- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-21
- Bylos Nr.
- I-3902-142/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos gyventojų
- Advokatai
- Vitalija Kopūstienė
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų Jūros Marijos Strumskienės, Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Vitalijai Kopūstienei, atsakovo atstovams Vytui Lukšiui ir Algirdui Adomui Stankevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2012 m. liepos 2 d. įsakymo „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“ Nr. 1V-117 panaikinimo atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas R. K. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą (b. l. 1-4), kuriame prašo panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGRTC, Centras)generalinio direktoriaus 2012 m. liepos 2 d. įsakymą „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“ Nr. 1V-117.
Skunde paaiškina, kad 2011 metais pareiškėjas ir jo sesuo L. D. Centrui pateikė visus reikiamus dokumentus, kad gautų tremtinio statusą. Pareiškėjui 2011 m. rugsėjo 12 d. įteikta Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos (toliau – Komisija) išvada, kurioje nustatyta, kad suteikti pareiškėjui tremtinio statusą pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau - Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą nėra teisinio pagrindo, nes motinos įtraukimo į tremiamųjų sąrašus metu pareiškėjas dar nebuvo gimęs. Centro 2011 m. spalio 12 d. raštu Nr. 38R-n-1401 pareiškėjui buvo pranešta, kad Centro generalinė direktorė 2011 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 1V-143 nepripažino pareiškėjui nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso. Pareiškėjas skundė teismui nurodytą įsakymą, teismas 2012 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino (administracinė byla Nr. I-1298-331/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, tačiau skundžiamas įsakymas liko panaikintas, o pareiškėjo 2011 m. kovo 22 d. prašymas buvo perduotas nagrinėti iš naujo. Pareiškėjui 2012 m. balandžio 25 d. atsiųsta Komisijos išvada, su kuria pareiškėjas nesutinka. Išvadoje įrašyta, kad nėra duomenų apie pareiškėjo įrašymą į tremiamųjų sąrašą. Pareiškėjas remiasi Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Nesutinka su Komisijos prielaidomis dėl to, kad pareiškėjas gimė 1952 m. lapkričio 29 d., praėjus daugiau nei 3,5 metų nuo jo mamos įrašymo į tremiamųjų sąrašus, todėl jo buvimas kartu su besislapstančia motina neįrodo sąlygų, būtinų tremtinio teisiniam statusui gauti. Pareiškėjas paaiškina, kad Komisija nesusipažino su administracinio teismo išnagrinėta byla. Jis nėra Komisijai nurodęs tokių faktų, apie kuriuos rašoma Komisijos išvadoje (kad tėvas buvo įrašytas į tremiamų sąrašus, kad nenustatyta, jog motina buvo įkalinta ir kt.). Pareiškėjas Komisijos išvadą skundė Centro generalinei direktorei 2012 m. gegužės 28 d., 2012 m. birželio 25 d. gavo Centro 2012 m. birželio 21 d. raštą Nr. 38R-n-847. Įsakymo pareiškėjas negavo, laukė mėnesį, tuomet padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Nespėjus išsiųsti skundo, 2012 m. liepos 18 d. paštu gavo Centro generalinės direktorės 2012 m. liepos 11 d. raštą Nr. 38R-n-932, kuriame pranešama apie 2012 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. 1V-117, nors įsakymo kopija prie rašto nebuvo pridėta. Paaiškina, kad jo tėvas S. K., gimęs 1922 m. gegužės 8 d., ir motina S. K. (D.), gimusi 1930 m. spalio 2 d., susituokė 1948 m. balandžio 27 d. ir gyveno (duomenys neskelbtini). Iki šios santuokos pareiškėjo motina ir jos brolis buvo įtraukti į tremiamų sąrašus. Tą faktą patvirtina Lietuvos ypatingojo archyvo 1999 m. lapkričio 3 d. pažyma Nr. 13755-K. Pareiškėjo tėvus 1948 m. lapkričio 1 d. kaimynas įspėjo, kad juos naktį gali išvežti į Sibirą. Mama buvo 3-ią mėnesį nėščia. Tėvai pasislėpė pas kaimynus G. (G.). Tą naktį tėvų ieškojo. Tėvai slapstėsi keturias dienas, po to pabėgo į mamos tėviškę (duomenys neskelbtini)., slėpėsi pas V. Vėliau slapstydamiesi patraukė link Šilutės, nes ten slapstydamasis buvo pabėgęs motinos brolis P. D.. Apie Šilutę buvo daug tuščių namų, todėl tėvai apsigyveno Šilutės priemiestyje, tuščiame name. Pusantrų metų slėpėsi, po to tėvas įsidarbino kūriku Šilutės pieno kombinate. Taip tėvai išvengė išvežimo, tačiau į savo namus (duomenys neskelbtini) sugrįžti gyventi negalėjo. 1949 m. lapkričio 30 d. gimė pareiškėjo sesuo L. K. (D.). Tėvai buvo įspėti, kad jų gali ieškoti moteris, apsimetusi, kad ji yra metrikacijos darbuotoja, tokia moteris atėjo ne vieną kartą, todėl tėvai slapčia su seserimi išvyko iš Šilutės ir pakrikštijo pareiškėjo seserį L. Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje. Po pusantrų metų tėvas įsidarbino Kintų pieninėje. Tėvus pasiekdavo žinios, kad motina yra ieškoma, todėl ji negalėjo grįžti į namus (duomenys neskelbtini). 1952 m. lapkričio 29 d. gimė pareiškėjas. Šeimoje vaikai buvo slepiami, slapstėsi ir jų motina, juos mažus augino nuolatinėje baimėje. Jie neturėjo namų ir gimtojoje sodyboje nesilankė. Toks gyvenimas palaužė tėvų sveikatą, jie pastoviai patirdavo didžiulį nervinį šoką. Jeigu motiną būtų suradę ir su mažais vaikais išvežę į Sibirą, tai būtų prilygę jų sunaikinimui. 1953 m. sausio mėnesį pareiškėjo tėvas sužinojo, kad šeima ir toliau ieškoma išvežimui į Sibirą, todėl išėjo iš darbo Kintų pieninėje ir kurį laiką niekur nedirbo. Po maždaug pusmečio gavo darbą Švenčionių pieninėje ir ten dirbo iki 1954 metų. Nuo 1956 metų mamos dėl išvežimo į Sibirą niekas nebeieškojo ir buvo kalbama, kad po Stalino mirties visiems leidžiama sugrįžti, tačiau sugrįžti nebuvo leista, nes namai buvo nacionalizuoti. Šeima grįžo tik 1959 metais. Pareiškėjo mama S. K. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2000 m. gegužės 15 d. sprendimu pripažinta nukentėjusia nuo 1939–1990 metų okupacijų. Pareiškėjas remiasi Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Komisija nevertino aplinkybių, kad jo motina nuo 17 metų amžiaus (t. y. nuo 1947 metų) buvo įtraukta į tremiamų asmenų sąrašus, kad ji nuo 1949 metų balandžio mėnesio slapstėsi nuo ištrėmimo, kad pareiškėjas gimė jo motinai dar besislapstant nuo tremties, į tai, kad pareiškėjo motinai pripažintas tremtinio statusas. Pareiškėjas remiasi ir Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Nurodo, kad Komisija nevertino tos aplinkybės, kad jis gimė tremtinio šeimoje. Paaiškina, kad Lietuvos ypatingojo archyvo 2007 m. vasario 22 d. aiškinamajame rašte Nr. P2-1573 nurodyta, kad 1941, 1945-1948 metais sudarytuose sąrašuose vaikai praktiškai nebuvo minimi. Po 1949 metų sudarytuose sąrašuose vaikai jau minimi, vienų apskričių sudarytuose sąrašuose nuo 1 metų, kitų - nuo trijų. Todėl pareiškėjas, gimęs 1952 metais, negalėjo būti įrašytas į numatytų ištremti sąrašus. Informuoja, kad pareiškėjo seseriai L. D. yra pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjo atstovė. Nutarta bylą nagrinėti nedalyvaujant pareiškėjui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjo atstovė papildomai paaiškino, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ir pačiam pareiškėjui, kai jis buvo visai mažas vaikas, reikėjo taip pat kaip ir jo motinai slapstytis nuo tremties, nes Lietuvos gyventojai buvo tremiami iki 1953 m. Nurodė, kad pareiškėjo tėvas taip pat buvo numatytas ištremti, jis buvo įrašytas į sąrašus, tačiau jis pats atsisako siekti tremtinio statuso, nes jam pernelyg sunku vėl atsiminti aplinkybes, susijusias su slapstymusi nuo tremties. Nurodė, kad archyvuose nėra atitinkamų sąrašų, tačiau tą faktą galima būtų įrodyti teisme nustatant juridinį faktą. Tėvui atsisakant atlikti būtinus veiksmus, pareiškėjas neturi galimybės įrodyti, kad abu tėvai buvo tremtiniai. Mano, kad pareiškėjui taikytinos įstatymo nuostatos, kurios buvo nurodytos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendime byloje Nr. I-1298-331/2012, todėl jam nereikia įrodinėti aplinkybių, kad jo abu tėvai buvo persekiojami, pakanka, kad jam pačiam reikėjo slapstytis nuo tremties. Prašė skundą tenkinti.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepime (b. l. 54) su skundu nesutinka. Remiasi Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1998 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 244, 7 punktu, nustatančiu, kokius dokumentus asmuo privalo pateikti Centrui. Pareiškėjas Komisijai pateikė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2000 m. kovo 15 d. sprendimą, kad jo motina 1949 metais įtraukta į sąrašus asmenų, numatytų ištremti iš Lietuvos, nuo 1949 metų iki 1956 metų slapstėsi nuo ištrėmimo iš Lietuvos ir negalėjo legaliai gyventi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas gimė 1952 m. lapkričio 29 d., t. y. praėjus trims su puse metų po motinos įrašymo į tremiamų sąrašus ir slapstymosi pradžios. Duomenų apie savo tėvą pareiškėjas nepateikė, apie S. K. ištrėmimą, įkalinimą ar įrašymą į tremiamųjų sąrašus duomenų nėra ir Centro duomenų bazėse. Prašo skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atstovai teismo posėdyje palaikė atsiliepimą, prašė skundą atmesti.
Skundas netenkinamas.
Nustatyta, kad R. K. kreipėsi su 2011 m. kovo 22 d. prašymu (administracinė byla Nr. I-1298-331/2012, nagrinėjamos bylos l. 55), kad jam būtų suteiktas nukentėjusio asmens - tremtinio teisinis statusas pagal Įstatymą. R. K. užpildė anketą, kurioje nurodė, kad yra tremtiniui prilygintinas asmuo, nes jo mama S. K. turi tremtinio statusą. Anketoje nurodė, kad yra nukentėjęs pagal Įstatymo 5 straipsnį.
Komisija 2011 m. birželio 22 d. pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad nerado duomenų apie pareiškėjo įrašymą į tremiamųjų sąrašus, konstatavo, kad pareiškėjui negali būti pripažintas tremtinio teisinis statusas pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes motinos įtraukimo į tremiamųjų sąrašus metu jis dar nebuvo gimęs. Vien slapstymosi (negalėjimo legaliai gyventi) fakto nepakanka tremtinio teisiniam statusui įgyti (b. l. 69). LGGRTC generalinis direktorius 2011 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 1V-143 R. K. nepripažino nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso (b. l. 73).
Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1298-331/2012 pareiškėjo skundą tenkino, panaikino LGGRTC generalinio direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 1V-143, kuriuo R. K. nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statusas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) 2012 m. kovo 9 d. nutartimi (administracinės bylos Nr. A520-2052/2012) pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, įsakymą panaikino ir perdavė pareiškėjo prašymą dėl nukentėjusio asmens statuso Centrui nagrinėti iš naujo. LVAT minėtoje nutartyje pakeitė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvus. LVAT nutartyje nurodyta: „Pirmosios instancijos teismas, panaikinęs Įsakymą, sprendimo motyvuojamoje dalyje pasisakė, jog atsakovas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso, nes toks statusas jam turi būti suteiktas pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas sąlygas, kurioms esant asmeniui yra suteikiamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas. Su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutiktina, nes nagrinėjamoje byloje nebuvo nurodyti duomenys ir pateikti juos patvirtinantys įrodymai, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas sąlygas, kurioms esant asmeniui yra suteikiamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, taip pat neišsiaiškino visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, jų nenustatė, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas, panaikinus Įsakymą, perduoti atsakovui pareiškėjo prašymą dėl nukentėjusio nuo okupacijų 1939-1990 metais asmens teisinio statuso suteikimo nagrinėti iš naujo. Pagal bylos duomenis pareiškėjas nėra asmuo, kuris buvo įrašytas į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgęs, pasislėpęs ar kitaip išvengęs trėmimo, toliau negalėjęs legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, todėl pareiškėjui galėtų būti suteiktas nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas pagal kitą Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą sąlygą, t. y. kaip nepilnamečiam vaikui, išvengusiam tremties. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad tremtinio statusas suteikiamas įkalintų, ištremtų ar įrašytų į tremiamųjų sąrašus asmenų nepilnamečiams vaikams, bei nurodyta sąlyga, kad įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties, jei abu tėvai (įtėviai) buvo įkalinti, ištremti arba vienas įkalintas, o kitas ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus arba turėtas vienintelis iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas, ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, šios sąlygos nenagrinėjo ir nenustatė, ar pareiškėjas ją atitinka. Atsakovas nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tėvu, nes iš pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas turėjo ne vien tik motiną, kuri buvo įrašyta į tremiamųjų sąrašą, bet ir tėvą, o Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos yra susijusios su abiem tėvais“.
Atsižvelgdamas į tai, ką Centrui nurodė atlikti LVAT, į tai, kokią normą nurodė taikyti pareiškėjo atvejui, Centras pakartotinai nagrinėjo pareiškėjo prašymą. Sprendimai dėl šio prašymo išnagrinėjimo yra ginčijami šioje administracinėje byloje. Komisija 2012 m. balandžio 25 d. pateikė išvadą (b. l. 5-8), kad pareiškėjui negali būti pritaikyta Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata. Šioje išvadoje yra pateikiami faktai, kurie yra akivaizdžiai neteisingi, kaip pavyzdžiui tai, kad pareiškėjui, skirtingai negu jo motinai, įrašytai į tremiamų asmenų sąrašą, nereikėjo patirti trėmimo meto: trėmimo metu pabėgti, pasislėpti, išvengti trėmimo. Faktiškai buvo kitaip, pareiškėjas slapstėsi kartu su motina, tačiau Įstatymo taikymo prasme, vaikams, neįrašytiems į tremiamų sąrašus, nustatyti kiti reikalavimai. Pareiškėjas gimė 1952 metais, o trėmimai Lietuvoje baigėsi tik 1953 metais (tai nurodyta ir minėtoje išvadoje, 2 lapas 3 ir 6 pastraipa nuo viršaus), tai reiškia, kad jį kaip mažą vaiką taip pat reikėjo slapstyti ir jis slapstėsi kartu su motina. Visiems žinomas faktas, kad visai mažus vaikus (kūdikius) išveždavo kartu su tėvais. Dėl to pareiškėjas ir reikalauja, kad jam būtų suteiktas nukentėjusiojo asmens statusas, nes, jo manymu, slapstymosi su motina fakto tam pakanka. Tačiau Įstatyme sureguliuota, kada tokiems vaikams, kurie nebuvo įrašyti į tremiamų asmenų sąrašą, nors ir slapstėsi, gali būti suteiktas nukentėjusio asmens statusas (kaip išimtinės aplinkybės): jei abu tėvai (įtėviai) buvo įkalinti, ištremti arba vienas įkalintas, o kitas ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus arba turėtas vienintelis iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas, ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus.
Kaip buvo nurodyta minėtoje LVAT nutartyje, minėtoje Įstatymo nuostatoje, Komisija 2012 m. balandžio 25 d. pateiktoje išvadoje dėl to ir tyrė informaciją apie pareiškėjo tėvą S. K.. Dėl to, kad pareiškėjo motina buvo įrašyta į tremiamų asmenų sąrašą, jai pripažintas tremtinio statusas, ginčo nėra.
Pareiškėjas nurodo, kad jis savo prašyme apie tėvą nieko nenurodė, todėl jam neaišku, kokius raštus jam siuntinėjo Centras, gal sumaišė su kitos bylos duomenimis. Tačiau tai, kad pareiškėjas apie tėvą nebuvo nurodęs, nebuvo nurodęs, kad motina buvo įkalinta, neatima galimybės iš Komisijos nustatyti, kaip to reikalauja minėtos Įstatymo nuostatos, ar pareiškėjo tėvas buvo įkalintas, ištremtas, įrašytas į tremiamųjų sąrašus, t. y. Įstatymas reikalauja tokiems vaikams, kurie išvengė tremties, kad abu tėvai būtų nukentėję asmenys. To, kad pareiškėjas nebuvo tremiamų asmenų sąraše, jis neneigia, o jo motina į sąrašą buvo įrašyta 1947 m., kai jis nebuvo gimęs. Iš bylos duomenų matyti, kad motina į tokį sąrašą buvo įrašyta tik vieną kartą. Taigi tam, kad pareiškėjui būtų pripažintas nukentėjusiojo asmens teisinis statusas, Komisija privalėjo ištirti pareiškėjo tėvo padėtį trėmimų laikotarpiui, dėl to šias aplinkybes Komisija ir privalėjo įrašyti į būtinus dokumentus, šiuo atveju išvadą, kuri 2012 m. gegužės 7 d. raštu Nr. 38R-n-626 (b. l. 95) buvo pateikta pareiškėjui. Pareiškėjas skunde teismui patvirtino, kad jo tėvas nebuvo įrašyta į tremiamų asmenų sąrašus. Pareiškėjo atstovė teismui paaiškino, kad jai žinoma, jog iš tiesų trėmimų metu buvo persekiojamas ir pareiškėjo tėvas, tačiau jis atsisako nustatinėti juridinę reikšmę turintį faktą ir siekti nukentėjusiojo asmens statuso. Komisija nenustatė tos aplinkybės, kad pareiškėjo tėvas taip pat nukentėjo nuo represijų (buvo įkalintas, ar ištremtas, ar įrašytas į tremiamų asmenų sąrašus, ar slapstėsi nuo trėmimo). Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad yra priešingai.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija nenustatė aplinkybės, kad abu pareiškėjo tėvai buvo įkalinti, ištremti ar įrašyti į tremiamų asmenų sąrašus, ši Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui negali būti taikomas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Išvadoje teisingai nurodyta, kad šioje normoje nurodytos sąlygos susijusios su abiem tėvais, t. y. įvykdytos ar grėsusios represijos (įkalinimas, ištrėmimas, įrašymas į tremiamųjų sąrašą) turėjo paliesti abu tėvus. Taip spręsti prašymą Centrui nurodė ir LVAT. Pirmą kartą sprendžiant pareiškėjo prašymą iš viso nebuvo analizuota, ar abu pareiškėjo tėvai buvo nukentėję nuo represijų.
Atsižvelgdama į Komisijos sprendimą, Centro generalinė direktorė 2012 m. liepos 2 d. priėmė įsakymą „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“ Nr. 1V-117, kuriuo pareiškėjui nepripažintas prašomas teisinis statusas.
Dėl procedūrų.
Pareiškėjui Komisijos 2012 m. balandžio 25 d. išvada išsiųsta su 2012 m. gegužės 7 d. raštu Nr. 38R-n-626 (b. l. 41), 2012 m. gegužės 16 d. raštu Nr. 38R-n-732 (b. l. 42) pareiškėjui papildomai išaiškinta išvados apskundimo tvarka, juo vėl siunčiama išvada. Pareiškėjas pasinaudojo išvados apskundimo tvarka ir skundė išvadą Centro generalinei direktorei (b. l. 97-98). Skunde pareiškėjas pažymėjo, kad nuo pat jo sesers gimimo 1949 m. iki 1952 m., kai gimė jis pats, vaikai su motina slapstėsi, jie slapstėsi ir 1953 metais. Taip pat nurodė, kad jo seseriai L. D. 2011 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 1V-183 yra pripažintas nukentėjusio asmens statusas, tuo tarpu jie abu gimė jau po motinos įrašymo į tremiamų asmenų sąrašus. Pareiškėjas prašė pripažinti Komisijos išvadą klaidinga ir pripažinti pareiškėjui nukentėjusiojo asmens statusą. Pareiškėjui į šį skundą atsakyta Centro 2012 m. birželio 21 d. raštu Nr. 38R-n-847 (b. l. 43-44), išaiškintos Įstatymo nuostatos, nurodyta, kad išvadoje buvo cituojami teismų sprendimai kitose bylose, t. y. skundą tenkinti atsisakyta. Tik po to, 2012 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 1V-117 pareiškėjui nepripažintas nukentėjusio asmens statusas. Komisijos veiklą reglamentuoja Vyriausybės 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1244 (nauja redakcija patvirtinta Vyriausybės 2005 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 1142) patvirtinti Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nuostatai. Nuostatų 11 punkte nustatyta, kad Komisijos išvados gali būti apskųstos Centro generaliniam direktoriui, 13 punkte nustatyta, kad tik tuo atveju, jeigu atsiranda papildomų dokumentų, dėl kurių galėtų pasikeisti Komisijos išvada, Centro generalinis direktorius grąžina Komisijai asmens prašymą svarstyti kartotinai.
Nagrinėjamu atveju procedūrų buvo laikomasi, nes Centro direktoriaus įsakymas priimtas tik po to, kai buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl Komisijos išvados. Pareiškėjas su skundu nebuvo pateikęs jokių naujų dokumentų. Pareiškėjas skundžiamą įsakymą gavo ir skundą teismui pateikė nepraleidęs termino. Įsakymo priėmimo motyvai pareiškėjui buvo žinomi gavus Komisijos išvadą ir Centro atsakymą, kad jo skundas netenkinamas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad skundžiamas įsakymas dėl procedūrinių pažeidimų gali būti pripažintas neteisėtu ir panaikinamas.
Dėl nukentėjusiojo asmens statuso suteikimo pareiškėjo seseriai L. D..
Iš Komisijos 2012 m. balandžio 25 d. išvados, pateiktos dėl pareiškėjo R. K., turinio matyti, kad Komisija nesutinka su tuo, kad Centro generalinė direktorė pripažino nukentėjusiojo asmens statusą L. D., nes Komisijos išvada buvo duota tokia pati kaip ir pareiškėjo atveju (išvados 4 lapas). Todėl teismas neturi galimybės sulyginti šių dviejų atvejų ir nustatyti, kokie skirtumai buvo surasti, kad vienam asmeniui statusas suteiktas, o kitam ne. Prijungtoje administracinėje byloje Nr. I-3934-602/2011, kurioje pareiškėja L. D., yra pateikta Komisijos 2011 m. birželio 22 d. išvada, kuri iš esmės atitinka pareiškėjui išduotas išvadas. Centro generalinis direktorius 2011 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 1V-143 nepripažino L. D. nuketėjusio asmens statuso, todėl L. D. ir ginčijo teisme šį įsakymą. Tačiau šioje byloje esančiame Centro atsiliepime nurodyta, kad Komisija teikdama išvadą suklydo, todėl 2011 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 1V-183 pareiškėjai L. D. yra pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Nurodytoje byloje L. D. atsisakė skundo (minėtos bylos l. 50) ir teismas bylą nutraukė.
Kadangi iš nurodytos bylos nėra galimybės nustatyti, kuo grindžiamas naujas įsakymas dėl L. D., teismas negali vertinti, ar abiejų asmenų situacijos buvo visai vienodos. Be to, netgi tuo atveju, jeigu situacijos buvo vienodos, teismas negali vadovautis Centro įsakymu kitoje byloje, o privalo vertinti tik tai, ar šioje byloje yra priimtas teisėtas ir pagrįstas įsakymas. Nurodyta byla šios bylos atžvilgiu neturi prejudicinės galios, nes nurodytose bylose nedalyvauja tie patys asmenys (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad LGGRTC generalinio direktoriaus 2012 m. liepos 2 d. įsakymas „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“ Nr. 1V-117, priimtas dėl R. K., yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas neatitinka Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygos, keliamos nepilnamečiam vaikui, išvengusiam tremties: tremtinio statusas suteikiamas įkalintų, ištremtų ar įrašytų į tremiamųjų sąrašus asmenų nepilnamečiams vaikams (jeigu toks asmuo nebuvo įrašytas į tremiamųjų sąrašus), tik tuo atveju jei abu tėvai (įtėviai) buvo įkalinti, ištremti arba vienas įkalintas, o kitas ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus arba turėtas vienintelis iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas, ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo R. K. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.