- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-23
- Bylos Nr.
- 1A-711-582-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-21-3-00020-2011-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dmitrijus Korsakovas (pirm.), Algerdas Urbšys, Regina Majauskienė
- Nuteistasis
- V. K.
- Nukentėjusysis
- D. K.
- Advokatai
- Neringa Grubliauskienė, Vytenis Gubavičius
Pranešėjas: Dmitrijus Korsakovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-711-582/2012
Teisėja: Audronė Levinskienė Teisminio proceso Nr. 1-21-3-00020-2011-3
2012 m. lapkričio 23 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Reginos Majauskienės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant nuteistojo V. K. gynėjui advokatui Vyteniui Gubavičiui, nuteistajam V. K., nukentėjusiosios atstovei advokatei Neringai Grubliauskienei, nukentėjusiajai D. K.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir nuteistas laisvės apribojimu 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant per du mėnesius neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
V. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Iš V. K. priteista 2000 Lt neturtinei žalai ir 2000 Lt už advokato paslaugas D. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. sausio 31 d. apie 00.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, būdamas neblaivus, delnais suduodamas per galvą, raudamas plaukus, suėmęs už plaukų galvą spausdamas prie sofos, sužalojo savo sutuoktinę nukentėjusiąją D. K., padarydamas jai poodines kraujosruvas rankose, galvos sumušimą su išsivysčiusiu galvos smegenų sukrėtimu, t.y. nežymiai sutrikdė jos sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012-06-21 nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti, o nukentėjusiosios D. K. civilinį ieškinį dėl moralinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Apeliantas teigia, kad teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes didžioji dalis įrodymų nepatvirtina teismo nurodytų išvadų, o nevertindamas eilės kitų byloje esančių įrodymų ir nenurodydamas motyvų, kuriais vadovaudamasis juos atmetė, teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė vieninteliu tiesioginiu įrodymų, t.y. nukentėjusiosios parodymais, tačiau visiškai nevertino jos parodymų patikimumo. Nukentėjusioji parodė, kad jos santykiai su nuteistuoju yra itin konfliktiški. Iš teismui pateiktų teismo nutarčių matyti, kad nukentėjusioji 2011 m. rudenį (kai padavė skundą privataus kaltinimo tvarka) užsivedė civilinę bylą dėl santuokos su nuteistuoju nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos ir turto padalijimo, kurioje prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, susijusias su nuteistojo iškeldinimu iš jų gyvenamojo namo, tokį prašymą grįsdama tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias nurodė privataus kaltinimo skunde šioje byloje. Tuo tarpu teismas 2011-10-19 nutartimi privataus kaltinimo skundą teisiamajame posėdyje perdavė nagrinėti tik dėl 2011-01-31 įvykio, tokiu būdu konstatuodamas, kad kiti nukentėjusiosios skunde nurodyti kaltinimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Kauno apygardos teismas 2011-12-27 nutartimi civilinėje byloje konstatavo, kad nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos, todėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su nuteistojo iškeldinimu iš gyvenamojo namo netaikė. Šie nukentėjusiosios veiksmai patvirtina, kad ji yra suinteresuota nuteistąjį apkaltinti ne tik dėl to, jog jaučiasi nukentėjusi dėl nurodyto įvykio, tačiau siekdama tuo pasinaudoti santuokos nutraukimo civilinėje byloje. Teismas nevertino byloje esančių ikiteisminiuose tyrimuose priimtų nutarimų, iš kurių matyti, kad nukentėjusiosios atžvilgiu pagal BK 140 str. 2 d. yra pradėti ikiteisminiai tyrimai Nr. 65-1-01504-11 ir Nr. 65-1-01905-11 dėl smurto prieš mažametį sūnų V. K., kuriuose nukentėjusioji ginasi įrodinėdama, kad smurtautoju yra ne ji, o nuteistasis. Teismas, neįvertinęs visų šių aplinkybių, negalėjo objektyviai įvertinti nukentėjusiosios parodymų, kaip vienintelio tiesioginio įrodymo, patikimumo.
Liudytoja B. J., esanti nukentėjusiosios motina, kurios parodymais teismas vadovavosi, teismo posėdyje išreiškė itin neigiamą savo nusistatymą nuteistojo atžvilgiu (b.l. 181), į ką teismas vertindamas jos parodymus turėjo atsižvelgti. Liudytoja B. J. nurodė (b.l. 180), kad iš ryto (t.y. 2011-01-31 ant nukentėjusiosios rankų matė mėlynes), tačiau byloje esančiuose 2011-01-31 nukentėjusiosios vizito į Kauno klinikas medicininiuose dokumentuose nieko neužsimenama apie mėlynes (kraujosruvas) ant nukentėjusiosios rankų, pirmą kartą apie jas kalbama 2011-02-01 teismo medicinos specialisto išvadoje (b.l. 13-14). Todėl neatmestina versija, kad kraujosruvos ant nukentėjusiosios rankų atsirado kitu laiku ir buvo padarytos ne nuteistojo. Teismas nepagrįstai kaip nereikšmingus atmetė nuteistojo parodymus apie tai, kad kraujosruvos ant nukentėjusiosios rankų galėjo atsirasti nuteistajam laikant ją už rankų, tikslu apsaugoti nuo savižudybės (b.l. 182-183), kas sudarytų pagrindą nuteistojo veiksmus vertinti kaip būtinąjį reikalingumą. Kita vertus, teismas visiškai nevertino nuteistojo parodymų apie tai, kad nukentėjusioji įvykio metu ketino nusižudyti išgerdama didelį kiekį vaistų, o nuteistajam juos atėmus veržėsi iš namų norėdama nusižudyti kitu būdu. Šių nuteistojo parodymų teismas nevertino kartu su byloje pateiktais medicininiais dokumentais, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji ir anksčiau turėjo polinkį į savižudybę, o 2011-03-27 (t.y. praėjus vos dviems mėnesiams) sukonfliktavusi su nuteistuoju bandė žudytis išgėrusi didelį kiekį draugės išrašytų vaistų.
Teismas, vertindamas liudytoju apklausto policijos pareigūno S. V., kuris konflikto naktį buvo iškviestas į nuteistojo ir nukentėjusiosios namus, parodymus vertino tik tuos jo parodymus, kuriais jis nurodė, kad nukentėjusioji buvo susinervinusi, verkė, tačiau nevertino, kad liudytojas nenurodė, jog jam atvykus į vietą būtų matyti plaukų kuokštai, kuriuos, kaip teigė nukentėjusioji, jai neva rovė nuteistasis, nenurodė, jog įvykio vietoje būta kraujo ar kitokių smurto žymių. Šis liudytojas taip pat nenurodė, kad nukentėjusioji būtų skundusis sumušimu, galvos ar kitokiais skausmais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertino tik dalį specialistės parodymų ir nenurodė jokių motyvų, kodėl kitų nevertino, taip pat nevertino Kauno klinikų medicininės dokumentacijos, kurios pagrindu nukentėjusiajai buvo diagnozuotas galvos smegenų sukrėtimas. Teismas visiškai netyrė nuteistojo gynėjo nurodytos versijos, kad nukentėjusioji galėjo simuliuoti galvos smegenų sukrėtimą, tikslu vėliau apkaltinti nuteistąjį nusikaltimo padarymu. Teismas nevertino, kad esant diagnozuotam galvos smegenų sukrėtimui būtina patikrinti, ar nukentėjusioji šio susirgimo nesimuliavo, nes pasitvirtinus tokiam faktui kiltų abejonės ir dėl nukentėjusiosios nurodytų kraujosruvų atsiradimo aplinkybių, ir dėl paties nuteistojo smurtavimo prieš nukentėjusiąją fakto. Šiuo klausimu teismas visiškai nevertino teismo medicinos specialistės L. Karčiauskaitės duotų parodymų (b.l. 187-188), kad specialistė nustatydama nukentėjusiajai galvos smegenų sukrėtimą rėmėsi iš klinikų jai pristatytu žaliu lapu (b.l. 82), tačiau ambulatorinės kortelės nematė. Teismo posėdžio metu specialistė susipažinusi su nukentėjusiosios ambulatorinės kortelės kopija (b.l. 83-90) nurodė, kad galvos smegenų sukrėtimo kategoriškai tvirtinti negali. Specialistė nurodė, kad šiuo klausimu reikėtų pažiūrėti, kaip toliau ėjosi eiga: ar nukentėjusioji gulėjo, ar skundėsi, ar lankėsi poliklinikoje. Jei paaiškėtų, kad nukentėjusioji nesilaikė lovos režimo, toliau nesiskundė panašiais simptomais, ambulatoriškai nesigydė, vaistų jokių nevartojo, nežino, ar tokia išvada būtų. Specialistė nurodė, kad tokiu atveju reikėtų tirti nukentėjusiąją pakartotinai, apklausti neurologą. Tačiau teismas atmetė nuteistojo gynėjo prašymą dėl neurologo, diagnozavusio nukentėjusiajai galvos smegenų sukrėtimą, apklausos ir papildomo objektų tyrimo, t.y. dėl papildomos specialisto išvados pareikalavimo. Be to, šiuo klausimu teismas nevertino Lietuvos kūno kultūros akademijos 2011-12-16 rašto (b.l. 94), kad nukentėjusioji laikotarpyje nuo 2011-01-31 iki 2011-02-10 buvo darbe (b.l. 94), kas logiškai nepaaiškinama esant galvos smegenų sukrėtimo diagnozei. Taip pat teismas neįvertino nukentėjusiosios motinos liudytojos B. J. parodymų (b.l. 181), kad ji pati yra medikė, dirba greitojoje pagalboje, o nukentėjusiajai neva pasijutus blogai vežė ją į savo darbovietę, kurios darbuotojai toliau vežė nukentėjusiąją į Kauno klinikas, į kurias be jokio siuntimo nukentėjusiąją galėjo nuvežti pati nukentėjusiosios motina. Gi šiuo atveju nukentėjusiąją į Kauno klinikas vežė jos motinos bendradarbiai, o pastaroji ten vyko savo transportu. Liudytoja B. J. nurodo, kad ji pati yra medikė, todėl žino, kad mėlynės išryškėja ne iš karto po sumušimo, o po dviejų trijų dienų (b.l. 181), tuo tarpu teigia (b.l. 180), kad ant nukentėjusiosios rankų mėlynes pamatė jau 2011-01-31, t.y. įvykio dienos, rytą.
Kadangi abejotino patikimumo nukentėjusios parodymai, kaip vienintelis tiesioginis įrodymas, negali būti pagrindu konstatuoti, kad nuteistasis padarė jam privataus kaltinimo skundu inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., juo labiau, kad visos abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai, nuteistojo nuomone, jo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusioji ir jos atstovė prašė apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino V. K. kaltu dėl Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo. Pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistojo V. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra.
Nors nuteistasis neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau jo kaltę patvirtina išsamūs ir nuoseklūs nukentėjusiosios D. K. parodymai, liudytojų S. V., B. J. parodymai, ekspertės paaiškinimai ir specialisto išvada, administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.9-215-720/2011 esantys rašytiniai duomenys bei kita baudžiamosios bylos medžiaga.
Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2011-01-30 vakare jai grįžus namo, su sutuoktiniu kilo konfliktas. Kad V. K. įsiutęs, ji pamatė tik įvažiavusi į kiemą. Įėjus į namą, pradėjo ją mušti. V. K. ją keikė necenzūriniais žodžiais, tampė už plaukų, suėmęs už plaukų spaudė jos galvą prie sofos, trenkė per galvą delnu, ji buvo nukritusi ant grindų. Ji šaukė vaikus, kad paskambintų močiutei ir iškviestų policiją. Atvykus policijai, V. K. jau buvo aprimęs. Ji tada išvažiavo iš namų. Toks smurto šeimoje atvejis buvo ne pirmas. Nukentėjusiosios parodymai bylą nagrinėjant teisme, jos paaiškinimas, esantis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.9-215-720/2011, privataus kaltinimo skunde išdėstyti paaiškinimai esminėse detalėse yra nuoseklūs, tad nėra pagrindo jais netikėti, juolab, kad nukentėjusiosios D. K. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Tad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. K. kaltės klausimą pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais.
Iš administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.9-135-58/2011 esančio R. S. 2011-01-28 paaiškinimo matyti, kad 2011-01-21 R. S. sutuoktinis D. ir V. vežė į namus, mašinoje V. visą laiką triukšmavo, D. vadino necenzūriniais žodžiais. Apie 22 val. jie atvažiavo į R. S. namus pasiimti vaikus. V. K. tuo metu buvo neblaivus, triukšmavo, D. K. prie vaikų keikė necenzūriniais žodžiais, laužė D. K. pirštus. Apie 22.15 val. R. S. iškvietė policiją. D. K. liko R. S. namuose, kadangi bijojo važiuoti su V. K.. M. S. 2011-01-28 paaiškino, kad 2011-01-21 automobiliu vežė V. ir D.. V. savo sutuoktinę vadino žodžiais, žeminančiais jos garbę ir orumą, tai darė ir M. S. namuose, prie vaikų, taip pat V. K. jį pastumė ant lovos, ant kurios miegojo vaikai, suko pirštus D. K.. V. K. elgėsi agresyviai, nuo jo keliamo triukšmo pradėjo verkti vaikai.
Šie paaiškinimai patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad V. K. buvo agresyvus, naudojo prieš D. K. smurtą.
Iš administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.9-215-720/2011 esančio mažametės B. K. 2011-02-19 paaiškinimo matyti, kad 2011-01-30 apie 24 val. B. K. miegojo namuose ir grįžo jos mama D. K., jos tėtis pradėjo priekaištauti mamai, kad ji vėlai grįžo į namus. Tėtis ant mamos šaukė, rėkė, vadino mamą įžeidžiančiais žodžiais. Ji pabudo nuo tėčio keliamo triukšmo. Mama paprašė jos, kad ji paskambintų močiutei. Kai ji grįžo su telefonu pamatė, kad jos mama guli ant žemės apsiverkusi, o tėtis mosikuoja rankomis prieš mamytės veidą.
D. K. šioje administracinio teisės pažeidimo byloje paaiškino, kad V. K. griebė ją už plaukų, parvertė ant žemės, trenkė kelis kartus į veidą.
V. K. šioje administracinio teisės pažeidimo byloje taip pat patvirtino, kad tarp jo ir D. K. šiai vėlai grįžus į namus, kilo konfliktas, kurio metu jis vadino sutuoktinę įžeidžiančiais žodžiais.
Šie V. K. ir D. K. dukters B. K. paaiškinimai patvirtino, kad 2011-01-30 apie 24 val. tarp K. įvyko konfliktas, kurio metu V. K. galėjo panaudoti smurtą prieš D. K.. Šie paaiškinimai patvirtina nukentėjusiosios D. K. parodymus apie įvykio aplinkybes, kad įvyko konfliktas, kad ji buvo parversta ant grindų, kad ji prašė, kad dukrą paskambintų močiutei.
Nukentėjusiosios mama – liudytoja B. J. parodė, kad apie 1 val. nakties jai paskambino Barbora ir sakė, kad tėtis mamą muša, sako užmuš, spyrė, smaugia, fone ji girdėjo triukšmą. Ji paskambino policijai ir pranešė apie įvykį. Policininkai atvežė dukrą pas ją. Dukra buvo išdraskyta, apsiverkusi.
Į K. namus atvykęs policijos pareigūnas matė, kad D. K. verkia, yra susinervinusi. Alkoholio kvapo iš jos nesijautė, o jos vyras buvo šiek tiek išgėręs. Tai policijos pareigūnas S. V. paaiškino apklausiamas pirmosios instancijos teisme.
Nuteistojo versija apie tai, kad jis laikė nukentėjusiąją už rankų, nes ji bandė nusižudyti jokiais objektyviais duomenimis nepatvirtinta. Teismas šią versiją vertina kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.9-215-720/2011 V. K. nepaaiškino, kad jo žmona bandė nusižudyti, kad laikė ją už rankų, nors patvirtino, kad konfliktas tarp jų įvyko. Šią versiją paneigia ir tai, kad policijos pareigūnams, atvykusiems į įvykio vietą jis taip pat nepaaiškino tokios aplinkybės kaip bandymą nusižudyti.
Pirminės apklausos teisiamojo posėdžio metu specialistė L. Karčiauskaitė teismui paaiškino, kad patvirtina savo padarytą išvadą, nurodė, kad ji rėmėsi KMUK neurologo konsultacijos metu nustatyta diagnoze – galvos smegenų sukrėtimas, ši diagnozė jai nekėlė abejonių. Specialistė taip pat nurodė, kad galvos sukrėtimo buvimas ar nebuvimas esminės reikšmės neturi, nes dėl nustatytų kraujosruvų jau buvo galima konstatuoti nežymų sveikatos sutrikdymą. Papildomos apklausos teisiamojo posėdžio metu specialistė teismui parodė, kad buvo konstatuotos 5 šviesiai melsvos spalvos šviežios poodinės kraujosruvos rankose, padarytos prieš 1-2 dienas iki apžiūros dienos (2011-02-01). Specialistei pateikus ambulatorinę kortelę ji nurodė, kad negali kategoriškai tvirtinti, kad buvo smegenų sukrėtimas, tačiau neurologo išvada prieštaravimų jai nesukėlė, požymiai atitiko, todėl ji patvirtina savo išvadą. Specialistė paaiškino, kad galvos smegenų sukrėtimo konstatavimui nebūtina naudoti kaltinamojo gynėjo nurodytų metodų. Neurologo išvada ir požymiai atitinka, todėl prieštaravimų ji išsakyti negali. Specialistė taip pat nurodė, kad žmonės, turintys galvos smegenų sukrėtimą dažnai vaikšto į darbą, vairuoja automobilius, kęsdami galvos skausmą ir pykinimą, toks sužalojimas neriboja judėjimo. Nukentėjusioji apžiūros metu pasakė, kad ambulatoriškai nesigydys. Įvertinus šiuos paaiškinimus, darytina išvada, kad esant galvos smegenų sukrėtimui nukentėjusioji fiziškai galėjo dirbti, vairuoti automobilį. Tad faktas, kad ji neturėjo nedarbingumo pažymėjimo ir dirbo, neįrodo, kad jai nebuvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas.
Tai, kad nukentėjusioji galėjo patirti smegenų sukrėtimą patvirtina ir nukentėjusiosios mamos – liudytojos B. J. parodymai apie tai, kad ryte nukentėjusioji pradėjo vemti, paskui jai antrą kartą pasidarė bloga, kad dukra sakė, kad V. K. jai davė į galvą. Nėra pagrindo kritiškai vertinti liudytojos B. J. parodymus dėl to, kad ji priešiškai nusiteikusi V. K. atžvilgiu, nes natūralu, kad ji negali būti teigiamai nusiteikusi žmogaus, kuris netinkamai elgėsi su jos dukra ir anūkais, atžvilgiu. Tačiau vien dėl to abejoti liudytojos, kuri buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekė, parodymais, nėra pagrindo.
Kadangi išdėstyti įrodymai patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie prieš ją pavartotą smurtą, nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, kad 2012-01-31 V. K. jos atžvilgiu smurtavo ir kad dėl V. K. veiksmų jai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. O V. K. teiginiai, kad nukentėjusioji ketino nusižudyti, todėl jis ją laikė, kad nukentėjusioji simuliavo smegenų sukrėtimą, kad sužalojimus rankose galėjo pasidaryti kitomis aplinkybės, yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais byloje esančiais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė.
Apeliantas nurodė, kad teismo nebuvo įvertinta tai, kad nukentėjusiajai buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai Nr. 65-1-01504-11 ir Nr. 65-1-01905-11 dėl smurto prieš mažametį sūnų V. K.. Byloje yra Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2012-01-31 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-01504-11 nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 2 d. Nutarime nurodyta, kad duomenų, patvirtinančių, kad D. K. vartotų savo vaiko atžvilgiu smurtą, kad būtų spardomas ar kitaip sužalotas jų mažametis sūnus Vytautas, surinkta nebuvo (b.l. 164-165). Byloje yra Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2012-02-29 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-01905-11 nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 2 d. Nutarime nurodyta, kad D. K. jokiais aktyviais veiksmais nesmurtavo savo mažamečio sūnaus V. K. atžvilgiu, tą patvirtino ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys: paties mažamečio V. K. parodymai, specialisto išvada (b.l. 167-168).
Kadangi byloje pakanka objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad V. K. padarė LR BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. K. kaltu padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.