- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-06
- Bylos Nr.
- I-1229-320/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01574-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- T.V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T.V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas T. V. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teismo šaukimu (b. l. 91).Pareiškėjas pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 4, 88).
Pareiškėjas skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti jam 3000 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo žiauriomis, orumą žeminančiomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-05-15 iki 2014-05-15 buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalauja dėl to, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose jam teko ne daugiau kaip 1,5 kv. m kameros ploto. Paaiškino, jog kamerų, kuriose buvo laikomas, plotas yra apie 7 kv. m ir kiekvienoje iš jų yra įrengtos keturios lovos (matmenys: 190 cm×70 cm), surinktos dviem aukštais, stalas (matmenys: 50 cm×60 cm) su dviem kėdėmis, kriauklė (matmenys: 45 cm×30 cm), unitazas ir 1,5 m aukščio sienelė, tačiau kamerose nebuvo įrengtų spintelių, veidrodžių. Savo teisių pažeidimus taip pat grindė aplinkybe, jog kamerose nebuvo natūralaus apšvietimo, todėl visą dieną buvo priverstas būti prietemoje arba degant lempai, kuri labai vargino akis. Tokiu būdu buvo sumažinta jo galimybė skaityti, rašyti, būdamas sveikas turėjo gulėti arba stovėti, dėl ko išbuvus tokioje kameroje visą dieną, imdavo skaudėti akis, svaigti galva ir norėdavosi tik numirti. Dėl apšvietimo trūkumo patirtas kančias sustiprino oro trūkumas, nes langą, kuris įrengtas apytiksliai 70 cm atstumu už grotų, buvo sunku atidaryti, be to dėl blogos oro cirkuliacijos kamerose langai jokio vėdinimo efekto nesudarydavo. Be to, sanitariniuose mazguose neįrengta atskira nuo likusios gyvenamųjų patalpų dalies oro šalinimo sistema, dėl ko buvo priverstas nuolat uosti iš unitazo sklindančius kvapus. Kadangi atsakovas neišsprendęs asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuje, užimtumo problemos, kameroje buvo priverstas išbūti po 23 val. per parą. Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, kad nesilaikant dienotvarkės, 6 val. ryto buvo vedamas 1 val. pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelį, kas sukeldavo jam didelius nepatogumus, nes nespėdavo papusryčiauti, nusiprausti, susitvarkyti kamerą, todėl dažnai būdavo priverstas atsisakyti pasivaikščiojimo. Be to, kamerose, kuriose buvo laikomas, nebuvo įrengti arba buvo sugadinti mygtukai pareigūnams išsikviesti, todėl jam kėlė didelį susirūpinimą galimybės skubiai išsikviesti pagalbos (pvz. gaisro ar nelaimės atveju) nebuvimas, praradimas. Pareiškėjas nurodė, kad dėl kamerų perpildymo, šviesos nebuvimo, oro trūkumo, pagalbos iškvietimo mygtuko neveikimo, sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamoje patalpoje, tik 1 val. per parą išvedimo į pasivaikščiojimo kiemelį, jis patyrė rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, tokios sąlygos trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Streso ir negatyvių emocijų, patirtų išgyvenimu, nuolatinės įtampos ir kitų neigiamų reiškinių iki šiol negali pamiršti. Visa tai sudaro patirtą neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam tinkamai pranešta. Atsiliepime prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 16).
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9-16) pareiškė, kad su pareiškėjo reikalavimu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-09 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl T. V.“ matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013-05-12 iki 2014-06-11 kamerose Nr. 17, 23, 86, 78, 33, 5, 58, 2, kuriose pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 9,24 kv. m iki 1,29 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kartu su pareiškėju kamerose laikomų asmenų sąrašus nėra galimybės. Akcentavo, jog įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Tačiau tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, bet to, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Paaiškino, jog Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose langai yra skaidraus stiklo, pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir toks kamerų vėdinimo būdas atitinka higienos normos reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą bei iš jos ir kt.). Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angų, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Atsižvelgdamas į išdėstytą, pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, pagalbos mygtuko įrengimo Šiaulių TI kamerose, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Akcentavo, jog jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja. Taip pat paaiškino, kad Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m. aukščio mūrine sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų niekaip neišskyrė ir tyčia jam nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pažymėjo, jog viena iš pagrindinių įstaigoje laikomų asmenų užimtumo formų yra kultūros, sporto ir kiti renginiai. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos, varžybos. Pateikė Šiaulių TI direktoriaus 2011-03-31 įsakymą Nr. 1/01-88 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programos patvirtinimo“. Akcentavo, jog renginiai, skirti suimtųjų užimtumui prasminga veikla ir mikroklimato gerinimui, yra įtraukiami į įstaigos pusmečių bei Socialinės reabilitacijos skyriaus ketvirčių darbo planus. Informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius yra iškabinamos kamerose. Nurodė, jog užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Norintys dalyvauti šiuose renginiuose kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Pažymėjo, kad nemažai renginių vyko ir pareiškėjo kalinimo laikotarpiu, tačiau duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą kur nors dalyvauti, nėra. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per parą), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijas atsakovui dėl užimtumo neužtikrinimo laikytinos nepagrįstomis. Atsakovo atstovo teigimu, nors pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizavo. Pareiškėjas nurodė neteisėtus atsakovo veiksmus, tačiau nenurodė jokių požymių, kuriais jam pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjas savo poziciją grindė tik skunde nurodytomis frazėmis, kurios yra šabloninės kaip ir kitų pareiškėjų. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kameras, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimą. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (galiojo nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri ir nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo Šiaulių TI kamerose, kuriose, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, visų pirma, pažymėtina, jog minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nenustatyti, juos reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-09 pažymos dėl T. V. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 18-26) nustatyta, kad nuo 2013-05-12 iki 2014-06-11(toliau – ir ginčo laikotarpis), viso 340 parų, pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 17, 23, 86, 78, 33, 5, 58 ir 2. Pažymos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2013-05-12 iki 2013-05-22, buvo laikomas kameroje Nr. 17, kurios plotas 18,47 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 9,24 iki 1,85 kv. m kameros ploto), nuo 2013-05-22 iki 2013-05-30, nuo 2013-07-30 iki 2013-09-23 – kameroje Nr. 23, kurios plotas 13,65 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 6 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 6,83 iki 2,28 kv. m kameros ploto), nuo 2013-05-30 iki 2013-07-30 – kameroje Nr. 86, kurios plotas 17,78 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 4,45 iki 2,22 kv. m kameros ploto), nuo 2013-10-02 iki 2013-10-25, nuo 2013-11-20 iki 2013-11-27, nuo 2013-12-03 iki 2013-12-09, nuo 2013-12-11 iki 2014-06-11 – kameroje Nr. 78, kurios plotas 6,45 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 1 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 6,45 iki 1,29 kv. m kameros ploto), nuo 2013-10-25 iki 2013-10-30, nuo 2013-11-27 iki 2013-12-03, 2013-12-09 – kameroje Nr. 33, kurios plotas 12,43 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 1 iki 4 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 12,43 iki 3,11 kv. m kameros ploto), nuo 2013-11-04 iki 2013-11-07 – kameroje Nr. 5, kurios plotas 12,69kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 6,35 iki 2,54 kv. m kameros ploto), nuo 2013-11-07 iki 2013-11-13 – kameroje Nr. 58, kurios plotas 15,26 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 1 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 15,26 iki 3,05 kv. m kameros ploto), nuo 2013-11-18 iki 2013-11-20 – kameroje Nr. 2, kurios plotas 6,45 (kameroje buvo patalpinti 2 asmenys ir vienam asmeniui teko 3,23 kv. m kameros ploto).
Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad iš aptariamo laikotarpio 300 parų pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m: kameroje Nr. 17 pareiškėjui tekęs kameros plotas teisės aktais nustatytos kameros ploto normos neatitiko 2,5 paros, kameroje Nr. 23 – 48,5 paros, kameroje Nr. 86 – 47 paras, kameroje Nr. 78 – 189 paras, kameroje Nr. 33 – 4 paras, kameroje Nr. 5 – 3 paras, kameroje Nr. 58 – 3,5 paros, o kameroje Nr. 2 – 2,5 paros. Likusį laiką (viso 40 parų) pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr. 17 (2 paras), Nr. 23 (7 paras), Nr. 86 (6 paras), Nr. 78 (13,5 paros), Nr. 33 (8 paras), Nr. 5 (0,5 paros), Nr. 58 (3 paras) buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Taigi darytina išvada, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 300 parų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros ploto vienam asmeniui normą, t. y. Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. EŽTT yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07 ir Nr. 60800/08; 2013-04-02 sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009-07-30 sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010-04-08 sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012-05-31 sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis (b. l. 12, 28-29), teismas sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Todėl, nors, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 74-79), nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui būtų sukėlęs sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos3straipsniu.
Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčijo, tačiau nurodė, kad Šiaulių TI administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., pvz., 2009-01-23 sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).
Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimo
Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą jam sukėlė tai, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo natūralaus apšvietimo, dėl netinkamo langų įrengimo bei sanitariniuose mazguose neįrengtos atskiros nuo likusios gyvenamųjų patalpų dalies oro šalinimo sistemos nebuvo užtikrinta ventiliacija.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 14.1 ir 15 punktų spręstina, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos arba lango stiklas aptraukiamas metaliniu tinklu ar apsaugine plėvele. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, pagal Taisyklių 14.10 punktą kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Be to, pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto nuostatas, sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015-07-08 pažymoje Nr. 62/08-739 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (toliau – ir Pažyma apie laikymo sąlygas) (b. l. 28-31) nurodoma, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Minėtoje pažymoje taip pat pažymėta, kad Šiaulių TI kamerose yra skaidraus stiklo langai, nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose 2013-07-09 Nr. EP-224 (periodinis patikrinimas atliktas 2013-06-26) (b. l. 52) bei 2014-10-03 Nr. EP-406 (periodinis patikrinimas atliktas 2014-09-25) (b. l. 48) nustatyta, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais. Iš Lietuvos valstybę atstovaujančio Šiaulių TI byloje teiktų rašytinių paaiškinimų nustatyta, kad Šiaulių TI kamerų sanitariniuose mazguose nėra įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema (b. l. 90).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014-02-27 (2014-03-19 patikrinimo aktas Nr. EP-58) tikrino, ar kamera Nr. 78, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Patikrinimo akte nurodyta, jog natūralaus apšvietimo koeficientas, oro judėjimo greitis, ventiliacija kubiniais metrais per valandą nebuvo vertinti, nes tai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais (b. l. 38). Byloje pateiktas ne vienas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas leidžia spręsti, kad ši institucija ne kartą atliko Šiaulių TI kamerų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą, todėl atsižvelgiant į 2014-03-19 patikrinimo akto Nr. EP-58 (b. l. 33-41), 2014-08-13 patikrinimo akto Nr. EP-330 (42-45), 2014-10-03 patikrinimo akto Nr. EP-406 (b. l. 46-49), 2013-07-09 patikrinimo akto Nr. EP-224 (b. l. 51-58), 2013-09-05 patikrinimo akto Nr. EP-301 (b. l. 59-62) rezultatus, darytina išvada, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centras pažeidimų, susijusių su natūralaus apšvietimo, ventiliacijos (įskaitant atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos sanitariniuose mazguose bei langų) įrengimo reikalavimaiskamerose Nr. 17, 23, 86, 33, 5, 58, 2, t. y. kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatė. Be to, šiems kameros įrengimo reikalavimams įgyvendinti nepakanka atlikti paprastąjį kamerų remontą, o pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkto nuostatas, veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl laikymo sąlygų (b. l. 27).Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šių jo teigiamų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų Nr. 78, 17, 23, 86, 33, 5, 58, 2, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, natūralaus apšvietimo ar ventiliacijos sąlygų, konstatuoti valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) neteisėtų veiksmų nėra pagrindo.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo įrengta nei veidrodžio, nei spintelės.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Pagal Taisyklių reikalavimus kameroje, be kita ko, turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 punktas); spintelės arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 punktas).
Lietuvos valstybei atstovaujantis Šiaulių TI šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę neigė ir tvirtino, kad Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis minėtos higienos normos bei Taisyklių reikalavimais, gyvenamosios kameros sanitariniame mazge yra veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (1 vienetas patalpai) (b. l. 12, 29). Tačiau atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes paneigia Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu nustatyti duomenys. Minėta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014-02-27 (2014-03-19 patikrinimo aktas Nr. EP-58) tikrino kamerų, įskaitant ir kamerą Nr. 2 ir 78, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams. Patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 2 ir 78, pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI skyriaus 21 punkto reikalavimus, nėra įrengtų veidrodžių (b. l. 36).
Nagrinėjamo administracinio ginčo kontekste, visų pirma, akcentuotina, jog tardymo izoliatorių patalpose įrengiamiems veidrodžiams keliami kitokie reikalavimai nei įprastai esantiems prekyboje. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi vaisas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (įstatymo Nr. XI-2040 redakcija, galiojusi 2013-01-01 iki 2014-10-04 ) 1 priede pateiktas sąrašas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, tarp jų ir peilius, skutimosi priemones (išskyrus elektrines ir mechanines skutimosi priemones bei skutimosi aparatus su kasetėmis) ir kitus aštriabriaunius bei smailius daiktus (11 punktas), šaltkalvio, staliaus ir kitus įrankius (12 punktas). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklių) (įsakymo redakcijos, galiojusios ginčui aktualiu laikotarpiu) 16 priede nustatytas sąrašas būtiniausių reikmenų, kuriuos draudžiama tardymo izoliatoriuose suimtiesiems įsigyti (parduoti parduotuvėse), tarp jų ir metalinius peilius, šakutes, šaukštus ir kitus aštriabriaunius bei smailius reikmenis (1 punktas), žirkles (2 punktas), skustuvus (išskyrus elektrines ir mechanines skutimosi priemones bei skutimosi aparatus su kasetėmis) (6 punktas). Taisyklių 17 punkte nurodyta, kamerų baldai ir inventorius turi būti pagaminti ir įrengti taip, kad jų nebūtų galima lengvai išardyti ar naudoti užpuolimui. Teismo vertinimu, pagal šiose nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą, tardymo izoliatorių gyvenamosiose kamerose laikomi asmenys neturi teisės su savimi turėti iš stiklo ar paprasto aštraus metalo pagamintų daiktų. Teismo vertinimu, dėl išvardintų priežasčių įprastai esantį prekyboje veidrodį, pagamintą iš stiklo ar iš paprasto aštraus metalo, laikyti tardymo izoliatoriaus patalpose taip pat uždrausta – jis yra lengvai dūžtantis ir gali būti panaudotas kaip priemonė susižaloti ar sužaloti kitus arba kaip įrankis bandymui pabėgti, dėl ko yra pavojingas tiek paties suimtojo ar nuteistojo, tiek kitų kameroje laikomų asmenų ar šios įstaigos pareigūnų gyvybei. Tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros sanitariniame mazge gali būti įrengtas tik specialus, pagal tam tikrą technologiją pagamintas veidrodis (ant specialaus paviršiaus padengiant specialius dažus) ir tik atliekant tardymo izoliatoriaus patalpų kapitalinį remontą.
Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plano bei 2014-07-22 nutarimo Nr.740 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos projektų sąrašo (2 priedas) duomenimis, nėra planuojama atlikti Šiaulių TI pastato ar patalpų rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbus. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI buvo rekonstruojama ar kapitališkai remontuojama, atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, jog šioje įstaigoje buvo atliekami tik paprastojo remonto darbai (b. l. 31, 48, 50). Atsižvelgus į išdėstytą, teismas sprendžia, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto, numatančio veidrodžio įrengimą tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros sanitariniame mazge, reikalavimai, nagrinėjamu atveju netaikytini, nes pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkto nuostatas veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI turi būti keliami reikalavimai dėl veidrodžių įrengimo sanitariniuose mazguose, galioję iki Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo. Ši higienos norma pakeitė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (įsakymo Nr. V-591 redakcija, galiojusi nuo 2009-07-26 iki 2010-04-11), kurioje reikalavimų dėl veidrodžių įrengimo kameroje ar jos sanitariniame mazge nėra, todėl nekonstatuotini šiuo aspektu neteisėti Šiaulių TI veiksmai.
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas reiškė abstraktaus pobūdžio nusiskundimą, kad gyvenamosiose kamerose nebuvo spintelių, tačiau nekonkretizavo, nenurodė, kokių būtent spintelių nebuvo įrengta, kuriose kamerose ir kada tai pasireiškė. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl laikymo sąlygų (b. l. 27), pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šių jo nurodytų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo suimtųjų materialiojo buitinio aprūpinimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, konstatuoti, valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) neteisėtų veiksmų nėra pagrindo.
Dėl užimtumo užtikrinimo
Neturtinę žalą pareiškėjas kildino ir iš, jo teigimu, neišspręstos asmenų, laikomų Šiaulių TI, užimtumo problemos, dėl kurios kameroje buvo priverstas išbūti po 23 val. per parą.
Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija, pagrindinės užimtumo formos yra socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros, sporto ir kt. renginiai.
Atsakovo atstovas pažymėjo, jog medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, be to Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta (veikia biblioteka), religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos, varžybos, tačiau viena iš pagrindinių įstaigoje laikomų asmenų užimtumo formų yra kultūros, sporto ir kiti renginiai. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui prasminga veikla ir mikroklimato gerinimui, yra įtraukiami į įstaigos pusmečių bei Socialinės reabilitacijos skyriaus ketvirčių darbo planus. Šiems savo teiginiams pagrįsti pateikė Šiaulių TI direktoriaus 2011-03-31 įsakymą Nr. 1/01-88, kuriuo patvirtinta Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa (b. l. 65-69). Atsakovo atstovas taip pat nurodė, jog informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius yra iškabinama kamerose. Kadangi užimtumo renginiai nėra priverstiniai, dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o teisė, suimtieji ir nuteistieji įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Norintys dalyvauti šiuose renginiuose kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Akcentavo, kad nemažai renginių vyko ir pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, tačiau duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą kur nors dalyvauti, nėra. Pažymėtina, jog pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai šiuo aspektu yra abstraktūs, netikslūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, nusiskundimai dėl neišspręstos asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuje, užimtumo problemos nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.
Dėl pasivaikščiojimų organizavimo
Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė ir tai, kad nesilaikant dienotvarkės, 6 val. ryto buvo vedamas 1 val. pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelį, kas sukeldavo jam didelius nepatogumus, nes nespėdavo papusryčiauti, nusiprausti, susitvarkyti kamerą, todėl dažnai būdavo priverstas atsisakyti pasivaikščiojimo.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkte. Šiaulių TI direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė (b. l. 63). Vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus 2012-04-06 įsakymu Nr. 1/01-58 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkių patvirtinimo“ suimtieji yra vedami pasivaikščioti pagal dienotvarkę, t. y. nuo 8 val. iki 11.30 val. (b. l. 70-72). Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Akcentavo, jog niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų (b. l. 13). Teikdamas rašytinius paaiškinimus, Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių TI taip pat pažymėjo, jog nenumatytu laiku suimtieji/nuteistieji nevedami pasivaikščioti, taip pat nurodė, kad Šiaulių TI asmenų vedimo į pasivaikščiojimo kiemelius sąrašai nedaromi (b. l. 90).Tuo tarpu pats pareiškėjas nekonkretizavo, kada jis buvo išvestas pasivaikščioti dienotvarkėje nenustatytu metu, jokių skundų dėl jo netinkamo išvedimo pasivaikščioti nėra pateikęs, šie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, abstraktūs, netikslūs bei nepagrįsti objektyviais įrodymais. Teismo vertinimu, tik pareiškėjo skunde nurodytų duomenų nepakanka daryti išvadai, jog Šiaulių TI organizavo pareiškėjo pasivaikščiojimus gryname ore, pažeisdamas aukščiau nurodytą tvarką.
Dėl mygtukų pareigūnams iškviesti
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose, kuriose buvo laikomas, nebuvo įrengti arba buvo sugadinti mygtukai pareigūnams išsikviesti, todėl jam kėlė didelį susirūpinimą galimybės skubiai išsikviesti pagalbą (pvz. gaisro ar nelaimės atveju) nebuvimas, praradimas.
Atsakovo atstovas (b. l. 32) neneigia, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nėra įrengti mygtukai pareigūnams iškviesti. Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, o pagal 18.3. p) punktą specifiniai minimalūs reikalavimai minėtu klausimu turėtų būti įteisinti šalies įstatymuose. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 pagalbos mygtukų įrengimo tardymo izoliatoriuose nereglamentuoja. Taisyklių 14.4 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti įrengta vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas), tačiau vadovaujantis minėtų taisyklių 2 punktu šis reikalavimas yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog šiuo aspektu taip pat nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų.
Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis(teisė į minimalų gyvenamąjį plotą) buvo pažeista. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybės, jog dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo būtų padaryta žalos jo sveikatai) bei pažeidimo pobūdį, trukmę (300 parų), mastą (minimali gyvenamojo ploto norma buvo ženkliai pažeista), intensyvumą (nors pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, tačiau pažeidimas pasireiškė ilgais laikotarpiais – ilgiausiai truko 48 paras paeiliui), į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų nereiškė skundų Šiaulių TI administracijai, bei į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo ir į teismą kreipėsi praėjus daugiau beveik dvejiems metams nuo pažeidimų pradžios ir beveik vieneriems metams nuo jų pabaigos. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl atsižvelgęs į išdėstytą informaciją bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 1800 eurų priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti T. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus 1800 eurų (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.