Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Šumskas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nutarimo, kuriuo V. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173 str. 1 d. ir jam skirta 1000 (vieno tūkstančio) Lt dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. nubaustas už tai, kad vykdė individualią taksi veiklą – laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 3 d. iki 2013 m. vasario 25 d. vežė keleivius už atlygį, naudojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), paslaugomis – priimdavo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ dispečerio iškvietimus – užsakymus, tačiau nustatyta tvarka neturėjo įsigijęs leidimo vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi, iš vykdytos veiklos gavo 5972 Lt pajamų, kurias apskaitė gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale, gaudamas pajamas išrašė prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus, kuriuose paslaugos pavadinimą įrašė kaip automobilio nuomą su vairuotoju. Tokiais savo veiksmais V. R. pažeidė 1996 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso Nr. I-1628 18 str. 12 d., 2011 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p., Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 p. nuostatas ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 173 str. 1 d.

Byloje nustatyta, kad transporto priemonė nėra įrengta kaip lengvasis automobilis taksi. Veikloje naudojamame automobilyje nėra įrengto taksometro, nėra plafono su užrašu „taksi“, yra tik logotipas, panašus į naudojamą taksi veikloje, tačiau jame yra kitas užrašas – „nuoma“. Taigi transporto priemonės neatitikimas taksi automobilio požymių rodo, kad paslauga buvo suteikta ne taksi forma.

Pagal CK 6.521 str. automobilio nuomos su vairuotojo paslauga sutarties turinys gali būti apibrėžiamas kaip keleivio vežimas jo nurodytu maršrutu už tam tikrą mokestį, todėl darytina išvada, kad toks taksi paslaugos turinio atskleidimas neleidžia atriboti veikų ir nėra pagrindas manyti, kad apelianto keleiviams suteiktos paslaugos yra taksi paslaugos.

Apelianto manymu, esminis aptariamų veiklų turinio skirtumas yra tas, kad taksi paslaugų teikimo atveju susitariama iš vietos A nuvežti į vietą B, klientui mokant remiantis taksometro parodymais už nuvažiuotą atstumą, o sudarant automobilio nuomos sutartį, nors ir gali būti susitariama nuvežti nuo taško A iki taško B, bet paslaugos kainai nuvažiuotas atstumas tiesioginės įtakos neturi, nes kaina sutariama iš anksto prieš vežimą, įvertinant paslaugos galimą trukmę. Byloje nėra paneigta faktinė aplinkybė, kad važiavimo kaina paslaugos gavėjui buvo žinoma iš anksto, nepriklausanti nuo važiuojančių asmenų skaičiaus ar pasirenkamo maršruto kelio. Nors paprastai keleivis vežamas tam tikru maršrutu lengvuoju automobiliu taksi, tačiau nedraudžiama analogišką paslaugą gauti iš esmės kita forma, t. y. išsinuomojant automobilį su vairuotoju tam tikrai kelionei.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu V. R. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 173 str. 1 d., tačiau apeliaciniu skundu nesutinkama su tokiu apelianto veiksmų kvalifikavimu, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, netinkamai vertino byloje pateiktų įrodymų visumą, nepaneigė aplinkybės, jog V. R. vertėsi ne automobilio su vairuotoju nuoma.

Teismų praktikoje, aiškinant ATPK 173 str. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, laikomasi nuomonės, jog kvalifikuojant veiką pagal minėtą normą, būtina nustatyti, ar veika atitinka šiuos požymius: 1) ar ji patenka į licencijuojamų ūkinės, komercinės, finansinės, profesinės veiklos sričių kategoriją, 2) ar ją vykdantis subjektas neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos, 3) ar veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų.

Pagal Kelių transporto kodekso 18 str. 12 p., keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas <...>. Analogišką reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, kurių 2 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi; Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. numato, kad Vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. R. leidimo vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi neturėjo, o nuo 2012 m. lapkričio 3 d. iki 2013 m. vasario 25 d. jis vežė keleivius už atlygį, naudojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip dispečerio paslaugomis. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas atriboti taksi veiklą nuo automobilio nuomos su vairuotoju veiklos, pabrėžia, kad pagal CK 6.512 str. pagal transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį, nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Pagal CK 6.513 str. nuostatas transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis, nepaisant jos termino, turi būti rašytinė. CK 6.515 str. 3 d. įtvirtinta, kad asmenys, vairuojantys išnuomotą transporto priemonę, yra nuomotojo darbuotojai. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad V. R. niekada nebuvo UAB „Navector“ darbuotoju, tik vykdė individualią veiklą pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymėjimą.

Iš byloje esančios bendradarbiavimo sutarties matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ šia sutartimi tik įsipareigoja sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka teikti automobilio nuomininkui informaciją apie gaunamus iš klientų automobilių nuomos užsakymus, gavęs iš kliento užsakymą, automobilio nuomininko suderinto grafiko darbo metu ryšio priemonėmis perduoda informaciją apie gautą užsakymą automobilio nuomininkui (b. l. 13-14), tačiau automobilio nuomos santykis užsimezga tarp sutartyje vadinamo nuomininko (automobilio vairuotojo) ir kliento. Pagal sutarties 2.2 punktą automobilio nuomos sutarties sąlygos yra nustatomos kliento ir automobilio nuomininko, t. y. šiuo atveju V. R. susitarimu, tačiau iš liudytojos R. M. teisme duotų paaiškinimų matyti, kad nuomos sutarties kainą, maršrutą suderina ir nustato UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, skirtingai nei numato sutartis, automobilio vairuotojas, atvykęs pagal užsakymą, savarankiškai automobilio nuomos sąlygų nenustatinėja, tiesiog įvykdo dispečerio sutartą užsakymą. Sutartyje V. R. vadinamas automobilio nuomininku, tačiau tiek iš sutarties turinio, tiek iš operatyvaus patikrinimo akto matyti, kad jis naudojosi jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu, o ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančia transporto priemone. Nors šioje sutartyje nurodyta, kad jos šalys bendradarbiauja transporto priemonių nuomos klausimais, tačiau savo esme ši sutartis yra dispečerinės paslaugų teikimo sutartis. Tai įrodo ir 2.3 punktas, kad informacija apie gautą užsakymą „automobilio nuomai“ yra perduodama ne konkrečiam vienam automobilio nuomininkui, bet ir kitiems automobilių nuomininkams.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad nors taksi ir automobilio su vairuotoju nuomos veiklos tarpusavyje panašios, tačiau norint nustatyti, kokią veiklą – keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi ar automobilio nuomos su vairuotoju – faktiškai vykdė apeliantas, būtina vertinti faktines byloje nustatytas aplinkybes, pirmenybę teikiant ne tokios veiklos formai, o paslaugos turiniui.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ dispečerinės direktorė R. M., apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, paaiškino, kad jos vadovaujama įmonė užsiima automobilių nuoma teikiant vairavimo paslaugas, įmonė veikia kaip dispečerinė, nes savų automobilių neturi, išnuomoja klientui automobilį tam tikram laikui su arba be vairuotojo. Klientas turi pasirašyti sutartį su vairuotoju, kuris veža. Įmonė su vairuotojais, kurie turi individualios veiklos pažymas ir savo automobilius, sudaro bendradarbiavimo sutartis. Automobilio nuoma valandai yra 60 Lt, būna atvejų, kad žmonės išsinuomoja automobilį kelioms valandoms. Klientas atsiskaito su vairuotoju, o vairuotojas su įmone atsiskaito vieną kartą per mėnesį pagal kasos orderius. Liudytoja aiškino, kad V. R. vykdyta veikla iš dalies yra keleivių vežimas, kadangi ji suderina kainą su žmogumi iš karto, įmonė nurodo apytikslę sumą, o galutinę derina vairuotojas su klientu. Ta kaina turi būti suderinta, nes vairuotojas veža su taksometru. Atsakydama į papildomus proceso dalyvių klausimus liudytoja nurodė, kad pokalbiai su klientu nėra fiksuojami, fiksuojamas laikas ir kelionės tikslas – vieta, kur žmogus nori važiuoti.

Valstybinės mokesčių inspekcijos, institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, atstovas J. O. pirmosios instancijos teismui paaiškino V. R. vykdoma veikla buvo įregistruota, vykdoma tęstiniu laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 3 d. iki 2013 m. vasario 25 d. V. R. naudojosi dispečerinės paslaugomis, kurias teikė UAB „(duomenys neskelbtini)“, tai liudija išrašas iš žurnalo, kuriame žymimi priimti užsakymai. Iš žurnalo duomenų matyti, kad priimami klientų užsakymai vežti iš taško A į tašką B, kas yra būdinga taksi veiklai. Taksi veiklai būdinga ir tai, kad nuolat palaikomas ryšys su dispečerine, V. R. suteiktas šaukinys „50“, taip pat tai, kad keleiviai buvo vežami sistemingai, trumpais atstumais, šią aplinkybę liudija pajamos, užfiksuotos žurnale, ir kvitai. Duomenų apie tai, kad automobilis buvo nuomotojo perduodamas nuomininkui, nėra. Atsakomybėn traukiamas asmuo jokių sutarčių ir dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad nuoma buvo vykdoma, nepateikė. Aplinkybė, kad automobilis neįrengtas kaip taksi, savaime nereiškia, jog buvo vykdoma transporto priemonės nuoma. Nuomos atveju yra privaloma rašytinė sutartis, kurioje nurodyta, kada ir kam nuomojama, suma, teisės ir pareigos. Jei asmuo realiai vykdo nuomos paslaugą, pagrindinis gautų pajamų dokumentas yra sutartis, o ne kvitas.

Nors tiek apeliantas apeliaciniame skunde, tiek liudytoja R. M. apylinkės teismui paaiškino, kad kelionės kaina apskaičiuojama ne pagal nuvažiuotą atstumą, bet pagal automobilio vairuotojo sugaištą laiką, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie pastarųjų veiklos požymiai visiškai atitinka taksi veiklą: šioje veikloje yra naudojami taksi veiklai būtini atributai – iš klientų užsakymų priėmimas bei šios informacijos perdavimas racijos pagalba vairuotojui, naudojant dispečerių paslaugas, šios paslaugos turinys – keleivių vežimas jų nurodytu maršrutu už tam tikrą mokestį – kas visiškai atitinka taksi veiklą, jai būdingi analogiški požymiai – paslaugos užsakymas (telefonu), paslaugos pobūdis ir trukmė (vienkartinis keleivio nuvežimas iš taško A į tašką B), apmokėjimas (mokama ne už automobilio nuomą konkrečiam laikotarpiui, bet už konkretų maršrutą). Be to, liudytojos R. M. teigimu, vairuotojas kainą suderindavo su klientu todėl, kad automobilyje įmontuotas taksometras. Nors apeliantas šią aplinkybę neigė ir nurodė, kad veikloje naudojamame automobilyje nėra įrengto taksometro ir kitų taksi automobiliui būtinų atributų, tačiau tai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad V. R. vykdyta veikla neatitinka individualios taksi veiklos.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pateiktos automobilio su vairuotoju nuomos sutartys, kurių pagrindu V. R. teigė vykdantis automobilio su vairuotoju nuomos veiklą (b. l. 35), tačiau apeliacinės instancijos teismas šių sutarčių, kaip įrodymo, nevertina. Pažymėtina, kad minėtose sutartyse neįmanoma nustatyti ir identifikuoti kitos sutarties šalies, nėra nurodomi jokie duomenys, pagal kuriuos būtų galima atskirti, koks asmuo yra nuomininkas, sutartyje nėra nei vardo, pavardės, kontaktinių duomenų, o asmens parašas ant sutarties nėra pakankamas duomuo sutarties šaliai tinkamai identifikuoti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad minėtos sutartys neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso sutartims keliamų bendrųjų reikalavimų. Apelianto nuomone, tai nėra pagrindas daryti išvadą apie apelianto vykdytos veiklos pobūdį, tačiau toks skundo argumentas vertintinas kritiškai kaip nepagrįstas. Taip pat pridurtina, kad tokias sutartis apeliantas pateikė tik teismui perdavus administracinio teisės pažeidimo bylą, o Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, surašiusiai administracinio teisės pažeidimo protokolą, apie tokias sutartis neužsiminė. Be to, teismui pateiktos tik 3 sutartys, kurios sudarytos tą pačią dieną, todėl nėra pagrindo sutikti, jog veiklos laikotarpiu tokios sutartys buvo sudaromos su visais klientais.

Siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 173 str. 1 d., be viso ko, būtina nustatyti jo vykdytos veiklos sistemingumą ir aplinkybę, jog už vykdytą veiklą asmuo gavo tam tikras pajamas. Bylos medžiaga (pajamų fiksavimo žurnale, kvituose, pažymoje dėl veiklos registravimo mokesčių registre esančiais duomenimis) nustatyta, kad V. R. laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 3 d. iki 2013 m. vasario 25 d. vykdė taksi veiklą, neturėdamas privalomo leidimo, ir per minėtą laikotarpį gavo 5972 Lt pajamų, kurias apskaitė gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnale.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, kurių pagrindų priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.