Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu paskirta 2 m. laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės (2 metų) pridedant dalį švelnesnės nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės – 1 metus laisvės atėmimo, ir D. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir K. P., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Ž. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 24 d. laikotarpyje nuo 23 val. 10 min. iki 23 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) kaime, Pakruojo rajone, K. P. viešoje vietoje – gatvėje prie kultūros namų, įžūliu elgesiu demonstravus nepagarbą aplinkiniams, tyčia suduodant kumščiu ne mažiau vieno karto V. Š. į galvos smilkininę dalį, ne mažiau 1 karto spyrus koja į krūtinę, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ir nusirideno nuo kelkraščio į griovį, jis vėliau, už 5-15 min., ten pat, (duomenys neskelbtini) kaime, Pakruojo rajone, viešoje vietoje – gatvėje prie kultūros namų, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams – V. Š. stovint prie savo automobilio, D. Ž. sudavė ne mažiau 1 karto V. Š. į galvos sritį, dėl ko jis nugriuvo ir nusirideno nuo kelkraščio į kitą griovį, kur kojos keliu prispaudęs gulintį nukentėjusįjį, ne mažiau 5 kartų sudavė kumščiu jam į galvos ir kaklo sritį, ko pasekoje V. Š. dėl į galvą suduotų smūgių visumos buvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas, kraujosruvos veide ir plaukuotoje dalyje, tuo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. Ž. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog D. Ž. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 138 str. 2. d. 8 p., ir nuteisė jį už tai.

Nuteistasis D. Ž., nesutikdamas su apylinkės teismo konstatuotais faktais, neigia sumušęs nukentėjusįjį V. Š. ir dėl to, jo manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis jo atžvilgiu turėtų būti panaikintas. Savo kaltę D. Ž. ginčija apeliuodamas į liudytojų S. P., R. K., V. K., D. P., M. V., M. P. ir taip pat į kito nuteistojo K. P. parodymus, kurie, apelianto teigimu, paneigia nevienodus ir prieštaringus nukentėjusiojo ir norinčių padėti pastarajam liudytojų M. M., D. R., P. N. parodymus.

Nekvestionuotina kaltinamojo teisė kviesti liudytojus, užduoti jiems klausimus, teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant ir kt. Tokias kaltinamojo teises numato Baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 22 str. 3 d.). Tačiau kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų V. K., R. K., S. P. parodymus, kuriais pastarosios tvirtino, jog D. Ž. nukentėjusiojo nemušė, atmetė ne dėl to, kad jos nebuvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu, kaip skunde teigia apeliantas. Dėl minėtų liudytojų parodymų apylinkės teismas aiškiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje, iš kurio turinio matyti, jog pastaruosius teismas įvertino visete su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais ir padarė atitinkamas išvadas, kurios, kolegijos nuomone, yra pagrįstos ir teisingos.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu priėmė remdamasis išskirtinai nukentėjusiojo ir jam palankius parodymus davusių liudytojų M. M., D. R., P. N. parodymais. Skundžiamame nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, tarp jų apelianto, liudytojų S. P., R. K., V. K., D. P., M. V., M. P. ir kito nuteistojo K. P. parodymus, nurodydamas, kuriuos atmeta, o kuriais grindžia savo išvadas dėl apelianto kaltės.

Apeliantas savo skunde nenurodė įrodymų, kurie būtų netirti teisiamajame posėdyje. Taigi visi įrodymai teisiamajame posėdyje buvo ištirti, teisiamajame posėdyje buvo garsinami (t. 2, b. l. 176-182) tiek nukentėjusiojo V. Š. (t. 1, b. l. 4; 18-19; 23; 118-119; 154-156), tiek liudytojų M. P. (t. 1, b. l. 28-29; 119-120; 183-184), D. R. (t. 1, b. l. 30-31; 120-121; 156-157), D. P. (t. 1, 38-39; 40; 159), V. K. (t. 1, b. l. 159-161) ikiteisminio tyrimo metu ir ankščiau teisme duoti parodymai, aiškinamasi dėl tam tikrų parodymų skirtumų, dėl kurių nukentėjusysis logiškai paaiškino ir pakomentavo atsiradusius netikslumus. Teismas, priimdamas nuosprendį, remiasi visuma surinktų įrodymų, neteikdamas prioriteto nei vienai įrodymų rūšiai. Todėl kai kurios skirtingai nurodytos ne esminės įvykio detalės pačios savaime nėra lemiamas faktorius, įtakojantis nuosprendžio priėmimą, nusikalstamų veikų kvalifikavimą, menkinantis ar didinantis nuteistųjų kaltę. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę, jog D. Ž. nukentėjusįjį gulintį griovyje spardė, ir tokiu būdu patikslino kaltinimą nurodydamas, kad D. Ž. griovyje V. Š. mušė kumščiais. Tai, kas išdėstyta nesuteikia pagrindo manyti, kad teismas vertino tik kaltinimui naudingus įrodymus, kaip skundu mėgina įteigti apeliantas.

Nustatant būtinus nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., sudėties elementus, sprendžiant klausimą apie subjektyviųjų požymių visumą, būtina neapsiriboti pirmine objektyviųjų požymių analize – tikslinga įvertinti visą veiksmų raidą, tame tarpe ir iki nusikalstamo kėsinimosi pradžios.

Iš byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų yra aišku, kad iki konflikto tarp D. Ž. ir V. Š., buvo kilęs konfliktas tarp kito nuteistojo K. P. ir nukentėjusiojo. K. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas įtariamuoju (t. 2, b. l. 51; 67), nei akistatų metu su liudytojomis S. P. ir R. K. (t. 2, b. l. 68-71), nei teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 182-183) neneigė sudavęs vieną smūgį ranka V. Š. į galvą ir vieną sykį pastarajam spyręs į krūtinę. Iš esmės tokius K. P. parodymus patvirtino ir nukentėjusysis V. Š., apklausiamas teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 180-182) ir kategoriškai nurodydamas, jog K. P. jam sudavė tik du smūgius – vieną į galvą ir vieną į krūtinę, o kitus smūgius – 1 smūgį į galvą ir ne mažiau 5 smūgių į galvos bei kaklo sritį griovyje sudavė D. Ž.. Tuo tarpu apeliantas viso baudžiamojo proceso metu neigė sudavęs bet kokius smūgius V. Š. ir tvirtino, kad į griovį, kuriame buvo nukentėjusysis ir liudytojas D. R., buvo įlipęs tik pasižiūrėti, kas vyksta, teigė nieko nedaręs V. Š.. Teisindamas save, D. Ž. teisiamajame posėdyje kelis kartus patvirtino, kad mušti V. Š. nebuvo už ką, nes jis nieko bloga jam nėra padaręs (t. 2, b. l. 183-184), o dėl jį kaltinančių nukentėjusiojo parodymų apeliantas pareiškė, kad pastarasis kaltę verčia jam, nes jį pažinojo, o K. P. nepažinojo. Tokia nuteistojo D. Ž. versija ne tik nepagrįsta, nes ją aiškiai paneigė pats nukentėjusysis, patvirtindamas, kad pažinojo iš matymo ir K. P. (t. 2, b. l. 179). Kolegijos manymu, atrodo nelogiška elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui suversti kaltę asmeniui vien dėl to, kad jį pažįsti.

Faktas tas, kad V. Š. buvo sumuštas – tai patvirtina specialisto išvados (t. 1, b. l. 11; t. 2, b. l. 6). Kitą dieną po įvykio V. Š. pareiškimu kreipėsi į policiją ir konkrečiai nurodė, kad jį sumušė D. Ž. (t. 1, b. l. 4). Tiesa, iš pradžių ikiteisminio tyrimo metu ir ankščiau teisme (t. 1, b. l. 18-19; 23; 118-119; 154-156) V. Š. nekaltino prieš jį taip pat smurtą vartojusio K. P., tačiau tai nėra pagrindas laikyti nukentėjusiojo parodymus melagingais ir juos atmesti, kaip siūlo apeliantas. Teisiamajame posėdyje V. Š. pakomentavo tokią savo poziciją ir nurodė, kad dėl konflikto su K. P. jis fizinių sužalojimų nepatyrė, todėl iš pradžių ir neįvardijo kito nuteistojo (t. 2, b. l. 182). Be to, iš nukentėjusiojo parodymų akivaizdu, jog dėl konflikto su K. P. V. Š. jaučiasi iš dalies kaltas pats – ,,Gal ir pats kaltas buvau...“. Tokia nukentėjusiojo pozicija visiškai suprantama, nes iš byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų yra aišku, kad V. Š., supykęs, kad kitas automobilis pašvietė į jo automobilį ilgosiomis šviesomis, pats ėjo aiškintis prie kitu automobiliu atvažiavusių M. V., M. P. ir K. P., susistumdė su jais, o K. P. sudavė jam du smūgius – vieną į galvą, kitą į krūtinę. Tokius savo veiksmus patvirtino K. P. (t. 2, b. l. 182-183), taip pat apie įvykusį susistumdymą paliudijo M. V., M. P., M. M. ir kt. liudytojai.

Iš apeliacinio skundo turinio galima susidaryti įspūdį, kad D. Ž. visą kaltę dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų nori suversti kitam nuteistajam – K. P.. Tokią savo nuomonę nuteistasis grindžia apeliuodamas į liudytojų V. K., R. K. ir S. P. parodymus, kurios, neva, patvirtino, jog jis nesumušė V. Š.. Iš tikrųjų, nei viena iš paminėtų liudytojų nei patvirtino, nei paneigė fakto, kad D. Ž. vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį. Visos trys minėtos liudytojos teisiamajame posėdyje vienodai tvirtino, kad V. Š. mušdamas rankomis ir spardydamas kojomis griovyje sumušė K. P.. Tačiau įvertinus pastarųjų parodymus visumoje, kyla pagrįstų abejonių dėl jų objektyvumo. Pirmiausia pažymėtina, kad tą pirmą sykį, kai V. Š. ir K. P. buvo įkritę į griovį, R. K. buvo prie (duomenys neskelbtini) kultūros namų ir tik iš judančio žmogaus silueto susidarė įspūdį apie tai, kas vyko tame griovyje. Tai R. K. nurodė akistatos su K. P. metu (t. 2, b. l. 70-71), o parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 26-32) tvirtino mačiusi, kaip tą sykį K. P. sudavė griovyje V. Š. 5 kartus ranka ir spyrė koja ne mažiau 3 kartų. Tiesa, šių smūgių R. K. netvirtino, o teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 153-155), vėlgi, dviprasmiškai pareiškė, jog nematė, kas ką mušė, ir tuo pačiu nurodė, kad K. P., nusiritęs į griovį paskui nukentėjusįjį, pastarajam smūgiavo rankomis ir kojomis. Pasak R. K., liudytoja V. K. tuo metu buvo automobilyje, kuriuo atvažiavo K. P. su draugais (M. P., M. V.), vadinasi, kas vyko į griovį įkritus nukentėjusiajam ir K. P., matyti negalėjo ir tai akivaizdu iš jos parodymų teisiamajame posėdyje, kuomet liudytoja paliudijo tik apie vieną K. P. suduotą smūgi koja V. Š. (t. 1, b. l. 159-161; t. 2, b. l. 179-180), o dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų visumos išreiškė manymą, kad jis galėjo susižaloti krisdamas į griovį ar besistumdydamas su K. P.. Tokiu būdu liudytoja V. K. patvirtino tik vieną faktinę aplinkybę – K. P. smūgį koja V. Š., kurios neneigė nei nukentėjusysis, nei K. P.. Tuo tarpu dėl liudytojos R. K. parodymų pažymėtina, kad pastaroji prieštaringai nurodė aptartas aplinkybes, todėl abejotina, ar ji realiai matė, kas vyko griovyje tarp K. P. ir V. Š., nes, kaip jau minėta, tuo metu ji buvo prie kultūros namų, ir pasak jos pačios, S. P. viena nubėgo prie griovio, o ji ėjo link kelio takeliu, vadinasi, ji objektyviai negali nei patvirtinti, nei paneigti, ar K. P. griovyje sudavė kokius smūgius nukentėjusiajam, ar ne. Vienintelė S. P. nuosekliai tvirtino, jog matė, kaip K. P. griovyje smūgiavo gulinčiam V. Š. rankomis ir kojomis (t. 2, b. l. 34-31; 70-71; 156-157), tačiau tokie jos parodymai prieštarauja nustatytai įvykių raidai, atkurtai ištyrus įrodymų visetą. Todėl kolegija pritaria apylinkės teismo sprendimui – atmesti ir nesiremti tokiais S. P. parodymais. Iš nukentėjusiojo, liudytojų M. M., D. R., D. N. parodymų, kurie neprieštarauja kitų liudytojų M. P., M. V. parodymams, yra aišku, kad pirmą sykį V. Š. įslydus į griovį niekas ten jo nemušė, V. Š. iš griovio niekas neiškėlė, kaip tvirtino liudytoja S. P., o jis pats atsistojo ir lydimas D. R. grįžo prie savo automobilio. Po šio incidento niekas ant V. Š. kūno sužalojimų nematė. Kolegijos nuomone, liudytojos S. P. parodymai, kad V. Š. sumušė ne D. Ž., o K. P., yra subjektyvių išvadų rezultatas, nes ir pati teisiamajame posėdyje ji parodė: ,,Jeigu ir mušė D. Ž., per sekundę tiek sumušti jis negalėjo“ (t. 2, b. l. 157).

Nuoseklūs ir dėl esminių aplinkybių sutampantys nukentėjusiojo (t. 1, b. l. 118-119; 154-156; t. 2, b. l. 180-182), liudytojų M. M. (t. 2, b. l. 19-25; 155-156), D. N. (t. 2, b. l. 7-11; 158-159), D. R. (t. 2, b. l. 120-121; 156-157) parodymai aiškiai patvirtina, kad V. Š. stovint prie savo automobilio ir kalbantis su M. M., pribėgo D. Ž. ir nieko nesakęs ranka sudavė smūgį nukentėjusiajam į galvą, po ko pastarasis įkrito į griovį, o apeliantas puolė ant jo ir prispaudęs sudavė dar ne mažiau 5 smūgių į galvą. Ne tik minėti liudytojai patvirtina tokią įvykių raidą, kaip skunde nurodo apeliantas, tačiau ir liudytojas M. V. taip pat patvirtino matęs, kaip griovyje prie V. Š. automobilio D. Ž. rankomis daužė V. Š. (t. 2, b. l. 157-158). Apelianto, liudytojų R. K., V. K., S. P. keliama versija, kad V. Š. į griovį šalia savo automobilio įkrito susistumdęs su D. R., o D. Ž. nuėjo pažiūrėti ir nieko nukentėjusiajam nedarė, niekuo nepagrįsta ir nelogiška. Pasak nuteistojo D. Ž., jį nuo V. Š. atitraukė R. K. ir S. P. (t. 2, b. l. 183-184). Taigi, jei D. Ž. nukentėjusiajam nieko nebūtų daręs, nebūtų pagrindo ir jo tramdyti. Pasak liudytojo D. P., jis nematė, ką D. Ž. darė priėjęs griovyje prie V. Š., tačiau girdėjo, kaip R. K. ir S. P., šaukdamos, kad baigtų, atitraukė D. Ž. nuo nukentėjusiojo - ,,....tai jis (D. Ž.) nieko nebedarė“ (t. 2, b. l. 178-179). Iš esmės nei vienas liudytojas, į kurių parodymus ginčydamas savo kaltę apeliuoja nuteistasis D. Ž., nepaneigė to, kad pastarasis griovyje gulinčiam nukentėjusiajam sudavė smūgius. Liudytojos R. K., S. P. netvirtino, kad D. Ž. nespėjo suduoti smūgių, liudytojai D. P. ir M. P. nematė, kas vyko griovyje (t. 2, b. l. 176-177; 178-179), o liudytojos V. K., kaip jau minėta ankščiau, tuo metu šalia griovio nebuvo. Kita vertus ir pats D. Ž. teisiamajame posėdyje nurodė, jog turėjo fizinį kontaktą su griovyje gulinčiu V. Š. – ,,...tik paliečiau V. Š. rankomis, susistumdėme ir tada mane atitraukė merginos“ (t. 2, b. l. 183).

Kolegija atkreipia dėmesį į dar vieną D. Ž. iškeltą ir visiškai nepagrįstą versiją, neva, jei jis būtų sumušęs V. Š., tai jis, kaip ir K. P., M. V., M. P. būtų taikęsis su nukentėjusiuoju, t. y. taip pat būtų davęs pastarajam pinigų. Kad V. Š. būtų davę pinigų, nepatvirtino nei vienas iš apelianto paminėtų asmenų. Nukentėjusysis aiškiai nurodė, kad kitą dieną pas jį į ligoninę niekas taikytis nebuvo atvykęs ir jokių pinigų dėl sumušimo jis negavo (t. 2, b. l. 180-182). Kolegijai nėra pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais.

Taigi, iš atkurtos įvykių raidos matyti, kad dar iki to, kuomet D. Ž. užpuolė V. Š. ir pastarąjį pradėjo mušti, apeliantas visiškai aiškiai galėjo įvertinti situaciją. Iš paties apelianto, kito nuteistojo K. P. (t. 2, b. l. 182-183) ir liudytojo M. P. (t. 2, b. l. 176-177) parodymų matyti, kad vėliau atvažiavęs D. Ž. pastarųjų pasiteiravo, kas atsitiko, ir sužinojęs, kad įvyko susistumdymas su ,,ne vietiniais“, nuėjo prie V. Š. automobilio. Tolimesnė įvykių seka rodo, kad priėjęs prie nukentėjusiojo ir nieko jam nepasakęs, be jokios priežasties trenkė kumščiu į galvą, nukentėjusysis nuo smūgio nuvirto į griovį, kur apeliantas jį mušė toliau, dėl ko kilo aplinkui esančių žmonių sąmyšis – D. R., R. K., S. P. sureagavo, norėdami nutraukti muštynes, M. M. išsigandusi verkė. Kitaip tariant, D. Ž. atliko tokius aktyvius veiksmus, kurie pagal savo esmę atitinka viešosios tvarkos sutrikdymo turinį. Specialistų tyrimais nukentėjusiajam buvo konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kurį, be abejonės sukėlė ir D. Ž. suduoti ne mažiau kaip 6 smūgiai kumščiu į galvą. Jau ankščiau buvo minėta, jog pats D. Ž. pripažino, kad jokios priežasties naudoti smurtą prieš nukentėjusįjį nebuvo, vadinasi, nusikalstamus smurtinius veiksmus apeliantas atliko vedinas chuliganiškų paskatų, norėdamas priešpastatyti save visuomenei ir joje nusistovėjusiai normaliai tvarkai bei visuotinai priimtinoms elgesio taisyklėms.

Teisėjų kolegijos nuomone, aptarti įrodymai suteikia pakankamą pagrindą nukentėjusiojo, liudytojų S. P., D. N. bei D. R. parodymus vertinti kaip teisingus ir jais remtis. Aptarti ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, kurios pagrindu galima vienareikšmiai konstatuoti, jog D. Ž. 2008 m. spalio 24 d. sutrikdė viešąją tvarką. Iš aptartų įrodymų yra aišku, kad jis betarpiškai atliko vykdytojams būdingus veiksmus (realizavo BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymius) – aktyviai veikdamas siekė priešpastatyti save aplinkiniams, sutrikdyti susirinkusių į (duomenys neskelbtini) kaimo kultūros namus asmenų normalų laiko praleidimą, dėl to be jokios priežasties užpuolė V. Š. ir mušė jį, kilo didelė sumaištis, buvo sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Taip pat akivaizdu, kad D. Ž. aiškiai suprato savo nusikalstamų veiksmų pobūdį, norėjo taip veikti ir siekė kilsiančių padarinių – sutrikdyti viešąją rimtį bei tvarką, t. y. veikė tiesiogine tyčia, kas yra Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis.

Tokiu būdu kolegija dar kartą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. Ž. pripažino kaltu sutrikdžius viešąją tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdžius V. Š. sveikatą (BK 138 str. 2 d. 8 p.). Todėl priimti apelianto atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. Ž. laisvės atėmimo bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, jo asmenį apibūdinančius duomenis, į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, taip pat įvertino kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Bendrindamas paskirtas bausmes tarpusavy ir su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme, pirmosios instancijos teismas BK 63 str. ir 64 str. nuostatų nepažeidė.

D. Ž. savo skunde nenurodė jokių aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmes. Teisėjų kolegijos nuomone apeliantui paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė neprieštarauja BK VIII skyriaus nuostatoms, savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežtos, todėl nei pagal už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų laisvės atėmimo bausmių, nei galutinės subendrintos bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.