- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-07
- Bylos Nr.
- A-602-1590-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03418-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Veslava Ruskan (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- G. B.
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gruodžio 23 d. (pagal pašto spaudo datą ant voko, b. l. 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą išmokėti jam neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnių taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 2) įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui visą paskirto dydžio, t. y. 773,75 Lt, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija); 3) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 1D-8540(11).
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2007 metais Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 11SP-2717 jam paskirta 413,75 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Teisės aktų nustatyta tvarka jam taip pat buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas – 360 Lt, todėl iš viso buvo mokama 773,75 Lt pensijos. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, nuo 2010 m. sausio 1 d. mokama sumažinta pensija. Pareiškėjo nuomone, teisinis reguliavimas, pagal kurį sumažintas valstybinės pensijos dydis, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas ir nepagrįstai riboja asmens teisę į nuosavybę. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. ir kitais nutarimais, pareiškėjas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi pareigą, įstatymu nustatydamas tam tikrą pensiją, įtvirtinti teisinį reguliavimą, užtikrinantį šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas.
Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 9–10) atsakovai paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias, pareiškėjui turint draudžiamųjų pajamų, jam buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta pensija. Kitas pareiškėjo pensijos sumažinimo įstatyminis pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama valstybinės pensijos dydžius pareiškėjui, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl jos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Būtent šiuo įstatymu, o ne Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išnyko teisinis pagrindas mažinti pareiškėjui pensiją dėl to, kad jis turi draudžiamųjų pajamų. Taigi įstatymo dalis, kuri pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, skundo padavimo metu nebuvo taikoma. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenustatyta, kad jie taikytini į praeitį, minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovai mano, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir atmestini.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu (b. l. 37–42) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1607,64 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 11SP-2171 (pensijos byla Nr. 20380) pareiškėjui nuo 2007 m. liepos 24 d. neterminuotai paskirta 413,75 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už ištarnautą laiką – 17 m. 6 mėn. 10 d. (b. l. 19). Pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 16 straipsnio 6 dalį, pareiškėjui taip pat buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas – 360 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis (773,75 Lt) perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotą koeficientą (0,8522), pensijos dydis – 659,39 Lt. Tokio dydžio pensiją pareiškėjas kas mėnesį gavo iki 2011 m. gegužės mėnesio. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. liepos 11 d., 2011 m. rugpjūčio 10 d., 2011 m. rugsėjo 12 d. ir 2011 m. spalio 10 d. pateiktais pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitose institucijose, sąrašais, atsižvelgiant į pareiškėjo gaunamas draudžiamąsias pajamas nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 2 priedą, pareiškėjui išmokant 50 procentų pensijos. Pagal Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį pensijos, kurios su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu neviršija ribinio dydžio – 650 Lt, nemažinamos, todėl minėtu laikotarpiu pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjui nebuvo mažinama. Pareiškėjo perskaičiuotos pensijos dydis 2011 m. birželio mėn. buvo 409,28 Lt, liepos–rugsėjo mėn. – 206,88 Lt. Nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2012 m. spalio mėn., taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui buvo mokama 659,39 Lt dydžio pensija (b. l. 21–23). Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu paaiškinti, kokiais teisės aktais remiantis jam buvo mokama sumažinta valstybinė pensija, bei išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 24). Vidaus reikalų ministerija 2012 m. gruodžio 13 d. sprendime Nr. 1D-8540(11) išaiškino sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo tvarką. Šiame sprendime atsakovas taip pat nurodė, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenumato, ir šiuo pagrindu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl paskirto dydžio pensijos mokėjimo ir nepriemokos grąžinimo (b. l. 21–22).
Teismas nurodė, kad Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal <...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, <...>. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Jei išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. (Žin., Nr. 82-4274).
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad: Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. gruodžio 31 d., tai yra, teismo vertinimu, nepraleidęs termino ginti teisme savo pažeistas teises. Įvertinęs Konstitucijos 107 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio nuostatas bei atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55/2004, Nr. A575-1831/2011), kurioje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikytinas neįvykdytu, o aplinkybė, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., nepaneigia pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.
Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) pateiktos 2012 m. gruodžio 10 d. Pažymos apie 2010–2012 m. pensijos dydį Nr. 11D(P)-6053 duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2011 m. rugsėjo mėnesio neišmokėta 1607,64 Lt ((659,39 x 4) – 409,28 – 206,88 – 206,88 – 206,88) karių ir pareigūnų valstybinės pensijos (b. l. 23).
Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjams neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta nė dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Remdamasis tuo, teismas nusprendė neišmokėtos pensijos dalį (1607,64 Lt) pareiškėjui priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.
Pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtas ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą bei į tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios (Žin., Nr. 82-4274), teismas konstatavo, jog pareiškėjui pensija perskaičiuota ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Be to, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 2012, Nr. 155-7985), kuriuo nustatė, kad asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo įstatymų leidėjas nenustatė pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sumažintos valstybinės pensijos kompensavimo mechanizmo.
Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo ir priimdama 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 1D-8540(11), Vidaus reikalų ministerija vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, todėl jo prašymą atmetė pagrįstai. Teismas vertino, kad ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos sprendimo teisėtumas pareiškėjo teisių gynybai neturi įtakos, nes pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už prašomą laikotarpį. Pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, jog Vidaus reikalų ministerija nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio pareiškėjui pensiją apskaičiuoja ir moka vadovaudamasi galiojančiomis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Tokiu būdu, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 1D-8540(11) panaikinimo ir įpareigojimo mokėti pareiškėjui visą paskirto dydžio pensiją, todėl teismas atmetė minėtus pareiškėjo skundo reikalavimus kaip nepagrįstus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 48–49) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo dalį, kurioje buvo patenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas, pakeisti, šį reikalavimą atmetant. Priešingu atveju prašė valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos (asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą).
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., bei į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas – Laikinojo įstatymo 5 straipsnis – 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, todėl teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo praktikoje preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją, o tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.Teismo priteistos pareiškėjui neišmokėtos pensijos dydis neatitinka tikrovės. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos teismui pateiktos 2012 m. gruodžio 10 d. pažymos Nr.11D(P)-6053 duomenų matyti, kad pareiškėjui nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. spalio 1 d. paskirta pensija su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu neviršijo ribinio valstybinės pensijos dydžio, todėl ši suma papildomai neperskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į tai, skirtumas tarp pareiškėjui paskirtos pensijos, sumažintos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, sudaro 793,08 Lt (1823 – 1029,92).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padavė apeliacinės instancijos teismui prašymą (b. l. 54), kuriame, vadovaudamasis ABTĮ 131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškia prisidedantis prie atsakovo apeliacinio skundo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui G. B. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.
Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 11SP-2171 (b. l. 19) nuo 2007 m. liepos 24 d. neterminuotai paskirta 413,75 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, t. y. kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (360 Lt) iš viso paskirta 773,75 Lt pensijos (b. l. 23). Pareiškėjas su 2012 m. lapkričio 23 d. prašymu (b. l. 24) kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą, prašydamas paaiškinti, kokiu pagrindu jam mokama sumažinta valstybinė pensija, bei išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2012 m. gruodžio 13 d. sprendime Nr. 1D-8540(11) (b. l. 21–22) paaiškino, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuota pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip pat nurodė, jog įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, kad Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo šiuo metu mokėti pareiškėjui paskirtą 773,75 Lt dydžio valstybinę pensiją ir išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 1D-8540(11), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti minėtą sprendimą ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį bei ateityje mokėti visą paskirto dydžio valstybinę pensiją – t. y. 773,75 Lt. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1607,64 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas bei vadovavosi ginčui aktualia teismų praktika, tačiau ne visai tinkamai išsprendė kilusį ginčą, kadangi neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos sumą, todėl šioje dalyje skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
Pažymėtina, jog nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo jau yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, kt.).
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Tačiau toks mechanizmas turi būti nustatomas tik asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija yra sumažinama dideliu mastu, t. y. daugiau nei 20 procentų.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalys, tiek, kiek jose nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija galėjo būti ribojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kadangi ji buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, tačiau negalėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kadangi šios nuostatos buvo pripažintos antikonstitucinėmis. Remiantis šia išvada, akivaizdu, jog pareiškėjui turi būti priteista dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka.
Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 10 d. pažymos Nr. 11D(P)-6053 (b. l. 23) duomenis bei apeliacinio skundo argumentus, sutinka su apelianto teiginiais, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas matematiškai neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistinos neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies dydį – 1607,64 Lt. Iš pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktų skaičiavimų matyti, kad teismas neteisingai nustatė pareiškėjos valstybinės pensijos (su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) dydį laikotarpiu nuo 2011 m. birželio iki rugsėjo mėn. (įskaitytinai), kuris buvo mažinamas pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, neatsižvelgė į tai, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui apskaičiuota valstybinė pensija (kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) nebuvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nes jos suma neviršijo Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir 3 straipsnyje nustatyto ribinio valstybinės pensijos dydžio (650 Lt). Todėl teismo priteista pareiškėjui suma (1607,64 Lt) keistina kaip nepagrįsta, priteisiant pareiškėjui už laikotarpį nuo 2011 m. birželio iki rugsėjo mėn. (įskaitytinai) dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 793,08 Lt ((581,75 + 413,75 x 3) – (409,28 + 206,88 x 3) = 1823 – 1029,92) (b. l. 23).
Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat tuo aspektu, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Šiuo klausimu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį), būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.
Nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius, kitos bylos buvo sustabdytos ir kreiptasi į Konstitucinį Teismą, o šias bylas atnaujinus, buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Taigi, teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjo teisė į valstybinę pensiją turi būti ginama.
Kitų motyvų, remiantis kuriais atsakovas iš esmės ginčytų pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nepateikiama, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau pateiktomis nuorodomis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Konstitucinio Teismo aktualią jurisprudenciją, dėl kitų bylos aspektų plačiau nepasisako.
Remiantis šioje nutartyje išdėstytais motyvais, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 793,08 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.
Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą atidėti priteistos valstybinės pensijos nepriemokos mokėjimą iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos.
ABTĮ expressis verbis nenumato galimybės atidėti teismo sprendimo vykdymą. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. administracines bylas Nr. AS444-261/2010, A525-844/2010, A756-73/2010, A444-1593/2010, A143-882/2009) ne kartą buvo pasisakyta, kad sprendžiant klausimus dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo pagal analogiją turi būti taikomos šiuos klausimus reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos. CPK 284 straipsnio 1 dalis inter alia suteikia teismui teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, atidėti sprendimo įvykdymą. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas prašo atidėti sprendimo dalies dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjui vykdymą, motyvuodamas Vidaus reikalų ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų trūkumu. Tačiau pažymėtina, kad atsakovas šio savo prašymo nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais ir nepateikė apeliacinės instancijos teismui argumentų, apibūdinančių kokias būtent neigiamas pasekmes jam gali sukelti teismo sprendimo vykdymas bei šių neigiamų pasekmių sunkumą (mastą). Įvertinusi šia nutartimi iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteistos neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies dydį – 793,08 Lt, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog neatidėjus teismo sprendimo įvykdymo, tai sukels neproporcingų sunkumų atsakovui, bus iš esmės pažeisti teisingumo ir protingumo principai ar paneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepagrindė CPK 284 straipsnyje numatytų teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo sąlygų ir būtinumo, prašymas atidėti priteistos valstybinės pensijos nepriemokos mokėjimą iki 2014 m. vasario 1 d. netenkintinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, pareiškėjui G. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priteisiant 793 (septyni šimtai devyniasdešimt trys) litus 8 (aštuoni) centus neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.