- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-03-17
- Bylos Nr.
- 2A-265/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė, Donatas Šernas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Daisruna ir Ko“
- Advokatai
- Raimondas Garlauskas
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Daisruna ir Ko“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-239-338/2008 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vikata ir Ko“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Daisruna ir Ko“ dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Daisruna ir Ko“ kreipėsi ieškovas UAB „Vikata ir Ko“ ir prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento šalių pasirašytą 2007 m. gegužės 4 d. taikos susitarimą, priteisti ieškovui iš atsakovo 70 000 Lt bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad ieškovo administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, patikrino UAB „Vikata ir Ko“ sandorius ir nustatė, kad 2007 m. balandžio 13 d. ieškovas su atsakovu sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas už 1 375 000 Lt pardavė atsakovui pastatą-vaisvandenių gamybos cechą. Už įsigytą pastatą atsakovas su ieškovu atsiskaitė. Tačiau 2007 m. balandžio 24 d. atsakovas ieškovui pareiškė 70 000 Lt pretenziją dėl patirtos žalos, kurioje nurodė, kad ieškovas, demontuodamas vaisvandenių išpilstymo įrangą, išdaužė grindis pagrindinėje patalpoje ir apgadino pastato vidaus apdailą bei pakeliamuosius garažo vartus. Žalą atsakovas preliminariai įvertino 70 000 Lt suma. 2007 m. gegužės 4 d. taikos sutartimi šalys susitarė sumažinti pastato pirkimo-pardavimo kainą 70 000 Lt, siekiant kompensuoti atsakovo nuostolius dėl pastato būklės pabloginimo. Pagal 2007 m. gegužės 10 d. ieškovo kasos išlaidų orderį ir atsakovo kasos pajamų orderio kvitą ieškovas atsakovui sumokėjo 70 000 Lt, nurodydamas ūkinio įvykio turinį pagal pretenziją ir taikos sutartį už pastato žalą. Ieškovo teigimu, 2007 m. gegužės 4 d. taikos susitarimas pažeidžia bankrutavusios UAB „Vikata ir Ko“ kreditorių teises, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, sudarytas dėl šalių atstovų piktavališko susitarimo, todėl pripažintinas negaliojančiu (CK 6.66 str., CK 1.80 str., CK 1.91 str.). Ieškovas nurodė, kad to, jog ginčijamas taikos susitarimas pažeidžia ieškovo kreditorių teises, UAB „Vikata ir Ko“ nežinoti negalėjo, nes tuo metu jau buvo skolinga kreditoriui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 137 258,31 Lt. Šio susitarimo ieškovas sudaryti neprivalėjo, o jo sudarymu buvo pažeistos kreditorių teisės, nes taikos susitarimo pagrindu ieškovas neteko pinigų, kurie turėjo būti skirti kreditorių reikalavimų patenkinimui pagal įstatymo nustatytą eiliškumą. Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 22 d. nutartimi buvo patvirtinti kreditorių reikalavimai, kurių bendra suma yra 150 305,21 Lt ir kurie yra pirmesnės eilės, negu atsakovo reikalavimai pagal ginčijamą susitarimą. Ieškovas taip pat nurodė, kad sudarant taikos susitarimą, buvo pažeistos LR Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatos, susitarimas buvo sudarytas, nesilaikant įstatymo nustatytos notarinės sandorio formos reikalavimo, nes jis pakeitė 2007 m. balandžio 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties 5 punktą. Ieškovo teigimu, ginčijamas susitarimas taip pat prieštarauja Civilinio kodekso nustatytiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams, be to, sudarytas dėl šalių atstovų piktavališko susitarimo, nes nėra jokių įrodymų, kad, UAB „Vikata ir Ko“ demontuojant įrengimus, atsakovo turtui buvo padaryta kokia nors žala.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2008 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento 2007 m. gegužės 4 d. taikos susitarimą, sudarytą tarp UAB „Daisruna ir Ko“ ir UAB „Vikata ir Ko“, priteisė iš UAB „Daisruna ir Ko“ 70 000 Lt ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme - 2008 m. kovo 14 d. - iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas taip pat priteisė iš UAB „Daisruna ir Ko“ 2 100 Lt žyminio mokesčio ir 17 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.
Teismas sprendime nurodė, kad 2007 m. gegužės 4 d. taikos susitarimas pripažintinas negaliojančiu, kaip pažeidžiantis bankrutavusios UAB „Vikata ir Ko“ kreditorių teises, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms ir kaip sudarytas dėl šalių atstovų piktavališko susitarimo (CK 6.66 str., CK 1.80 str., CK 1.91 str., 1.93 str.). Teismo teigimu, kad ginčijamas taikos susitarimas pažeidžia ieškovo kreditorių teises, UAB „Vikata ir Ko“ nežinoti negalėjo, nes tuo metu jau buvo skolinga kreditoriui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 137 258,31 Lt. Sudarant taikos susitarimą, buvo pažeistos LR Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatos, taikos susitarimas sudarytas dėl šalių piktavališko susitarimo, nes nėra jokių įrodymų, kad, UAB „Vikata ir Ko“ demontuojant įrengimus, atsakovo turtui buvo padaryta kokia nors žala. Dėl taikos susitarimo ieškovas neteko pinigų, kurie turėjo būti skirti kreditorinių reikalavimų patenkinimui pagal įstatymų nustatytą kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumą. Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 22 d. nutartimi patvirtinti UAB „Vikata ir Ko“ kreditoriniai reikalavimai 150 305,21 Lt sumai. Visi kreditoriniai reikalavimai yra pirmesnės eilės nei ieškovo įsipareigojimas pagal ginčijamą susitarimą. Taikos susitarimu pirkimo-pardavimo sutarties šalys pakeitė pirkimo-pardavimo sutarties 5 punktą, sumažino sutartimi numatytą parduodamo daikto vertę 70 000 Lt, o toks sutarties pakeitimas turėjo būti patvirtintas notaro. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovo kreditorinis įsipareigojimas biudžetui atsirado pagal įstatymą nuo 2007 m. kovo mėnesio, nesumokėjus į biudžetą atitinkamų sumų, todėl atsakovo aiškinimas, kad įsiskolinimas atsirado nuo pranešimo buvusiam bendrovės vadovui įteikimo dienos, t.y. nuo 2007 m. rugsėjo 11 d., yra nepagrįsti. Nors atsakovas neigė buvus šalių piktavališkam susitarimui, tačiau šioms aplinkybėms paneigti pakankamų argumentų nepateikė. Pateiktos sąskaitos nepatvirtina atsakovo teiginių apie padarytą žalą jo įsigytam iš ieškovo pastatui, kadangi atsakovas nesudarė ir nepateikė lokalinės sąmatos, kurioje būtų detaliai nurodyti visi pastato atstatymui reikalingi darbai, būtinų atlikti darbų įkainiai, medžiagos ir jų kaina, darbo sąnaudos ir mechanizmai. Teismo teigimu, pavienės sąskaitos nepatvirtina, kad išlaidos yra susijusios su pastato remontu, nes naujos linijos sumontavimui buvo reikalingos atitinkamos medžiagos, vamzdynų ir elektros linijų pakeitimas, o atsakovo ir ieškovo bendrovės buvusio direktoriaus veiksmai - lokalinės sąmatos nerašymas ir pretenzijos pripažinimas, nesant žalos padarymo fakto ar jos dydžio įrodymų, sudaro sąlygas konstatuoti buvus šalių piktavališkam susitarimui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Daisruna ir Ko“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti.
1. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas teismo ir atsakovo prašymu nepateikė jokių įrodymų, kokius įsiskolinimus ieškovas turėjo kreditoriams ginčo susitarimo sudarymo dieną. Kreditorius Panevėžio apskrities VMI sprendimą Nr. 08-14-7740 dėl mokestinės nepriemokos ieškovui priėmė 2007 m. rugsėjo 5 d., o įspėjimą Nr. (9.6)-6-6946 ieškovo atstovui V. Š. įteikė 2007 m. rugsėjo 11 d. Teismas nenustatė, kokio dydžio, kokių teisės aktų pagrindu ir kada atsirado kreditorinis reikalavimas ieškovui. Sandoris, iš kurio atsirado ginčo susitarimas, buvo sudarytas 2007 m. balandžio 13 d. Nei ieškovas, nei jo kreditoriai sandorio neginčijo, sandoris galioja, todėl galioja ir visi kiti šalių susitarimai, papildantys ar pakeičiantis pagrindinės sutarties sąlygas. Pirkimo-pardavimo sutarties 4 straipsnio 19 punktu ieškovas pareiškė, kad sutarties sudarymas ir pasirašymas nepažeidžia įmonės kreditorių ir kitų trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Teismui priėmus sprendimą, atsakovui tapo žinoma, kad ieškovui 2007 m. gegužės 15 d. buvo išduota pažyma apie tai, kad 2007 m. gegužės 14 d. jis nebuvo skolingas valstybės biudžetui.
2. Teismas nepagrįstai pripažino susitarimą negaliojančiu dėl piktavališko šalių atstovų susitarimo ir nepagrįstai nurodė, kad atsakovas nepateikė pakankamai argumentų šioms aplinkybėms paneigti. Visi atsakovo argumentai dėl žalos jam atsiradimo yra išsamiai išdėstyti 2008 m. balandžio 4 d. atsiliepime į ieškinį. Teismas nepagrįstai nurodė, kad piktavališką susitarimą įrodo lokalinės sąmatos nebuvimas ir buvusio ieškovo direktoriaus veiksmai, pretenzijos pripažinimas, nesant jokių žalos buvimo fakto ar jos dydžio patvirtinimo. Atsakovas pateikė pakankamai rašytinių įrodymų, kurie įrodo, kad dėl ieškovo veiksmų atsakovas turėjo realios žalos, kurios dydis viršija ginčo susitarime nurodytą ir atsakovui sumokėtą sumą. Teismas nevertino arba neteisingai vertino atsakovo argumentus ir įrodymus apie jam padarytos žalos dydį. Buvęs ieškovo vadovas šioje byloje nebuvo apklaustas, nors to buvo prašoma.
3. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės, pažeisti šalių lygiateisiškumo, rungimosi principai, neištirti ir neįvertinti visi byloje esantys įrodymai, byla išnagrinėta, negavus bylos nagrinėjimo metu šalių prašytų ir teismo pripažintų būtinais įrodymų. Todėl liko neatskleista bylos esmė, o teismas pažeidė įrodymų vertinimo principą (CPK 185 str.). Nors teismas įpareigojo ieškovą pateikti įrodymus apie kreditorinio reikalavimo atsiradimą, jo pagrindą ir dydį ginčo susitarimo sudarymo dienai, tačiau sprendimą priėmė nesant byloje šių įrodymų ir nesiaiškinant, kodėl jie nebuvo pateikti. Tik nustačius visas susitarimo sudarymo aplinkybes, būtų galima patvirtinti arba paneigti piktavališko susitarimo arba suklydimo, arba neapdairumo faktą, nustatyti vadovo elgesio subjektyviąją pusę. Teismas pripažino būtina apklausti atsakovo liudytojus R. B. ir R. T. apie atsakovo turėtas išlaidas dėl sugadinto turto atkūrimo, nurodyti derybų su kita šalimi dėl žalos atlyginimo aplinkybes, tačiau jie nebuvo apklausti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovo BUAB „Vikata ir Ko“ atstovas prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad apeliantas teismo sprendimo dalies pripažinti ginčijamą taikos susitarimą negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, skundu neskundžia. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kokius įsiskolinimus ieškovas turėjo kreditoriams ginčo susitarimo sudarymo dienai. Aplinkybė, kad 2007 m. gegužės 4 d. ieškovas Panevėžio apskrities VMI buvo skolingas 137 258,31 Lt, yra konstatuota įsiteisėjusioje Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gruodžio 10 d. nutartyje, kuria ieškovui iškelta bankroto byla. Tai prejudicinis faktas. Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 22 d. nutartimi patvirtinti ieškovo kreditorių reikalavimai. Ginčijamo taikos susitarimo sudarymo dieną ieškovas buvo skolingas kreditoriams. Prievolės valstybės biudžetui asmenims atsiranda pagal įstatymus. Ieškovo nepriemoka valstybės (savivaldybės) biudžetui susidarė nuo 2007 m. kovo mėnesio. Po ginčijamo susitarimo sudarymo ieškovas nebeturėjo lėšų padengti nepriemokos valstybės (savivaldybės) biudžetui. Sandorio sąlygų pakeitimai taip pat turi būti atliekami tokia pačia forma. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad 2007 m. balandžio 13 d. sandorio nei ieškovas, nei jo kreditoriai neginčijo, tad galioja visi neginčijamo sandorio pakeitimai (nors ir sudaryti netinkamos formos). Apeliantas privalėjo įrodyti jam ieškovo veiksmais padarytos žalos buvimą, tačiau apie tai byloje nėra jokių įrodymų. Savo atstovų buvimu teismo posėdyje turėjo pasirūpinti pats apeliantas, o ne teismas. Apelianto atstovas sutiko be apelianto direktoriaus R. B. bylą nagrinėti iš esmės, o, ją iš esmės išnagrinėjus, jis prašymų dėl liudytojų apklausos nepareiškė. Byla iškelta 2008 m. kovo mėnesį, todėl apeliantas turėjo laiko pasiruošti bylos nagrinėjimui ir pateikti teismui visus atsikirtimų į ieškinį įrodymus. Teismas ištyrė ir tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
Savo reikalavimą dėl 2007 m. gegužės 4 d. taikos susitarimo pripažinimo negaliojančiu ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Vikata ir Ko“, be kita ko, grindė CK 6.66 straipsnyje nurodytu sandorių negaliojimo pagrindu, teigdamas, kad ginčijamas taikos susitarimas pažeidžia ieškovo kreditorių teises, nes šio susitarimo pagrindu ieškovas neteko pinigų, kurie turėjo būti skirti kreditorių reikalavimų patenkinimui pagal įstatymo nustatytą eiliškumą, apie tai ieškovas nežinoti negalėjo, nes tuo metu jau buvo skolingas kreditoriui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 137 258,31 Lt. Taigi ieškinio pagrindu ieškovas nurodė kreditoriaus teisių pažeidimą, kurį iš esmės siejo tik su ieškovo kreditoriaus Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, kuri, ieškovo teigimu, turėjo pirmumo teisę prieš atsakovą gauti savo reikalavimo patenkinimą iš ieškovo, teisių pažeidimu.
Sąlygos, kurioms esant, sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad juo pažeidžiamos kreditoriaus (kreditorių) teisės, yra nustatytos Lietuvos Respublikos CK 6.66 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, sandoriai šiuo pagrindu gali būti pripažįstami negaliojančiais tuo atveju, jeigu skolininkas jų sudaryti neprivalėjo, tokie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises ir trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį su skolininku, buvo nesąžiningas, t.y. žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus, arba būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu pripažindamas sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu, nurodė, kad susitarimo sudarymo metu ieškovas buvo skolingas Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 137 258,31 Lt, o 2008 m. sausio 22 d. buvo nutartimi patvirtinti ieškovo kreditorių reikalavimai, kurių bendra suma sudarė 150 305,21 Lt. Tačiau, kaip matyti iš atsakovo pateiktos Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Panevėžio skyriaus 2007 m. gegužės 15 d. pažymos (b.l 198), ieškovas UAB ,,Vikata ir Ko“ 2004 m. gegužės 14 d. atsiskaitė su valstybės, savivaldybių biudžetais ir valstybės pinigų fondais. Taigi, nors ginčijamo taikos susitarimo sudarymo momentu ieškovas ir turėjo įsiskolinimą kreditoriui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau, remiantis bylos duomenimis, netrukus po jo sudarymo su šiuo kreditorium atsiskaitė, todėl nėra pagrindo teigti, kad šio kreditoriaus teisės kaip nors buvo pažeistos. Tuo tarpu apie kitų kreditorių teisių pažeidimą ieškovas šioje byloje nenurodė ir neįrodinėjo. Bankroto byla ieškovui iškelta 2007 m. gruodžio 10 d., nustačius, kad ieškovo įsiskolinimai sudaro 140 687,55 Lt (b.l. 15). Šia nutartimi nėra nustatyta, kada šie įsiskolinimai atsirado. Taigi, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad ginčijamas susitarimas pažeidžia ieškovo kreditorių teises, t.y. kad dėl jo ieškovas UAB ,,Vikata ir Ko“ tapo nemokus, arba būdamas nemokus, suteikė pirmenybę atsakovui, arba kitaip pažeidė ieškovo kreditorių teises.
Pripažindamas taikos susitarimą negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu, pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad apie tai, jog ginčijamas taikos susitarimas pažeidžia ieškovo kreditorių teises, UAB „Vikata ir Ko“ nežinoti negalėjo, nes tuo metu jau buvo skolinga kreditoriui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Tačiau viena iš sąlygų, būtinų sandoriui pripažinti negaliojančiu, yra aplinkybė, kad, sudarydamas sandorį su skolininku (šiuo atveju ieškovu), nesąžiningas būtų trečiasis asmuo (šiuo atveju atsakovas) (CK 6.66 str. 2 d.). Tuo tarpu aplinkybės, kad nesąžiningas buvo atsakovas, t.y. atsakovas UAB „Daisruna ir Ko“ žinojo arba turėjo žinoti apie ieškovo UAB „Vikata ir Ko“ įsiskolinimą kreditoriui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, ieškovas neįrodinėjo ir pirmosios instancijos teismas nenustatė. Todėl nenustačius esminių sąlygų, kurios būtinos pripažinti sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, nėra pagrindo pripažinti, kad 2007 m. gegužės 4 d. taikos susitarimas pažeidžia ieškovo UAB „Vikata ir Ko“ kreditorių teises. Taigi, faktiniais duomenimis nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas šios bylos šalių sudarytas taikos susitarimas negalioja dėl to, kad pažeidžia bankrutavusios UAB „Vikata ir Ko“ kreditorių teises.
Bylos duomenimis nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas taikos susitarimas negalioja dėl šalių atstovų piktavališko susitarimo. Tokią savo išvadą pirmosios instancijos teismas pagrindė faktu, kad nebuvo sudaryta lokalinė sąmata, kurioje būtų nurodyti visi pastato atstatymui reikalingi darbai, o taip pat nurodęs, kad žala buvo pripažinta, nesant jokių žalos padarymo fakto ar jos dydžio patvirtinimo įrodymų. Tačiau tokios aplinkybės negali būti pakankamas pagrindas šalių piktavališkam susitarimui konstatuoti. Piktavališku susitarimu laikomas tik tyčinis atstovo susitarimas su kita šalimi, dėl kurio sudaryto sandorio sąlygos nenaudingos atstovaujamajam. Siekiant nustatyti, ar sandoris sudarytas dėl piktavališko šalies atstovo susitarimo su kita šalimi, būtina nustatyti tiek atstovo, tiek kitos šalies kaltę, kuri pasireiškia piktavališku susitarimu. Taigi, tik nustačius šias aplinkybes, sandoris gali būti prižįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje numatytu sandorių negaliojimo pagrindu – dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su kita šalimi. Tuo tarpu byloje nėra jokių įrodymu apie tai, kad toks šalių atstovų piktavališkas susitarimas egzistavo ir buvo ginčijamo sandorio sudarymo pagrindu, ir kad sandoris buvo nenaudingas ieškovui. Priešingai, atsakovas savo atsiliepimu į ieškinį pakankami išsamiai nurodė aplinkybes apie tai, dėl kokių ieškovo veiksmų ir kokio dydžio žalą jis patyrė bei pateikė savo išlaidas patvirtinančius įrodymus (b.l. 25-64).
Nenustačius, jog ginčijamas taikos susitarimas pažeidė ieškovo kreditoriaus Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teises, o taip pat nenustačius, kad ginčijamo susitarimo sudarymo metu atsakovas turėjo kitų kreditorių, negalima sutikti ir su ta pirmosios instancijos išvada, kad susitarimu buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos, nustatančios kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu, netinkamai išaiškinęs materialines teisės normas, reglamentuojančias sandorių, pažeidžiančių kreditoriaus teises, negaliojimą, bei tinkamai neįvertinęs faktinių bylos aplinkybių. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą naikina (CPK 329 str. 1 d., 330 str.), o ieškinį, kaip nepagrįstą, atmeta (CPK 178 str.).
Atsakovo apeliacinį skundą patenkinus ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą bei ieškovo ieškinį atmetus, iš ieškovo atsakovui priteisiamos jo bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1, 4 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vikata ir Ko“ atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Daisruna ir Ko“ 2 100 Lt bylinėjimosi išlaidų.