Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjo G. O. (G. O.) atstovui advokatui Nerijui Stukui, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui A. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. O. (G. O.) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Be to, pareiškėjo nuomone, liudytojų pateikti paaiškinimai, įrodymai dėl sienos kirtimo ir disponuotos lėšos patvirtina, kad jam buvo suteikta 450 000 Eur paskola. Pabrėžė, jog buvo nustatyta, jog J. A. (J. A.) valstybės sieną kirto daugiau nei 100 kartų, o tai reiškia, kad buvo objektyvi galimybė šias lėšas pervežti per Baltarusijos–Lietuvos sieną ir tai buvo sėkmingai padaryta. Be to, šias aplinkybes paliudijo tiek J. A., tiek ir T. M.. Paaiškino, kad lėšos buvo gabenamos šalims patogiu būdu ir patogiomis sumomis, lėšas perduodavo šalių pasirinkti asmenys ir šalys pasirinko neužtikrinti paskolos sutarties savo nuožiūra, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad paskolos santykiai realiai nebuvo susiklostę. Pabrėžė, jog įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais.

Pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius visiškai nesiekė nustatyti realios situacijos ir nevertino to, kad pareiškėjas ir Z. S. yra brolis ir sesuo. Tarp jo ir sesers yra susiklostę ypatingi pasitikėjimo santykiai, kuriais remiantis šalys buvo susitarusios mokėjimus vykdyti jiems patogiu būdu. Pareiškėjo teigimu, jis savo lėšomis prisidėjo prie sesers namo statybos, tačiau čekių, pagrindžiančių statybinių medžiagų įsigijimą nekaupė, kadangi niekada nesitikėjo susiklostysiant tokiai situacijai.

Be to, pareiškėjo nuomone, MGK neteisėtai atsisakė atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių. Delspinigių skaičiavimas yra siejamas su privalomo sumokėti mokesčio nesumokėjimu ar jo pavėluotu sumokėjimu. Pareiškėjas pabrėžė, jog buvo tikrintas už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Patikrinimas buvo pradėtas po 2013 m. atlikto mokestinio tyrimo. Itin ženkli delspinigių dalis apskaičiuota už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d. Mokesčių administravimas turi būti atliekamas nepažeidžiant mokesčio mokėtojų teisių, mokesčių administratoriui atliekant savo funkcijas, stengiantis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą bei stengiantis įvykdyti valstybės priskirtas funkcijas kuo operatyviau. Sprendžiant prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, būtina vadovautis protingumo ir teisingumo, humaniškumo ir pagarbos asmeniui principais, socialinio teisingumo principu ir atsižvelgti į tai, kokiomis aplinkybėmis buvo apskaičiuoti delspinigiai, į pareiškėjo elgesį, jo bendradarbiavimą. Šiuo atveju apskaičiuoti delspinigiai, kaip prievolės užtikrinimo būdas, atsižvelgiant į kilusio ginčo specifiką, ilgą jo nagrinėjimo laiką, visa savo apimtimi būtų neadekvatūs tam tikslui, kurio yra siekiama.

Dėl atsiskaitymo su Z. S. atsakovė pažymėjo, kad 2009 m. balandžio 27 d. sutartyje aiškiai nurodyta, kad turtas parduodamas už 250 000 Lt, kuriuos Z. S. gavo iš pareiškėjo prieš pasirašant šią sutartį. Inspekcija tyrė bankų pateiktus pareiškėjo sąskaitų išrašus, tačiau nenustatė, kad minėta suma būtų pervesta Z. S., t. y. kitokių įrodymų nenustatė, todėl pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas minėtą gyvenamąjį namą įsigijo už grynus pinigus.

VMI teigimu, įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė atleidimo nuo delspinigių mokėjimo pagrindus, tačiau, kita vertus, mokesčių administratorius privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Šiuo atveju, Vilniaus AVMI teko kreiptis tarptautinės pagalbos (į Azerbaidžano ir Baltarusijos mokesčių administratorius), vėliau (gautą) informaciją apibendrinti ir įvertinti, todėl mokestinis patikrinimas objektyviai vyko 9 mėnesius, taigi atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių (jų dalies) pagrindo nenustatyta. Santykinai didelė apskaičiuotų delspinigių suma nesudaro pagrindo spręsti klausimą dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių (jų dalies).

Dėl papildomų įrodymų atsakovė pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas mokestines bylas ir pasisakydamas dėl mokesčių mokėtojų įrodymų, pateikiamų jau po atliktų patikrinimo veiksmų yra nurodęs, kad tai nėra draudžiama, tačiau užkerta galimybę tikėti pareiškėjo sąžiningumu. Pareiškėjas iki pastabų pateikimo turėjo pakankamai laiko surinkti įrodymus apie pajamas, jų dydžius, teikėjus, todėl vėlesnis jų teikimas vertintinas kritiškai. Kita vertus, pareiškėjas pats patvirtino, jog jis neturėjo sukaupęs piniginių lėšų iki 2008 m. sausio 1 d.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą tenkinti remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Pareiškėjas ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą, laiką ir datą pranešta tinkamai (b. l. 57, 58).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais pareiškėjui nurodyta sumokėti papildomas GPM, PSDĮ ir su jais susijusias sumas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Vilniaus AVMI, atlikusi pareiškėjo GPM ir PSDĮ apskaičiavimo bei deklaravimo ir sumokėjimo už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. patikrinimą, 2014 m. rugsėjo 29 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0682-632 (MGK byla, t. I, b. l. 93–101) apskaičiavo pareiškėjui papildomai mokėtinas sumas: 353 285 Lt GPM ir 23 326 Lt PSDĮ. Šios sumos buvo apskaičiuotos Vilniaus AVMI konstatavus, kad 2008–2012 m. pareiškėjo išlaidos grynais pinigais atitinkamais laikotarpiais 2 496 534,03 Lt viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas, taigi buvo konstatuota, jog pareiškėjas patirtoms išlaidoms padengti (sąskaitų papildymui, azartinių lošimų įmokoms, privalomo registruoti kilnojamojo turto įsigijimui, sumokėtiems mokesčiams, trumpalaikės paskolos grąžinimui) 2008–2012 m. naudojo kitus, nedeklaruotus pajamų šaltinius, kurie nebuvo apmokestinti įstatymų nustatyta tvarka. Minėtos pajamos buvo priskirtos B klasės pajamoms ir nuo jų paskaičiuotas GPM bei PSDĮ.

Patikrinimo aktas buvo patvirtintas Vilniaus AVMI 2014 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-658, be to, šiuo sprendimu pareiškėjui nurodyta sumokėti ir 124 886,90 Lt GPM delspinigių, 11 619,03 Lt PSDĮ delspinigių bei 10 proc. dydžio 35 329 Lt GPM baudą ir 2 333 Lt PSDĮ baudą (b. l. 22–28).

Pareiškėjas Vilniaus AVMI sprendimą apskundė atsakovei, tačiau VMI 2015 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 68-23 skundžiamą Vilniaus AVMI sprendimą patvirtino (b. l. 18–21). MGK 2015 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. S-99(7-70/2015) pareiškėjo skundo taip pat netenkino (b. l. 8–17).

Taigi, kaip matyti iš skundžiamų sprendimų, pareiškėjui papildomai mokėtinas GPM, PSDĮ ir su šiais mokesčiais susijusios sumos paskaičiuotos konstatavus, kad pareiškėjas nepagrindė savo pajamų šaltinių. Tuo tarpu, pareiškėjo nuomone, mokesčių administratoriai nepagrįstai neatsižvelgė į jo paaiškinimus dėl paskolos iš M. A. gavimo, grynųjų pinigų santaupų iki 2008 m. bei gyvenamojo namo iš sesers įsigijimo.

Visų pirma pareiškėjas teigia, jog mokestinio patikrinimo pradžiai (2008 m. sausio 1 d.) turėjo iš azartinių lošimų susitaupęs pakankamai lėšų, jog galėtų save išlaikyti 2008–2012 m. Tačiau teismas pažymi, kad šio savo teiginio pareiškėjas nepagrindžia jokiais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad 2013 m. birželio 12 d. paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar)pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindime pareiškėjas buvo nurodęs, kad nurodyme nurodyto laikotarpio pradžioje, t. y. 2008 m. sausio 1 d. ne banke jokių piniginių lėšų neturėjo (MGK byla, t. I, b. l. 102–104), todėl vėlesni teiginiai apie neva sukauptas lėšas laikytini pareiškėjo gynybine pozicija, siekiant išvengti apmokestinimo.

Teismas taip pat sutinka su VMI pozicija, kad tuo atveju, jei pareiškėjas turėjo sukaupęs ženklias sumas grynųjų pinigų, jis jas turėjo deklaruoti pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 str. 1 p., nustatantį, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti nuo 2003 m. gruodžio 31 d. pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Nurodyto įstatymo 4 str. 2 d. įtvirtinta, kad jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Be to, atliekant mokestinį patikrinimą ir mokestinio ginčo nagrinėjimo metu taip pat nebuvo surinkta (pateikta) jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas ženklią pinigų sumą sukaupė (sutaupė) laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio 31 d. iki 2008 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra jokio teisinio pagrindo vertintini kaip pagrįstus pareiškėjo teiginius dėl jo iki mokestinio tyrimo pradžios (2008 m.) tariamai sukauptų santaupų.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog yra gavęs 450 00 Eur paskolą iš M. A.. Šiam faktui pagrįsti pareiškėjas yra pateikęs 2008 m. vasario 2 d. raštą, kuriame nurodoma, kad M. A. skolina pareiškėjui 450 000 Eur (MGK byla, t. I, b. l. 105–108). Savo paaiškinimuose vietos mokesčių administratoriui pareiškėjas yra nurodęs, jog su M. A. susipažino prieš 30 metų, abu yra geri draugai. Pasak pareiškėjo, M. A. yra verslininkas, operuojantis didelėmis grynųjų ir negrynųjų pinigų sumomis, todėl jam nebuvo sudėtinga paskolinti pareiškėjui nurodytą sumą. Paskola suteikta iš versle uždirbtų pinigų. Pinigus per keliasdešimt kartų į Lietuvą iš Baltarusijos įvežė pareiškėjas ir J. A. (MGK byla, t. I, b. l. 110–112). Vėlesniame paaiškinime pareiškėjas patikslino, kad skolintus pinigus sumomis po 10 000 Eur į Lietuvą įveždavo ne tik jis ir J. A., bet kelis kartus ir T. M. (MGK byla, t. I, b. l. 118–120).

Teismas pabrėžia, jog dėl įrodymų vertinimo analogiškos kategorijos bylose (kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas) LVAT (žr. 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007) yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pvz., įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 6 d.), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas.

Taigi, kaip pripažįstama LVAT praktikoje, išvados apie mokesčio mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz. paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 str. nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Atsižvelgiant į šią administracinių teismų praktiką, vien tik civilinės sutarties, kaip formalaus įrodymo, pateikimas per se negali būti pripažįstamas tinkamu realaus pajamų gavimo fakto pagrindimu, neįvertinus visų kitų su galimu pajamų gavimu susijusių faktinių aplinkybių (žr. taip pat administracinę bylą Nr. A438-201/2011).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus paskolos sutarties su M. A. sudarymo aplinkybes, konstatuotina, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kad ši sutartis realiai buvo vykdoma, t. y. 450 000 Eur grynųjų pinigų suma realiai paskolinta. Priešingai, mokesčių administratoriaus surinkti duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, susijusius su minėta paskola. Visų pirma, teismas pažymi, kad nei Baltarusijos mokesčių administratorius, nei Azerbaidžano mokesčių administratorius neturėjo jokių duomenų apie M. A. verslą, registruotą gyvenamąją vietą. Baltarusijos mokesčių administratoriui su minėtu asmeniu susiekti nepavyko (MGK byla, t. I, b. l. 66, 69). Nors pareiškėjas teigia, kad M. A. yra geras jo draugas, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, su minėtu asmeniu taip pat nesusisiekė. Be to, nesutampa ir aplinkybės dėl paskolos įvežimo į Lietuvą. Pažymėtina, jog J. A. nurodė, kad pinigus pareiškėjui Baltarusijoje paimdavo kazino iš pamainos viršininko, tikslių sumų nežino, jokių dokumentų nei paimdamas pinigus, nei juos perduodamas pareiškėjui nepasirašinėjo (MGK byla, t. I, b. l. 129–130). Tuo tarpu T. M. nurodė, kad pinigus pareiškėjui Baltarusijoje paėmė iš neslaviškos išvaizdos vyro, tačiau nei jo vardo, nei pinigų sumos pasakyti negalėjo. Be to, pagal sienos kirtimo duomenis, T. M. pareiškėjui pinigus galėjo įvežti tik vieną kartą (MGK byla, t. I, b. l. 71). Atkreiptinas dėmesys, jog jokių rašytinių dokumentų apie tai, kokias sumas gavo pareiškėjas, ar kad pareiškėjas apskritai gavo pinigus byloje nepateikta. Taigi teismo vertinimu, Vilniaus AVMI surinktų duomenų visuma sudaro pagrįstą pagrindą teigti, kad 450 000 Eur paskola pareiškėjui nebuvo realiai suteikta.

Teismas pritaria ir skundžiamuose sprendimuose padarytai išvadai dėl pirkimo-pardavimo sandorio su Z. S.. Pažymėtina, kad notaro patvirtintoje 2009 m. balandžio 27 d. statinių pirkimo ir pardavimo sutarties, kuria pareiškėjas iš savo sesers Z. S. nusipirko gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, IV dalyje aiškiai nurodyta, jog turtas parduodamas už 250 000 Lt, kuriuos Z. S. gavo iš G. O. prieš pasirašydama sutartį (MGK byla, t. II, b. l. 167–169). Byloje jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas su seserimi būtų atsiskaitęs kitais būdais, nėra, todėl pareiškėjo teiginiai apie atsiskaitymą padedant statyti namą, vertintini kritiškai. Sutartyje nurodytos sąlygos pareiškėjo nepaneigtos jokiais įrodymais.

Pažymėtina, jog pagal MAĮ 67 str. įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų bei įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes. Teismo vertinimu, vien tik M. A. raštas dėl paskolos suteikimo ir pareiškėjo teiginiai apie sukauptas santaupas ir atsiskaitymą su seserimi kitu, nei sutartyje nurodytu būdu, negali būti pripažįstami tinkamu realaus piniginių lėšų gavimo fakto pagrindimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus AVMI pagrįstai pareiškėjo išlaidas, viršijusias pagrįstas pajamas, laikė B klasės pareiškėjo pajamomis ir nuo jų paskaičiavo atitinkamus mokesčius.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti pareiškėją ir nuo apskaičiuotų delspinigių. MAĮ 100 str. 1 d. įtvirtinti tokie atleidimo nuo delspinigių pagrindai: 1) yra šio įstatymo 141 str. 1 d. nustatytas pagrindas; 2) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu. Atsižvelgiant į MAĮ 141 str. 1 d. atleidimas nuo delspinigių gali būti taikomas, jeigu: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Nagrinėjamu atveju neegzistuoja nė vienas iš nurodytu atleidimo nuo delspinigių pagrindų. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis prašymą atleisti nuo delspinigių argumentuoja didele apskaičiuotų delspinigių sumą, tačiau, kaip matyti iš nurodyto teisinio reglamentavimo, toks pagrindas atleisti asmenį nuo delspinigių nėra įtvirtintas, todėl prašymas atleisti nuo delspinigių netenkintinas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad MGK 2015 m. birželio 2 d. spendimas Nr. S-99(7-70/2015), VMI 2015 m. kovo 6 d. sprendimas Nr. 68-23 ir Vilniaus AVMI 2014 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. (4.65)FR0682-658 yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų panaikinti ir perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. O. (G. O.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.