Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-02-22 · Byla Nr. 1K-123-312/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-22
Bylos Nr.
1K-123-312/2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
Advokatai
Auksanas Čiupaila
Kategorijos
Skundas Nr. 1K-123-312/2013
Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.16.1.2.1.1, 2.1.16.1.2.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. vasario 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė - Tamošiūnaitė,

sekretoriaujant Rasai Lunienei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Bliuvui,gynėjui advokatui Auksanui Čiupailai,

teismo posėdyje išnagrinėjo įtariamojo J. P. (J. P.), a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), paskutinės žinomos jo gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini), Grigiškėse, ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vedusio, nedirbančio, neteisto, įtariamo padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 22 str. l d. ir 182 str. 2 d., gynėjo advokato Auksano Čiupailos skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimas ir palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartis skirti įtariamajam J. P., kardomąją priemonę suėmimą, nustatytas vieno mėnesio suėmimo terminas, terminą skaičiuojant nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. kovo 5 d. imtinai.

Teismas, susipažinęs su skundu ir baudžiamosios bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. įtariamas tuo, kad veikdamas organizuotoje grupėje, pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, o būtent, kad jis, kartu su M. M., T. V., R. V. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu pravarde „(duomenys neskelbtini)“ veikdami organizuotoje grupėje, suburtoje daryti vieną sunkų nusikaltimą t. y. inscenizuojant automobilio detalių vagystę apgaule įgyti didelės vertės draudimo išmoką, kai kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą turi skirtingą vaidmenį, atliko šiuos nusikalstamus veiksmus: J. P. už piniginį atlygį, gautą iš T. V., suteikus T. V., M. M. ir R. V. automobilį Audi A8, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nusikalstamai veikai vykdyti, 2011 m. spalio 19 d. R. V. VĮ „Regitra“ įregistravo šį automobilį savo vardu bei 2011 m. spalio 26 d. T. V. lėšomis apdraudė jį UADB „Ergo Lietuva“ „Kasko" draudimu. Po to, M. M. ir tyrimo metu nenustatytas asmuo pravarde „(duomenys neskelbtini)“, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 15 d., 20.39 val., iki 2011 m. lapkričio 16 d., 19.35 val., tyrimo metu nenustatytose vietose, Vilniaus mieste, inscenizuodami automobilio Audi A8, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) detalių vagystę, išdaužė vairuotojo durelių lango stiklą ir išėmė vairą, navigacinę įrangą, magnetolą, televizorių, spidometrą valdymo pultą, taip pat priekinius kairės ir dešinės pusės parkavimo daviklius, priekinius žibintus, priekinius rūko žibintus, galinius posūkio žibintus, šoninius veidrodžius, šoninės apdailos juostas, ratlankių dangtelius bei paliko šį automobilį automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini)-ojo namo, Vilniuje. 2011 m. lapkričio 17 d., apie 7.10 val., R. V., tikslu gauti draudimo išmoką kreipėsi į UADB „Ergo Lietuva“ Žalų administravimo skyrių, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, melagingai pranešdamas apie draudiminį įvykį. Tačiau UADB „Ergo Lietuva“ priklausantis didelės vertės turtas – 35 041,22 Lt dydžio draudimo išmoka - nebuvo apgaule įgyta dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių, nes UADB „Ergo Lietuva“ atliktos draudžiamojo įvykio administravimo procedūros metu nustatyta, jog automobilio detalių vagystė buvo inscenizuota. Šioje J. P. veikoje yra požymiai nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 22 str. l d. 182 str. 2 d.

Atliekant ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams žinomose galimose gyvenamosiose vietose J. P. negyvena, tiek jo, tiek jo žmonos tėvai negalėjo nurodyti, nei kur yra J. P., nei kur jis gyvena. Palikus J. P. tėvams šaukimą atvykti į prokuratūrą, pastarasis į ją neatvyko. Telefonu susisiekus su J. P., pastarasis nurodė, kad šiuo metu yra išvykęs, į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokuratūrą nesiruošia atvykti ir išjungė telefoną. Pakartotinai susisiekti su J. P. telefonu nepavyko, kadangi telefonas buvo išjungtas.

Vilniaus apygardos prokuratūros 2013 m sausio 24 d. prokuroro nutarimu J. P. pripažintas įtariamuoju ir paskelbta jo paieška.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartimi įtariamajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Įtariamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 140 str. tvarka buvo sulaikytas 2013 m. vasario 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartimi palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartis skirti įtariamajam J. P. kardomąją priemonę - suėmimą, ir nustatytas vieno mėnesio suėmimo terminas, terminą skaičiuojant nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. kovo 5 d. imtinai. Vilniaus miesto apylinkės teismas savo sprendimą palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartį ir nustatyti įtariamajam J. P. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminą vienam mėnesiui motyvavo tuo, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Žemesnės instancijos teismas nenustatė egzistuojant Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 3 p. numatyto suėmimo pagrindo, t. y. kad būdamas laisvėje įtariamasis darys naujus nusikaltimus.

Šalies argumentai

Skundu aukštesnės instancijos teismui įtariamojo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartį.

Skunde gynėjas nurodo, kad nusikalstamos veikos priskyrimas tam tikrai nusikaltimų kategorijai bei gresiančios bausmės dydis, sprendžiant suėmimo skyrimo klausimą, nėra nei lemiami, nei reikšmingesni kriterijai už kitus, išvardintus Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 2 d. Šią išvadą leidžia daryti ir Lietuvoje vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina, nurodanti, kad gresianti griežta bausmė bėgimo (slėpimosi) tikimybę padidina, bet vien tik gresiančios sankcijos griežtumu šio pagrindo buvimas negali būti įrodytas.

Skunde atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatyto pagrindo buvimas nutartyje konstatuotas vertinant ne visumą reikšmingų aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 2 d., o tik tas, kurios J. P. yra nepalankios. Gynėjo įsitikinimu, teismas neatsižvelgė ir nevertino kitų jo ginamojo šeiminę aplinką apibūdinančių bei aptariamo suėmimo skyrimo pagrindo buvimą iki minimumo sumažinančių aplinkybių, o būtent, kad J. P. yra susietas tvirtais socialiniais ryšiais, yra vedęs, žmona artimiausiu metu turi gimdyti. Šios aplinkybės parodo, kad įtariamasis neturi jokių motyvų slėptis nuo proceso. Be to, žemesnės instancijos teismas nenustatė jokių įtariamojo ketinimų išvykti į užsienį ar kokių nors jo ryšių užsienio valstybėje, kuriais pasinaudodamas galėtų slapstytis nuo tyrimo.

Skunde taip pat nurodoma, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau tekste - EŽTT) ne viename savo sprendime, priimtame sprendžiant asmeniui taikomo suėmimo teisėtumo klausimus Konvencijoje įtvirtintų pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimo aspektu, ne kartą yra kategoriškai pabrėžęs, jog net ir pagrįsto įtarimo ar kaltinimo, kaip kardomosios priemonės skyrimo (termino pratęsimo) pagrindo, paties savaime nebeužtenka, (pvz. EŽTT sprendimas byloje Ilijkov v. Bulgarija), o inkriminuojamos nusikalstamos veikos sunkumas negali būti laikomas pakankamu suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindu (EŽTT sprendimai bylose Letellier prieš Prancūziją; Clooth prieš Belgiją; Miuler prieš Prancūziją; Jėčius prieš Lietuvą, Ilijkov prieš Bulgariją; Bykov prieš Rusiją bei kt.). Be to, teismo teiginys, kad J. P. negyvena žinomose gyvenamosiose vietose neatitinka tikrovės.

Skunde teigiama, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. 3 d. garantuoja kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu, jo paleidimą sąlygojant garantijomis, kad jis atvyks į teismą. Šios garantijos turi būti taikomos kiekvienam asmeniui. Tačiau žemesnės instancijos teismas taikė šią pačią griežčiausią kardomąją priemonę net neapsvarstęs švelnesnės kardomosios priemonės skyrimo galimybės, nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 11 str. numatyto proporcingumo principo reikalavimų.

Teismo posėdyje įtariamojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 7 ir 8 d., ir bent vienas iš Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. ar 5 d. numatytų pagrindų.

Pažymėtina, kad suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga (conditio sine qua non) yra duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (Lietuvos Respublikos BPK 121 str. 2 d.). Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga, pateikta skundo nagrinėjimui, daro išvadą, kad baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys leidžia manyti, jog įtariamasis J. P. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. l d. 182 str. 2 d. Minėti duomenys yra kitų įtariamųjų bei liudytojų parodymai, užfiksuoti apklausų protokoluose, asmens atpažinimo iš nuotraukų protokolai, draudimo kompanijos pateikti duomenys bei kita ikiteisminio tyrimo medžiaga. Akcentuotina, kad nei kardomosios priemonės paskyrimo ir jos termino nustatymo klausimą sprendžiantis žemesnės instancijos teismas, nei skundą dėl žemesnės instancijos teismo priimtos nutarties nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas neprivalo atskleisti šių dokumentų turinio. Būtina pabrėžti, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo (termino pratęsimo), nevertina medžiagoje surinktų duomenų dėl kaltės bei nesprendžia įtariamojo kaltės klausimo, nes tai bus padaryta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Šiuo metu tam, kad taikyti (pratęsti) kardomąją priemonę - suėmimą, užtenka nustatyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamasis galimai padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tiek, kiek įrodymai yra patikrinti nagrinėjant suėmimo skyrimo ir jo termino nustatymo vienam mėnesiui pagrįstumo klausimą, minėtuose įrodymų šaltiniuose esantys faktiniai duomenys yra pakankamas pagrindas įtarti J. P. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu ir leidžia taikyti įtariamajam griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą.

Pažymėtina, kad už galimai padarytą nusikalstamą veiką įtariamajam gresia didesnė nei vienerių metų reali laisvės atėmimo bausmė. Esant abiem įstatyme numatytoms sąlygoms, Vilniaus miesto apylinkės teismas galėjo paskirti įtariamajam kardomąją priemonę – suėmimą vienam mėnesiui, jeigu būtų konstatuota, kad yra bent vienas iš Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. ar 5 d. numatytų pagrindų.

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, skundžiamą nutartį priėmęs teismas teisingai konstatavo, kad yra Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatyta sąlyga įtariamajam J. P. paskirti kardomąją priemonę – suėmimą, nes švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 str. numatytų tikslų. Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 2 d. nurodyta, kad kai pagrįstai manoma, jog įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas (pratęstas) atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 p. išaiškinta, jog nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 2 d. vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu.

J. P. įtariamas padaręs vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai už kurią baudžiamasis įstatymas numato ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę. Todėl šiuo atveju, jau vien pats nusikaltimo, kurio padarymu įtariamas J. P., sunkumas ir gresiančios bausmės dydis, pagal teismų praktiką, yra visiškai pakankamas pagrindas pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymui. Kita vertus, šio pagrindo buvimą patvirtina ir kitos aplinkybės, į kurias žemesnės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė paskirdamas įtariamajam kardomąją priemonę – suėmimą bei nustatydamas jos terminą vienam mėnesiui Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu, t. y. buvo paskelbta įtariamojo paieška, nes jis atsisakė atvykti apklausai pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, žinomais galimais įtariamojo gyvenamųjų vietų adresais jo surasti nebuvo galima, jo buvimo vietos negalėjo nurodyti nei įtariamojo nei jo žmonos tėvai ir netgi jo paties žmona, be to, įtariamojo santykiai su tėvais nėra geri. Akcentuotina, kad įtariamasis niekur nedirba, tačiau yra registruotas darbo biržoje, atsižvelgiant į gan komplikuotus įtariamojo santykius su jo tėvais, abejotina, kad įtariamasis būdamas laisvėje, gyvens adresu (duomenys neskelbtini), Grigiškėse, Vilniuje, o atsižvelgiant ankstesnį elgesį vengiant apklausos, kad kviečiamas geranoriškai atvyks pas ikiteisminio tyrimo pareigūną. Be to, iš įtariamojo duotų parodymų galima spręsti, jog jis turi ryšių užsienyje, kas dar labiau sustiprina tikimybę, jog būdamas laisvėje jis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Nors įtariamasis yra vedęs, neteistas, neseniai susilaukė vaiko, atsižvelgiant į kitas aplinkybes, tai nelaikytina pakankamu pagrindu švelninti kardomąją priemonę įtariamam. Todėl konstatuotina, kad žemesnės instancijos teismas, nors ir ne pilnai įvertino visą įtariamąjį charakterizuojančią medžiagą, tačiau pagrįstai nustatė įtariamajam paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 122 1 d. 1 p.

Panaikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo ir atsižvelgiant į skunde nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Pažymėtina, kad šiose bylose suėmimo terminai, minėto teismo pripažinti kaip prieštaraujantys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str., buvo žymiai ilgesni, nei įtariamajam taikomas suėmimo terminas. Be to, J. P. suėmimas paskirtas ir jo terminas nustatytas vienam mėnesiui ne vien remiantis jam gresiančios bausmės griežtumu, bet ir esant kitoms įstatyme numatytoms sąlygoms – pagrįstu teismo manymu, kad įtariamasis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Pažymėtina ir tai, kad įtariamajam kardomosios priemonės – suėmimo terminas yra nustatytas laikantis proporcingumo principo reikalavimų, nes prokuroro pareiškimas tenkintas tik iš dalies, jam paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminas nustatytas vienam mėnesiui, o ne prokuroro prašytam dviejų mėnesių terminui. Skundą nagrinėjantis teismas mano, kad šiuo metu įtariamojo J. P. teisės suvaržytos laikantis visų Lietuvos Respublikos BPK nustatytų reikalavimų, esant reikšmingiems ir pakankamiems suėmimo skyrimo ir jo termino nustatymo pagrindams, toks įtariamojo teisių suvaržymas yra pateisinamas. Vilniaus miesto apylinkės teismas, palikdamas galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartį, kuria įtariamajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas bei nustatydamas suėmimo terminą vienam mėnesiui nei Lietuvos Respublikos BPK normų reikalavimų, nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. nutarties įtariamojo gynėjo skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 119 str., 121 str., 122 str., 130 str.,

nutarė:

įtariamojo J. P. (J. P.) gynėjo advokato Auksano Čiupailos skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė