- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-15
- Bylos Nr.
- A-1154-575/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02821-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas, Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- K. V.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–2, 61–62), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 331B-8347; 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. S-160(7-73/2017); 3) įpareigoti VMI per vieno mėnesio laikotarpį iš naujo išnagrinėti ir priimti naują sprendimą pagal pareiškėjo 2016 m. lapkričio 11 d. prašymą Nr. (17.16-40)GES-478110 dėl 3 822,96 Eur permokos grąžinimo.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad mokesčių administratorius nepagrįstai vykdė išieškojimus pareiškėjo atžvilgiu, pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnyje ir 107 straipsnyje įtvirtintą senaties terminą. Skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes yra nepagrįstas, lakoniškas, įvardijamos bendros teisės normos, jame esanti ribota informacija nepakankama suprasti, dėl ko išieškoma sprendime nurodyta suma. Pareiškėjui nebuvo įteikti jokie kiti dokumentai, nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo poziciją mokesčių išieškojimo klausimu.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 7–11) su skundu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2016 metų gruodžio 8 dienai buvo skolingas 1 249,29 Lt (361,82 Eur) pagal Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau – ir Vokietija) vykdomuosius dokumentus. Pareiškėjui savanoriškai sumokėjus tik dalį skolos, dėl skolos likučio 2015 m. lapkričio 16 d. priimtas sprendimas išieškoti 361,85 Eur. Tiek Vokietijos kompetentingos institucijos, tiek ir Lietuvos mokesčių administratorius pareiškėjo atžvilgiu priėmė individualius administracinius aktus, atliko procesinius veiksmus, su kuriais nesutikdamas pareiškėjas, kaip teisinių santykių dalyvis, turėjo teisę juos ginčyti. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu ginčų neinicijavo, aptarti administraciniai aktai įsiteisėjo ir nagrinėjamoje byloje negali būti kvestionuojami. Taigi pareiškėjo argumentai bei su skundu pateikti papildomi dokumentai, kuriais įrodinėjamas mokestinės nepriemokos nepagrįstumas, nagrinėjamo mokestinio ginčo metu atmestini kaip teisiškai nereikšmingi.
5. Atsakovas pažymėjo, kad skundžiamame VMI sprendime yra nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas, kurie yra pakankami tokio pobūdžio sprendimui priimti, išdėstyta administracinio akto apskundimo tvarka, todėl manė, jos sprendimas atitinka VAĮ nuostatas. VMI, 2010 m. birželio 9 d. gavusi pareiškėjo prašymą užsienio valstybės priskaičiuotą skolą sumokėti dalimis, vadovaudamasi MAĮ 110 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijais, nevykdė mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo. Kadangi pareiškėjas neįvykdė savo įsipareigojimų ir savanoriškai sumokėjo tik dalį skolos pagal užsienio kompetentingos institucijos prašymą, VMI 2015 m. lapkričio 16 d. pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Vadovaujantis MAĮ 107 straipsnio 1 dalimi, mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. VMI 2015 m. lapkričio 16 d. pradėjo priverstinį skolos išieškojimą, priverstinio išieškojimo senaties termino nepažeidė.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2017 m. liepos 21 d. sprendimo ir VMI 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo, kuriais pareiškėjui nebuvo grąžinta 3 822,96 Eur permoka, teisėtumo ir pagrįstumo.
8. Nustatyta, kad pagal Vokietijos Federacinės Respublikos Hanoverio centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo tarnybos 2008 m. spalio 9 d. prašymą vykdyti reikalavimą Nr. RK 82352/2008 pareiškėjas turėjo sumokėti 14 449,21 Lt (4 184,78 Eur) skolą muitinei (akcizą už tabako gaminius ir importo PVM). VMI pareiškėjui siuntė priminimus ir kvietimus dėl įsiskolinimo įvykdymo. Su mokestine prievole pareiškėjas supažindintas 2008 m. gruodžio 1 d., tai patvirtina pareiškėjo parašas. Šią mokestinę prievolę jis buvo įpareigotas įvykdyti iki 2009 m. kovo 5 d. Pareiškėjui nesumokėjus įsiskolinimo, VMI 2010 m. kovo 25 d. raštu Nr. (12.5)-D2-3351 dar kartą įpareigojo sumokėti įsiskolinimą iki 2010 m. balandžio 12 d. Po šio įpareigojimo pareiškėjas 2010 m. birželio 9 d. VMI pateikė prašymą užsienio šalies priskaičiuotą skolą sumokėti dalimis per 5 metus (Komisijos byla, b. l. 164). Prašymas buvo patenkintas, nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 17 d. buvo sumokėta 12 000 Lt (3 475,44 Eur), iš GPM permokos įskaityta 1 199,92 Lt (347,52 Eur), iš viso sumokėta 13 199,92 Lt (3 822,96 Eur). 2016 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas liko skolingas 1 249,29 Lt (361,82 Eur) pagal užsienio vykdomuosius dokumentus. Pareiškėjui savanoriškai sumokėjus tik dalį skolos pagal užsienio šalies kompetentingos institucijos prašymą ir neįvykdžius savo įsipareigojimo, VMI dėl skolos likučio 2015 m. lapkričio 16 d. priėmė sprendimą Nr. (23.25-08)-328-14641 išieškoti iš pareiškėjo 361,85 Eur pagal užsienio valstybės prašymą (Komisijos byla, b. l. 125, 162–174). Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 11 d. pateikė VMI prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį teisės pažeidimą permoką (skirtumą), kuriuo prašė grąžinti 3 822,96 Eur permoką, tačiau VMI 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu negrąžino prašomos sumos (Komisijos byla, b. l. 10–11). Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. S-160(7-73/2017) patvirtino VMI 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl nepagrįstai vykdyto Vokietijos institucijos reikalavimo išieškoti iš pareiškėjo skolą ir palaikė mokesčių administratoriaus poziciją, nes tiek Vokietijos kompetentinga institucija, tiek mokesčių administratorius priėmė individualius administracinius aktus, atliko procesinius veiksmus dėl pareiškėjo skolos muitinei (akcizo už tabako gaminius ir importo PVM). Todėl pareiškėjas, nesutikdamas su šiais sprendimais, turėjo teisę ginčyti juos teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Ginčui aktualiu laiku galiojo 2008 m. gegužės 26 d. Tarybos direktyva 2008/55/EB (su pakeitimais 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyva 2010/24/ES (toliau – ir Direktyva 2010/24/ES) dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su tam tikromis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Direktyva 2008/55/EB). Taip pat šį klausimą reglamentavo Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymas (toliau – ir Įstatymas Nr. IX-1781), galiojęs nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d., o taip pat Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas, galiojęs nuo 2012 m. sausio 1 d. (toliau – ir Įstatymas Nr. XI-1466).
10. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, minėtų teisės aktų nuostatas, teismas darė išvadą, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės, šiuo atveju Vokietijos, įstaigos. Todėl pareiškėjas turėjo teisę ginčyti prašančiosios valstybės (Vokietijos) reikalavimą, t. y. pirminį dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą prašančiojoje valstybėje narėje, prašančioji institucija tokiu atveju negali teikti prašymo vykdyti reikalavimą (Direktyvos 2008/55/EB 7 str. 2 d. a p.; Direktyvos 2010/24/ES 11 str. 1 d.) arba, jei toks prašymas jau yra pateiktas, praneša dėl reikalavimo užginčijimo, o prašomoji valstybė sustabdo vykdymo procedūrą tol, kol šiuo klausimu prašančiosios institucijos valstybės narės įstaiga priima sprendimą (Direktyvos 2008/55/EB 12 str. 2 d.; Direktyvos 2010/24/ES 14 str. 3–4 dalys; Įstatymo Nr. IX-1781 14 straipsnio 1 dalis; Įstatymo Nr. XI-1466 15 str. 3 d.). Taigi, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pareiškėjo argumentus, atsakovo atsiliepime išdėstytus teiginius, teismas laikė, kad pareiškėjas dėl Vokietijos kompetentingų institucijų sprendimų, susijusių su mokestine prievole, dėl Lietuvos mokesčių administratoriaus veiksmų pagrįstumo bei teisėtumo turėjo teisę pradėti atskiras ginčų nagrinėjimo procedūras, tačiau jis teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais ginčų neinicijavo, o minėti administraciniai aktai yra įsiteisėję ir šioje byloje negali būti kvestionuojami. Be to, pareiškėjas nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 17 d. geranoriškai yra sumokėjęs 13 199,92 Lt (3 822,96 Eur), t. y. beveik visą skolą.
Šalies argumentai
11. Pareiškėjo teigimu, VMI nepagrįstai negrąžino 3 822,96 Eur permokos, taip pat neįskaitė baudos už administracinį teisės pažeidimą. Teismas nesutiko su šiais pareiškėjo teiginiais, nes mokesčių permokų grąžinimo klausimus reglamentuoja MAĮ bei kiti teisės aktai. Teismas vadovavosi MAĮ 87 straipsnio 5 dalimi ir pažymėjo, kad bylos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas 2016 m. lapkričio 11 d. prašymu prašė grąžinti 3 822,96 Eur permoką. Tačiau mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjo apskaitos kortelėje prašoma grąžinti mokesčių permoka nebuvo apskaitoma, o pareiškėjas skolingas 1 249,29 Lt (361,82 Eur) pagal užsienio vykdomuosius dokumentus. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai atsisakė pareiškėjui grąžinti jo prašomą 3 822,96 Eur mokesčio permoką.
12. Teismas laikė, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija, priimdami skundžiamus sprendimus, nepažeidė viešojo administravimo principų. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo, pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą. Įvertinęs ginčijamų sprendimų turinį bei atsižvelgęs į tai, kad skundžiami sprendimai priimti nustačius reikšmingas faktines aplinkybes (pareiškėjas yra skolingas biudžetui 361,82 Eur pagal užsienio institucijos vykdomuosius dokumentus, o 3 822,96 Eur prašomos grąžinti permokos nėra) ir vadovaudamasis surinktų duomenų visuma, teismas laikė, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kartu su skundu nepateikė jokių faktinių duomenų ar objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kaip reikalauja MAĮ 67 straipsnio 2 dalis.
14. Esant šioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius ištyrė pareiškėjo pateiktus įrodymus, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pareiškėjo apmokestinimo teisinius pagrindus, ginčo sprendimai teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais ir įpareigoti VMI 2016 m. lapkričio 11 d. prašymą išnagrinėti iš naujo, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).
III.
15. Pareiškėjas K. V. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–19), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti ir pridėti prie bylos Vokietijoje išnagrinėtas bylas ir atsakymą į VMI raštą.
16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šališkas ir priimtas pažeidžiant ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį. Ginčijamas sprendimas yra be motyvų ar argumentų. Teismas nurodė pareiškėjui sumokėti kitam asmeniui priklausančią skolą (nurodyta kita gimimo data, nei asmens kode), todėl nusprendė dėl į procesą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Apeliantas pažymi, kad Vokietijos teismų nagrinėtose bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl skolos, jis nedalyvavo, todėl prašo šias bylas pridėti prie nagrinėjamos bylos. Teismas nesprendė pareiškėjo prašymo dėl papildomų įrodymų išreikalavimo ir Vokietijoje išnagrinėtų bylų pridėjimo prie nagrinėjamos bylos, nors tai buvo būtina norint priimti sprendimą byloje. Pareiškėjas mano, jog VMI turi grąžinti jam 3 822,96 Eur permoką, nes jis nėra baustas administracine tvarka Vokietijoje.
17. Pareiškėjo vertinimu, VMI neturėjo teisės papildyti, pakeisti suvienodinto dokumento, kurį pateikė prašančioji institucija, tačiau tai padarė, ištaisiusi pareiškėjo gimimo datą ir prirašiusi asmens kodą, viršydama savo kompetencijos ribas ir neteisėtai tvarkydama pareiškėjo asmens duomenis, dėl ko pareiškėjas laikomas kaltu dėl kito asmens skolos. Priimti sprendimai, pareiškėjo vertinimu, yra nemotyvuoti.
Šalies argumentai
18. Pareiškėjas taip pat nurodo argumentus, dėl kurių nesutinka su VMI 2017 m. kovo 7 d. ir 2017 m. vasario 17 d. sprendimais, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. gruodžio 8 d. išvada.
Atsiliepimas
19. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 25–29), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
20. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį teisės pažeidimą permoką (skirtumą), kuriuo prašė grąžinti 3 800,96 Eur permoką, susidariusią atlikus mokėjimus pagal mokesčių administratoriaus sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas su mokestine nepriemoka buvo supažindintas (skirtinga nei teigia skunde, jog apie prievolę nežinojo) ir dalį skolos nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 17 d. padengė savanoriškai, 3 475,44 Eur sumokėdamas periodinėmis įmokomis į surenkamąją biudžeto sąskaitą. Pareiškėjas dėl Vokietijos kompetentingų institucijų sprendimų, dėl Lietuvos mokesčių administratoriaus veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo turėjo galimybę pradėti atskiras ginčų nagrinėjimo procedūras, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka ginčų neinicijavo, kas lemia, jog aptarti administraciniai aktai įsiteisėjo ir nagrinėjamo ginčo atveju negali būti kvestionuojami.
21. Dėl VMI 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo atitikimo VAĮ 8 straipsnio nuostatoms atsakovas pažymi, kad minėtame sprendime nurodytas tiek teisinis (MAĮ 87 str., Taisyklės), tiek faktinis (pareiškėjas biudžetui yra skolingas 361,82 Eur pagal užsienio institucijos vykdomuosius dokumentus ir Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (toliau – ir MAIS) duomenimis 3 822,96 Eur prašomos grąžinti permokos nėra) pagrindas, kurie yra pakankami tokio pobūdžio sprendimui priimti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl VMI 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui negrąžinta 3 822,96 Eur permoka, taip pat dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą priimto Komisijos 2017 m. liepos 21 d. sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovą grąžinti 3 822,96 Eur permoką.
Žemesnės instancijos teismas
23. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog pareiškėjo apskaitos kortelėje prašomos grąžinti mokesčių permokos nebuvo, o pareiškėjas buvo skolingas 361,82 Eur pagal užsienio valstybės vykdomuosius dokumentus, todėl teismas sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai atsisakė pareiškėjui grąžinti jo prašomą 3 822,96 Eur mokesčio permoką.
24. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
25. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pirmiausia teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, teismas nusprendė dėl į procesą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, be pagrindo netenkino pareiškėjo prašymų dėl papildomų įrodymų išreikalavimo ir Vokietijoje išnagrinėtų bylų pridėjimo prie nagrinėjamos bylos.
26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad apeliantas iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir pateikia savo vertinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 56 str. 6 d.). ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).
27. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais proceso teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, teismas išvadas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindė teismo posėdyje ištirtų pagal minėtą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis. Tai, kad įrodymų vertinimas nėra palankus pareiškėjui, nesant teisinių pagrindų kitokiam jų įvertinimui, nėra pagrindas pripažinti, kad nebuvo paisoma pareiškėjo argumentų, o taip pat konstatuoti, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti. Pareiškėjo argumentas, kad teismo sprendimas yra be motyvų, nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų ir juos įvertino. Pirmosios instancijos teismas išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas dėl pareiškėjo skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo bei įvertino juos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (ABTĮ 56 str. 6 d.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymai dėl papildomų įrodymų išreikalavimo ir Vokietijoje išnagrinėtų bylų pridėjimo prie nagrinėjamos bylos pagrįstai netenkinti.
28. Pareiškėjo argumentas, jog teismas sprendė dėl į procesą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, nes nurodė pareiškėjui sumokėti kitam asmeniui priklausančią skolą, nepagrįstas, nes pats pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl VMI ir Komisijos sprendimų panaikinimo. Pažymėtina, kad teismas sprendimu nenurodė pareiškėjui sumokėti skolos, o tik įvertino pareiškėjo skundžiamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą ir pareiškėjo skundą atmetė. Be to, byloje buvo sprendžiama ne dėl skolos priteisimo, o dėl to, ar buvo pagrindas grąžinti pareiškėjui 3 822,96 Eur permoką pagal jo pateiktą prašymą mokesčių administratoriui.
29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde mano, jog iš jo negalėjo būti vykdomas išieškojimas pagal užsienio valstybės (Vokietijos) prašymą. Teigia, kad VMI neturėjo teisės papildyti, pakeisti suvienodinto dokumento, kurį pateikė prašančioji institucija, tačiau tai padarė neteisėtai tvarkydama pareiškėjo asmens duomenis, dėl ko pareiškėjas laikomas kaltu dėl kito asmens skolos.
30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, jog tiek Vokietijos kompetentinga institucija, tiek Lietuvos mokesčių administratorius priėmė individualius administracinius aktus, atliko procesinius veiksmus dėl pareiškėjo skolos muitinei (akcizo už tabako gaminius ir importo PVM). Todėl pareiškėjas, nesutikdamas su šiais sprendimais, turėjo teisę ginčyti juos teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, tačiau nei dėl Vokietijos kompetentingų institucijų sprendimų, susijusių su mokestine prievole, nei dėl Lietuvos mokesčių administratoriaus veiksmų pagrįstumo nustatyta tvarka ir terminais ginčų neinicijavo, todėl minėti administraciniai aktai yra įsiteisėję ir šioje byloje negali būti kvestionuojami. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į aplinkybę, kad pareiškėjas nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 17 d. geranoriškai yra sumokėjęs 13 199,92 Lt (3 822,96 Eur), t. y. beveik visą skolą.
31. MAĮ 87 straipsnio 5 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija), be kita ko, numatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu. Šiuo atveju pareiškėjas 2016 m. lapkričio 11 d. prašymu prašė grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį teisės pažeidimą permoką (skirtumą) – 3 822,96 Eur. Mokesčių administratorius (MAIS duomenimis) nustatė, kad pareiškėjo prašomos grąžinti mokesčių permokos nėra, o pareiškėjas skolingas 361,82 Eur pagal užsienio valstybės institucijų vykdomuosius dokumentus. Atsižvelgiant į tai ir įvertinus aplinkybes, kad pareiškėjas neginčijo Vokietijos kompetentingų institucijų ir Lietuvos mokesčių administratoriaus sprendimų, susijusių su mokestine prievole, geranoriškai sumokėjo beveik visą skolą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai atsisakė pareiškėjui grąžinti jo prašomą 3 822,96 Eur mokesčio permoką.
32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo argumentus, dėl kurių nesutinka su VMI 2017 m. kovo 7 d. ir 2017 m. vasario 17 d. sprendimais, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. gruodžio 8 d. išvada.
33. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje yra tikrinamas VMI 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 331B-8347 ir Komisijos 2017 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. S-160(7-73/2017) teisėtumas ir pagrįstumas, nes būtent pagal šiuos reikalavimus yra priimtas pareiškėjo skundas ir iškelta administracinė byla teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi (I t., b. l. 30–33) atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimus panaikinti VMI 2017 m. kovo 7 d. sprendimą ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. gruodžio 8 d. išvadą, nes skundas dėl šių reikalavimų paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą ir teismas pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą netenkino. Reikalavimo panaikinti VMI 2017 m. vasario 17 d. sprendimą pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, nesuformulavo. Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia pareiškėjo skundo reikalavimai, priimti nagrinėti Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, o dėl kitų sprendimų, kurie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nepasisakytina, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl nesutikimo su VMI 2017 m. kovo 7 d. ir 2017 m. vasario 17 d. sprendimais, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. gruodžio 8 d. išvada, nevertintini.
34. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios ir proceso teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.