Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-12-17 · Administracinė byla Nr. I-696-480/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-12-17
Bylos Nr.
I-696-480/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Albina Rimdeikaitė, Jolanta Medvedevienė, Algis Markevičius
Atsakovas
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Pareiškėjas
G. B.
Administracinė byla Nr. I-696-480/2009 Procesinio sprendimo kategorija
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 17 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jolantos Medvedevienės ir Algio Markevičiaus, sekretoriaujant Dianai Stimbirytei,

dalyvaujant atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Mindaugui Černauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl oficialaus perspėjimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu (b.l. 5-7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti 2009-04-27 Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viršininko nutarimą Nr.20-6-1-29, kuriuo buvo nuspręsta taikyti jam prevencinio poveikio priemonę –oficialų perspėjimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad oficialus perspėjimas nepagrįstas, o nutarimas taikyti jo atžvilgiu prevencinę poveikio priemonę naikintinas, nes Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatos jam negali būti taikomos. Oficialaus perspėjimo teksto išvada, jog jo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Jis turi pastovią gyvenamąją vietą, šeimą, augina du nepilnamečius vaikus, yra Darbo biržos įskaitoje. Buvo teistas, tačiau padarė atitinkamas išvadas ir iki oficialaus perspėjimo nepadarė nieko nusikalstamo. Jam kelis kartus buvo taikytas oficialus perspėjimas, tačiau niekada nebuvo taikyti užkardymo įstatymo apribojimai. Pareikšdamas oficialų perspėjimą policijos pareigūnas nesupažindino ne tik su medžiaga, kurios pagrindu buvo nuspręsta, jog jo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, bet ir su organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo sąrašais, todėl oficialiame perspėjime esantys nurodymai praktiškai neįgyvendinami. Jam nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti, pateikti savus argumentus.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko. Apie posėdžio vietą, laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 73 str. 4 d.) siunčiant teismo pranešimą. Paštas pranešimo, kaip neįmanomo įteikti adresatui, teismui negrąžino.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 17-18) ir jo atstovas teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, taip pat atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjui oficialus perspėjimas pareikštas pagrįstai, nes pagal Operatyvinio sekimo byloje esančius duomenis pareiškėjas yra narys vienos organizuotos nusikalstamos grupuotės, kuri gali daryti apysunkius, sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas; 2009-11-25 pareiškėjui įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl turto prievartavimo (LR BK 181 str. 3 d.), 2009-11-25 Kauno apygardos prokuratūros ONKTS prokuroro nutarimu Nr. 20-1-00769-09 įtariamajam G. B. skirta kardomoji priemonė- rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Administracinėje byloje (b.l.20-40, 58-82), taip pat Operatyvinio sekimo byloje esantys faktiniai duomenys rodo, kad kompetentingas policijos įstaigos pareigūnas 2009-04-27 tarnybiniu pranešimu (b.l. 59) informavo Kauno apskrities VPK Viršininką dėl surinktų operatyvinių duomenų pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjui prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Kauno apskrities VPK Viršininkas patvirtino 2009-04-27 policijos pareigūno nutarimą Nr. 20-6-1-29 dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo pareiškėjui (b.l. 58). 2009-04-27 pareiškėjui pasirašytinai buvo pritaikyta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas (b.l. 60). Kauno apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2009-07-14 pažymoje Nr. 20-6-S-1713 ( b.l. 20) teigiama, kad G. B. , gim. 1973-06-10, gyv. (Duomenys neskelbtini), gali priklausyti vienai Kauno mieste bei visoje Lietuvoje veikiančiai „Kamuolinių“ organizuotai nusikalstamai grupuotei, kuri užsiima žmonių grobimu, turto prievartavimu, narkotinių medžiagų kontrabanda. Minėta organizuota nusikalstama grupuotė gali vykdyti rezonansinius nusikaltimus, tokius kaip asmenų grobimai dėl išpirkų, sunkūs kūno sužalojimai. Kauno miesto apylinkės teismas 2002-06-17, 2003-05-05, 2008-08-21 bei 2009-06-29 sprendimais skirdamas teismo įpareigojimus asmenims, uždraudė jiems bendrauti su G. B. . Pareiškėjas praeityje teistas, sistemingai daro administracinius teisės pažeidimus, nedirba. Jo atžvilgiu 2009-08-20 pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 str. 3 d. dėl turto prievartavimo. 2009-11-25 G. B. įteiktas pranešimas apie įtarimą. 2009-11-25 Kauno apygardos prokuratūros ONKTS prokuroro nutarimu Nr. 20-1-00769-09 įtariamajam G. B. skirta kardomoji priemonė- rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai ir tvarka numatyti Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme (toliau tekste – Įstatymas).

Įstatymo 4 str. numato, kad šio įstatymo 3 str. numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Teismui pateiktų faktinių duomenų visuma neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius su veikiančios organizuotos nusikalstamos grupuotės nariais, pats yra aktyvus šios grupuotės narys. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą, numatytą Įstatymo 4 str., skirti prevencinei poveikio priemonei – oficialiam perspėjimui. Oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarką reglamentuoja Įstatymo 6 straipsnis. Išnagrinėjęs administracinę bylą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui oficialus perspėjimas pareikštas iš esmės nepažeidžiant minėto Įstatymo reikalavimų. Policijos pareigūnas buvo oficialiai įgaliotas policijos įstaigos vadovo pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą. Nutarimas dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo įformintas raštu, patvirtintas policijos įstaigos vadovo, oficialus perspėjimas pateiktas pareiškėjui susipažinti ir pasirašyti. Teismas taip pat pažymi, kad minėtas Įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (Įstatymo 1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio Įstatymo 4 str. numatytiems pagrindams (Įstatymo 3 str.). Prevencines poveikio priemones būtina taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įstatymo 5 str. pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Įstatymo 4 str. taikymas neatsiejamas su informacijos (faktinių duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Iš to seka, kad konkrečiu atveju yra būtina patikrinti šios informacijos gavimo teisėtumą - t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 86 str. 1 d., 2 d.). Teismas privalo patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Įstatymo 4 str. – iš esmės blanketinė teisės norma, todėl būtina vadovautis ir kitais informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (šiuo atveju – Operatyvinės veiklos įstatymu). Surinktos informacijos pobūdis bei turinys duoda pagrindą išvadai, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui - ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 str. 1 d. 19 p. nuostatos, kuriose teigiama, kad valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Šios informacijos turinys turi aiškiai įrodyti, kad asmuo turi ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir, kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio, yra pakankamas pagrindas išvadai, jog asmuo gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į minėtos informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių konstatavimas teismo sprendime turi būti siejamas su ABTĮ 57 str. 3 d. taikymu. ABTĮ 57 str. 3 d. nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės normos konstrukcija duoda pagrindą išvadai, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai ne visais atvejais negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymo leidėjo panaudota sąvoka ,,paprastai“ rodo, kad gali būti tokie atvejai, kai minėti duomenys gali būti laikomi įrodymais ir, tuo pačiu, teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, numatytas ABTĮ 57 str. 6 d. Sutinkamai su ABTĮ 57 str. 3 d. nuostatomis, įstatymų leidėjas numatė, kad tam tikrais atvejais įrodymais administracinėje byloje gali būti ir duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, net jeigu jie nėra išslaptinti (ABTĮ 13 str., 20 str. 3 d., LVAT 2005-11-22 nutartis byloje Nr.A-1413/2005, 2006-06-13 nutartis byloje Nr.A-932/2006). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-05-15 nutarime Dėl valstybės ir tarnybos paslapčių taip pat suformulavo aktualias šių klausimų sprendimo nuostatas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad visais atvejais būtina paisyti valstybės paslapties, kaip neskelbtinos, neatskleistinos informacijos, kurios atskleidimas padarytų žalos valstybei, kaip bendram visos visuomenės gėriui, visuomenės politinei organizacijai, turinčiai užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, konstitucinės sampratos. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka - iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus, tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybių visetą. Teismui pateikti duomenys patvirtina neginčijamą išvadą, kad dalis informacijos, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta ir pagal savo pobūdį yra slapta. Teismas taip pat konstatuoja, jog dalis informacijos, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, nėra slapta ir ji pareiškėjui žinoma bei su ja jis turėjo realią galimybę susipažinti proceso eigoje. Atsižvelgiant į paminėtą aplinkybę, taip pat ir į ABTĮ 57 str. reikalavimus bei Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo specifiką, darytina išvada, jog tokia informacija turi būti laikoma įrodymų tokio pobūdžio administracinėje byloje šaltiniu.

Aiškinant Įstatymo 5 straipsnio taikymą, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti motyvai, jog jam nebuvo išaiškinta, kokie jo konkretūs veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, taip pat nenurodyti konkretūs asmenys, su kuriais draudžiama bendrauti, atmestini. Nors Įstatyme advokato dalyvavimas pareiškiant asmeniui oficialų perspėjimą nėra numatytas, tačiau Lietuvos teisinėje sistemoje įtvirtinta teisė asmeniui savarankiškai ar naudojantis įgalioto atstovo paslaugomis, įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomų interesų gynimo. Pareiškėjo patirti sunkumai, kylantys dėl negalėjimo pasinaudoti advokato paslaugomis, duoti paaiškinimus, pateikti argumentus įrodančius jam pareikštų įtarimų nepagrįstumą, kompensuojami procedūrų, kuriomis vadovaujasi teismas, metu.

Oficialaus perspėjimo forma yra nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr.5-V-314 „Dėl Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių patvirtinimo" 3 priede. Oficialaus perspėjimo tekstą sąlygoja ne tik 5 straipsnis, apibrėžiantis oficialaus perspėjimo sąvoką, bet ir šio įstatymo 4 straipsnis, numatantis prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindus. Atsižvelgiant į šias nuostatas atmestinas pareiškėjo argumentas, jog išvada, kylanti iš oficialaus perspėjimo teksto prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Pareiškėjo skundo motyvai apie jo turimą pastovią gyvenamąją vietą, šeimą, du nepilnamečius vaikis, teisiškai yra nereikšmingi.

Įvertinus byloje išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas –G. B. buvo paskirta pagrįstai, jos panaikinti nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. – 87 str., 88 str. 1 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo G. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Albina RimdeikaitėJolanta MedvedevienėAlgis Markevičius