Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovui ADB „RESO Europa“ (šiuo metu AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo) dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2009-12-23 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, 16 226,57 Lt draudimo išmokos, 6 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos (16 226,57 Lt) nuo 2009-05-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas – 487 Lt žyminio mokesčio ir 700 Lt advokato padėjėjos atstovavimo išlaidų, 121,03 Lt kelionės išlaidų, 36,30 Lt vertimo išlaidų R. A. naudai; išieškojo iš AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo 18,54 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas.

Pagrindų, numatytų CK 6.1014 str., atleidžiančių draudiką nuo draudimo išmokos sumokėjimo, teismas nenustatė. Pagal UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą ieškovo lengvojo automobilio vidutinė rinkos vertė sudaro 46 360 Lt, orientacinė atstatomojo remonto kaina – 21 954, 03 Lt (be PVM), o taikant 31 procento detalių nuvertėjimą – 17 135,16 Lt. Tačiau teismas pažymėjo, kad realiai sugadinto automobilio detalės buvo pirktos Vokietijoje, 2007-12-18 sąskaita Nr. 1956, už 3 284,41 EUR arba 11 340 Lt, ir jos visos panaudotos automobilio remontui, todėl teismas priteisė šių detalių kainą, t. y. 11 340 Lt; papildomai, už į 2007-12-18 sąskaitą Nr. 1956, neįtrauktas detales priteistina 1 754,47 Lt, bei už smulkias įvairias detales, kurios yra būtinos remontuojant automobilį, 2 procentai – 261,88 Lt, iš viso 13 356,35 Lt. Pagal Susisiekimo ministro ir Finansų ministro 2000-04-17/2000-04-14 įsakymu Nr. 120/101 patvirtintą „Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką“ detalių nusidėvėjimas eismo įvykio dieną yra 25 procentai, t. y. 3 339,08 Lt, todėl priteistina detalių suma sudaro 10 017,27 Lt. Teismas pažymėjo, kad byloje nepaneigtas ieškovo teiginys, kad atsakovo darbuotojai jam nesiūlė jokio serviso, kur jis galėtų suremontuoti automobilį tinkamai, taip ir byloje nėra atsakovo rašytinio ar kitokio pasiūlymo įrodymų ieškovui dėl „remonto draudiko pasirinkimu“, kaip teigiama 2009-11-02 rašte, todėl negalima padaryti išvados, kad ieškovas draudiko pasiūlytose remonto darbus atliekančiose įstaigose nesiremontavo, t. y. pažeidė jam priskirtą pareigą. Taip pat ieškovui priteistina 5 505 Lt automobilio remonto darbų vertė, 825 Lt dažymo medžiagų, 79,30 Lt eksploatacinių medžiagų, t. y. iš viso priteistina suma sudaro 16 426,57 Lt. Teismas pažymėjo, kad atsakovo pateiktoje nuostolių skaičiuoklėje nurodyta automobilio remontų vertė neatitinka realių remonto įkainių, atsakovas nepateikė kitų įrodymų, remiantis kuriais būtų galima mažinti nurodytą sumą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Transporto priemonių draudimo polisą TD Nr. 034775 buvo numatyta besąlyginė išskaita (frančizė) - 200 Lt, priteistina suma yra 16 226,57 Lt. Taip pat teismas dalinai patenkinęs ieškinį, iš atsakovo priteisė šešių procentų metines palūkanas. Kelionės bei vertimo išlaidas teismas lakė pagrįstomis ir būtinomis ieškovo patirtomis bylinėjimosi išlaidomis, priteistinomis iš atsakovo. Teismas, iš dalies patenkinęs ieškinį, atsižvelgiant advokato padėjėjos išlaidų dydį, bylos eigą, surašytus procesinius dokumentus bei advokato padėjėjos dalyvavimą byloje, laikė, kad advokatų išlaidų dydis turi būti tenkintinas visiškai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

CPK 320 str. 1 d. nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškininę senatį, o būtent šie teisės normų taikymo (aiškinimo) aspektai sudaro apeliacijos dalyką; absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).

Apeliantas nurodė, jog reorganizavus ADB „RESO Europa“ visas jo teisės ir pareigas perėmė AAS „Gjensidige Baltic“, o ne šios įmonės filialas Lietuvoje; ieškovas sutiko pakeisti atsakovą. Tačiau pirmosios instancijos teismas priteisė draudimo išmoką, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas ne iš atsakovo, bet iš jo atstovo civilinėje byloje – AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, nesančio bylos šalimi; tai, apelianto vertinimu, sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Teisėjų kolegija su apelianto pozicija nesutinka. Atsiliepimą nagrinėjamoje byloje pateikė ADB „RESO Europa“ teisių perėmėjas po 2009-03-31 įvykusio reorganizavimo AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo (b.l. 30-33). Teismas nutarties dėl atsakovo byloje pakeitimo jo teisių perėmėju nepriėmė, tačiau pirmojo 2009-06-22 parengiamojo posėdžio protokole atsakovu teisingai buvo įvardintas AAS „Gjensidige Baltic“, kaip ADB „RESO Europa“ teisių perėmėjas (b.l. 57); priimtoje parengiamajame teismo posėdyje nutartyje skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje jau buvo minimas kaip atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas (b.l. 59-60). Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ toliau teikė teismui įvairius procesinius dokumentus savo vardu per savo įgaliotą atstovą – AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (b.l. 61, 70, 85-86 ir pan.); teismas juos priimdavo. Teismo posėdžio protokoluose atsakovu vėl buvo įvardintas AAS „Gjensidige Baltic“ (b.l. 87-88, 115-121), posėdžiuose dalyvavo AAS „Gjensidige Baltic“ įgalioti atstovai; teismo sprendime atsakovu nurodytas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas (b.l. 129). Esant tokioms bylos aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas pakeitė atsakovą ir patraukė atsakovu byloje ADB „RESO Europa“ teisių perėmėją AAS „Gjensidige Baltic“, o jo filialas buvo įvardintas atsakovu teismo sprendime ir nutartyje skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje per rašymo apsirikimą. Rašymo apsirikimų ir aiškių aritmetinių klaidų buvimas teismo sprendime negali būti vertinamas kaip absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas; paprastai juos ištaiso paskelbęs byloje sprendimą teismas CPK 276 str. numatyta tvarka ir jie negali būti apeliacijos dalyku.

Apelianto atstovės G. Janušauskienės argumentas, kad ieškinys turėjo būti pareikštas pagal atsakovo buveinės vietą Latvijoje, atmetamas. Ieškinys buvo teisingai pareikštas pagal pirminio atsakovo – ADB „RESO Europa“ buveinės vietą Lietuvoje (CPK 29 str.); atsakovo teisių perėmimas, įvykęs 2009-03-31 (po draudiminio įvykio) neturėjo įtakos civilinės bylos teismingumui.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl materialinės teisės, reglamentuojančios ieškinio senaties taikymą, netinkamo aiškinimo ir taikymo.

Reikalavimams, kylantiems iš draudimo santykių, vadovaujantis CK 1.125 str. 7 d. yra taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ginčo tarp šalių dėl ieškinio senaties termino trukmės nėra, šalys nesutaria dėl ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo. Apeliantas teigia, jog šalių santykiams taikytinos ne CK 1.127 str. 1 d., bet CK 1.127 str. 2 d. nuostatos (kai prievolei įvykdyti yra numatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui; apelianto teigimu Draudimo įstatyme yra numatytas draudimo prievolės įvykdymo (draudimo išmokos išmokėjimo) terminas – 30 dienų nuo paskutinio draudimo tyrimo atlikimui reikšmingo dokumento gavimo dienos. Ieškinio senaties eigos pradžia yra fakto klausimas ir apeliantas (atsakovas) privalėjo teikti teismui įrodymus apie tai. Tačiau apelianto pozicija šiuo aspektu nekonkreti – savo skunde jis nurodė, jos, nepriklausomai nuo to, kurį draudimo tyrimo metu gautą dokumentą laikyti paskutiniu draudimo išmokos išmokėjimui reikšmingu dokumentu, ieškinio senaties terminas pasibaigė; t. y. šis skundo argumentas neapibrėžtas ir neįrodytas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių santykiams taikytinos CK 1.127 str. 1 d. nuostatos – kai sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą momento; teismas taip pat teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo atsakovo 2009-01-06 rašto dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką, pasibaigus ieškinio senaties terminui (b.l. 9). Atsakovo ADB „RESO Europa“ sausumos transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 24 yra sudedamoji šalių draudimo sutarties dalis; šių taisyklių 17 skirsnyje pateiktas išsamus draudimo išmokos nemokėjimo ar sumažinimo pagrindų sąrašas, o 17.3 taisyklių punktas imperatyviai įpareigoja draudiką (atsakovą) pateikti draudėjui, apdraustajam ar naudos gavėjui išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie sprendimo atsisakyti mokėti draudimo išmoką priežastis. Jei draudimo išmoka nėra išmokėta per 30 dienų nuo pranešimo apie draudiminį įvykį, draudikas privalo raštu išsamiai informuoti draudėją apie draudiminio įvykio tyrimo eigą (b.l. 37). Pagal nagrinėjamos bylos medžiagą draudimo įvykis įvyko 2007-05-18, ieškovas laiku pranešė apie tai draudikui, buvo užvesta žalos byla Nr. K/TD/07-152. 2007-08-08 atsakovas pranešė ieškovui, kad jam kilo abejonių dėl įvykio aplinkybių, jis kreipėsi į policiją bei pažadėjo informuoti ieškovą apie priimtą sprendimą (b.l. 8). Tačiau atsakovas nevykdė savo prievolės išsamiai informuoti ieškovą apie tyrimo eigą; 2008-03-15 raštu pasiūlė nurodyti atsiskaitomosios sąskaitos numerį, į kurią turėtų būti pervesta draudimo išmoka (b.l. 42-43), t. y. ADB „RESO Europa“ buvo pripažinusi savo prievolę ieškovui. Taigi įvykis buvo pripažintas draudiminiu, kitų draudimo taisyklėse numatyti pagrindų atsisakyti mokėti draudimo išmoką taip nebuvo nustatyta, atsisakymas išmokėti draudimo išmoką per 30 dienų nuo draudiminio įvykio ieškovui pateiktas nebuvo – priešingai, atsakovas pripažino savo prievolę išmokėti draudimo išmoką. Tačiau ADB „RESO Europa“ teisių perėmėjas pakeitė nuomonę ir 2009-01-06 atsisakė mokėti draudimo išmoką draudimo sutartyje nenumatytu pagrindu (dėl neva praleisto ieškinio senaties termino); tokiu būdu ieškovas apie tai, kad atsakovo pozicija pasikeitė ir jo teisė yra pažeista, sužinojo nuo 2009-01-06 ir nutrauktas prievolės pripažinimu ieškinio senaties terminas prasidėjo iš naujo nuo sužinojimo apie pažeistą teisę momento (CK 1.130 str. 2, 3 d.).

Apeliantas taip pat nurodė, kad pats ieškovas nebuvo pakankamai aktyvus – nenurodė atsakovui atsiskaitomosios sąskaitos, nuo 2008-02-29 iki 2009-01-12 neparašė atsakovui nei vieno prašymo, neatliko nei vieno veiksmo, kuriuo išreikštų pageidavimą gauti draudimo išmoką; toks ieškovo neveikimas įtakojo senaties termino praleidimą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus, kaip prieštaraujančius sutarties šalių sąžiningo elgesio principui (CK 6.200 str.); faktas, kad ieškovas nenurodė atsiskaitomosios sąskaitos, negali būti vertinamas kaip atsisakymas nuo savo teisės ir neatleidžia atsakovo nuo prievolės įvykdymo; atsakovas galėjo įvykdyti piniginę prievolę kitokiu būdu. Ieškovas vieną kartą kreipėsi dėl draudimo išmokos išmokėjimo; nei įstatymas, nei draudimo sutartis neįpareigoja tokį prašymą kartoti arba papildomai patvirtinti savo pageidavimą gauti draudimo išmoką dar ir konkliudentiniais veiksmais; priešingai, šalių draudimo sutarties sąlygos (taisyklės) įpareigojo atsakovą per 30 d. nuo draudiminio įvykio pranešti draudėjui apie atsisakymą išmokėti draudimo išmoką; jeigu reikalingas papildomas tyrimas – išsamiai informuoti ieškovą apie draudiminio įvykio tyrimo eigą; atsakovas šių sutartinių prievolių nevykdė, be sutartyje numatyto pagrindo atsisakė vykdyti prievolę išmokėti draudimo išmoką.

Apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo įrodymų vertinimo dėl žalos dydžio nustatymo atmetamas. Pagal atsakovo ADB „RESO Europa“ sausumos transporto priemonių draudimo taisyklių 6.1 punktą draudimo suma – tai draudimo Nr. 24 15.3 p. nuostolių dydis, esant transporto priemonių sugadinimams, kurį draudikas nustato, vadovaudamasis transporto priemonės apžiūros aktu, gautais iš draudėjo ir kompetentingų įstaigų dokumentais, reikalingais įvykio priežastims bei aplinkybėms bei nuostolio dydžiui nustatyti, atsižvelgiant į atkūrimo išlaidų sąmatą, sąskaitas, dokumentus, kitus galiojančius teisės aktus. Taigi pagal šalių sutarties nuostatas, sąskaitas ir kitus dokumentus, reikalingus nuostolio dydžio nustatymui draudikui privalo pateikti draudėjas. Draudikui atsisakius išmokėti draudimo išmoką, draudėjas (ieškovas nagrinėjamoje byloje) pagrįstai teikė įrodymus apie nuostolio dydį teismui – sąskaitą apie keičiamų detalių vertę, kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą (b.l. 11-19, 83-84). Teismas juos išsamiai įvertino, išanalizavo, motyvuotai sumažino prašomą priteisti sumą. Teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovo pateiktais įrodymais apie draudimo išmokos dydį. Atsakovo pateiktas įrodymas – transporto priemonės apžiūros aktas ieškovo pateiktiems įrodymams neprieštarauja; atsakovo pateiktas ADB „RESO Europa“ sprendimas dėl draudimo išmokos (b.l. 73) yra neinformatyvus, neišsamus ir nepaneigia ieškovo pateiktų įrodymų. Sprendime nurodyta, kad keičiamų detalių vertė sudaro 5 670 Lt, automobilio remonto ir dažymo darbų išlaidos dar 2 318 Lt; jokių duomenų, pagrindžiančių eksperto išvadas apie keičiamų detalių ir remonto darbų kainas, nei sprendime, nei kartu su juo nepateikta, sprendime taip pat nenurodyta eksperto pavardė, yra tik neįskaitomas parašas, panašus į draudiko atstovo parašą transporto priemonės apžiūros akte (b.l. 71-72); ieškovo parašo nei transporto priemonės apžiūros akte, nei sprendime nėra. Kaip jau buvo paminėta, atsakovas, pripažinęs prievolę išmokėti draudimo išmoką ieškovui, privalėjo jam siūlyti išmokėti draudimo išmoką arba remontuoti automobilį viename iš servisų, su kuriais draudimo bendrovė yra sudariusi draudimo sutartį, tačiau atsakovas to nepadarė. Tai, kad ieškovas nesikreipė į atsakovą su prašymu nurodyti jam tokią remonto įstaigą, nepaneigia ieškovo teisės į draudimo išmoką.

Apelianto argumentas, kad teismas, priteisdamas iš atsakovo 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos draudimo išmokos sumos, nepagrįstai ir neteisėtai taikė CK 6.210 str. 2 d., nes ieškovas yra fizinis asmuo bei viršijo ieškovo pareikštus reikalavimus, atmetamas. Skundžiamo teismo sprendimo įžanginėje bei aprašomojoje dalyje nurodyta, kad nagrinėjamas ieškovo reikalavimas dėl 5 proc. metinių palūkanų priteisimo; rezoliucinėje dalyje priteista 6 proc. palūkanų. Savo sprendimo priteisti 6 proc. palūkanų vietoje ieškinyje prašomų 5 proc. teismas nemotyvavo, t. y. toks duomenų nesutapimas įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje vertinamas kaip aiškus rašymo apsirikimas, kuris negali būti apeliacijos dalyku ir turi būti pataisomas sprendimą priėmusio teismo nutartimi (CPK 276 str.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nagrinėjamoje byloje. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė ieškovo atstovės – advokato padėjėjos, atstovavimo išlaidas bei kitas išlaidas visa apimtimi, nors ieškinį patenkino iš dalies, tuo teismas pažeidė CPK 93 str. 2 d. nuostatas. Toks apelianto teiginys pagrįstas netinkamu civilinio proceso normų aiškinimu, todėl atmetamas. Nors įstatymas priskiria advokato atstovavimo išlaidas prie bylinėjimosi išlaidų (CPK 79, 88 str.), tačiau išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti paskirstymą reglamentuoja speciali norma – CPK 98 str., numatanti, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, tai pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus, bei teikiant konsultacijas; išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio; tokios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme. Pirmosios instancijos teisme ieškovas patyrė 700 Lt išlaidų advokato padėjėjos teisinei pagalbai apmokėti (b.l. 24), ši suma neviršija rekomendacijose nurodyto advokato padėjėjo honoraro rekomenduojamo dydžio, todėl nėra pagrindo ją mažinti. Ieškovas sumokėjo 514,06 Lt žyminio mokesčio už ieškinio padavimą (b.l. 25), teismas priteisė 487 Lt žyminio mokesčio, t. y. teismo jis buvo sumažintas proporcingai patenkintai ieškinio daliai (CPK 93 str. 2 d.).

Ieškovas patyrė 2 015 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui pateikta nebuvo, procesas nepareikalavo daug advokato laiko sąnaudų bei atsižvelgiant į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11, 8.18 p., priteisia ieškovui 1 320 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė teismo sprendimo motyvų ir išvadų, dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Iš atsakovo priteisiamos dokumentų siutimo išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (b.l. 151) valstybės biudžetui (CPK 79, 88 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti R. A. iš apelianto AAS „Gjensidige Baltic“ į.k. 50003210451 1 320 Lt advokatės atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš apelianto AAS „Gjensidige Baltic“ į.k. 50003210451 5,90 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).