Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-314-606/2017

Teisėja Eglė Žakevičiūtė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51410-2016-3

2017 m. lapkričio 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. V., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 2 dalį (už papirkimą 2016-11-01) – 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda.

pagal Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 2 dalį (už papirkimą 2016-11-12) – 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 45 MGL (1694,70 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, V. V. priklausantys pinigai – 150 Eur, kuriems taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas – konfiskuoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad davė kyšį valstybės tarnautojams už pageidaujamą jų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, tai yra jis, 2016 m. lapkričio 1 d. 13.32 val., kelyje (duomenys neskelbtini), aštuntajame kilometre, kai buvo sustabdytas jo vairuojamas automobilis ,,Volkswagen Golf“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini), už greičio viršijimą, sėdėdamas nežymėtame policijos tarnybiniame automobilyje „Audi A6“, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už greičio viršijimą 56 km/h, valstybės tarnautojams – Lietuvos kelių policijos tarnybos SPS specialistui A. R. ir vyriausiajam patruliui S. S. siūlė susitarti, jog greičio viršijimas nebūtų užfiksuotas, davė 150 eurų kyšį, kad nebūtų rašomas protokolas.

V. V. nuteistas ir už tai, kad siūlė kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą jo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, tai yra jis, 2016 m. lapkričio 12 d. 22.19 val., (duomenys neskelbtini), kai buvo sustabdytas jo vairuojamas automobilis “Volkswagen Multivan”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už greičio viršijimą, sėdėdamas savo automobilyje, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už Kelių eismo taisyklių pažeidimą – greičio viršijimą 41,0 km/h, prašydamas nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, valstybės tarnautojui Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio vadui K. V. tiesiogiai žodžiu pasiūlė 200 eurų kyšį, kad greičio viršijimas nebūtų užfiksuotas ir nebūtų rašomas protokolas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliantas daro išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra įgyvendinti Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai išsamiai ir nešališkai išnagrinėti ir įvertinti visas bylos aplinkybes. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavę, kad nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu (Barber, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti; kasacinės nutartys baudžiamojoje bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013). Todėl, nuteistojo įsitikinimu, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria jis nuteistas už nusikaltimo padarymą 2016 m. lapkričio 12 d., naikintina ir baudžiamoji byla nutrauktina, jam nepadarius veikos, turinčios BK 227 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-63/2008, 2K-398/2009 ir kitos).

Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas asmuo, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi įstatymas šios veikos baigtumą sieja su momentu, kai atlikta bent viena iš minėtų alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2007, 2K-53/2008, 2K-105/2014 ir kt.). Pasiūlymas duoti kyšį gali būti ir abstraktus, nekonkretizuojant aplinkybių, padaromas įvairiais būdais – žodžiu, raštu, veiksmu ir panašiai, ir šiomis veikomis siekiama informuoti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį apie papirkėjo ketinimus atsilyginti už atitinkamą veikimą ar neveikimą (praeityje ar ateityje) vykdant įgaliojimus. Papirkimas, pasiūlant kyšį, laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai paperkamam asmeniui yra pateikiamas pasiūlymas dėl kyšio davimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-429/2011, 2K-541/2014). BK 227 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus (pvz., perdavimą valstybės tarnautojui tam tikros pinigų sumos) suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį). Turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai duoda pinigus (kitas turtines vertybes) už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus.

Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Kaip jau buvo aptarta, liudytojo K. V. teigimu, jį buvo siekiama papirkti už tai, kad jis nefiksuotų administracinio teisės pažeidimo, o, nuteistojo V. V. teigimu, jis papirkti policijos pareigūno nenorėjo, o tik prašė nefiksuoti jo padaryto pažeidimo, nurodydamas tokio prašymo priežastis. Šiuo atveju pažymėtina, kad pokalbis tarp liudytojo K. V. ir nuteistojo V. V. vyko negirdint pašaliniams asmenims, ne tarnybiniame automobilyje, kur asmenų ir policijos pareigūnų pokalbiai, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtinta Policijos patrulių veiklos instrukcija, privalo būti fiksuojami vaizdo ir garso įranga, bet prie nuteistojo V. V. automobilio. Akcentuotina, kad teisiamajame posėdyje liudytojas policijos pareigūnas K. V. ir pats parodė, kad jis jau ne vieną kartą užkirto kelią analogiško nusikaltimo padarymui, todėl akivaizdu, kad policijos pareigūnas K. V., kuriam kaip policijos pareigūnui keliami aukšti reikalavimai, jo teigimu, suprasdamas, kad vairuotojas siūlo jam kyšį, o šis faktas vaizdo ir garso įranga nefiksuojamas, taip pat įvertindamas aplinkybę, kad pinigai realiai paduoti nebuvo ir, kartu nežinodamas, ar nuteistasis V. V. jų turi iš viso, turėjo itin atsakingai įvertinti situaciją ir kruopščiai surinkti, nors ir netiesioginių, tačiau kuo daugiau įrodymų, kuriuos teismas galėtų patikrinti ir palyginti su kitais byloje surinktais duomenimis bei jais remtis priimdamas nuosprendį. Tačiau šiuo konkrečiu atveju liudytojas policijos pareigūnas K. V. jokių veiksmų tam, kad būtų surinkti nors kokie įrodymai, patvirtinantys jo parodymus dėl kyšio siūlymo jam, neatliko.

Skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria V. V. nuteistas už 2016 m. lapkričio 12 d. policijos pareigūno K. V. papirkimą, be liudytojo K. V. parodymų motyvuojama ir tuo, kad liudytoja policijos pareigūnė F. R. parodė, jog nuteistojo V. V. dokumentų tikrinimas užtruko ilgiau, nei paprastai. Tačiau tai, kad policijos pareigūnas K. V. kalbėjosi su vairuotoju ilgiau nei paprastai, savaime nepatvirtina fakto, kad nuteistasis tuo metu siūlė būtent kyšį, ir tai yra tik prielaida. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog buvo ilgiau bendraujama su vairuotoju V. V., nei paprastai su kitais vairuotojais, kuriuos sustabdė, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje neakcentavo ir pats K. V., parodydamas, kad pokalbis su nuteistuoju V. V. truko kelias minutes (t. 1, b. l. 191). Šiuo atveju ir pats nuteistasis V. V. neneigė prašęs policijos pareigūno, jog jis nefiksuotų jo padaryto pažeidimo, nes neseniai už greičio viršijimą jam jau buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, o kaip jau aptarta, nuteistojo prašymas nefiksuoti pažeidimo, savaime neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 28 punkte numatyta, kad sustabdęs ar prieš prieidamas prie stovinčios transporto priemonės, policijos patrulis ryšio priemone privalo pranešti budėtojui tikrinimo vietą, transporto priemonės markę, valstybinį numerį, stabdymo ar tikrinimo priežastį. Jei transporto priemonės stabdomos policinių priemonių metu, šio punkto reikalavimai netaikomi, o informaciją apie priemonės vykdymo metu patikrintų transporto priemonių skaičių ir priemonės rezultatus tarnybiniu pranešimu budėtojui pateikia už priemonės vykdymą atsakingas pareigūnas.

Pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju transporto priemonės buvo stabdomos policinių priemonių metu, todėl sustabdęs ar prieš prieidamas prie stovinčios transporto priemonės, policijos pareigūnas K. V. ryšio priemone neprivalėjo pranešti budėtojui tikrinimo vietos, transporto priemonės markės, valstybinio numerio, stabdymo ar tikrinimo priežasties. Tačiau iš to, jog Policijos patrulių veiklos instrukcijos 28 punkte numatyta, kad vien jau sustabdžius transporto priemonę, policijos patrulis ryšio priemone privalo pranešti budėtojui tikrinimo vietą ir kitus paminėtus duomenis, akivaizdu, jog policijos pareigūnas, įžvelgdamas vairuotojo elgesyje ir veiksmuose nusikalstamos veikos požymius, neabejotinai nedelsdamas apie tai privalėjo informuoti budėtoją.

Nėra pagrindo abejoti tuo, kad policijos pareigūnas K. V. privalėjo žinoti ir žinojo, kokius veiksmus pagal instrukcijas jis privalėjo atlikti kyšio davimo ar siūlymo atveju tam, kad įvykis būtų užfiksuotas tinkamai ir dėl to nekiltų jokių nepagrįstų abejonių. Tai, jog tokiu atveju iš karto privaloma informuoti budėtoją, teisiamajame posėdyje patvirtino ir pats liudytojas policijos pareigūnas K. V. (t. 1, b. l. 191), juolab kad, kaip jau aptarta, policijos pareigūnas K. V. ir pats parodė, kad jis jau ne vieną kartą užkirto kelią analogiško nusikaltimo padarymui. Tačiau policijos pareigūnas K. V. apie kyšio siūlymą VPK pranešė tik po to, kai nuteistajam V. V. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (t. 1, b. l. 191). Pažymėtina, kad akistatos su nuteistuoju V. V. metu liudytojas K. V. negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių apie kyšio siūlymą neinformavo operatyvinės grupės, teigdamas, kad „neinformavau ir tiek“ (t. 1, b. l. 113). Toks liudytojo policijos pareigūno K. V. elgesys objektyviai sudaro prielaidas abejoti tuo, kad V. V. iš tikrųjų siūlė jam kyšį, o ne apsiribojo tiesiog prašymu nefiksuoti pažeidimo. Be to, apie tokią svarbią aplinkybę, kai jis vairuotojo elgesyje ir veiksmuose įžvelgė nusikalstamos veikos požymius, nepranešė net savo kolegei policijos pareigūnei F. R., kurios paprašė surašyti V. V. administracinio teisės pažeidimo protokolą, nes jis turėjo toliau fiksuoti kitų automobilių greičius. Pažymėtina, kad šiuo atveju, jeigu nuteistojo V. V. kryptinga tyčia buvo papirkti policijos pareigūną dėl to, kad išvengtų administracinės atsakomybės, liudytojui policijos pareigūnui K. V. suvokus, kad V. V. jau siūlė kyšį jam, neabejotinai turėjo įvertinti situaciją, kad nuteistasis V. V. gali dar kartą bandyti pasiekti savo tikslą ir bendraudamas su policijos pareigūne F. R., kuri jam surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, todėl neabejotinai apie tai turėjo informuoti savo kolegę, kad ji elgtųsi itin apdairiai ir fiksuotų V. V. elgesį ir veiksmus. Teisiamajame posėdyje liudytoja policijos pareigūnė F. R. patvirtino, kad ji apie tai, jog V. V. jos kolegai policijos pareigūnui K. V. siūlė kyšį, sužinojo tik vėliau, kai surašė V. V. administracinio teisės pažeidimo protokolą ir išlipo iš tarnybinio automobilio, jai V. V. jokio kyšio nesiūlė (t. 1, b. l. 180–181). Liudytoja F. R. analogiškai parodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 119–120). Akivaizdu, kad šiuo atveju, kai policijos pareigūnas K. V. nuteistojo V. V. elgesyje ir veiksmuose įžvelgė nusikaltimo požymių, jo visas dėmesys turėjo būti sutelktas į galbūt padaryto nusikaltimo tinkamą užfiksavimą ir jo išaiškinimą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš nuteistojo V. V. teisiamajame ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nustatyta, kad policijos pareigūnas K. V., paprašęs, kad administracinio teisės pažeidimo protokolą surašytų kolegė, jis toliau atliko ne savo tiesiogines funkcijas, bet kalbėjo telefonu. Aplinkybės, kad kalbėjo telefonu, nei teisiamajame posėdyje, nei akistatos su nuteistuoju V. V. metu neneigė ir liudytojas policijos pareigūnas K. V.. Teisiamajame posėdyje liudytojas K. V. neprisiminė su kuo bendravo telefonu, o akistatos metu pareiškė, jog neprivalo atsakyti į klausimą – su kuo kalbėjo telefonu (t. 1, b. l. 192, 113). Ši aplinkybė visiškai nepaneigia nuteistojo V. V. parodymų dėl to, kad policijos pareigūnas K. V., būdamas užsiėmęs pašaliniais darbais, nesusijusiais su policijos pareigūno funkcijų atlikimu, iš karto nepastebėjo ir kaip V. V. išlipo iš policijos tarnybinio automobilio, jis V. V. pašaukė ir pasakė, kad reikės važiuoti į policijos komisariatą, V. V. jau būnant netoli jo automobilio. Toks liudytojo policijos pareigūno K. V. elgesys, vertinant situaciją, leidžia daryti išvadą, kad jis nebuvo įsitikinęs tuo, kad V. V. daro nusikalstamą veiką, t. y. toks policijos pareigūno K. V. elgesys nepaneigia nuteistojo V. V. parodymų, kad jis tik prašė nefiksuoti pažeidimo, bet kyšio nesiūlė, todėl policijos pareigūnas K. V. ir delsė apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką pranešti instrukcijose nustatyta tvarka.

Be to, pažymėtina, kad ne tik iš nuteistojo V. V. parodymų visumos, bet ir iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo policijos pareigūno K. V. parodymų nustatyta, kad policijos pareigūnas K. V., įžvelgęs V. V. veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, ne tik, kad iš karto nepranešė budėtojui apie galbūt padarytą nusikaltimą, taip kaip reglamentuota policijos pareigūnų veiklos instrukcijose, bet leido nuteistajam V. V. pačiam savo automobiliu važiuoti į policijos komisariatą. Nors, tiek tarnybiniame pranešime, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, policijos pareigūnas K. V. nenurodė, jog nuteistasis V. V. vyko į policijos komisariatą savo automobiliu, tvirtino, kad buvo sulaikytas ir pristatytas į Klaipėdos m. PK (t. 1, b. l. 94, 105). Ši neteisingai nurodyta liudytojo policijos pareigūno K. V. aplinkybė sudaro prielaidą abejoti ir kitų jo nurodytų aplinkybių teisingumu.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2016 m. lapkričio 12 d. tarnybiniame pranešime, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas K. V. teigė, kad jis įspėjo nuteistąjį V. V., kad bandymas papirkti policijos pareigūną užtraukia baudžiamąją atsakomybę (t. 1, b. l. 94, 104), tačiau akistatos su nuteistuoju V. V. metu liudytojas K. V. parodė, kad jis įspėjo V. V., jog prašymas nefiksuoti pažeidimo yra nusikalstamas ir draudžiamas įstatymo (t. 1, b. l. 112). Pažymėtina, kad šiuo atveju, esant tik liudytojo K. V. ir nuteistojo V. V. parodymams dėl nusikalstamos veikos padarymo, už kurią V. V. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, labai svarbi kiekviena parodyta aplinkybė. Toks liudytojo K. V. parodymų nesutapimas, juolab kad, kaip jau aptarta, ir liudytojo policijos pareigūno K. V. veiksmai, kad jis, įžvelgęs nusikalstamos veikos požymius, elgėsi ne taip, kaip numatyta instrukcijose, taip pat sudaro prielaidą abejoti tuo, kad nuteistasis V. V. tikrai buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės dėl kyšio siūlymo, o ne prašymo nefiksuoti pažeidimo, o kartu nepaneigia ir nuteistojo V. V. parodymų, kad jis tik prašė nefiksuoti pažeidimo, o kyšio nesiūlė.

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Atsižvelgdamas į nustatytų ir aptartų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju buvo išnaudotos visos galimybės tam, kad būtų pašalinti tarp liudytojo K. V. ir nuteistojo V. V. parodymų esantys prieštaravimai, tačiau jų pašalinti nepavykus, šiuo konkrečiu atveju, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, remtis vien liudytojo K. V. parodymais, nesant jo parodymus patvirtinančių kitų objektyvių įrodymų, nėra teisinio pagrindo, t. y. taip pažeidžiamos BPK 20 straipsnio nuostatos. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinktais įrodymais neginčytinai įrodyta nuteistojo V. V. kaltė dėl 2016 m. lapkričio 12 d. policijos pareigūno K. V. papirkimo už pageidaujamą jo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, bei konstatuoja, kad byloje įrodymų, kuriais remiantis galima neabejotinai pripažinti nuteistojo V. V. kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo, nėra. Todėl V. V. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį dėl 2016 m. lapkričio 12 d. policijos pareigūno K. V. papirkimo išteisintinas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. taip pat prašė, taikant BK 40 straipsnį, už veiką, padarytą 2016 m. lapkričio 1 d., jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį laiduotojos D. G. atsakomybei pagal laidavimą be užstato.

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, kai asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas perduodant jį pagal laidavimą teismo pasitikėjimo vertam asmeniui.

BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.

Vadovaujantis BK 40 straipsnio 2 dalimi, asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant visoms būtinoms sąlygoms, apibūdinančioms nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Pažymėtina, kad netgi esant visoms sąlygoms, numatytoms BK 40 straipsnio 2 dalyje, asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Pažymėtina, kad nors nuteistasis V. V. anksčiau neteistas, visiškai prisipažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo 2016 m. lapkričio 1 d., gailisi padaręs nusikalstamą veiką, žala, kurią būtų reikalinga atlyginti ar pašalinti, nepadaryta, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kitus nuteistąjį V. V. charakterizuojančius duomenis, neturi jokio pagrindo manyti, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Iš administracinių teisės pažeidimų registro pažymos apie galiojančias nuobaudas nustatyta, kad nuteistasis 2016 m. spalio 4 d. viršijo nustatytą leistiną greitį 32 km/h, ir už tai buvo nubaustas 57 Eur dydžio bauda. Nepraėjus nė mėnesiui, 2016 m. lapkričio 1 d. jis vėl viršijo nustatytą leistiną greitį 56 km/h, be to, siekdamas išvengti atsakomybės, davė kyšį policijos pareigūnui už pageidaujamą jo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, ir už tai nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Praėjus dar vos 10 dienų po to, kai jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas už policijos pareigūno papirkimą, nuteistasis V. V. ir vėl padarė analogišką administracinį teisės pažeidimą, t. y. vėl viršijo leistiną greitį net 39 km/h, taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad jis už šio pažeidimo padarymą prašė nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, tačiau byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, jog jis šiuo atveju siekė papirkti pareigūną.

Aptarti nuteistojo V. V. ankstesni baustumai jį aiškiai charakterizuoja kaip asmenį linkusį nesilaikyti įstatymų ir visuomenei priimtinų moralės normų, parodo, kad jis jokių išvadų iš ankstesnių baustumų nepadarė, analogiškus teisės pažeidimus daro vieną po kito, o, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, padarė ir nusikaltimą. Toks nuteistojo požiūris į daromus teisės pažeidimus parodo, kad jis savo elgesio kritiškai nevertina ir savo veiksmais keliamos grėsmės visuomenei nepripažįsta. Be to, byloje nėra duomenų ir apie tai, kad nuteistasis būtų sumokėjęs jam paskirtas baudas.

Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atleisti nuteistąjį V. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra teisinio pagrindo (BK 40 straipsnio 1 dalis), kadangi nėra visiškai jokio pagrindo manyti, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kartu pažymėtina, kad nesant sąlygos atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindo aptarti ir nuteistojo V. V. apeliacinio skundo argumentus dėl nurodytos laiduotojos tinkamumo (BK 40 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 329 straipsnio 1 punktu, kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį pakeisti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 2 dalį (už papirkimą 2016-11-12), panaikinti.

V. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl papirkimo 2016-11-12) išteisinti, neįrodžius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 45 MGL (1694,70 Eur) dydžio bauda.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.