- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-02
- Bylos Nr.
- 2A-1432-585/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vitomos autoservisas“
- Advokatai
- Vaitiekus Novikevičius
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vitomos autoservisas“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Transtrado“ ieškinį, pareikštą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vitomos autoservisas“ dėl sandorių pripažinimo niekiniais arba negaliojančiais,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama pripažinti 2011 metų gegužės ir liepos mėnesių įsiskolinimų užskaitymo aktus niekiniais arba negaliojančiais, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 5 971,74 Lt, be to, priteisti šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovės teigimu, jos bankroto administratorė pagal ieškovės apskaitos dokumentus nustatė, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 5 772,60 Lt, todėl, atsižvelgdama į nurodytą aplinkybę, 2012 m. kovo 23 d. išsiuntė atsakovei raštą dėl skolos apmokėjimo. Atsakovė, atsiliepdama į nurodytą ieškovės raštą, pranešė jai, jog ji yra skolinga atsakovei 998,90 Lt, ir pateikė dokumentus, bylojančius apie atliktus įskaitymus: šalys 2011 m. gegužės 10 d. pasirašė tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą, pagal kurį buvo įskaityta 5 119,86 Lt, atsakovė 2011 m. liepos 31 d. pasirašė tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą, pagal kurį vienašališkai įskaitė 852,74 Lt. Pasak ieškovės, tuo metu, kai kitų jos kreditorių interesų užtikrinimui buvo areštuotas visas ieškovės turtas, šalys atliko įskaitymus, kurių bendra vertė – 5 971,74 Lt. Ieškovės vertinimu, įvardyti sandoriai akivaizdžiai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, kreditorių teisėtiems interesams. Anot ieškovės, ji 2012 m. balandžio 6 d., kai gavo atsakovės pranešimą, sužinojo apie ginčo įskaitymus, todėl, ieškovės teigimu, ji, 2013 m. kovo 29 d. pareiškusi ieškinį, nepraleido Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino.
Atsakovė nesutiko su ieškovės ieškiniu, prašė jį atmesti. Pasak atsakovės, ieškovės turtas buvo areštuotas 2011 m. birželio 1 d., tai yra jau po pirmojo tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo akto pasirašymo. Atsakovės vertinimu, kitas tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktas atitinka Civilinio kodekso 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytą sąlygą, kad įskaitymui užtenka vienos prievolės šalies pareiškimo. Anot atsakovės, ieškovės pateikti Turto arešto aktų registro duomenys byloja, jog nei vienu turto arešto aktu nebuvo areštuotos ieškovės turtinės teisės, kas, atsakovės vertinimu, sudaro pagrindą teigti, jog, atlikus ginčo įskaitymus, nebuvo pažeistos imperatyviosios teisės normos. Be to, atsakovės vertinimu, ieškovė ad hoc praleido Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu patenkino ieškinį ir pripažino 2011 m. gegužės 10 d. bei 2011 m. liepos 31 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktus niekiniais ir negaliojančiais ad initio, taikė restituciją ir priteisė ieškovei iš atsakovės 5 971,74 Lt, be to, priteisė šešių procentų dydžio procesines palūkanas ir 1 600 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės kreditoriai, kurių reikalavimai yra patvirtinti ieškovės bankroto byloje, turi neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises ieškovei, o, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktu, bankroto administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, todėl, pasak pirmosios instancijos teismo, ieškovės bankroto administratorė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę visų ieškovės kreditorių vardu. Pirmosios instancijos teismo teigimu, ieškovė ginčo sandorių sudarymo momentu buvo nemoki. Teismo vertinimu, ieškovės nemokumą įrodo bendra ieškovės kreditorių reikalavimų suma – 5 646 994,23 Lt, kuri buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartimi. Pasak pirmosios instancijos teismo, ginčo įskaitymai sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę bei pažeidė kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus, sąžiningumo bei teisingumo principus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės bankroto administratorė 2012 m. balandžio 6 d. sužinojo apie ginčo įskaitymus, o ieškinys teisme buvo gautas 2013 m. balandžio 2 d., todėl, teismo teigimu, ieškovė nepraleido Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino. Kita vertus, ieškovė prašo pripažinti sandorius niekiniais ir negaliojančiais pagal Civilinio kodekso 1.80 straipsnį. Niekinis sandoris negalioja vadovaujantis įstatymu, todėl ieškinio senatis reikalavimams dėl niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu netaikoma. Pasak pirmosios instancijos teismo, ginčo įskaitymai buvo atlikti tuomet, kai visas ieškovės turtas buvo areštuotas. Civilinio proceso kodekso 18 straipsnyje nustatyta, jog teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra privaloma vykdyti. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama drausti atlikti tam tikrus veiksmus, toks draudimas yra įsakmus (Civilinio proceso kodekso 145 straipsnis), todėl vertinamas kaip imperatyvus. Jis nustatytas viešosios teisės normų – civilinio proceso įstatymo – ir įtvirtintas privalomu vykdyti teismo procesiniu dokumentu – nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Sandoris, kuris yra sudarytas pažeidžiant tokį teismo nutartimi nustatytą draudimą, vertintinas kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai, yra niekinis ir negalioja (Civilinio kodekso 1.81 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2011). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, konstatavo, jog ginčo sandoriai yra niekiniai ir negalioja nuo jų sudarymo momento. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė, kaip jos kreditorių skolininkė, buvo nesąžininga, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad ginčo sandoriai pažeis ieškovės kreditorių teises. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla, kas, teismo teigimu, patvirtina faktą, jog ieškovė ginčo sandorių sudarymo metu buvo nemoki. Iki bankroto bylos iškėlimo dienos buvo areštuotas ieškovės turtas, todėl, pasak pirmosios instancijos teismo, laikoma, kad negalėjo būti atlikti ieškovės ir jos kreditorių įskaitymai. Pasak pirmosios instancijos teismo, atsakovė buvo nesąžininga, nes žinojo apie ieškovės sunkią finansinę padėtį, skolas kitiems kreditoriams, turto bei lėšų areštus, ką, teismo vertinimu, patvirtina tai, jog Turto arešto aktų registras yra viešai prieinamas ir rūpestingas juridinis asmuo turėjo patikrinti, ar kita šalis, su kuria yra sudaromi sandoriai, neturi kitų įsipareigojimų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, pripažino ginčo įskaitymus niekiniais pagal Civilinio kodekso 1.80 ir 1.81 straipsnius ir negaliojančiais pagal Civilinio kodekso 6.66 straipsnį bei taikė ieškovės reikalaujamą restituciją.
Atsiliepimas
Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį.
Atsakovės apeliacinis skundas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog beveik visi ieškovės turto areštai buvo taikyti po to, kai buvo atlikti ginčo įskaitymai, be to, neįvertino ir to fakto, kad nei vienu atveju nebuvo areštuotos ieškovės turtinės teisės, kas, pasak atsakovės, sudaro pagrindą teigti, jog, priešingai negu skundžiamu sprendimu konstatavo pirmosios instancijos teismas, nebuvo pažeistos imperatyviosios teisės normos;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Pasak atsakovės, teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė ginčo įskaitymų atlikimo metu buvo nemoki. Atsakovė šiame kontekste atkreipė dėmesį į tas aplinkybes, jog, pirma, ieškovei bankroto byla buvo iškelta praėjus net šešiems mėnesiams nuo antrojo ginčo įskaitymo atlikimo dienos, antra, byloje nėra duomenų, kad buvusiam ieškovės direktoriui yra / buvo pareikštas ieškinys dėl bankroto bylos neinicijavimo, trečia, į bylą nėra pateikti ieškovės 2011 m. gegužės 10 d. ir 2011 m. liepos 31 d. balansai, iš kurių būtų galima spręsti, ieškovė buvo moki ar nemoki. Atsakovės vertinimu, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, ginčo sandoriai nesukūrė ir nesustiprino ieškovės nemokumo ir, atlikus ginčo įskaitymus, ieškovės turtinė padėtis de facto nepasikeitė. Atsakovės teigimu, priešingai negu skundžiamu sprendimu konstatavo pirmosios instancijos teismas, šalys privalėjo sudaryti ginčo sandorius, nes, sudarius šiuos sandorius, ieškovė galėjo ir toliau naudotis atsakovės teikiamomis transporto priemonių priežiūros ir remonto paslaugomis, kitaip tariant, sudarius ginčo sandorius, buvo užtikrintas ieškovės ūkinės komercinės veiklos tęstinumas. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ji buvo nesąžininga. Atsakovės teigimu, ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kokia yra ieškovės turtinė padėtis, be to, nežinojo ir negalėjo žinoti, jog, atlikus ginčo įskaitymus, bus pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesai. Anot atsakovės, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė ad hoc praleido ieškinio senaties terminą, nustatytą Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 3 dalyje. Atsakovės teigimu, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog, nustatant, praleistas ar ne įvardytas ieškinio senaties terminas, taikytinas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas, pagal kurį administratorius apie sandorius sužino nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2008). Nutartis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo įsiteisėjo 2012 m. vasario 22 d., o ieškinys teismui pateiktas 2013 m. balandžio 2 d., vadinasi, ieškovė ad hoc praleido ieškinio senaties terminą;pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato teisinės pagalbos ieškovei suteikimu, atlyginimo klausimą. Atsakovės vertinimu, teismas, spręsdamas įvardytą klausimą, neatsižvelgė į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau tekste – ir Rekomendacijos). Pasak atsakovės, ši byla yra nesudėtinga, todėl ieškovei skundžiamu sprendimu priteistas bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimas yra aiškiai per didelis.
Šalies argumentai
Ieškovė, atsiliepdama į atsakovės apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pasak ieškovės, priešingai negu teigia atsakovė, visas ieškovės turtas, ką patvirtina 2010 m. sausio 22 d. įregistruotas turto arešto aktas Nr. 0410000429, buvo areštuotas tuo metu, kai buvo atlikti ginčo įskaitymai. Ieškovė pažymėjo, jog, priešingai atsakovės pozicijai, nemokumas turi būti įrodinėjamas kaip viena iš actio Pauliana sąlygų, o ne kaip nemokumas Įmonių bankroto įstatymo prasme. Įmonės faktinis nemokumas – objektyvus negalėjimas vykdyti turtines prievoles, kurių vykdymo terminai yra suėję, – egzistuoja dar iki tol, kol įmonei iškeliama bankroto byla, tai yra, kol konstatuojamas teisinis (kvalifikuotas) įmonės nemokumas, apibūdinamas ne tik nesugebėjimu vykdyti įsipareigojimus, bet ir tam tikru pradelstų įsipareigojimų ir įmonės balanse apskaityto turto vertės santykiu. Ieškovės vertinimu, atlikus ginčo įskaitymus, sumažėjo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė, kas pažeidė kitų ieškovės kreditorių teises ir teisėtus interesus. Ieškovė, atsikirsdama į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė buvo nesąžininga, pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką protingu ir apdairiu, tai yra sąžiningu, gali būti laikomas tas turto įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar asmuo, ketinantis sudaryti sandorį, neturi kreditorių, ar, sudarant sandorį, nebus pažeisti jų interesai; toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Be to, ieškovė šiame kontekste atkreipė dėmesį, jog verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Ieškovės vertinimu, priešingai negu teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, pirma, šalys neprivalėjo sudaryti ginčo sandorių, antra, ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino. Ieškovė, atsikirsdama į apeliacinio skundo trečiąjį argumentą, pažymėjo, jog ieškovei priteistas bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimas neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus užmokesčio (atlyginimo) dydžio.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu šios bylos medžiagos ir skundžiamo teismo sprendimo analize, nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas atsakovės apeliaciniu skundu, todėl, atsižvelgiant į išdėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Apeliacinės instancijos teismas, ex officio patikrinęs bylos medžiagą ir šios bylos apeliaciniame procese skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Bylos faktiniais duomenimis (b. l. 35-36) nustatyta, jog, pirma, šalys 2011 m. gegužės 10 d. pasirašė tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą, kuriuo sulygo dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, pinigine išraiška sudarančių 5 119,86 Lt, įskaitymo; antra, apeliantė 2011 m. liepos 31 d. vienašališkai pasirašė tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą, kvalifikuotiną pareiškimu apie priešpriešinio vienarūšio reikalavimo, pinigine išraiška sudarančio 852,74 Lt, įskaitymą (Civilinio kodekso 6.130 straipsnio 1 dalis, 6.131 straipsnio 1 dalis).
Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, skundžiamu sprendimu pripažino, jog aukščiau įvardyti sandoriai yra neteisėti, todėl, apeliantei šios bylos apeliaciniame procese apeliuojant į nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas, konstatuotina esant pagrindą patikrinti, pagrįstai ar ne pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo sandoriai yra neteisėti. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, iš vienos pusės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog 2011 m. liepos 31 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktas yra dvišalis sandoris, iš kitos pusės, kaip bus toliau nurodyta šiame procesiniame sprendime, netinkama įvardyto sandorio kvalifikacija neturi įtakos šios bylos baigčiai.
Dėl ginčo sandorių atitikties viešajai tvarkai
Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 20 d. nutartimi kreditoriaus S. S. reikalavimų įvykdymo užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – ieškovės, bylų procesuose užėmusios skolininkės ir atsakovės procesines padėtis, kilnojamojo turto ir nekilnojamojo turto areštas (arešto mastas – 10 972,20 Lt), uždraudžiant ieškovei disponuoti įvardytu turtu. Bylos faktiniai duomenys – Turto arešto aktų registro išrašas (b. l. 11-31) – byloja, kad pagal aukščiau įvardytą teismo nutartį 2010 m. sausio 22 d. buvo įregistruotas turto arešto aktas, kurio numeris 0410000429. Šio turto arešto akto analizė sudaro pagrindą teigti, jog jo priėmimo dieną nebuvo žinoma ieškovės turto sudėtis ir buvimo vieta, todėl, esant nurodytai aplinkybei, buvo atlikta laikina turto arešto akto registracija, nenurodžius išsamių areštuojamo turto duomenų.
Viena vertus, apeliantė teisingai pažymėjo, jog pagal aktualios Civilinio proceso kodekso redakcijos 147 straipsnio 6 dalį, jeigu nesikreipiama į antstolį ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos, kita vertus, ieškovė yra teisi, teigdama, kad ši procesinė nuostata įsigaliojo tik 2011 m. spalio 1 d., tai yra vėliau, negu buvo priimta teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal šią teismo nutartį įregistruotas turto arešto aktas, kurio numeris 0410000429, ir pasirašytas tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktas, vadinasi, ad hoc negalima vadovautis aukščiau įvardyta procesine taisykle (Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 8 dalis) ir, remiantis šia taisykle, konstatuoti, jog tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo akto pasirašymo momentu (2011 m. gegužės 10 d.) nebegaliojo laikinosios apsaugos priemonės, taikytos teismo 2010 m. sausio 20 d. nutartimi.
Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimu buvo patenkinti S. S. materialiniai subjektiniai reikalavimai, kurių įvykdymo užtikrinimui teismo 2010 m. sausio 20 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl, nesant faktinių duomenų, bylojančių, kad teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimas buvo įvykdytas iki tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo akto pasirašymo momento, ir nesant priimtos teismo nutarties, kuria būtų panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos teismo 2010 m. sausio 20 d. nutartimi, konstatuotina, jog tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo akto pasirašymo momentu (2011 m. gegužės 10 d.) galiojo laikinosios apsaugos priemonės, taikytos teismo 2010 m. sausio 20 d. nutartimi (Civilinio proceso kodekso (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.) 150 straipsnio 5 dalis)).
Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 20 d. nutartimi, pagal kurią buvo įregistruotas turto arešto aktas, kurio numeris 0410000429, buvo areštuotas ieškovės kilnojamasis turtas ir nekilnojamasis turtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ad hoc nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog įvardyta teismo nutartimi nebuvo areštuotos ieškovės turtinės teisės, nes turtinės teisės, kaip civilinių teisių objektai (Civilinio kodekso 1.112 straipsnis), patenka į kilnojamojo turto sudėtį, todėl, šios bylos apeliaciniame procese identifikavus, kad teismo 2010 m. sausio 20 d. nutartimi buvo areštuotas visas ieškovės kilnojamasis turtas, o ne, pavyzdžiui, tik ieškovės nuosavybės teise valdomi kilnojamieji daiktai (Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 3 punktas), konstatuotina, jog ad hoc buvo areštuotos ir ieškovės turtinės teisės.
Teismo procesinio sprendimo, inter alia nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, privalomumas yra sudėtinė viešosios tvarkos dalis, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalių tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktas, kuriuo įskaitymo būdu buvo realizuota ieškovės turtinė teisė ir kuris buvo pasirašytas tuo momentu, kai galiojo teismo draudimas, įformintas teismo 2010 m. sausio 20 d. nutartimi, disponuoti turtu, inter alia turtinėmis teisėmis, prieštarauja viešajai tvarkai, vadinasi, yra niekinis ir negalioja (Civilinio kodekso 1.81 straipsnio 1 dalis).
Šios bylos apeliaciniame procese jau buvo nustatyta, jog apeliantė 2011 m. liepos 31 d. vienašališkai pasirašė tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą, kvalifikuotiną pareiškimu apie priešpriešinio vienarūšio reikalavimo, pinigine išraiška sudarančio 852,74 Lt, įskaitymą.
Viena vertus, įskaitymo, kaip vienašalio sandorio, teisinių padarinių – prievolės pabaigos – atsiradimui nėra būtina kontrahento valia, kita vertus, įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda tik tada, kai kitai prievolės šaliai yra pranešama apie įskaitymą (Civilinio kodekso 6.131 straipsnio 2 dalis).
Bylos faktiniai duomenys (b. l. 37) patvirtina, jog apeliantė 2011 m. spalio 11 d. registruotąja pašto siunta išsiuntė ieškovei 2011 m. liepos 31 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą. Iš vienos pusės, bylos šalys nepateikė faktinių duomenų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kada ieškovė faktiškai gavo 2011 m. liepos 31 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą, iš kitos pusės, savaime suprantama, kad ieškovė šį aktą gavo ne anksčiau negu 2011 m. spalio 11 d.
Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis nustatyta, jog, pirma, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – ieškovės nuosavybės teise valdomo turto areštas, uždraudžiant ieškovei ir / ar kitiems jos turto valdytojams disponuoti turtu (šios teismo nutarties analizė sudaro pagrindą teigti, jog laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas buvo apibrėžtas teisiškai reikšmingu įvykiu (juridiniu faktu) – nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo / atsisakymo kelti bankroto bylą įsiteisėjimu); antra, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2012 m. vasario 22 d., ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Turto arešto aktų registro duomenimis nustatyta, jog pagal teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 2011 m. rugsėjo 8 d. buvo įregistruotas turto arešto aktas, kurio numeris 0211004247.
Atsižvelgiant į nustatytas ir aukščiau nurodytas bylos faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad teisiškai reikšmingu pranešimo apie įskaitymą momentu galiojo viešajame Turto arešto aktų registre paskelbtas teismo draudimas, įformintas tiek teismo 2010 m. sausio 20 d. nutartimi (kaip jau buvo aukščiau nurodyta šiame procesiniame sprendime, Civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 6 dalies, numatančios laikinųjų apsaugos priemonių pasibaigimą pagal įstatymą, tokių priemonių taikymą inicijavusiam asmeniui nustatytu terminu nesikreipus į antstolį dėl areštuoto turto duomenų patikslinimo, redakcija įsigaliojo tik 2011 m. spalio 1 d., vadinasi, pranešimo apie įskaitymą momentu galiojo ir tos laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos teismo 2010 m. sausio 20 d. nutartimi, nes įvardytu teisiškai reikšmingu momentu (2011 m. spalio 11 d.) nebuvo pasibaigęs Civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 6 dalyje nustatytas 14 (keturiolikos) dienų terminas), tiek teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, disponuoti uždarosios akcinės bendrovės „Transtrado“ turtu, be kita ko, ir šios bendrovės turtinėmis teisėmis, konstatuotina, jog, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantės vienašalis sandoris – įskaitymas – prieštarauja viešajai tvarkai, vadinasi, yra niekinis ir negalioja.
Apibendrinus aukščiau šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai negu šios bylos apeliaciniame procese teigia apeliantė, pagrįstai sprendė, jog ginčo sandoriai yra niekiniai.
Dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal Civilinio kodekso 6.66 straipsnį
Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, ne tik konstatavo, jog ginčo sandoriai yra niekiniai, bet ir pripažino šiuos sandorius negaliojančiais pagal Civilinio kodekso 6.66 straipsnį.
Actio Pauliana institutas, ką teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, gali būti taikomas tik tada, kai koegzistuoja šios sąlygos: 1) kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.
Apeliantė pareikštu skundu apeliuoja į pirmosios instancijos teismo išvadas, bylojančias, jog ad hoc, be kitų sąlygų, egzistuoja antroji, trečioji, ketvirtoji bei šeštoji Actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, todėl, atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, konstatuotina esant pagrindą šios bylos apeliaciniame procese inter alia patikrinti, pagrįstos ar ne aukščiau įvardytos pirmosios instancijos teismo išvados.
Viena vertus, sutiktina su apeliante, jog į šios bylos medžiagą nėra pateikti faktiniai duomenys, bylojantys, kad ieškovė, šalims 2011 m. gegužės 10 d. pasirašant tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą, buvo teisiškai nemoki, tai yra, jog ieškovės pradelsti įsipareigojimai įvardyto sandorio sudarymo momentu viršijo pusę į jos balanso įrašyto turto vertės (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalis), kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, išvados, jog konkretus sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, padarymui Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalies prasme inter alia pakanka konstatuoti, jog skolininkas, sudaręs sandorį, tapo ekonomiškai (faktiškai) nemokus, tai yra prarado galimybę nustatytais terminais vykdyti turtines prievoles savo kreditoriams, arba, būdamas ekonomiškai (faktiškai) nemokus, tai yra, neturėdamas galimybės laiku atsiskaityti su savo kreditoriais ar neturėdamas turto, kuris būtų pakankamas turtinių prievolių įvykdymui, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutarties, kuria ieškovei buvo iškelta bankroto byla, analizė leidžia daryti išvadą, jog ieškovė, šalims 2011 m. gegužės 10 d. pasirašant tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą, buvo faktiškai nemoki (apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šią išvadą inter alia pagrindžia tie faktai, jog, pirma, ką patvirtina į šios bylos medžiagą pateiktas Turto arešto aktų registro išrašas, ginčo sandorio sudarymo momentu buvo areštuotos 38 (trisdešimt aštuonios) ieškovei nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės, antra, ką teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje buvo patvirtinti jos kreditorių reikalavimai, pinigine išraiška sudarantys 5 646 994,23 Lt, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą teigti, jog ieškovės teisinio nemokumo būsena, kuri buvo konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi, formavosi ir susiformavo per ilgesnį laiko tarpą negu tas, kuris skiria ginčo sandorio sudarymo dieną ir teismo nutarties, kuria ieškovei buvo iškelta bankroto byla, priėmimo dieną). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos šalims atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, apeliantė de facto įgijo privilegijuotos kreditorės statusą, kitaip tariant, jos interesai buvo iškelti virš kitų ieškovės kreditorių interesų, be to, įvyko neigiamas ieškovės valdomo turto masės pokytis, sumažėjo turto vertė ir kartu kitų ieškovės kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimus, kas sudaro pagrindą teigti, jog, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, ginčo sandoris pažeidė kitų ieškovės kreditorių, kurių vardu ir interesais ad hoc veikia bankroto administratorė, teises.
Viena vertus, apeliantė teisingai pažymėjo, jog kasacinis teismas 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje, kurios numeris 3K-3-178/2008, konstatavo, kad, esant iškeltai bankroto bylai, Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, kita vertus, būtina pažymėti, jog šis kasacinio teismo išaiškinimas buvo suformuluotas galiojant ankstesnei Įmonių bankroto įstatymo redakcijai, kurios 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte buvo expressis verbis nurodyta, jog „Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos“. Įmonių bankroto įstatymo redakcijos, galiojusios bankroto bylos ieškovei iškėlimo momentu, 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte buvo ir yra inter alia nustatyta, jog „Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos“, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškinio senaties termino reikalavimo dėl 2011 m. gegužės 10 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu pagal Civilinio kodekso 6.66 straipsnį pareiškimui pradžios momentas – dokumento, bylojančio apie ginčo sandorio sudarymą, gavimo diena.
Bylos faktiniai duomenys (b. l. 52) byloja, kad ieškovės bankroto administratorės įgaliotas asmuo 2012 m. kovo 23 d. raštu, kurio numeris TR 2012/193, kreipėsi į apeliantę, prašydamas grąžinti ieškovei 5 772,60 Lt skolą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ad hoc nėra pagrindo abejoti ieškovės teiginiu, jog jos bankroto administratorė 2012 m. balandžio 6 d. gavo dokumentus, bylojančius apie ginčo sandorių sudarymą, ir kartu sužinojo, jog buvo sudaryti ginčo sandoriai. Bylos faktiniais duomenimis (b. l. 54) nustatyta, jog ieškovė 2013 m. kovo 30 d. pareiškė teisme ieškinį, pagal kurį buvo iškelta analizuojama byla, todėl, esant nustatytoms ir įvardytoms bylos faktinėms aplinkybėms, konstatuotina, kad, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė ad hoc nepraleido Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino.
Šios bylos apeliaciniame procese jau buvo nustatyta, jog, šalims 2011 m. gegužės 10 d. pasirašant tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą, galiojo teismo draudimas, įformintas teismo 2010 m. sausio 20 d. nutartimi, disponuoti ieškovės turtu, inter alia turtinėmis teisėmis, kas sudaro pagrindą teigti, jog, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, bylos šalys Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalies prasme ne tik neprivalėjo, bet ir, kaip jau buvo konstatuota šios bylos apeliaciniame procese, negalėjo atlikti ginčo įskaitymo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, kitaip negu skundžiamu sprendimu konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog apeliantė žinojo, kad ieškovė yra nemoki ir ginčo sandorio sudarymas pažeis kitų ieškovės kreditorių teises ir interesus, kita vertus, apeliantė turėjo galimybę ir kartu, ką patvirtina kasacinio teismo praktika (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007), pareigą protinga, racionalia ir viešai prieinama priemone – Turto arešto aktų registro duomenimis (Turto arešto aktų registro įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d.) 5 straipsnio 1 dalis) – pasidomėti, turi ieškovė kitų kreditorių ar ne, ir įsitikinti, kad ieškovė yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, pasireiškiančiais negalėjimu nustatytais terminais vykdyti turtines prievoles savo kreditoriams, ir ginčo sandorio sudarymas pažeis kitų ieškovės kreditorių teises ir interesus, todėl, apeliantei neveikus taip, kaip ji, kuriai, kaip verslo subjektui, yra nustatyti padidinti rūpestingumo ir atidumo standartai, galėjo ir, pažymėtina, turėjo veikti, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 2 dalies buvo nesąžininga, nes ji turėjo žinoti, jog ginčo sandorio sudarymas pažeis kitų ieškovės kreditorių, kurių vardu ir interesais ad hoc veikia bankroto administratorė, teises.
Apibendrinus aukščiau šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai negu šios bylos apeliaciniame procese teigia apeliantė, pagrįstai pripažino šalių 2011 m. gegužės 10 d. pasirašytą tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą negaliojančiu pagal Civilinio kodekso 6.66 straipsnį.
Šios bylos apeliaciniame procese jau buvo konstatuota, jog kitas ginčo sandoris yra vienašalis sandoris, kurį sudarė apeliantė. Pažymėtina, jog tiek ieškovė, tiek, kaip jau buvo konstatuota šiame procesiniame sprendime, pirmosios instancijos teismas įvardytą sandorį laikė dvišaliu sandoriu, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, lėmė, jog šis sandoris nepagrįstai buvo pripažintas negaliojančiu pagal Civilinio kodekso 6.66 straipsnį.
Viena vertus, pripažinus, jog ginčo vienašalis sandoris, kaip ir ginčo dvišalis sandoris, yra niekinis, ir atsiradus restitucijos taikymo pagrindui, konstatuotina, kad ieškovė, kaip apeliantės kreditorė, turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kas sudaro pagrindą konstatuoti esant nustatytą pirmąją actio Pauliana instituto taikymo sąlygą, kita vertus, šios bylos procese nebuvo įrodinėjamas ir įrodytas apeliantės faktinis nemokumas, tai yra negalėjimas nustatytais terminais vykdyti turtines prievoles savo kreditoriams ar turto, į kurį galėtų būti nukreiptas prievolių vykdymas, nepakankamumas, kitaip tariant, ieškovė šios bylos procese neįrodė antrosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, kas per se, net ir nepatikrinus, egzistuoja ar ne kitos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, sudarė ir sudaro pagrindą atmesti reikalavimą dėl ginčo vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal Civilinio kodekso 6.66 straipsnį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato teisinės pagalbos ieškovei suteikimu, atlyginimo
Ieškovės pateikti faktiniai duomenys (b. l. 80-81, 90-92) byloja, jog ji bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 1 600 Lt bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato teisinės pagalbos, pasireiškusios ieškinio parengimu ir atstovavimu teisme, suteikimu. Apeliantė, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš apeliantės visą aukščiau įvardytų išlaidų atlyginimą.
Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau tekste – ir Rekomendacijos).
Rekomendacijų 2 punkte numatyta, jog, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti inter alia į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį dalyvavimą toje byloje, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, į Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, jog rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Rekomendacijų 8.2 punkte inter alia nustatyta, jog už ieškinio parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio (atlyginimo) dydis – 3 minimaliosios mėnesinės algos, Rekomendacijų 8.18 punkte nustatyta, jog už vieną atstovavimo valandą teisme rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio (atlyginimo) dydis – 0,15 minimaliosios mėnesinės algos.
Viena vertus, sutiktina su apeliante, jog ši byla nėra sudėtinga ir ieškinio parengimui nereikėjo specialių žinių, kita vertus, pažymėtina, kad visų ieškovės patirtų ir reikalautų kompensuoti išlaidų dydis yra tik šiek tiek didesnis negu pusė už ieškinio parengimą rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio (atlyginimo) dydžio (Rekomendacijų 8.2 punktas), kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ir atspindi, jog ši byla nėra sudėtinga, joje nebuvo sprendžiami nauji teisės klausimai ir ieškinio parengimui nereikėjo specialių žinių. Ieškovė proceso įstatymo nustatyta tvarka pagrindė išlaidas, susijusias su advokato teisinės pagalbos jai suteikimu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įvardytų išlaidų dydis ir kartu reikalaujamas priteisti šių išlaidų atlyginimas (kompensacija) yra protingi, dera su Rekomendacijų nuostatomis, todėl, esant išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš apeliantės 1 600 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato teisinės pagalbos suteikimu, atlyginimą.
Apibendrinus šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad nepagrįstai ginčo vienašalį sandorį pripažino negaliojančiu pagal Civilinio kodekso 6.66 straipsnį, teisingai išsprendė šią bylą, todėl, atsižvelgiant į nurodytą aspektą, konstatuotina esant pagrindą palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės nepakeistą, iš šio procesinio sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinant teismo išvadas ir motyvus, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas pripažino ginčo vienašalį sandorį negaliojančiu pagal Civilinio kodekso 6.66 straipsnį (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šios bylos apeliaciniame procese, neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą, nevertina kitų argumentų, kurie yra suformuluoti apeliantės skunde.
Apeliantė pralaimėjo šios bylos apeliacinį procesą, vadinasi, ieškovė turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos apeliaciniame procese, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
Ieškovės expressis verbis apeliacinės instancijos teismui pateiktais faktiniais duomenimis nustatyta, jog ji šios bylos apeliaciniame procese patyrė 1 400 Lt bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato teisinės pagalbos, pasireiškusios atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, suteikimu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tuos aspektus, jog, pirma, ši byla nėra išskirtinai sudėtinga, antra, šios bylos procese nebuvo sprendžiami nauji teisės klausimai ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimui nereikėjo specialių žinių, trečia, advokatas Vaitiekus Novikevičius atstovavo ieškovei ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, atsižvelgdama į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuriame nustatyta, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio (atlyginimo) dydis – 1,5 minimaliosios mėnesinės algos, konstatuoja esant pagrindą priteisti ieškovei iš apeliantės 1 000 Lt išlaidų, susijusių su advokato teisinės pagalbos suteikimu, atlyginimą.
Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytam aspektui, šios bylos apeliaciniame procese nespręstinas šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą iš esmės nepakeistą.
Priteisti bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Transtrado“ iš uždarosios akcinės bendrovės „Vitomos autoservisas“ 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.