Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip priskirtiną nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šiame kontekste viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ2 str. 1 d.). Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais asmenims sukeliamos teisinės pasekmės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčija Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2015 m. balandžio 20 d. nutarimą Nr. 10-1024, kuriuo iš dalies tenkinti vartotojos E. S. prašyme išdėstyti reikalavimai, t. y. nagrinėjamu atveju pareiškėja skundžia Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos nutarimą, priimtą išnagrinėjus vartotojos prašymą dėl galbūt nekokybiško katino pardavimo ir už jį sumokėtų pinigų grąžinimo.

Iš pareiškėjos skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, matyti, kad iš esmės ginčas yra kilęs dėl prekės kokybės. Vartotoja E. S., vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kuri, išnagrinėjusi skundą, priėmė sprendimą, reglamentuotą Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bei vartotojos prašymą tenkino iš dalies.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl Vartotojų teisių apsaugos tarnybos priimtų nutarimų teisėtumo, laikosi pozicijos, kad Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka priimdama nutarimą dėl vartotojo skundo, iš esmės sprendžia civilinį teisinį ginčą, todėl tokio nutarimo teisėtumo kontrolė administraciniame teisme reiškia civilinio ginčo išnagrinėjimą, kas priskirtina bendrosios kompetencijos teismams. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokie Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimai negali būti skundžiami nei administracinių ginčų komisijai, nei administraciniam teismui, be kita ko, akcentuojant, jog Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimai yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra privalomi subjektui, dėl kurio veiksmų (neveikimo) vartotojas skundžiasi (žr., pvz., 2009 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-182/2009, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-375/2009).

Šią išvadą taip pat patvirtina ir pareiškėjos skundo turinys, iš kurio matyti, kad nagrinėjamu atveju kilęs ginčas yra civilinio pobūdžio – dėl netinkamos kokybės prekės – ir todėl spręstinas bendrosios kompetencijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnį ginčus, kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai, o pagal ABTĮ 16 straipsnio 1 dalį administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams.

Pareiškėja atskirajame skunde akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nesprendė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnio ir 49 straipsnio 1 dalies teisės normų konkurencijos.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnyje, įtvirtintame šio įstatymo šeštame skirsnyje „Vartotojų teisių gynimas ne teisme“, nustatyta, kad ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Vadovaujantis šiuo teisiniu reguliavimu, pareiškėja, būdama ginčo šalimi bei nesutikdama su Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos nutarimu, turėjo teisę savarankiškai kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės.

Pareiškėjos nurodoma Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 49 straipsnio 1 dalis yra įtvirtinta devintame minėto įstatymo skirsnyje, reglamentuojančiame pardavėjų ir paslaugų teikėjų atsakomybę, todėl šio įstatymo 49 straipsnio normos, nustatančios Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimų apskundimo tvarką, yra taikomos pardavėjams ar paslaugų teikėjams taikant administracinę atsakomybę – skiriant sankcijas, todėl tokiu atveju atitinkama minėto įstatymo norma nurodo asmeniui, nesutinkančiam su paskirta sankcija, kreiptis į administracinį teismą ABTĮ nustatyta tvarka.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra, todėl atskirasis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.