- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-17
- Bylos Nr.
- 1A-65-245/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Kęstutis Dargužis, Danutė Giačaitė
- Nuteistasis
- T. L.
- Nukentėjusysis
- V. S.
- Advokatai
- Ramūnas Mikulskas, Ilona Leketienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Giačaitės ir Daivos Jankauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. ir nukentėjusiojo V. S. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo T. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį, 229 straipsnį ir nubaustas:
- pagal BK 139 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme;
- pagal BK 229 straipsnį – 100 MGL (3766 eurų) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant jį bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23 val. iki 5 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi.
Nukentėjusiojo V. S. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas. V. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies, nukentėjusiojo naudai iš nuteistojo T. L. priteisiant 2 500 eurų.
Iš T. L. nukentėjusiajam V. S. priteista 1 500 eurų jo turėtų advokatės atstovavimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. T. L. (toliau – T. L.) skundžiamu Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, 229 straipsnį pripažintas kaltu už tai, kad būdamas valstybės pareigūnu (statutiniu valstybės tarnautoju), dirbdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato, esančio adresu (duomenys neskelbtini) Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiuoju (kaltinamajame akte neteisingai nurodyta vyresniuoju) postiniu, 2016 m. vasario 20 d. vykdydamas tarnybines pareigas, laikotarpyje nuo 18.07 val. iki 18.11 val. į sulaikymo kamerą vesdamas į policijos komisariatą dėl smurto artimojoje aplinkoje pristatytą V. S. (toliau – V. S.), komisariato pirmojo aukšto koridoriuje norėdamas atlikti detalią sulaikytojo apžiūrą ir kratą, panaudojo prieš sulaikytąjį perteklinę fizinę prievartą – rankomis vertė V. S. ant grindų, dėl ko V. S. griūnant ant dešinio šono ir atsitrenkus dešinės rankos alkūne į grindis, įvyko dešinio žastikaulio išnirimas ir dešinės rankos alkūnės sumušimas. V. S. nugriuvus ant grindų ir šonu atsitrenkus į dešinės rankos alkūnę – riboto paviršiaus kietą buką daiktą, įvyko dešinės pusės IX šonkaulio lūžimas užpakalinėje pažasties linijoje ir dešinės pusės X šonkaulio lūžimas riboje tarp užpakalinės pažasties ir mentės linijų, dėl to šonkaulių lūžgaliu buvo pažeista pasienė krūtinplėvė ir dešinys plautis bei išsivystė uždaras plaučio plyšimas su pneumotoraksu. Taip pat, tuo pačiu metu V. S. griuvus ir veidu atsitrenkus į grindis, jam buvo padarytos kraujosruvos odoje ir poodyje kaktos dešinėje pusėje, dešinės akies viršutiniame voke. Dėl T. L. prieš V. S. panaudotos fizinės prievartos V. S. padaryti skirtingų pobūdžių kūno sužalojimai: dešinio žastikaulio priekinis išnirimas; IX ir X dešiniųjų šonkaulių lūžimai; uždaras plaučio plyšimas su pneumotoraksu, nesant ūmaus kvėpavimo funkcijos nepakankamumo, kurių kiekvienas atskirai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, o dešinės alkūnės sumušimas, kraujosruvos odoje ir poodyje kaktos dešinėje pusėje, dešinės akies viršutiniame voke vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.
1.1. Tokiais veiksmais T. L. netinkamai atliko savo pareigas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto įpareigojimą policijos pareigūnui užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus bei šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievartos naudojimo sąlygas, numatančias, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes, fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai; pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytas valstybės tarnautojo prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams.
1.2. Dėl aukščiau išvardintų T. L. neatsargių veiksmų, kurie vertinami kaip nusikalstamai nerūpestingi, kadangi panaudodamas fizinę prievartą jis nenumatė, kad dėl jo veikimo nukentėjusiojo atžvilgiu gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai (nesunkus ir nežymus sveikatos sutrikdymai), nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes (yra pareigūnas, apmokytas naudoti specialius kovinius imtynių veiksmus) galėjo ir turėjo tai numatyti, buvo padaryta didelė fizinė ir neturtinė žala nesunkius ir nežymius kūno sužalojimus patyrusiam nukentėjusiajam V. S.; dėl to didelės neturtinės žalos patyrė Lietuvos Respublikos valstybė ir asmens ir visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti institucija - Lietuvos policija, kadangi dėl T. L. nusikalstamų veiksmų sulaikyto asmens atžvilgiu visuomenės akyse buvo diskredituotas policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardas ir sumenkintas valstybės institucijos-policijos, o tuo pačiu-ir visos valstybės autoritetas, kartu buvo sugriautas visuomenės pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. L. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 229 straipsnį bei pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies normas, nes apelianto kaltę pripažino nenustačius ir neatskleidus jo veiksmuose objektyviųjų ir subjektyviųjų BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Skundžiamo nuosprendžio dalyje, pasak apelianto, nenurodyta, kaip objektyviai pasireiškė jo netinkamas veikimas, t. y. nebuvo atsakyta į esminį klausimą, kokius fizinės prievartos veiksmus jis atliko (panaudojo), kokie fizinės prievartos panaudojimo veiksmai būtų buvę pakankami, proporcingi ir adekvatūs įvykio situacijoje.
2.2. Skunde teigiama, kad teismas peržengė kaltinamojo akto ribas, taip pažeisdamas BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas. Skunde nurodoma, kad apeliantas buvo kaltinamas tuo, jog sulaikytojo (nukentėjusiojo) atžvilgiu panaudojo perteklinę fizinę prievartą, tačiau iš nuosprendžio apkaltinamosios dalies matyti, kad jis (T. L.) baudžiamojon atsakomybėn patrauktas už visiškai kitus veiksmus, t. y. už tai, jog pagal konkrečios situacijos aplinkybes jis pasirinko netinkamą prievartos rūšį, kadangi, teismo vertinimu, būtų pakakę ir psichinės prievartos sulaikytojo atžvilgiu panaudojimo, nors apeliantas tuo kaltinamas nebuvo.
2.3. T. L. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio nuostatas, kadangi jo kaltę dėl fizinės jėgos panaudojimo adekvatumo vertino remdamasis įrodymais, nesusijusiais su pačia įvykio situacija (nukentėjusiojo elgesį vertino remdamasis tik filmuota medžiaga, kurioje buvo fiksuojama situacija tik iki ir po įvykio, tačiau nesirėmė liudytojais apklaustų kitų pareigūnų parodymais apie nukentėjusiojo elgesį įvykio metu patalpoje, kuri filmuojama nebuvo. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nevertino to, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai neatitinka apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos mechanizmo, prieštarauja paties nukentėjusiojo parodymams ir ekspertų išvadoms. Teismas minėtų prieštaravimų nepašalino, neeliminavo nukentėjusiojo iki įvykio galimai smurto artimoje aplinkoje ar dėl neblaivumo kitomis aplinkybėmis bei laiku patirtų sužalojimų, nors nukentėjusiojo patirtų sužalojimų mastas yra reikšminga aplinkybė vertinant panaudotos fizinės jėgos proporcingumą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė, kokiais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymo, taip pat nenurodė absoliučiai jokių inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų, dėl ko liko visiškai neatkleista apkaltinamojo nuosprendžio esmė.
3. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. S. prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį ir nukentėjusiajam iš nuteistojo priteisti 75 eurus patirtos turtinės žalos. Iš nuteistojo T. L. priteisti nukentėjusiajam neturtinę žalą, padidinat priteistus 2500 eurų iki 8000 eurų patirtos neturtinės žalos. Skirti nuteistajam griežtesnę bausmę. Priteisti iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas ikiteisminiame tyrime bei pirmosios instancijos teisme pagal pateiktus kvitus, padidinant priteistus 1500 eurų iki 3000 eurų patirtų atstovavimo išlaidų. Priteisti iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese pagal pateiktus kvitus.
3.1. Skunde nurodoma, kad nukentėjusysis su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka iš dalies. V. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausmė nėra pakankamai, jog būtų pasiekti bausmės tikslais, todėl nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, tinkamai neįvertino aplinkybių, kurias teisminio proceso metu pripažino ir pats nuteistasis, o būtent, kad atliekant asmens apžiūrą ir kratą, panaudojo prieš sulaikytąjį fizinės prievartos veiksmus, padedamas policijos pareigūno K. K.. Nukentėjusiojo teigimu, teismo įpareigojimas bausmės atlikimo metu T. L. būti namuose nuo 23 val. iki 5 val. yra nakties, ramybės ir poilsio laikas. V. S. manymu, būtų tikslinga ir teisinga nuteistajam atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje, priešingu atveju, baudžiamojo poveikio priemonės nepadės įgyvendinti bausmės paskirties, todėl nukentėjusysis prašo T. L. atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje statutiniu valstybės tarnautoju maksimaliam laikotarpiui.
3.2. Nukentėjusiojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos klausimą, neteisingai įvertino neturtinę žalą pinigais, neteisingai kompensavo nukentėjusiojo patirtą fizinę ir dvasinę skriaudą. Dėl T. L. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis patyrė labai stiprų fizinį skausmą, stresą, baimės jausmą, labai didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus. nepatogumus, prarado pasitikėjimą policija. Dėl patirtų sužalojimų jis ilgą laiką buvo nedarbingas, sumažėjo bendravimo su kitais asmenimis galimybėmis, taip pat jis išgyveno pažeminimą. Iki pat šiol nukentėjusysis jaučia nerimą, nemigą, taip pat nugaros, dažnus dešinės rankos skausmus. V. S. nurodo, kad išgyvena, kaip patirti sužalojimai paveiks jo sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks galutinai pašalinti. Padarytą neturtinę žalą nukentėjusysis vertina 8000 eurų, V. S. nuomone, tokia suma atitinka teisingumo, protingumo ribas ir yra priteistina iš T. L..
3.3. V. S. nesutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju 3000 eurų atstovavimo išlaidos yra pernelyg didelis ir nepagrįstas proceso dalyvio išlaidavimas. Nukentėjusiojo teigimu, jis išlaidas dėl advokatės atstovavimo patyrė pagrįstai pagal pateiktus pinigų priėmimo kvitus. Taip pat, nukentėjusiojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino jo patirtų išlaidų ikiteisminio tyrimo metu. V. S. nurodo, kad teismas teisingai neįvertino advokatės atstovavimo išlaidų, ilgo atstovavimo laikotarpio, juolab, kad tokios išlaidos neviršijo advokato honoraro dydžių, nustatytų rekomendacijose.
3.4. Nukentėjusiojo teigimu, nagrinėjat bylą pirmosios instancijos teisme, teismas nepagrįstai atmetė prašymus: 1) iškviesti ir apklausti į teismo posėdį Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus gydytoją radiologę J. M.-Č., tikslu objektyviai išsiaiškinti nukentėjusiojo mentės kaklo lūžimą; 2) paskirti teismo medicinos ekspertizę, pavedant ekspertizę atlikti ekspertų (įtrauktų į ekspertų sąrašą) komisijai, kadangi tarp byloje esančių specialistų išvadų yra prieštaravimų. Nukentėjusysis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė laikino nuosavybės teisės apribojimo civiliniam ieškiniui užtikrinti. Taip pat, nepagrįstai atmetė jo prašymą išreikalauti reikšmingus bylai duomenis, ar (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl 2016 m. vasario 20 d. pareigūnų neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu. Taip pat, teismas netenkino prašymo išreikalauti išsamius duomenis apie T. L. gautus instruktažus, mokymus. Taip pat buvo atmestas prašymas dėl informacijos apie tai, kam buvo išduotas elektrošokas, tačiau teismui atmetus šį nukentėjusiojo prašymą, taip ir liko neaišku, kuriems policijos pareigūnams buvo išduoti elektrošoko aparatai 2016 m. vasario 20 d. Gauti duomenys, pasak V. S., būtų patvirtinę ar paneigę svarbią nukentėjusiojo išsakytą aplinkybę dėl elektrošoko panaudojimo nukentėjusiajam, kas buvo reikšminga teisingam bylos išsprendimui.
Žemesnės instancijos teismas
3.5. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje formaliai konstatavo, kad K. K. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas.
3.6. Pasak V. S., vertinant tai, kad jis nėra fiziškai stiprus vyras, be to, buvo stipriai neblaivus (2,39 promilės girtumo), buvo keleto pareigūnų apsuptyje policijos patalpose ir tai, kad jo atžvilgiu buvo panaudotas elektrošokas, nelogiška net manyti, kad jis buvo pavojingas.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis T. L. ir jo gynėjas advokatas R. Mikulskas nuteistojo apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, nukentėjusysis savo skundą palaikė ir prašė T. L. apeliacinio skundo netenkinti, nukentėjusiojo gynėja advokatė I. Leketienė prašė nuteistojo apeliacinio skundo netenkinti ir išspręsti civilinio ieškinio klausimą, padidinant žalą iki 8000 eurų ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiojo – patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. L. skundas tenkinamas iš dalies ir nukentėjusiojo V. S. apeliacinis skundas paliekamas nenagrinėtas
5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos taisyklės, todėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendis naikintinas, baudžiamoji byla perduotina prokurorui, kadangi ikiteisminio tyrumo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.
Dėl nuteistojo T. L. apeliacinio skundo
6. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad T. L. buvo kaltinamas pagal BK 229 straipsnį ir BK 139 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko juridinis ir fizinis asmuo patyrė didelės žalos, be to, dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: T. L., būdamas valstybės pareigūnu (statutiniu valstybės tarnautoju), dirbdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato, esančio adresu (duomenys neskelbtini) Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiuoju (kaltinamajame akte neteisingai nurodyta vyresniuoju) postiniu, 2016 m. vasario 20 d. vykdydamas tarnybines pareigas, laikotarpyje nuo 18.07 val. iki 18.11 val., vesdamas į sulaikymo kamerą į policijos komisariatą dėl smurto artimojoje aplinkoje pristatytą V. S., komisariato pirmojo aukšto koridoriuje, norėdamas atlikti detalią sulaikytojo apžiūrą ir kratą, panaudojo prieš sulaikytąjį perteklinę fizinę prievartą, rankomis vertė V. S. ant grindų, dėl ko pastarajam griūnant ant dešinio šono ir atsitrenkus dešinės rankos alkūne į grindis, įvyko dešinio žastikaulio išnirimas ir dešinės rankos alkūnės sumušimas. V. S. nugriuvus ant grindų ir šonu atsitrenkus į dešinės rankos alkūnę – riboto paviršiaus kietą buką daiktą, įvyko dešinės pusės IX šonkaulio lūžimas užpakalinėje pažasties linijoje ir dešinės pusės X šonkaulio lūžimas riboje tarp užpakalinės pažasties ir mentės linijų, dėl to šonkaulių lūžgaliu buvo pažeista pasienė krūtinplėvė ir dešinys plautis bei išsivystė uždaras plaučio plyšimas su pneumotoraksu, taip pat tuo pačiu metu V. S. griuvus ir veidu atsitrenkus į grindis, jam buvo padarytos kraujosruvos odoje ir poodyje kaktos dešinėje pusėje, dešinės akies viršutiniame voke. Dėl T. L. prieš V. S. panaudotos fizinės prievartos nukentėjusiajam padaryti skirtingų pobūdžių kūno sužalojimai: dešinio žastikaulio priekinis išnirimas; IX ir X dešiniųjų šonkaulių lūžimai; uždaras plaučio plyšimas su pneumotoraksu, nesant ūmaus kvėpavimo funkcijos nepakankamumo, kurių kiekvienas atskirai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, o dešinės alkūnės sumušimas, kraujosruvos odoje ir poodyje kaktos dešinėje pusėje, dešinės akies viršutiniame voke vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ir, kad tokiais veiksmais T. L. netinkamai atliko savo pareigas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto įpareigojimą policijos pareigūnui užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus bei šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievartos naudojimo sąlygas, numatančias, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes, fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai; pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytas valstybės tarnautojo prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams. Išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau aptartos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nepasitvirtino ir apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, o būtent: nuteistasis T. L. ne tik nesilaikė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto įpareigojimo policijos pareigūnui užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus bei pažeidė šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievartos panaudojimo sąlygas, numatančias, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes, tačiau nuteistasis T. L. fizinę prievartą naudojo be pagrindo, kadangi fizinė prievarta naudojama tik tuomet, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai, t. y. nukentėjusiajam būnant policijos komisariato patalpose, pastarasis nekėlė realaus pavojaus policijos pareigūnams, negadino turto ir pan. T. L. parodymai, kuriais jis teigia, kad nukentėjusysis elgėsi neramiai, tai atsisėsdavo, tai atsistodavo, gestikuliavo rankomis, minėjo, kad yra tarnavęs Afganistane, nesileido apžiūrimas ir tikrinamas, o išvestas į koridorių ir pastatytas prie sienos nuo jos atsistūmė ir sukosi į nuteistąjį, nesudarė pagrindo pagrįstai manyti, kad V. S. smurtaus ar atliks kitokius veiksmus, keliančius pavojų T. L., kitų pareigūnų ar kitų asmenų gyvybei ir sveikatai. Teisėjų kolegijos vertinimu, T. L. nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotos fizinės prievartos pobūdis, pakankamai ilgas (iš garso vaizdo įraše matyti, kad truko apie penkias minutes) prievartos naudojimo laikas, nukentėjusiajam nustatytas gausus sužalojimų skaičius ir pobūdis (dešinės pusės IX šonkaulio lūžimas užpakalinėje pažasties linijoje ir dešinės pusės X šonkaulio lūžimas riboje tarp užpakalinės pažasties ir mentės linijų, dėl to šonkaulių lūžgaliu buvo pažeista pasienė krūtinplėvė ir dešinys plautis bei išsivystė uždaras plaučio plyšimas su pneumotoraksu, kraujosruvos odoje ir poodyje kaktos dešinėje pusėje, dešinės akies viršutiniame voke, dešinio žastikaulio priekinis išnirimas) parodo, kad fizinės prievartos veiksmai kaip tokie buvo.
7. Nustatant aplinkybes, kurių pagrindu buvo sužalotas nukentėjusysis V. S., pirmosios instancijos teismas rėmėsi paties nukentėjusiojo parodymais, liudytojų V. S., P. G., M. J., E. B. parodymais, kurios patvirtino, kad V. S. į policijos komisariatą iš namų buvo išvežtas nesužalotas, taip pat vaizdo įrašu, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis V. S. budėtojų dalyje yra sveikas, nesužalotas, jis savo judesių neriboja, laisvai gestikuliuoja abejomis rankomis, jis abiem rankomis atsiremia į kelius ir atsistoja, dešine ranka ima alkotesterį, dešine ranka ima už alkotesterį laikančio pareigūno rankos, pats nusirenginėja megztinį. Iš įrašo matyti, kad T. L. nukentėjusįjį V. S., suėmęs už dešinės rankos, atitraukia nuo pareigūno R. G., iš įrašo matyti, kad T. L., paėmęs V. S. už dešinės rankos, veda jį į koridorių. Priimant skundžiamą nuosprendį teismas taip pat rėmėsi vaizdo įrašu, kuris buvo padarytas prie V. S. namo, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis iš namo išvedamas sveikas, jo judesiai neriboti, jis abiem rankomis paima ant laiptų stovinčios moters ranką. Liudytojų V. L., A. K., D. B., K. K. parodymai patvirtina, kad V. S., atvežtas į policijos įstaigą, budėtojų dalyje elgėsi laisvai, gestikuliavo rankomis. Apygardos teismo vertinimu, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo V. S. parodymais, kadangi juos patvirtina byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai: ekspertų S. J., D. T., J. V. parodymai, liudytojų V. S., P. G., M. J., E. B. parodymai, byloje esantys vaizdo įrašai. T. L. bei kitų policijos pareigūnų parodymai, kad nukentėjusiojo atžvilgiu fizinė prievarta buvo panaudota tik tam, kad atlikti nukentėjusiojo fiksavimą, t. y. uždėti jam antrankius, kad atlikti pastarojo apžiūrą, nepagrįsti, kadangi iš byloje esančios medžiagos bei liudytojo K. K. parodymų matyti, jog antrankiai V. S. uždėti nebuvo, o jis buvo sužalotas ir patalpintas į kamerą.
8. Teismo vertinimu, liudytojų (policijos pareigūnų) parodymų pagrindu negalima paneigti V. S. parodymų dėl fizinio poveikio panaudojimo. Liudytojas V. L., (duomenys neskelbtini)s apskrities VPK policijos veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas paaiškino, kad prisimena tą įvykį ir nurodė, kad kartu budėtojų dalyje buvo D. B., dar pora pareigūnų, kurie pristatė V. S.. Kai V. L. įėjo į budėtojų dalį, nukentėjusysis sėdėjo ant suolo, burbėjo, buvo akivaizdžiai neblaivus, elgėsi neadekvačiai, nerišliai kalbėjo, nenusėdėjo ramiai ant suolo. Nukentėjusysis lyg pasakojo, kad tarnavo Afganistane. Liudytojas suprato, kad tuo jis norėjo pasakyti, jog jis nieko nebijo. V. L. nurodė, kad nukentėjusiojo apžiūrą pradėjo T. L.. Nukentėjusysis pradėjo priešintis pradėjus apžiūrą, jis rėkė. Buvo panaudoti kovinių imtynių veiksmai, jis buvo parverstas ant žemės, nukentėjusysis buvo užfiksuotas kūnu, kad nesipriešintų. T. L. padėjo K. K.. Abu pareigūnai pargriovė nukentėjusįjį ant grindų. K. K. su T. L. atliko tuos pačius veiksmus, tik vienas kontroliavo vieną nukentėjusiojo pusę, kitas – kitą. Nukentėjusysis griuvo visu kūnu. Liudytojas nematė elektrošoko, mano, kad jis nebuvo panaudotas. Parverstas nukentėjusysis buvo apžiūrėtas ir patalpintas į kamerą. Apžiūra ir parvertimas vyko greitai, truko apie 5 minutes. Nukentėjusysis kažką rėkė. Pasak liudytojo, kiti pareigūnai su nukentėjusiuoju nekontaktavo, jo nestumdė, niekas iš jo nesišaipė. Jis jokio fizinio smurto, smūgių sudavimo nukentėjusiojo atžvilgiu nematė. Liudytojas A. K., (duomenys neskelbtini) apskrities VPK Prevencijos poskyrio viršininkas parodė, kad įvykio dieną buvo komisariate. Jis buvo budėtojų dalyje, nematė pristatyto į komisariatą nukentėjusiojo, tik girdėjo triukšmą. Jei būtų matęs, kad kažkas elgiasi neteisėtai, būtų to neleidęs. Liudytojas matė koridoriuje stovinčius policijos pareigūnus ir ant žemės gulintį ir rėkiantį civilį žmogų. Liudytojui atrodė, kad tam asmeniui T. L. nori uždėti antrankius. Matė, kad ant žemės gulintis asmuo muistosi, rangosi. Prie gulinčio ant žemės asmens buvo vienas pareigūnas T. L., tačiau kiti koridoriuje stovintys pareigūnai liudytojui užstojo tiesioginį vaizdą ir jis visko gerai nematė. Liudytojas nurodė, kad jis ten nestovėjo ir nežiūrėjo, tačiau nematė, kad kuris nors iš pareigūnų būtų sudavęs smūgius gulinčiam ant žemės asmeniui. Iš asmens riksmų suprato, kad jo niekas nemušė, jis nešaukė „nemuškit“, jis tiesiog šaukė, kad jam skauda. Liudytojas D. B., policijos pareigūnas, parodė, kad nukentėjusįjį pamena, nes šis asmuo, jam atvykus į tarnybą apsiginkluoti, buvo atvežtas iš smurto artimoje aplinkoje. Įvykio vakarą komisariate buvo ir daugiau pareigūnų. Liudytojas paaiškino, kad nukentėjusysis nevykdė T. L. nurodymų iš kišenių viską išsiimti, išsiverti iš batų raištelius, diržą. T. L. porą kartų perspėjo nukentėjusįjį apie fizinės prievartos panaudojimą, jei nevykdys jo reikalavimų. Nukentėjusysis toliau nevykdė reikalavimų, einant link sulaikymo kameros jis buvo sulaikinėjamas. V. S. nugriuvo ar buvo pargriautas koridoriuje. Kai buvo paguldytas ant žemės, nukentėjusysis stangrino rankas. Jis buvo nukritęs ant priekinės kūno dalies. T. L. buvo užgulęs nukentėjusįjį, kad jis nesimuistytų. Ar koridoriuje buvo daugiau pareigūnų, nepamena. T. L. padėjo sulaikinėti nukentėjusįjį K. K.. T. L. bandė ištraukti nukentėjusiojo ranką, nes jis buvo nugriuvęs ant priekinės kūno dalies, stangrino rankas. Tada T. L. padėjo K. K., o kas vyko toliau, liudytojas nematė. D. B. taip pat paaiškino, kad kitų pareigūnų fizinio kontakto su nukentėjusiuoju nebuvo. Liudytojas R. G. paaiškino, kad pristatant V. S. į policijos komisariatą, iš jo išvaizdos nesimatė, kad jis būtų sumuštas ar kitaip traumuotas, tiesiog išoriškai jo judesiai atrodė kaip neblaivaus asmens. Pristačius asmenį į policijos komisariato budėtojų dalį, bandė jam nustatyti girtumą, tačiau sulaikytasis vaizdavo, kad neįpučia, tačiau vėliau įpūtė. Jam buvo nustatytas neblaivumas apie 2 promiles. Tada budėtojo padėjėjas T. L., prieš vedant į laikino sulaikymo kamerą, bandė atlikti sulaikytajam asmens apžiūrą, pareikalavo išsiverti diržą, batų raištelius, liepė stoti prie sienos, jog galėtų apieškoti, tačiau tas vyriškis atsikalbinėjo, nestovėjo prie sienos, muistėsi, dėl to trukdė pareigūnams darbą, prašomas nurimti, neklausė. T. L. nusprendė jį išvesti į koridorių, kur yra daugiau vietos ir, prieš asmenį panaudojus leistinus atlikti prievartinius veiksmus, atlikti šio asmens apžiūrą. T. L. išsivedė sulaikytąjį į koridorių, liudytojas ėjo kartu. Matė, kad T. L. liepė asmeniui stoti prie sienos. Vyriškis nestojo, prieštaravo. Tada T. L., jam sugriebęs už rankos, ranką laužė už nugaros ir kažkaip griovė vyriškį ant žemės. Asmuo nugriuvo krūtine ant žemės, veidu žemyn. Tada T. L. jo vis tiek nepaleido, bandė užlaužti rankas ir planavo dėti antrankius, tuo metu T. L. padėjo dar kažkuris iš pareigūnų. Sulaikytasis asmuo neleido T. L. užlaužti rankos, priešinosi muistydamasis. Liudytojas tuo metu nuėjo į šalimais esantį darbo kabinetą, kuriame S. S. pildė dokumentus. Būnant kabinete, girdėjo to vyriškio šauksmus, girdėjo, jog jis keikėsi, reikalavo paleisti, pareigūnai jam liepė ramintis. Po keleto minučių liudytojas ėjo atgal į budėtojų dalį. Matė, kad koridoriuje dar buvo sulaikytasis vyriškis, neprisimena, ar jis dar gulėjo ant žemės, ar jau stovėjo. Netrukus tas vyras buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą. Kitą dieną sužinojo, kad tas pristatytas vyriškis buvo išvežtas iš areštinės į ligoninę, jam sužalota ranka. Nematė, kad vyriškį kažkas būtų mušę ar kitaip tyčia smurtavę prieš jį. Liudytoja I. S. (S.), policijos pareigūnė, parodė, kad 2016 m. vasario 20 d. prieš 17 val. gavo iš policijos budėtojo nurodymą vykti į vieną iš butų, kuriame galimai užfiksuotas smurtas artimojoje aplinkoje. Ji su ekspertu nuvyko nurodytu adresu. Namuose buvo nuo vyro nukentėjusi moteris. V. S. policijos patrulių buvo pristatytas į policijos komisariatą. Po pokalbio su V. S. nusprendė pradėti ikiteisminį tyrimą, moterį apklausė kaip liudytoją, po to pripažino nukentėjusiąja. Nukentėjusioji minėjo, jog smurtas prieš ją pasireiškė jos smaugimu, grasinimu peiliu. Po apklausos I. S. (S.) sugrįžo į policijos komisariatą, užpildė laikino sulaikymo protokolą ir budėtojų dalyje paprašė, kad sulaikytąjį išvestų iš laikino sulaikymo kameros supažindinti su laikino sulaikymo protokolu. Kažkuris iš pareigūnų jai atvedė sulaikytąjį, jam davė susipažinti su laikino sulaikymo protokolu, jis susipažino ir pasirašė. Jis sakė, kad skauda ranką, matė, kad jis pasirašė dešine ranka, ją prilaikydamas kita ranka. Kai pasirašė, kažkas iš kolegų jį nuvedė į areštinę. Kitos dienos, t. y. 2016 m. vasario 21 d. rytą, ji pradėjo tarnybą nuo 7 val. ryto. Policijos budėtojas jai pasakė, kad vienas iš sulaikytųjų skundžiasi rankos skausmais ir kad atvykusi greitoji pagalba jį ruošiasi išsivežti į ligoninę. Budėtojas jai nurodė pareikšti asmeniui įtarimus, apklausti ir paleisti. Ji tą ir padarė. Tai buvo tas pats vyriškis, kurį dėl smurto artimojoje aplinkoje laikinai sulaikė dirbdama dieną. Matėsi, jog jam buvo sužeista dešinė ranka, kad asmeniui ją skauda. Klausė, kas jam nutiko, bet jis tiesiogiai į jos klausimą neatsakė, sakė kažką, kad "nu, žinot kaip čia būna". Ką tuo norėjo pasakyti, nežino. Liudytojas S. S., (duomenys neskelbtini) apskrities VPK greitojo reagavimo skyriaus vyriausiasis patrulis parodė, kad atvežtas į policijos komisariatą V. S. budėtojų patalpose atsisakė nusistatyti girtumą, liudytojas jį įkalbinėjo. Asmuo nevykdė teisėtų reikalavimų, iš pradžių net asmenybės nenorėjo nusistatyti, buvo nemandagus, iškeikė pareigūnus. Liudytojas įspėjo sulaikytąjį, paaiškino, kad jam reikia nusistatyti girtumą ir vykdyti reikalavimus, pristatytasis atsisakė. Sulaikytąjį įspėjo ir kiti pareigūnai. Liudytojas į kitą kabinetą nuėjo rašyti tarnybinio pranešimo. Kol jį rašė, R. G. sulaikytam asmeniui nustatė girtumą. Girdėjo, kad sulaikytasis atsisakinėjo pūsti. Kai liudytojas pildė dokumentus, koridoriuje buvo šurmulys, garsi kalba, grumtynių garsų negirdėjo. Konkrečių sulaikymo veiksmų nematė. Matė tą asmenį paguldytą, nes vaikščiojo paimti dokumentų. Prie asmens buvo policijos pareigūnai, ką jie darė, nepamena. Toje situacijoje nieko neįprasto nematė, beveik kiekvieną darbo dieną taip būna. Liudytojas A. B. parodė, kad 2016 m. dirbo operatyvinės grupės darbuotoju. Liudytojas nurodė, kad 2016 m. vasario 20 d. nuo 19 val. pradėjo darbą (duomenys neskelbtini) AVPK Operatyvinės grupės sudėtyje, buvo atsakingas už reagavimą į įvykius ir jų registravimą. Prieš vidurnaktį policijos budėtojas jam nurodė nuvykti į areštinę apklausti sulaikytą vyriškį, kuris skundžiasi patirtais sužalojimais. Jis, vykdydamas budėtojo nurodymą, nuvyko į areštinę ir susitiko su sulaikytuoju vyriškiu, ir jį apklausė. Vyriškis buvo neblaivus, jis kalbėjo neaiškiai, iš pradžių teigė, kad jį sužalojo policijos pareigūnai, po to pakeisdavo savo sužalojimo versiją, jog neva pats krito ir susižalojo, po to aiškino, kad nenori keršto, niekam pretenzijų neturi. Kiek prisimena, vyriškio pagrindinė versija buvo, kad eidamas pats krito ir susižalojo. Liudytojas taip ir užrašė bei paaiškino, kad dėl jo sužalojimo bus atliekamas patikslinimas ir, jei norės ką nors patikslinti, tą galės padaryti sekančią dieną, kai išsiblaivys. Po apklausos išėjo, daugiau su asmeniu nesimatė. Neprisimena, ar tas vyras išoriškai atrodė sužalotas. Liudytojas R. A. parodė, kad 2016 m. dirbo policijos komisariate budėtoju. Nukentėjusiojo neatsimena. R. A. paaiškino, kad į (duomenys neskelbtini) AVPK budėtojų dalį dėl buitinio konflikto kažkurie iš tą dieną dirbusių patrulių pristatė asmenį, su kuriuo visus veiksmus atlikinėjo padėjėjas T. L.. Liudytojas nematė, kad tam asmeniui T. L. būtų atlikinėjęs asmens kratą, kadangi tuo metu jis dirbo kitoje patalpoje. Girdėjo, kad pristatytas asmuo nemandagiai bendravo su policijos pareigūnais, bet ką jis tiksliai sakė, neprisimena. Budėtojų dalyje tuo metu buvo nemažai patrulių, todėl liudytojas, būdamas kitoje patalpoje, nesuprato, kas iš pareigūnų kalba ir su kuo jie bendrauja. Po to pristatytą asmenį turėjo išvesti į laikino sulaikymo patalpą, bet kas ir kaip jį vedė, liudytojas nematė. Kažkokio išskirtinio triukšmo, kai asmuo buvo išvedamas iš budėtojų dalies į koridorių, esantį prie laikino sulaikymo patalpų, jis negirdėjo. Nurodo, kad jis pats nebuvo nė karto išėjęs iš budėtojų dalies, todėl nematė, kaip vyko asmens patalpinimas į laikino sulaikymo patalpas. Nematė, ar asmuo priešinosi policijos pareigūnams, nematė, kad prieš tą asmenį pareigūnai būtų naudoję kokią nors fizinę jėgą. Po kažkurio laiko T. L. grįžo į budėtojų dalį. Neprisimena, ar T. L. jam sakė, kad sulaikytas asmuo būtų jam priešinęsis ar kad prieš tą asmenį būtų naudojęs fizinę jėgą. Neprisimena, ar asmuo, patalpintas į laikino sulaikymo patalpą, prašė greitosios medicinos pagalbos, ar greitoji buvo atvykusi apžiūrėti to asmens. Liudytojas R. K. parodė, kad 2016 m. vasario mėnesį dirbo policijos mobiliame būryje. Pradėję darbą, su kolega K. K. nuėjo pasiimti specialiųjų priemonių. Girdėjo triukšmą koridoriuje. Nukentėjusysis atrodė neblaivus, jis sėdėjo ant kėdės koridoriuje, jis pasakojo, kad krito ant laiptų. Šalia jo buvo keli pareigūnai. Liudytojui žinoma, kad buvo kviesti medikai. Medikai išvyko, liudytojas su kolega išvyko dirbti. Po kiek laiko juos pakvietė budėtojas, nukentėjusįjį liudytojas su kolega vežė į ligoninę. Nukentėjusysis skundėsi, kad jam skauda dešinį petį, medikai jį apžiūrėjo ir jis buvo parvežtas atgal. Atrodo, gydytojai sakė, kad nukentėjusiajam nustatytas išnirimas. Vėliau sužinojo, kad nukentėjusysis priešinosi patalpinimo į kamerą metu, buvo panaudoti kovinių imtynių veiksmai ir gal dėl to jis nukentėjo. Liudytojas nukentėjusiojo atžvilgiu fizinių veiksmų nematė, nematė besipriešinančio nukentėjusiojo. Koridoriuje girdėjo triukšmą, bet komisariate dažnai triukšmaujama, todėl į tai nekreipė dėmesio, nes pristatyti asmenys dažnai triukšmauja. Liudytojas M. J., 2016 m. vasario mėnesį dirbęs (duomenys neskelbtini) VPK areštinėje budėtoju, parodė, kad jam dirbant areštinėje, teko susitikti su nukentėjusiuoju. Prisimena, kad atvedė sulaikytą nukentėjusįjį. V. S. buvo neblaivus. Jis nemandagiai bendravo, vartojo įvairius necenzūrinius žodžius, šūkavo, buvo neramus, jis buvo savimi pasitikintis. Kai jį atvedė, atrodo, nuvedė apžiūrėti, atlikti kratą. Sulaikytasis pradėjo skųstis rankos skausmais, prašė pagalbos, pareigūnai iškvietė medikus. Sulaikytą asmenį į ligoninę išvežė su konvojumi, vėliau parvežė. Sulaikytasis dejavo, skundėsi, kad jam skauda, sakė, kad jį mušė, minėjo, jog jį mušė policijos pareigūnai. Budėtojų dalyje nukentėjusiojo nematė. Prie sulaikymo kamerų triukšmo negirdėjo, nes areštinė visai kitam pastate. Liudytojas K. K., (duomenys neskelbtini) apskrities VPK viešos tvarkos skyriaus mobilios kuopos vyriausiasis patrulis, parodė, kad įvykio dieną dirbo nuo 18 val. iki 6 val. ryto. T. L. įvykio metu buvo budėtojo padėjėjas. Liudytojui atvykus ir užėjus pas budėtoją apsiginkluoti, budėtojo dalyje sėdėjo nukentėjusysis V. S., jis buvo akivaizdžiai neblaivus. Nukentėjusysis budėtojų dalyje buvo agresyvus, neramus, vartojo necenzūrinius žodžius, vis stojosi ir sėdosi, elgėsi neadekvačiai, skėsčiojo rankomis, keikėsi. Jis nereagavo į nurodymus elgtis ramiai, šūkavo, rėkavo, buvo neramus. Nukentėjusysis prisistatė kaip tarnavęs Afganistane, jis visur tai kartojo. Liudytojas manė, kad Afganistane tarnauja tik tam parinkti, fiziškai pasirengę artimai kovai, pakankamai stiprūs tiek fiziškai, tiek psichologiškai asmenys. Pamanė, kad su tokiu asmeniu reikėtų elgtis atsargiau, nes jis parengtas, fiziškai stiprus žmogus. Nežino, ar nukentėjusiajam buvo liepta išsiimti daiktus, nes prieš vedant asmenis į laikino sulaikymo kamerą, privaloma asmens ir jo daiktų apžiūra ir turi būti pasiūloma išimti daiktus. Tuomet pristatyti asmenys padeda visus daiktus, apžiūrima, kad neturėtų ko neleistino. Šios procedūros nukentėjusiojo atžvilgiu jis nematė. T. L. nutarė nukentėjusįjį patalpinti į laikino sulaikymo kamerą, kad nukentėjusysis nesužalotų savęs ir kitų bei nukentėjusįjį išvedė į koridorių. Liudytojas liko budėtojų dalyje. Budėtojo paprašius, kad apginkluotų, išėjo pro duris. Išeinant į koridorių, girdėjosi riksmai, buvo girdėti konfliktas, jog asmuo nevykdo reikalavimų, T. L. nukentėjusiajam liepė stovėti ramiai. Liudytojas išeidinėjo pro duris, dešinėje pusėje matė, jog T. L. suėmęs V. S. už dešinės rankos, o pastarasis pasiruošęs smogti. Suprato, kad T. L. gresia pavojus. Žinojo, kad V. S. parvežtas iš smurto artimoje aplinkoje, gal jis norėjo peiliu netgi nužudyti žmoną, o jei taip elgėsi, tai jis neprognozuojamas, todėl liudytojas sučiupo V. S. už kairės rankos ir tada abu pareigūnai nukentėjusįjį paguldė ant žemės. Paguldė jį ant žemės, liudytojas ištraukė jo ranką, o T. L. nukentėjusysis nedavė rankos. Buvo panaudoti kovinių imtynių veiksmai ir ranka buvo ištraukta. Nors ir buvo paguldytas ant pilvo, V. S. nuolat muistėsi, sukiojo veidą. Kai V. S. paguldė, dešinę ranką jis laikė po savimi, pareigūnai dar bandė fiksuoti jį veiksmais ir ranka buvo ištraukta. Kai nukentėjusysis buvo paguldytas, keliu buvo fiksuojamas jo kūnas: liudytojas fiksavo sėdmenis, o T. L. – ranką. Reikėjo fiksuoti nukentėjusiojo kūno padėtį, kad galėtų uždėti antrankius. Kai fiksavo nukentėjusįjį, jis muistėsi, prispaustas kilojo galvą, todėl apsibrozdino kaktą. T. L. klausė V. S., ar šis apsiramins, o V. S. pareigūnus išvadino necenzūriniais žodžiais, sakė, kad išgaudys po vieną, kad taip viskas nesibaigs. Ką reiškia „išgaudys“ – nežino, bet suprato tai kaip grasinimą, jog su liudytoju susidoros. Liudytojo teigimu, nukentėjusysis rėkė ne iš skausmo, o iš pykčio, buvo agresyviai nusiteikęs, vis kartojo, kad tarnavo „Afgane“. V. S. aprimus, T. L. nusprendė nedėti antrankių. T. L. nuėjo V. S. talpinti į kamerą, o liudytojas nuėjo ginkluotis ir vyko į tarnybą. Apie 20 val. liudytoją iškvietė budėtojas, pasakė, kad nukentėjusysis V. S. skundžiasi rankos skausmu ir kad gali reikėti jį vežti į ligoninę su palyda. Į komisariatą atvyko medikai, kad apžiūrėtų V. S., o jis medikus iškeikė, buvo nepagarbus, nesileido apžiūrimas ir nesutiko vykti į ligoninę. Apie 23-24 val. V. S. iš areštinės vėl buvo parvestas į budėtojų dalį ir vėl buvo iškviesti medikai. Tuomet V. S. buvo išvežtas į ligoninę. Medikė V. S. paklausė, kas atsitiko, o jis atsakė: „kodėl turėčiau aiškint? Nuo laiptų verčiausi“. Gydytojui taip pat sakė, kad nusivertė nuo laiptų. Medikų automobilyje nukentėjusysis vartojo necenzūrinius žodžius, jis daug kalbėjo, negražiai elgėsi su medike, nesileido apžiūrimas. Nukentėjusysis skundėsi, kad jam skauda dešinę ranką, jis buvo susiėmęs už tos rankos. Ligoninės priėmimo skyriuje, kai V. S. apžiūrinėjo, liudytojas buvo koridoriuje, girdėjo gydytojo pokalbį su nukentėjusiuoju, V. S. gydytojui pasakojo, kad nusivertė nuo laiptų. V. S. negalėjo suteikti pagalbos, nes jis buvo neblaivus, jis vėl parvežtas atgal į komisariatą. Gydytojai sakė, kad jo nepasilieka, nes jis neblaivus ir medikai negali atlikinėti jokių kitų veiksmų. Nukentėjusysis buvo grąžintas į komisariatą, kol išblaivės. Parvežus V. S. atgal, liudytojas jo daugiau nematė. Nurodė, kad tik liudytojas ir T. L. paguldė nukentėjusįjį, kiti pareigūnai jo atžvilgiu neatliko jokių fizinių veiksmų. Nukentėjusysis buvo paguldytas pasinaudojus koviniais imtynių veiksmais, nes jis elgėsi neadekvačiai. Pareigūnai naudojo tik tiek jėgos, kiek to reikėjo, kad nukentėjusiojo rankos būtų sukontroliuotos, nes nukentėjusiojo rankos trukdė, jis buvo užsimojęs, muistėsi, stangrino rankas. Nukentėjusysis buvo agresyvus, jo veiksmai buvo neprognozuojami. Elektrošokas nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo naudotas, nes liudytojas dar buvo neapsiginklavęs, T. L. savo ginkluotėje taip pat neturėjo elektrošoko aparato. Kiti pareigūnai irgi nenaudojo elektrošoko V. S. atžvilgiu. Iš aukščiau aptartų liudytojų parodymų matyti, kad pastarieji buvo įvykio vietoje, kuomet nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojama fizinė prievarta, tačiau liudytojai nurodė, kad nieko konkretaus nematė, iš nuogirdų negali pasakyti, kas vyko. Apygardos teismo vertinimu, iš įvykio metu patalpose buvusių pareigūnų parodymų matyti, kad šių liudytojų parodymai nepaneigia nukentėjusiojo V. S. parodymų, jog pastarojo atžvilgiu buvo vartojama fizinė prievarta ne vien nuteistojo T. L..
9. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad T. L. nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo tik vieną veiksmą – vertė nukentėjusįjį ant žemės ir laikė jį prispaudęs keliu. Apygardos teismo vertinimu, kyla pagrįstų abejonių, kad dėl vieno nuteistojo atlikto veiksmo, nukentėjusiajam buvo padaryta eilė sužalojimų – dešinio žastikaulio išnirimas ir dešinės rankos alkūnės sumušimas, dešinės pusės IX šonkaulio lūžimas užpakalinėje pažasties linijoje ir dešinės pusės X šonkaulio lūžimas riboje tarp užpakalinės pažasties ir mentės linijų, dėl ko šonkaulių lūžgaliu buvo pažeista pasienė krūtinplėvė ir dešinys plautis bei išsivystė uždaras plaučio plyšimas su pneumotoraksu, taip pat kraujosruvos odoje ir poodyje kaktos dešinėje pusėje, dešinės akies viršutiniame voke. Ekspertas S. J. patvirtino savo duotą specialisto išvadą ir nurodė, kad šonkauliai, laikant juos ir spaudžiant keliu į nugarą, gali būti sulaužomi – tuomet jie lūžta silpniausioje vietoje, priekinėse pažastinėse linijose. Nukentėjusiojo atveju šonkauliai lūžo ne pagal priekinę pažastinę liniją, o daugiau iš nugaros pusės. Skausmingumas buvo dešinėje užpakalinėje nugarinėje linijoje. Spaudžiant šonkaulius, formuojasi netiesioginio tipo lūžimai. Tokioje situacijoje, kuomet asmuo parverčiamas ant žemės, laikant jį prispaudus keliu, nebūtinai kelio sąnario sritimi, bet ir blauzda, o tai nėra ribotas paviršius, pagal traumuojantį paviršių greičiausiai šonkauliai lūžtų priekyje. Pasak eksperto, krentant ant alkūnės, jei krentama į grindis, negalima sužaloti šonkaulių, o krentant ant kažko nelygaus, galima šonkaulius susižaloti. Ar galėjo visi sužalojimai atsirasti dėl vieno trauminio poveikio, priklauso nuo to, kokia tai buvo aplinka. Jei krentama buvo ant nelygaus kieto paviršiaus, tokia galimybė neatmetama. Taigi krūtinės ląsta galėjo būti sužalota ir smūgiu, tiek krentant ar griūnant ir atsitrenkiant į kietą ne plokščią, o iškilų paviršių. Griūnant ant alkūnės, jei kitas asmuo buvo apkabinęs kaklą ir buvo atvesta ranka, tai taip pat galima situacija, jog išnirs peties sąnarys. Nukentėjusiajam buvo užfiksuoti daugybiniai sužalojimai. Trauminiai poveikiai gali būti ir ne vien tik smūgiai. Specialisto išvadoje šešiais trauminiais poveikiais įvertino visus sužalojimus – kraujosruvas kaklo srityje, skruoste, galvos srityje, šonkaulio pažeidimą, sąnario išnirimą. Specialistas taip pat nurodė, kad negalima atmesti to varianto, kad griuvimo ant dešinio šono metu, esant atvestai prie šono dešinei rankai, trenkiantis alkūne į kietą buką paviršių, trauminis poveikis persiduoda į žastikaulį ir gali išnirti žastikaulis. Nėra skirtumo, ar krentama ant ištiestos, ar sulenktos rankos. Apžiūrint nukentėjusiojo alkūnės sritį, matėsi patinimas ties dilbiu ir alkūne. Griūnant gali atsirasti ir veido sužalojimai, žala gali atsirasti iškiliosioms dalims-nosiai, smakrui, skruostikauliui, kaklui, antakių lankams, nes griuvimo metu yra ir dinaminis poveikis. Kyla kontaktas su žalojančiu paviršiumi, pažeidžiami paviršiniai odos sluoksniai ir išaiškėja nubrozdinimai. Nebuvo žaizdų, tik kraujosruvos, besiformuojančių randų nesimatė. Jokių nubrozdinimų ir gilesnių audinių pažeidimų nebuvo nustatyta. Fiksuojant kaklo ir galvos sritį, o tuo metu asmeniui aktyviai priešinantis, gali kilti tokie sužalojimai, kaip nurodyti kaltinime. Jei asmuo priešinasi, gali būti, jog jam suimant už kaklo, nuo to suėmimo kakle galėjo atsirasti kraujosruva. Pirštai siekia vietą, kurioje buvo užfiksuotos kraujosruvos, iš abiejų pusių. Ekspertas D. T. patvirtino savo, kaip specialisto duotą išvadą. Ekspertas nurodė, kad nukentėjusiajam buvo nustatytas priekinis žastikaulio išnirimas. Nukentėjusiajam buvo rastas alkūnės sužalojimas, todėl traumos mechanizmas aiškinamas taip, kad priekinis išnirimas galėjo atsirasti griuvimo metu, nugriuvus ant rankos, nugriuvus ant peties, ranka atsiremiant į žemę. Nukentėjusysis griuvo ant alkūnės, alkūnė išniro ir rėmėsi į šonkaulius, tai galėjo įtakoti ir šonkaulių lūžį. Petys su alkūne galėjo būti sužaloti vieno trauminio įvykio metu, o šonkauliai galėjo būti sužaloti kito trauminio įvykio metu. Ekspertas J. V. paaiškino, kad specialisto išvadoje dėl šonkaulių lūžių nurodė minimalų kontaktų skaičių, kuriuo pateisinama ta trauma, hipotetiškai atsiradę sužalojimai pateisinami ir vienu nugriuvimu. Kai žmogus yra neblaivus, nekoordinuotas, jis griūdamas tuo metu raumenų neįtempia ir netikėtumo elementu galima susilaužyti vieną, du šonkaulius. Šiuo atveju griuvimas buvo vienas, bet trauminiai kontaktai yra keli. Ekspertai neatmeta galimybės, kad griuvimo metu ant lygaus paviršiaus buvo atkišta alkūnė, alkūnė pakyla į viršų, žastikaulis dislokuojasi ir pati alkūnė nuvažiuoja atgal. Tada alkūnė, kaip objektas, kampu pataiko į šonkaulį ir sulaužo šonkaulius. Žastikaulio išnirimas nuo rankos užlaužimo ar žmogų užgulus ir spaudžiant jį prie žemės negali atsirasti. Sąnario išnirimas nerodo, kad ranka buvo užlaužta ar užsukta. Tuo veiksmu išnirimas neįmanomas. Užlaužus ranką, gali lūžti žastikaulis. Petyje yra per stipri sąnario kapsulė, kuri turėtų suplyšti. Atmetė peties srityje atsiradusį sužalojimą koja, nes jeigu būtų padarytas sužalojimas koja, tada būtų aprašyta toje vietoje esanti kraujosruva, o šiuo atveju peties sąnario aplinkoje jokios kraujosruvos nebuvo konstatuota, išorinių sužalojimų nebuvo rasta. Nurodė, kad jis, kaip ekspertas, savo išvadoje nevertino sužalojimų, kurie medicininiuose dokumentuose užfiksuoti nukentėjusiojo veide, nes tokie klausimai dėl šių sužalojimų jiems nebuvo užduoti. Kaip specialistas teisme atsakydamas į proceso dalyvių klausimus paaiškino, kad nukentėjusiajam nustatytos akies voko traumos jis neįvardytų kaip atsiradusios nuo tiesioginio smūgio, nes įvertinus veido odos ir minkštųjų audinių struktūrą, netgi asmens lytį, būna taip, kad traumuojant nosį, kraujosruvos „išplaukia“ į vokus. Nukentėjusiajam niekur nebuvo akcentuoti regėjimo sutrikimai ir jei tai būtų tiesioginė voko trauma, turėtų būti bent laikini regėjimo funkciniai pablogėjimai. Kraujosruvos kaktoje ir akies voke galėjo būti nuo vieno kontakto kaktoje, jis duoda patekėjimą, nes čia minkštųjų audinių yra šiek tiek gausiau. Plaukuotumas linijoje gali sudaryti įspūdį, kad tai yra atskiri vienetai, bet iš principo jie yra susiję.
10. Remiantis aukščiau aptartais duomenimis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. S. sužalojimai buvo padaryti, tačiau pirmosios instancijos teismas pripažindamas nuteistąjį T. L. kaltu, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies normas, nes nuteistojo kaltę pripažino nenustačius ir neatskleidus jo veiksmuose objektyviųjų ir subjektyviųjų BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, nenurodyta, kaip objektyviai pasireiškė nuteistojo netinkamas veikimas, t. y. nebuvo atsakyta į esminį klausimą, kokius fizinės prievartos veiksmus jis atliko (panaudojo), kokie fizinės prievartos panaudojimo veiksmai būtų buvę pakankami, proporcingi ir adekvatūs įvykio situacijoje.
11. Iš kaltinamojo akto, pakeisto kaltinimo ir pirmos instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nėra nustatyti ir įvardinti konkretūs nuteistojo T. L. objektyviosios pusės veiksmai, už kurių padarymą pastarasis yra nuteistas, kuriais sukėlė nusikalstamas pasekmes, t. y. nenustatytas nusikaltimų padarymo mechanizmas. Pirmos instancijos teismo nuosprendžiu T. L. pripažintas kaltu panaudojus perteklinę fizinę prievartą – rankomis vertus nukentėjusįjį V. S. ant grindų, tačiau iš kaltinamojo akto ir nuosprendyje išdėstytų minėtų liudytojų parodymų matyti, kad ne vienas nuteistasis T. L. panaudojo fizinę prievartą V. S. atžvilgiu. Liudytojas K. K. parodė, kad tuo metu, kai jis išeidinėjo pro duris, matė, jog T. L. suėmęs V. S. už dešinės rankos, o pastarasis pasiruošęs smogti. Suprato, kad T. L. gresia pavojus. Žinojo, kad V. S. parvežtas iš smurto artimoje aplinkoje, gal jis norėjo peiliu netgi nužudyti žmoną, o jei taip elgėsi, tai jis neprognozuojamas, todėl jis sučiupo V. S. už kairės rankos ir tada abu pareigūnai, t. y. jis ir T. L. nukentėjusįjį paguldė ant žemės. Paguldė jį ant žemės, Jis (K. K.) ištraukė nukentėjusiojo ranką, o T. L. nukentėjusysis nedavė rankos. Buvo panaudoti kovinių imtynių veiksmai ir ranka buvo ištraukta. Nors ir buvo paguldytas ant pilvo, V. S. nuolat muistėsi, sukiojo veidą. Kai V. S. paguldė, dešinę ranką jis laikė po savimi, pareigūnai dar bandė fiksuoti jį veiksmais ir ranka buvo ištraukta. Kai nukentėjusysis buvo paguldytas, keliu buvo fiksuojamas pastarojo kūnas - jis (K. K.) fiksavo sėdmenis, o T. L. – ranką. Reikėjo fiksuoti nukentėjusiojo kūno padėtį, kad galėtų uždėti antrankius. Kai fiksavo nukentėjusįjį, jis muistėsi, prispaustas kilojo galvą, todėl apsibrozdino kaktą. Iš K. K. parodymų ir aukščiau išdėstytų liudytojų (policijos pareigūnų) bei pačio nukentėjusiojo V. S. parodymų matyti, kad „rankomis vertė V. S. ant grindų“ ne vienas nuteistasis T. L., o iš pareigūnas K. K.. Iš kaltinimo ir kaltinamojo akto turinio negalima nustatyti, kokius fizinės prievartos veiksmus atliko T. L., kokius – K. K., koks jų lyginamasis santykis, tai yra, kurio veiksmai buvo lemiami nukentėjusiajam patirti sužalojimus. Iš pakeisto kaltinimo ir kaltinamojo akto turinio matyti, kad pačiam valstybiniam kaltintojui neaiškus nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mechanizmas, tai yra, vienu veiksmu ar keliais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl išdėstytos priežasties teismas negali objektyviai įvertinti T. L. veiksmų atliekant jam tarnybines pareigas, kurie pastarojo veiksmai buvo nusikalstami ir galimai sukėlė nusikalstamas pasekmes, tai yra, išspręsti T. L. kaltės klausimo. Dėl veikos kvalifikavimo, pagrįstumo ir teisėtumo skundą padavė tik nuteistasis T. L., todėl apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos, nepasunkindamas nuteistojo padėties.
12. Konstituciniai teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principai suponuoja teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios.
13. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, jog būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus, ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad žemesnės instancijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Be to, apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinių skundų ribas, t. y. neturi būti apeliacinių skundų varžomas taip, kad sprendimas būtų iš esmės neteisingas, ir dėl to būtų pažeistos konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
14. Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449/2008). Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-581/2011). Tačiau ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme.
15. Nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje BK 229 ir 139 straipsnio 1 dalies prasme neįvertinti ir nenustatyti įvykio metu nukentėjusiojo atžvilgiu nuteistojo T. L. padaryti veiksmai, t. y. panaudotos fizinės prievartos pagrįstumas ir teisėtumas jam suteiktų įgaliojimų kontekste, galimai turėję įtakos nukentėjusiajam padarytam nesunkiam sveikatos sutrikdymui. Kaltinamajame akte nevertinta ir nėra pasisakyta, ar T. L. neviršijo jam suteiktų įgaliojimų, nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi, panaudodamas fizinės prievartos veiksmus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos manymu, ydingai surašytas kaltinamasis aktas sutrukdė pirmosios instancijos teismui visapusiškai ir pilnai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.
16. Remiantis aukščiau aptartomis aplinkybėmis, galima daryti pagrįstą išvadą, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje atliktas neišsamiai, pažeidžiant BPK reikalavimus. Tai sąlygojo kaltinamojo akto neatitikimą įstatymo reikalavimams. Teisėjų kolegijos nuomone, surašant kaltinamąjį aktą, buvo padarytas BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų pažeidimas, kuris šiuo konkrečiu atveju yra esminis kaltinamojo akto trūkumas, nes trukdo teismams bylą išnagrinėti visapusiškai ir teisingai nustatyti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, prokuroras turėjo procesinę galimybę pateikti teismui rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, tačiau BPK 256 straipsnio 1 dalyje numatyta teise nepasinaudojo.
17. Vadovaujantis BPK 255 straipsnio 1 dalimi, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, be to, turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis), kurios nustatomos remiantis apeliacinio skundo turiniu, apibrėžiančiu nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymus – jų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą. Nagrinėjamu atveju nuteistojo T. L. apeliaciniame skunde keliami klausimai betarpiškai susiję su apeliacinės instancijos teisme nustatytu BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šio pažeidimo ištaisyti neturi įstatyminių galimybių, tačiau privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios, pagrįstos objektyviais faktiniais duomenimis nusikaltimo padarymo aplinkybės, o tai gali padaryti grąžindama baudžiamąją bylą prokurorui. Tik įvertinęs pirmiau aptartus faktinius duomenis, nustatęs objektyvų nuteistojo tyčios turinį ir susiejęs padarytų nusikalstamų veiksmų visumą su atsiradusių pasekmių nukentėjusiajam kilimu, prokuroras turės galimybę ištaisyti minėtus kaltinamojo akto surašymo pažeidimus.
18. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nevisapusiškai įvertino bylos faktinius duomenis, todėl nenustatė pirmiau paminėtų ikiteisminio tyrimo metu padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, neįvertino jų reikšmės byloje nustatant nusikaltimo įvykio aplinkybes.
19. T. L. atžvilgiu priimant apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 254 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kas ir lėmė priimto sprendimo neteisėtumą.
20. Remiantis aukščiau aptartomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai sutrukdė teismui priimti teisėta ir pagrįstą sprendimą, dėl ko pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas, o baudžiamoji byla perduodama prokurorui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nutarus baudžiamąją bylą perduoti prokurorui, dėl kitų nuteistojo T. L. bei nukentėjusiojo V. S. apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 219 straipsnio 5 dalies reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Nustatyti trijų mėnesių terminą kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.