- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-03
- Bylos Nr.
- eA-3755-261/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04191-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Pareiškėjas
- K.
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 57.1.1Proceso šalių išlaidos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. (K.) K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. (K.) K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios neatitiko higienos reikalavimų, jose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra ir ventiliacija, trūko oro, buvo drėgna, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, luposi dažai, buvo pelėsio, kamerose ir čiužiniuose buvo buitinių kenkėjų. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas tik nedidele sienele, tai neužtikrino privatumo. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–18) prašė jį atmesti.
4. Atsiliepime nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus. Kameros vėdinamos natūraliu būdu, per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Lukiškių TI-K atsiliepime taip pat pažymėjo, kad patyrė 1,44 Eur dokumentų kopijų parengimo išlaidų, kurios priteistinos iš pareiškėjo.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 23 d. sprendimu (b. l. 75–80) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 2 360 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu 236 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, taigi Lukiškių TI-K Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Nustatytas pažeidimas tęsėsi ilgą laiko tarpą (daugiau nei pusę metų) ir pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, siekė vos 1,88–2,83 kv. m, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad perpildytų kamerų sukeliami sunkumai pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir pažeidė pareiškėjo orumą.
7. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, kurie nepakankamai užtikrino privatumą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, taip pat nulemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad sienele sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti nuo likusio kameros ploto ne iš dalies, t. y. nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu.
8. Remdamasis byloje esančiais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, teismas sprendė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinkamais laikotarpiais jo nurodytų pažeidimų nebuvo nustatyta. Be to, pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl jo laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K nesikreipė. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su antisanitarinėmis sąlygomis, yra gana abstraktaus pobūdžio ir nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu, todėl įrodinėjimo našta šiais aspektais Lukiškių TI-K nepriklauso. Be to, Lukiškių TI-K objektyviai negali įrodyti to, ką neigia. Pareiškėjui nesiskundus dėl higienos reikalavimų pažeidimų, įrodymų Lukiškių TI-K pateikti negali.
9. Atsižvelgdamas į nustatytus pažeidimus, jų mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 2 360 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo 1,44 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad šioje byloje buvo pripažinta, jog dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl laikytina, kad teismo sprendimas iš esmės yra pareiškėjo naudai ir Lukiškių TI-K neįgijo teisės į patirtų išlaidų atlyginimą. Be to, byla yra elektroninės formos ir dokumentus Lukiškių TI-K teismui pateikė per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą. Taip pat pažymėtina, kad Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi Lukiškių TI-K, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju (dokumentus teikiant pagal teismo įpareigojimą) yra netaikytina.
III.
11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83–87), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti bei priteisti išlaidas, patirtas ruošiant su ginču susijusią dokumentinę medžiagą.
12. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
13. Pareiškėjas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 236 dienas nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, taip pat privatumas naudojantis tualetu, priteisė jam 2 360 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
15. Lukiškių TI-K nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, tačiau apeliacinį skundą iš esmės grindžia tik aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nebuvo pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrindė, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakako pažeidimo konstatavimo. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovo atstovas nereiškia. Pareiškėjas apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo nepateikė. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl atsakovo atstovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, t. y. ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus ir dėl to priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.
16. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir atsakovo atstovas neginčija, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 236 dienas buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 kv. m vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios kameros ploto normą. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamosios kameros normos, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.
17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.).
18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatyti pažeidimai nebuvo trumpalaikiai ar mažareikšmiai, todėl pareiškėjo pažeistų teisių pripažinimas nelaikytinas pakankamu jo pažeistų teisių gynybos būdu, pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
19. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).
20. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 360 Eur. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo svarstyti atsakovo atstovo pateiktą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias jis patyrė rengdamas dokumentų kopijas pirmosios instancijos teismui, atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.