Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, pakartotinai išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Viarmi statyba“, ieškinį atsakovui UAB „Constech“ dėl nuostolių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas, atsakovui paštu siuntė įspėjimus, tačiau atsakovas prievolių ieškovui nevykdė ir iki šiol nėra sumokėjęs įsiskolinimo.

Kadangi atsakovas nevykdė sutartyje numatytų įsipareigojimų, iš jo ieškovui priteistina 1 391,50 Eur skola.

Teismas, nagrinėjamoje byloje formaliai ištyręs ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus 2018-09-28 priėmė sprendimą už akių.

Teismas, atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės teismo posėdyje išklausė ir ieškovo pakviesto liudytojo A. D. parodymus.

Pastarasis kaip buvęs bendrovės vadovas duodamas parodymus parodė, kad už perkamas iš atsakovo prekes mokėdavo grynais pinigais ir pavedimu. Prisiminė, kad jo bendrovė ne vieną kartą pirko prekes atsakovo parduotuvėje. Tačiau kas ir kada vyko priimti nupirktų prekių ir pagal kokį įgaliojimą veikė neprisiminė. Taip pat negalėjo nurodyti ar buvo išrašytas prekių važtaraštis. Teigė, kad dėl prekių užsakymo su pardavėju buvo tariamasi telefonu. Nurodė, jog pagal buhalterinius dokumentus bendrovėje buvo užpajamuota tik viena betono glaistyklė. Parodė, kad mokėjo atsakovui pagal išankstinę sąskaitą, tačiau ne visą joje nurodytą sumą, nes kai kada trukdavo pinigų prekėms įsigyti, o vėliau sumokėjo ir likusią sumą. Kodėl nesikreipė į atsakovą, jog pastarasis nepateikė ir antros betono glaistyklės paaiškinti negalėjo, tačiau teigė, kad jų bendrovei pakako ir vienos tokios betono glaistyklės, nes darbas objektuose vyko. Pripažino, kad bendrovės darbuotojai dirbdami statybos objekte vieną betono glaistyklę buvo sugadinę nepataisomai. Nurodė, kad jo bendrovėje buhalterinę apskaitą tvarkė individuali įmonė. Iš pardavėjo nupirktas prekes galėjo paimti ir bendrovės įgaliotas darbuotojas, tačiau jo pavardės neprisiminė. Teigė, kad jis kaip vadovas, kartu su sūnumi, kuris buvo vienintelis bendrovės akcininkas, atliko bendrovės įsigytų prekių nurašymą, tačiau faktiškai jis viską atliko, o sūnus tame procese nedalyvavo.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai pakartojo procesiniuose dokumentuose nurodytus motyvus ir prašė teismo ieškinį atsakovui tenkinti visiškai. Papildomai nurodė, kad nors ieškovas sumokėjo už dvi betono glaistykles, tačiau įsigijo tik vieną. Laiko, jog atsakovas nepagrįstai praturtėjo. Tokią išvadą ieškovas daro pagal bendrovėje esamus buhalterinės apskaitos dokumentus. Mano, kad atsakovas tikslindamas PVM atskaitą nėra sąžiningas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo ieškinys atsakovui atmestinas.

Faktinės bylos aplinkybės.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas pagal atsakovo 2017-05-08 sąskaitą išankstiniam apmokėjimui Nr. 00002055 už parduodamas 2 (dvi) betono glaistykles sumokėjo 2 904,00 Eur, tai yra 2017-05-12 mokėjimo pavedimu 1 000,00 Eur ir 2017-05-24 mokėjimo pavedimu likusią 1 904,00 Eur sumą (14, 18 b. l.). Ieškovas teigė, kad atsakovas neperdavė atsakovui vienos iš dviejų betono glaistyklių, dėl ko ir liko skolingas pastarajam 1 391,50 Eur (1-3 b. l.). Be to ieškovas 2018-03-21 raštu nurodė, atsakovui pateikti pirkimo - pardavimo sandorį dėl 1 391,50 Eur sumos sumokėjimo pateisinančius įrodymus arba grąžinti nurodytą pinigų sumą. Atsakovas atskirsdamas į šį ieškovo ieškinio reikalavimą nurodė, jog pastarajam ne tik pardavė abi prekes, bet ir pateikė tik vėliau, tai yra 2018-01-03 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą (58 b. l.). Teismui patenkinus ieškovo prašymą iš VMI prie LR finansų ministerijos gautas atsakymas, kad atsakovas tą pačią dieną ir tuo pačiu numeriu yra išrašęs dvi PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyti skirtingi pirkėjai ir skirtingos sumos (86 b. l.). Ieškovas laiko, kad atsakovo teismui pateikta 2018-01-03 PVM sąskaitą faktūra, kuri išrašyta pirkėjui UAB ,,Viarmi statyba“ yra fiktyvi (95-96 b. l.). Savo nuomonei pagrįsti ieškovas pateikė papildomus rašytinius įrodymus, kurie anot jo įrodo, jog buvo įsigyta tik vieną betono glaistyklė (95-133 b. l.). Ieškovas tokia išvadą daro atsižvelgdamas į bendrovės PVM sąskaitų faktūrų registrą ir ūkio išlaidų nurašymo aktus, kuriuos sudarė buvęs bendrovės vadovas ir jos dalyvis. Atsakovas pavėluotą sąskaitos išrašymą ieškovui laiko klaida ir šiai aplinkybei pagrįsti irgi pateikė rašytinius įrodymus (129-133 b. l.). Taip pat nurodė, kad ieškovas apie 2018-01-03 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą buvo informuotas dar 2018-06-13 ją pateikiant el. paštu (57 b. l.).

Dėl PVM sąskaitos faktūros paskirties.

Pagrindinė PVM sąskaitos faktūros paskirtis yra buhalterinė mokestinė. Iš Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 dalies, 13 straipsnio ir šio straipsnio 8 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 (išdėstytas nauja redakcija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 40/ 2.1 punkto ir šiuo nutarimu patvirtintų Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių skyriaus nuostatų matyti, kad PVM sąskaita faktūra yra apskaitos dokumentas, patvirtinantis ūkinę operaciją ir turintis nustatytus privalomus rekvizitus. Be to, PVM sąskaitomis faktūromis remiasi komercinės veiklos subjektas apskaičiuodamas į valstybės biudžetą mokėtinus mokesčius. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - ir PVMĮ) 2 str. 29 dalyje PVM sąskaita faktūra apibrėžiama kaip dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas (pardavimas) arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus PVMĮ tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus. Sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 str. 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą (pardavimą) PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes. Taigi PVM sąskaitos faktūros paskirtis įforminti įvykusį prekių tiekimą (pardavimą).

Prekių tiekimas (pardavimas) mokestiniu atžvilgiu ir jų faktinis perdavimas.

1) prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkė.

2) prekių išgabenimas iš šalies teritorijos kitos valstybės narės PVM mokėtojui, kuriam pagal sandorio sąlygas numatytas prekių nuosavybės perdavimas, o prekės yra padedamos saugoti į šiam PVM mokėtojui nuosavybės teise priklausančius ar kitais teisėtais pagrindais naudojamus sandėlius ar kitas patalpas.

3) prekių perdavimas pagal nuomos sutartį ar kitą sutartį, kuri numato atlyginimo už perduodamas prekes atidėjimą ir (arba) atlyginimą dalimis, jeigu pagal sandorio sąlygas asmeniui, kuriam prekės perduotos, arba trečiajai šaliai perduodama didžioji dalis rizikos ir naudos, susijusios su turto nuosavybe, ir numatytas turto nuosavybės perdavimas.

Taigi iš PVMĮ 4 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, kad daugeliu (t. y. 1-3 punktuose) atvejų prekių tiekimas siejamas su faktiniu jų perdavimu kitam asmeniui. Kai šalys nėra sudariusios rašytinės sutarties dėl prekių tiekimo, konkrečių prekių PVM sąskaitos faktūros išrašymas ir pateikimas kitam asmeniui pagal PVMĮ leidžia daryti prielaidą, kad PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos konkrečios prekės jam buvo perduotos.

Nagrinėjamos bylos atveju būtent tarp šalių kilo ginčas teisme, dėl prekės, vienos betono glaistyklės perdavimo pirkėjui, po jos apmokėjimo. Prekės perdavimo (neperdavimo) faktas gali būti patvirtintas arba paneigtas kitomis bylos aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, nes įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo, pvz., prekių perdavimo, teismas gali daryti išvadą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus). Iš 2004 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2004 tiesiogiai matyti, kad tokios pozicijos PVM sąskaitos faktūros, kaip prekių perdavimą patvirtinančio įrodymo, atžvilgiu laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Teismui vertinant šalių sutartinių santykių pobūdį ir prekių kitam asmeniui perdavimo (neperdavimo) faktą, įtakos galėtų turėti ir šalių įgaliotų atstovų pasirašytas prekių perdavimo -priėmimo aktas, prekių gabenimo važtaraštis, patvirtinantis, kad prekės buvo pristatytos jų gavėjui, tai yra kitai sutarties šaliai, tačiau tokių įrodymų nė vieną iš šalių nepateikė. Tačiau iš liudytojo A. D. teismo posėdyje duotų parodymų matyti, kad pirkėjui (atsakovui) pateikus pardavėjui (ieškovui) išankstinį užsakymą ir pervedus 1 000, 00 Eur avansą, bendrovės įgaliotas asmuo nuvyko į pardavėjo nurodytą vietą pasiimti prekių. Iš paminėto seka, išvada, kad pardavėjui pirmiausia, pakako pirkėjo užsakymo, o po to buvo būtina sumokėti atitinkamą pinigų sumą. Šie paminėti juridiniai faktai, leidžia teismui daryti išvadą, kad prekes pirkėjas galėdavo pasiimti tik už jas sumokėjęs. Duomenų, kad pirkėjas (ieškovas) nebūtų prekių iš atsakovo pasiėmęs byloje nėra. Tokie šalių santykiai atitinka ir CK 6. 371 str. pateiktą didmeninio pirkimo - pardavimo sutarties sampratą, kuomet abi šalys yra komercinės veiklos subjektai. Šių santykių atveju pirkėjas per protingą terminą turėjo patikrinti daiktų kiekį ir nedelsdamas pranešti pardavėjui apie kiekio trūkumą (CK 6. 374 str. 1 d.). Be to jeigu pirkėjas daiktus atsiima jų perdavimo vietoje, jis privalo irgi patikrinti ir jų kiekį (CK 6. 376 str. 1 d.).

PVM sąskaitos faktūros reikšmė vertinant šalių civilinių sutartinių santykių pobūdį.

Atskirai pažymėtina, kad civilinėje teisėje prekių perdavimas, kurį galima įrodinėti, be kita ko, ir remiantis PVM sąskaita faktūra, kaip toks būdingas ne tik pirkimo - par­davimo sutartiniams santykiams. Nors tai, žinoma, dažniausi prekių tiekimo atvejai.

Tačiau tarp šalių esant nesutarimui kuomet jos nesudarė rašytinės sutarties, kurioje būtų įtvirtinti susitarimai, o susitarė tik žodžiu, kaip ir buvo ginčo atveju, teismas tokios sutarties sąlygas aiškina, interpretuoja ir kvalifikuoja pagal susiklosčiusias faktines aplinkybes, susijusias su šalių sutartiniais santykiais, atsižvelgiant į sutarties sąlygų turinį, nustatydamas tikruosius sutarties šalių ketinimus ir kitas aplinkybes, kaip nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 6.193 - 6.195 straipsniai.

Analogiškose bylose ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas esant PVM sąskaitai faktūrai vertina jų sutartinius santykius.

Nagrinėjamoje byloje teismas atsižvelgia į tarp ginčo šalių susiklosčiusius pirkimo - pardavimo santykius iš kurių seka, kad pagal ieškovo pateiktą užsakymą pastarajam buvo perduotos dvi betono glaistyklės, o jam pateiktos PVM sąskaitos faktūros patvirtina buvusius pirkimo - pardavimo santykius bei pagrindžia dviejų prekių perdavimą. Toks ginčo atveju PVM sąskaitų faktūrų traktavimas visiškai atitinka mokesčių teisės aktuose (konkrečiai - PVMĮ) nustatytą šio dokumento paskirtį - įforminti įvykusį prekių tiekimą (perdavimą).

Remiantis civilinio proceso rungimosi principu pagrįsti ir įrodyti teisme šias aplinkybes jau tampa kiekvienos ginčo šalies, įrodinėjančios jai reikšmingus faktus, pareiga ir problema.

Taigi, remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, o ginčo atveju ir šių santykių pobūdį, t. y., jog šalis siejo pirkimo - pardavimo sutartiniai santykiai. Pažymėtina, kad teismui nustačius ginčo šalių sutartinių santykių pobūdį, galima nustatyti ir jų sutartinių teisių bei pareigų turinį, mokėjimo ir atsiskaitymo už perduodamas prekes tvarką bei terminus ir pan.

Kaip jau yra anksčiau nurodyta, nagrinėjamoje byloje teismas konstatuoja, kad šalių sutartinius santykius vertina ne vien tik pagal vienos iš sutarties šalių išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Byloje nustatyta, kad PVM sąskaitos faktūros nelaikytinos atsakovo vienašališkai išrašytais dokumentais, todėl nėra pagrindo išvadai, kad kita šalis (pardavėjas) turi prievolę grąžinti ieškovui (pirkėjui) pinigų sumą už neperduotą vieną prekę. Toks šio apskaitos dokumento civilinės teisinės reikšmės aiškinimas atitinka CK 6.154 str. 3 dalies ir 6.159 straipsnio nuostatas. Iš jų matyti, kad sutarties esmė - tai šalių susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti jų civilinius teisinius santykius, o tai reiškia, kad svarbiausia yra šalių valios sutapimas. Tokia teismo išvadą patvirtina, ne tik buvusio ieškovo vadovo ranka padarytas įrašas 2017-05-23 išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje, bet ir visuma kitų teismo sprendime nurodytų aplinkybių.

Pasakytina, kad prie išvados, susijusios su PVM sąskaitos faktūros civiliniu teisiniu vertinimu, teismas priėjo tik įvertinęs visas bylos aplinkybes ir įrodymus. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje PVM sąskaitos faktūros kaip įrodymai vertintos atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su ginčo šalių tarpusavio prekybinių komercinių santykių praktika ir elgesiu (atsakovas prekes atiduodavo ieškovo atstovui po jų apmokėjimo, o ieškovas iki pasibaigiant šalių komerciniams santykiams, nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl vienos iš prekių neperdavimo ar pinigų grąžinimo ir neskaičiavo palūkanų nuo negrąžintos pinigų sumos), bei į kitus byloje esančius įrodymus. Byloje nu­statyta faktinė situacija leidžia teismui padaryti išvadą, kad susiklosčiusi mokėjimo ir prekių perdavimo tvarka atitiko abiejų šalių valią.

Taigi, remiantis visais byloje įvertintais įrodymais, taip pat ir PVM sąskaitomis faktūromis, nustatyta, kad tarp šalių susiklostė pirkimo - pardavimo santykiai, kai prekės yra atiduodamos po jų apmokėjimo. Apibendrinant pasakytina, kad net ir nesant rašytinės sutarties, šaliai nėra neužkertamas kelias prisiteisti skolą už prekes, jei yra jų perdavimą kitai šaliai pagrindžiančių įrodymų.

Taigi darytina išvada, kad pavieniais atvejais šalims, vykdančioms sutartinius įsipareigojimus, paskirus savo veiksmus galima įforminti ir sąskaitomis.

Dėl šalių sutartinių santykių vertinimo.

Ginčo atveju kuomet šalys ne raštu, o žodžiu susitarė dėl prekių pardavimo ir iš šių sutartinių santykių kilus šalių ginčui, pavyzdžiui, dėl skolos už prekę, palūkanų ir kt. priteisimo, atsižvelgiant į esmines šalių sulygtas sandorio sąlygas, darytina išvada, jog tarp jų buvo sutarta, kad po apmokėjimo pardavėjui (atsakovui), ieškovui bus perleista prekė ir nuosavybės teisė į ją.

Tokia išvada seka, ne tik įvertinus bylos duomenis, bet ir remiantis CK 6.193 - 6.195 straipsniuose įtvirtintomis, teismų praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

Teismas vertina šalių santykius ir jų sudarytos sutarties turinį pagal įrodinėjimo tikslą.

Tam įtakos turi ir ieškovo bankrotas, kuomet buvęs bendrovės vadovas yra nušalinamas nuo pareigų, jo funkcijos perduodamos pašaliniam asmeniui - bankroto administratoriui. Jis objektyviai negali žinoti visų žodžiu sulygtų ar ilgainiui nusistovėjusių šalių sandorio sąlygų ir aplinkybių, verslo specifikos, o apie bankrutuojančios bendrovės kreditorius ir skolininkus sužino išimtinai iš turimų šios bendrovės rašytinių dokumentų ir duomenų.

Be to, CK 4.49 str. 1 dalyje nustatyta, kad daikto (turto) įgijėjas nuo daiktų (turto) perdavimo įgijėjui momento įgyja nuosavybės teisę į juos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Tad, jei šalys ir nėra sudariusios rašytinės prekių tiekimo sutarties (ar rašytinėje sutartyje nenustatytas nuosavybės teisės į prekes perėjimo momentas), remiantis kitam asmeniui pateikta PVM sąskaita faktūra, liudijančia, kad joje nurodytos prekės perduotos, ir CK 4.49 str. 1 dalimi, galima daryti išvadą apie nuosavybės teisės į šias prekes perėjimą kitam asmeniui.

Taigi, atsižvelgiant į anksčiau pateiktus teisinius argumentus, manytina, kad ginčo atveju PVM sąskaitos faktūros yra ne tik prekių tiekimo sutarties dalis, kuria buvo įforminti pirkimo –pardavimo santykiai, o ir prekės šių santykių pagrindu buvo perduotos pirkėjui. Todėl atsakovo išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, esant šalių sutartiniams santykiams, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio reikalavimą dėl pinigų už parduotą prekę grąžinimo. Dėl to ieškovo ieškinys atsakovui atmestinas.

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007, 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.).

Teismo nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal virš nurodytas taisykles, yra pagrindas daryti išvadą, jog šalys kaip juridiniai asmenys sudarė 2 904,00 Eur pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsigijo iš atsakovo už nurodytą sumą prekių ir kurias ieškovui perdavė atsakovui.

Šioje byloje teismas įvertina teisinius faktus, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. 2 904,00 Eur pirkimo pardavimo sutartis yra ne tik galiojanti, nenuginčyta, bet ir iš sutarties sąlygų seka, kad prekes atsakovas gavo iš ieškovo. Tokia išvada seka taikant ir sutarties sąlygų aiškinimui įstatymo nustatytas taisykles (CK 6. 193 str.).

Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą nustatyta, kad tarp šalių egzistavo komerciniai santykiai, kurie lėmė ir prievolių tarp šalių pobūdį bei jų buvimą. Pažymėtina, kad atsakovo atsikirtimų pagrįstumą pagrindžia įrodymų visumą, nuoseklūs atstovo paaiškinimai, taip pat virš aptarti įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje ir su kitais įrodymais bei papildo vienas kitą. Ši įrodymų visuma duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad ieškovo ieškinio argumentas, jog jis ginčo atveju nėra gavęs vienos prekės tėra tik prielaida neparemta jokiais kitais tinkamais įrodymais, kas sudaro teisinį pagrindą ieškovo ieškinį atsakovui dėl 1 391,50 Eur skolos priteisimo atmesti.

Ši įrodymų visuma duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad ginčo atveju atsakovui nekyla teisinė atsakomybė prieš ieškovą. Tokią teismo išvadą patvirtina ne tik ieškovo tuomečio bendrovės vadovo direktoriaus A. D. ir kitų įgaliotų asmenų veiksmai. Minėtas vadovas savo ranka ant 2017-05-08 sąskaitos dėl išankstinio apmokėjimo užrašydamas nurodė pervesti tik 1 000 Eur sumą (10-11 b. l.), bankiniame pavedime nurodydamas, kad tai avansinis apmokėjimas už glaistykles, o ne už glaistyklę (14 b. l.). Vėliau ieškovas galutiniu bankiniu pavedimu Nr. 8 sumoka atsakovui ir likusią 1 904,00 Eur skolos dalį, kas įrodo, jog mokėdamas tą patį mėnesį pirkėjas įsigijo dvi, o ne vieną betono glaistykles (18 b. l.). Ieškovas apmokėjęs atsakovo pateiktą sąskaitą ir negaudamas vienos iš prekių, neteikė pastarajam jokių pretenzijų dėl nepagrįstai gautos pinigų sumos grąžinimo, kas irgi leidžia daryti išvadą, kad tokiam reikalavimui nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Atskirai pažymėtina, kad šalys įrodymų atskleidimo procesui teisme, be abejonės, turi skirti reikiamą dėmesį, nes tinkamas įrodymų atskleidimo proceso suval­dymas gali paveikti bylos baigtį. Šiuo atveju labai svarbu parodyti savo, kaip šalies, patikimumą, to­dėl atskleidžiant įrodymus svarbu pademonstruoti bendradarbiavimą, sąžiningumą (atvirumą), norą pateikti dokumentus pagal pateiktus prašymus. Net jeigu, šalies manymu, ir yra formalių pagrin­dų neteikti dokumentų, būtina atidžiai įvertinti visas aplinkybes ir būti atsargiems jais naudojan­tis, siekiant teismui nesudaryti „nepatikimo“, ,,nesąžiningo“ bylininko įspūdžio. Teismas laiko, kad atsakovo atsakomybė nekyla ieškovui ir dėl to, jog teismas byloje anksčiau panaikino priimtą sprendimą už akių esant teisiniam pagrindui.

Leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atsto­vus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2-3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.

Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Ginčo atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios pro­cesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.

Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.

Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.

Teismas atmesdamas ieškovo ieškinį atsakovui laiko, jog bankroto administratorius turi galimybę vertinti civilinės atsakomybės aspektu ne tik buvusio bendrovės vadovo (CK 2. 87 str. 7 d.), ar tik vienintelio jos akcininko veiksmus pagal teisės aktų nuostatas (CK 2. 45 str., 2. 50 str. 3 d.), bet ir viešosios teisės aspektu (pvz. BK 223 str. ir pan.). Bylos nagrinėjimo metu, nesant ieškovo nuomonės, ginčo atveju teismas nevertino ieškovo ir jo buhalterinę apskaitą tvarkiusios R. L. IĮ teisinių paslaugos teisinių santykių prasme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismui atmetus ieškovo ieškinį atsakovui, pastarajam iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Tokiu būdu iš ieškovo atsakovui priteistinos šios bylinėjimosi išlaidos: 38,00 Eur žyminio mokesčio už pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, ir 447,70 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas, iš viso: 485,70 eur, šias išlaidas pripažįstant administravimo išlaidomis (139-140 b. l.).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nėra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią (3,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 4.37, 4.42, 4.98, str., CPK 259 str., 260 str., 265 str., 268 str., 270 str.,

nusprendžia:

ieškovo ieškinį atsakovui atmesti.

1. Priteisti atsakovui UAB „Constech“, į. k. 302297731, iš ieškovo BUAB „Viarmi Statyba“, į. k. 302861993, 485,70 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus 70 centų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, šias išlaidas pripažįstant administravimo išlaidomis.

2. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš ieškovo BUAB „Viarmi Statyba“, į. k. 302861993, 6,64 Eur (šešis eurus 64 ct) pašto išlaidų atlyginimui, šias išlaidas pripažįstant administravimo išlaidomis.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo rūmus.