įrodyti, jog aptariamą sumą ieškovas gavo. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad ieškovui ši suma buvo sumokėta. Teismas, sprendime teigdamas apie neva ieškovui galbūt grynaisiais pinigais išmokėtą 4 954,95 Lt sumą, rėmėsi spėlionėmis ir prielaidomis, nors teismas sprendimą turi pagrįsti byloje surinktais įrodymais (CPK 177, 178 straipsniai).
Atsiliepimas
13. Atsakovas atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, nurodydamas, kad savo poziciją dėl klaidingo kompensavimo koeficiento dydžio taikymo ieškovas iš esmės grindžia ne teisės aktų normomis, o paties atsakovo kompensavimo koeficiento apskaičiavimu, atliktu 2015 m. sausio 15 d. Tai, kad ieškovas neskaičiavo, kokio dydžio kompensavimo koeficientą jam turėjo taikyti AB „Aušra“, įrodo ir apeliacinio skundo argumentas, kad „atsakovo parengtas ir į bylą pateiktas kompensavimo koeficiento apskaičiavimas, kuriame nurodytas kompensavimo koeficiento dydis lygus 3,6276, laikytinas šalies pripažintu faktu, kurio nereikia įrodinėti“. Atsakovas niekada neteigė ir nepripažino, kad jo apskaičiuotas kompensavimo koeficientas turi sutapti su kompensavimo koeficientu, kurį turėjo taikyti AB „Aušra“ ginčo laikotarpiu. Atsakovo apskaičiuotas kompensavimo koeficientas ir AB „Aušra“ turėtas taikyti kompensavimo koeficientas galėtų sutapti tik tuo atveju, jei ieškovas po ŽADNADSPLLĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo AB „Aušra“ pateikė prašymą perskaičiuoti žalos dydį pagal naują teisinį reglamentavimą, jame nurodė tą patį laikotarpį vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimui, kuris buvo vertinamas ir atsakovo, bei jo darbo grafikas sutapo su metiniu vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiumi, patvirtintu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Tačiau jokių įrodymų, kad ieškovas po ŽADNADSPLLĮ pakeitimo įstatymo AB „Aušra“ buvo pateikęs prašymą perskaičiuoti žalos dydį, pateikta nebuvo, tokiu būdu neaiškūs ir mėnesiai, pagal kuriuos ieškovo pasirinkimu buvo apskaičiuojamas jo vidutinis darbo užmokestis. Aplinkybė, kad ieškovo darbo grafikas šešis mėnesius sutapo su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tvirtinamu metiniu vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiumi 21,3, ne tik ieškovo nebuvo įrodinėjama, bet net ir teoriškai yra sunkiai tikėtina. Atsakovas atliko hipotetinį kompensavimo koeficiento skaičiavimą pagal žalos apskaičiavimo teisinį reglamentavimą, galiojusį iki ŽADNADSPLLĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, vertindamas palankiausius pagal darbo užmokesčio dydį bei darbo dienų skaičių 3 mėnesius iš 12 mėnesių iki profesinės ligos nustatymo, 1997 m. sausio mėn. mokėtą premiją ir metinį vidutinio mėnesio darbo dienų skaičių, tvirtinamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir buvo gautas koeficientas 2,31. Kadangi šis skaičiavimas atliktas vertinant prielaidas, jis negali būti vertinamas kaip tikslus apskaičiavimas, tačiau įrodo, kad AB „Aušra“ apskaičiuotas ir ieškovui taikytas kompensavimo koeficientas galėjo būti teisingas ir tuo atveju, jei jis buvo mažesnis nei 3. Todėl ieškovui savo poziciją grindžiant tik tuo, kad atsakovas 2015 m. apskaičiavo kompensavimo koeficientą 3,6276, tačiau nepateikus jokių įrodymų, jog tokį patį koeficientą turėjo taikyti ir AB „Aušra“ ginčo laikotarpiu, teismas pagrįstai ieškinį atmetė. Priešingai, nei teigia ieškovas, teismas rėmėsi ne prielaidomis ar spėlionėmis, o į bylą ieškovo pateiktu žiniaraščiu, kuriame aiškiai nurodyta, kad 2011 m. rugsėjo mėn. ieškovui priskaičiuota ir išmokėta 4 954,95 Lt. Prie šio žiniaraščio įrašo esantį kitą įrašą „klaidos atitaisymas“ teismas vertino kaip galimą klaidos, apskaičiuojant kompensavimo koeficientą ir tuo pačiu mokėtos žalos dydį, ištaisymą, papildomai išmokant nepriemoką. Teismas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 10 d. iki 2012 m. birželio 25 d. atliktus 3 900,24 Lt mokėjimus vertino ne žalos dydžio apskaičiavimo tikslu, o argumentuodamas sprendimo motyvus dėl AB „Aušra“ papildomų nepriemokų apmokėjimo tuo atveju, jei tam tikrais laikotarpiais buvo mokėtas mažesnio dydžio žalos atlyginimas. Aplinkybę, kad ieškovui dalis žalos atlyginimo buvo mokama ir iš kitų AB „Aušra“ sąskaitų arba įnešant į ieškovo sąskaitą grynuosius pinigus, įrodo ir AB „Aušra“ banko sąskaitos išrašo palyginimas su ieškovo sąskaitos išrašu, nes pagal AB „Aušra“ banko sąskaitos išrašą paskutinis mokėjimas ieškovui atliktas 2012 m. birželio 25 d., o ieškovo sąskaitos išraše nurodyta, kad 2012 m. liepos 16 d., liepos 23 d., rugpjūčio 3 d. ir rugpjūčio 16 d. iš AB „Aušra“ iš viso gauta 1 851,20 Lt.
14. Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti.
15. Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo ir 2020 m. vasario 17 d. teismo sprendimo teisėtumo spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
17. Kaip konstatuota nagrinėjant ieškovo ieškinį priimtoje Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartyje, ieškovui 1997 m. spalio 16 d. diagnozuota profesinė liga, neterminuotai nustatytas 50 proc. darbingumas (1 t., b. l. 9). Profesine liga ieškovas susirgo dirbdamas AB „Aušra“, kuriai Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi iškelta bankroto byla (1 t., b. l. 10–12, 70). Darbdavys žalos atlyginimo išmokas mokėjo iki 2012 m. liepos 1 d. (2 t., b. l. 67–114), pareigą mokėti išmokas už vėlesnį laikotarpį perėmė atsakovas (ŽANADSPLLĮ 18¹ straipsnis) (1 t., b. l. 63–65, 80, 83–87, 89–90).
18. Atsakovui perėmus prievolės mokėti žalos atlyginimą vykdymą pastebėjęs, kad jam išmokamos sumos išaugo, ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl išmokos dydžio už laikotarpį nuo 1997 m. spalio 16 d. iki 2012 m. liepos 1 d. perskaičiavimo, tačiau ieškovo prašymas buvo atmestas (1 t., b. l. 33–43). Nesutikdamas su atsakovo pozicija, ieškovas inicijavo teisminį procesą. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovas atsisakė reikalavimo dalies dėl įsiskolinimo už laikotarpį iki 2000 m. sausio 1 d. priteisimo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu šios reikalavimo dalies nagrinėjimą nutraukė. Apeliacine tvarka ši sprendimo dalis neskundžiama.
19. Nors atsakovas bylos nagrinėjimo metu akcentavo, kad jam tenka pareiga mokėti išmokas nuo to momento, kai mokėjimus nutraukė buvęs darbdavys, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, pagrįstai sprendė, jog valstybė, nustatydama visapusišką socialinę apsaugą socialiai pažeidžiamiems asmenims, perima ne tik pareigą ateityje mokėti žalos atlyginimo išmokas, kurių mokėjimą darbdavys nutraukė dėl bankroto, bet ir pareigą padengti darbdaviui netinkamai vykdant savo prievoles susidariusį įsiskolinimą, t. y. atlygina visą žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2016, 2016 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2006). Dėl nurodytos priežasties sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą privalu įvertinti, ar darbdavys, mokėdamas išmokas, tinkamai vykdė jam įstatyme įtvirtintą pareigą.
20. Pirmą kartą išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį atmetė akcentuodamas, kad į bylą nebuvo pateikti įrodymai, kurie leistų įvertinti, kaip žalos atlyginimo išmokas skaičiavo darbdavys. Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartimi panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo konstatavo, kad, vadovaujantis ŽANADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išmokos apskaičiavimo tvarka, kuri nuo pat profesinės ligos konstatavimo nesikeitė, kompensacija apskaičiuojama kaip darbingumo netekimo koeficiento (d) (ŽANADSPLLĮ 2 straipsnio 9 dalis), kompensavimo koeficiento (k) (ŽANADSPLLĮ 2 straipsnio 11 dalis) ir mokėjimo mėnesį galiojančių draudžiamųjų pajamų (D) (ŽANADSPLLĮ 2 straipsnio 10 dalis) sandaugos pusė, t. y. pagal formulę 0,5 * d * k * D. Teismas taip pat pažymėjo, kad nesikeitė ir ieškovo netekto darbingumo lygis, o draudžiamųjų pajamų dydžiai nurodyti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos darbo ministerijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakyme Nr. V-574 ir 2013 m. sausio 8 d. įsakyme Nr. 2-1, todėl ieškovui mokėtinai sumai apskaičiuoti papildomai buvo reikalingas tik ieškovui taikytinas kompensavimo koeficientas (k). Kartu teismas nurodė, kad darbdavio taikytas kompensavimo koeficientas gali būti išskaičiuotas žinant darbdavio faktiškai darbuotojui mokėtų periodinių išmokų dydžius, bei pažymėjo, jog duomenys apie išmokų dydžių raidą leidžia spręsti, kad darbdavys taikė būtent ieškovo nurodomą 2,42 kompensavimo koeficientą.
21. Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartyje taip pat akcentuojama, kad ŽANADSPLLĮ 2 straipsnio 11 dalies ir 11 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios vidutinio darbuotojo darbo užmokesčio iki susirgimo profesine liga, taikytino kompensavimo koeficientui apskaičiuoti, buvo iš esmės pakeistos nuo 1999 m. gruodžio 1 d. Pagal pradinę tvarką vidutinis darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuojamas pagal nukentėjusiojo pasirinktų bet kurių trijų mėnesių iš dvylikos mėnesių, einančių iki susirgimo profesine liga, nustatymo, laikotarpio darbo užmokestį ir dalijamas iš susirgimo profesine liga nustatymo metu galiojančių draudžiamųjų pajamų. Po pakeitimo vidutinis darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuojamas pagal nukentėjusiojo pasirinktų paeiliui einančių 6 mėnesių iš 24 mėnesių, einančių iki susirgimo profesine liga nustatymo, laikotarpio darbo užmokestį ir dalijamas iš mėnesių, pagal kuriuos apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis, draudžiamųjų pajamų vidurkio. Kaip matyti iš byloje pateiktų apskaičiavimų (1 t., b. l. 104; 2 t., b. l. 157–159), atsakovo specialistė ieškovo vidutinį darbo užmokestį apskaičiavo taikydama palankiausią ieškovui 6 paeiliui einančių mėnesių laikotarpį nuo 1995 m. lapkričio mėn. iki 1996 m. balandžio mėn. Apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį pagal iki 1999 m. gruodžio 1 d. galiojusią tvarką aptariamo laikotarpio pajamos negalėtų būti vertinamos, kadangi nepatenka į tikslinį 12 mėn. laikotarpį. Be to, atlikdama skaičiavimus atsakovo specialistė turėjo taikyti laikotarpiu nuo 1995 m. lapkričio mėn. iki 1996 m. balandžio mėn. galiojusį draudžiamųjų pajamų dydį, kai pagal tvarką, galiojusią iki 1999 m. gruodžio 1 d., turėjo būti taikomas ženkliai didesnis 1997 m. (profesinės ligos nustatymo metu) galiojęs draudžiamųjų pajamų dydis. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog konkretaus išmokų dydžio apskaičiavimo priežastys yra nežinomos, nesiaiškino, koks kompensavimo koeficientas turėjo būti taikomas laikotarpiu iki 1999 m. gruodžio 1 d., nepasiūlė šalims pateikti pozicijos dėl šiuo laikotarpiu taikytino kompensavimo koeficiento bei jį naudojant apskaičiuotinos išmokų sumos, nepasisakė dėl to, ar faktiškai darbdavio išmokėtos sumos (2 t., b. l. 110–112) neatitinka pradinio išmokos dydžio nustatymo metu galiojusios išmokų apskaičiavimo tvarkos.
22. Kaip matyti iš pakartotinio bylos nagrinėjimo eigos, patikslintų duomenų apie koeficientą, taikytą iki 1999 m. gruodžio 1 d., surinkti nepavyko, kadangi nėra išlikę duomenų apie ieškovo dirbtą darbo laiką. Kita vertus, atsisakydamas reikalavimo dėl įsiskolinimo už laikotarpį iki 2000 m. sausio 1 d. priteisimo ieškovas iš esmės pripažino, kad darbdavys, taikydamas ieškovo nurodomą kompensavimo koeficientą 2,42, išmokas jam apskaičiuodavo teisingai. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia kaip labiausiai tikėtiną vertinti situaciją, kad ieškovo nurodomas jam faktiškai mokėtų išmokų ir išmokų, apskaičiuotų taikant koeficientą 3, skirtumas susidarė dėl to, jog 1999 m. gruodžio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui darbdavys ir toliau išmokas ieškovui skaičiavo pagal iki pakeitimo galiojusias taisykles.
23. Nors ieškinį pirmosios instancijos teismas iš esmės atmetė spręsdamas, kad nėra pakankamų duomenų ieškovui mokėtinų išmokų dydžiui apskaičiuoti, kas prieštarauja Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartyje pateiktam išaiškinimui, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant bylą pakartotinai atsakovas akcentavo, kad pasikeitęs teisinis reglamentavimas pats savaime netapo sąlyga išmokų dydžiui perskaičiuoti, tam buvo reikalingas ieškovo prašymas. Vadovaujantis ŽADNADSPLLĮ pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, asmenims, kurių teisė į žalos atlyginimą atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, šio įstatymo nustatyta tvarka, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo, pateikusiems prašymą žalos atlyginimo mokėtojui, perskaičiuotas didesnis žalos atlyginimas pradedamas mokėti už laikotarpį nuo 1999 m. gruodžio 1 d. Aiškindamas šią normą kasacinis teismas yra nurodęs, kad žalos atlyginimas perskaičiuojamas pateikusiam prašymą žalos atlyginimo mokėtojui, t. y. įstatymas pačiam žalos atlyginimo gavėjui nustato pareigą rūpintis tinkamu žalos atlyginimo gavimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2003). Kitaip tariant, darbdavys, apskaičiavęs išmokos dydį taikydamas iki 1999 m. gruodžio 1 d. galiojusią įstatymo redakciją, po teisinio reglamentavimo pakeitimo savaime neįgijo pareigos atlikti išmokų dydžio perskaičiavimą vadovaujantis naujai nustatyta tvarka. Išmokų dydžio perskaičiavimui buvo būtinas ieškovo prašymas, kuriame turėjo būti nurodyti konkretūs duomenys apie ieškovo pasirenkamus laikotarpius (mėnesius), kuriais ieškovo gautas darbo užmokestis turi būti vertinamas apskaičiuojant kompensavimo koeficientą.
24. Nors bylos nagrinėjimo eigoje tikslindamas savo poziciją ieškovas nurodė tokį prašymą teikęs, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, į bylą nėra pateikta jokių tokią bylai reikšmingą aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Priešingai, apie jam netinkamai taikytą koeficientą ieškovas nurodė sužinojęs tik po to, kai prievolę mokėti išmokas perėmė atsakovas. Pažymėtina, kad ŽADNADSPLLĮ pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje akcentuojama, jog perskaičiavimas yra atliekamas tik tuo atveju, jeigu dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo darbuotojui mokėtina išmoka padidėja. Šią aplinkybę, pagal aptartą teisinį reglamentavimą, privalėjo įvertinti pats darbuotojas ir, teikdamas darbdaviui prašymą apie konkrečių laikotarpių savo darbo užmokesčio dydžio taikymą kompensavimo koeficientui apskaičiuoti, turėjo įrodyti, kad egzistuoja sąlygos išmokų dydžiui perskaičiuoti. Spręsti, kad ieškovas atliko nurodytus veiksmus, iš byloje pateiktų įrodymų nėra pagrindo. Nesant duomenų, kad ieškovas teikė darbdaviui prašymą dėl išmokos perskaičiavimo, nėra pagrindo spręsti, jog darbdavys išmokas ieškovui privalėjo mokėti pagal kompensavimo koeficientą 3, apskaičiuotą taikant 1999 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusį teisinį reglamentavimą, ir, to nedarydamas, lėmė žalos ieškovui atsiradimą. Kai tik ieškovas pateikė prašymą atsakovui dėl išmokų mokėjimo, atsakovas atliko išmokos perskaičiavimą, tačiau neprivalėjo išmokų dydžio perskaičiuoti atgaline data už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d., kaip to prašo ieškovas.
25. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad ieškovas neįrodė savo reiškiamo reikalavimo pagrįstumo, todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir netiksliai įvardindamas sprendimo motyvus, ieškinio reikalavimą pagrįstai atmetė ir apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.