- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-04
- Bylos Nr.
- N-575-2983-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Antanas Ablingis
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarimo R. R. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas 2009 m. spalio 21 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą R. R. už tai, kad jis, tą pačią dieną 13.14 val., Tauragėje, būdamas neblaivus (1,78 promilės) ir neturėdamas teisės vairuoti, vairavo automobilį Mitsubishi Pajero, neapdraustą transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kai 2009 m. spalio 2 d. buvo paskirta administracinė nuobauda už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą, nepasirinko važiavimo greičio, atsitrenkė į priekyje važiavusį automobilį, dėl ko apgadino tris transporto priemones. Tuo R. R. padarė pažeidimus, numatytus ATPK 130² straipsnyje, 127 straipsnio 3 dalyje bei 123 straipsnio 5 dalyje.
II.
Tauragės rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 12 d. nutarimu pripažino R. R. kaltu padarius jam inkriminuojamus pažeidimus ir už ATPK 127 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė jam 5250 litų baudą be transporto priemonės konfiskavimo, už ATPK 130² straipsnio pažeidimą skyrė 20 parų administracinį areštą su transporto priemonės konfiskavimu ir už ATPK 123 straipsnio 5 dalies pažeidimą skyrė 100 litų baudą. Vadovaudamasis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi nuobaudas subendrino ir galutinai paskyrė 20 parų administracinį areštą su automobilio Mitsubishi Pajero, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimu. Teismas konstatavo, kad R. R. kaltė įrodyta jo paties paaiškinimu, pareigūno tarnybiniu pranešimu, asmens blaivumo testu, pažyma apie KET pažeidimus, eismo įvykio vietos schema, fotonuotraukomis ir kita bylos medžiaga. Skirdamas nuobaudą R. R., teismas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę. Atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.
III.
Apeliaciniu skundu R. R. prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ATPK 29 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuri nustato, jog „administracinis areštas negali būti skiriamas <...> moterims, turinčioms vaikų iki dvylikos metų amžiaus“, nenumatant, kad administracinis areštas negali būti skiriamas vyrams, turintiems vaikų iki dvylikos metų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalims, 38 straipsnio 2 ir 5 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat prašo pakeisti Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarimą ir už pažeidimą, numatytą ATPK 130² straipsnyje, skirti švelnesnę nuobaudą, t. y. neskirti administracinio arešto bausmės.
Apeliantas paaiškina, kad yra vedęs, kartu su žmona augina mažametį (2 metai) vaiką. Jis vienas išlaiko visą šeimą – žmona šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose, kol sūnui sueis treji metai, todėl pajamų negauna. R. R. nurodo, jog ATPK 29 straipsnio 2 dalies nuostata turėtų būti taikoma ir jo atžvilgiu, kadangi vienintelis materialiai išlaiko sūnų, rūpinasi jo vystymusi ir auklėjimu. Negalėjimas taikyti šios teisės normos jo atžvilgiu remiantis vien tik lyties skirtumu, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms, kuriose numatyta, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs bei žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties <...>. Apeliantas remiasi Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. ir 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimais. Apelianto nuomone, ATPK 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas toks reguliavimas, kad administracinis areštas negali būti skiriamas esant dviem aplinkybėms: 1) asmuo yra moteris; 2) asmuo turi vaikų iki dvylikos metų. Tik tokiu atveju, jeigu asmuo atitinka abi aplinkybes, jam gali būti taikomos šios nuostatos. Todėl vyras, turintis vaikų iki 12 metų, yra išskiriamas lyties pagrindu. ATPK 29 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nėra nurodyta jokių objektyviai pateisinamų požymių, kodėl vienos lyties asmenų grupė – vyrai, turintys vaiką iki 12 metų, turį Konstituciškai pagrįstą išskirtinumą, neturi teisės būti nenubausti administracinio arešto nuobauda, o moterys turi. Be to, Konstitucijos 38 straipsnio 2 ir 5 dalyse yra įtvirtinta principinė nuostata, kad tiek tėvystė, tiek motinystė yra lygiai ir vienodai saugomos ir globojamos valstybės, nė vienas iš tėvų neturi daugiau teisių ar pareigų, jos yra lygios.
Taip pat apeliantas nurodo, jog serga pirmo laipsnio reumatoidiniu poliartritu, kuris nuolat progresuoja. Dėl ligos jaučia nuolatinį maudimą sąnariuose, sąnariai yra nejudrūs, jiems būtina šiluma, todėl nuolat vartoja vaistus. Administracinio arešto nuobaudos atlikimas gali sukelti ligos progresą, todėl ši nuobauda pažeidžia ir humaniškumo ir teisingumo principus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas. Skundžiamu nutarimu R. R. buvo paskirta administracinė nuobauda už pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 3 dalyje, 123 straipsnio 5 dalyje ir 130² straipsnyje. Ginčo dėl šių pažeidimų nėra, teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius paminėtą pažeidimą. Tačiau apeliaciniame skunde keliamas paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, teigiama, kad paskirta nuobauda yra per griežta. Apeliantas mano, kad jam, auginančiam vaiką iki 12 metų, negalėjo būti skiriama administracinio arešto nuobauda. R. R. remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 35 straipsnių nuostatomis. ATPK 130² straipsnyje įtvirtinta, jog transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, kai asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 126 straipsnio pirmojoje, ketvirtojoje ir penktojoje dalyse, 127 straipsnio trečiojoje dalyje, 129 straipsnyje numatytus pažeidimus, – užtraukia <..> asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu. T. y. asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, įstatymų leidėjas apskritai nenumato jokios kitos pagrindinės nuobaudos, tik areštą. Tačiau ATPK 29 straipsnio 2 dalyje yra numatytos išimtys ir nurodyta, jog Administracinis areštas negali būti skiriamas nėščioms moterims, moterims, turinčioms vaikų iki dvylikos metų amžiaus, asmenims, kuriems nesukako aštuoniolika metų, pirmos ir antros grupių invalidams. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šia nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Nagrinėjamoje byloje aktualus teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 29 straipsnio 2 dalyje, numato, kad „Administracinis areštas negali būti skiriamas <...> moterims, turinčioms vaikų iki dvylikos metų amžiaus <...>“. Iš šios teisės normos analizės darytina išvada, kad įstatymų leidėjas, numatydamas išimtis asmenų grupių, kurioms negali būti skiriamas areštas, siekė apsaugoti mažamečių vaikų interesus. Tačiau įstatyme numačius, jog areštas negali būti skiriamas tik moterims, to nenumatant vyrams, buvo nepagrįstai išskirta asmenų grupė lyties pagrindu. Šiuo atveju asmenų grupės lyties pagrindu išskyrimas nėra pateisinamas ir pagrįstas siekiamo apsaugoti gėrio – mažamečių vaikų – atžvilgiu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje yra įsakmiai nurodyta, jog žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucinė jurisprudencija šiuo klausimu yra aiški, todėl aptartas reglamentavimas, numatytas ATPK 29 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, apima ir vyrus, kurių priežiūra vaiko auginime yra reikšminga ir kurie realiai augina vaikus iki 12 metų amžiaus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnyje yra nurodyta, jog Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią konstitucijos nuostatą, yra pabrėžęs, jog bendrasis teisės principas ubi ius, ibi remedium, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, konstitucinis atsakingo valdymo principas, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ne tik tai, kad tokiais atvejais asmens teisės, laisvės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai turi ir gali būti apginti aiškinant Konstituciją ir tiesiogiai taikant jos nuostatas, bet ir tai, kad tokią gynybą turi užtikrinti teismai. <...>. Taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę <...>. Taikydami teisę, <..> teismai turi vadovautis inter alia konstitucine žmogaus teisių ir laisvių samprata, Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo maksima, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo principais, taip pat konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimas). Įvertinus anksčiau aptartą teisinio reglamentavimo ATPK netikslumą ir Konstitucinio Teismo nutarime pateiktą Konstitucijos 6 straipsnio nuostatų aiškinimą, darytina išvada, kad apeliantas turi teisę ginti savo teises tiesiogiai remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, o teismas, nagrinėdamas bylą – jas taikyti. Dėl paminėtų priežasčių darytina išvada, kad R. R., faktiškai auginančiam vaiką iki 12 metų amžiaus, vieninteliam rūpinantis jo išlaikymu ir tenkinant jo poreikius (b. l. 39, 41), nepagrįstai buvo paskirta administracinio arešto nuobauda. Todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas keistinas. Iš byloje pateikto mokėjimo nurodymo (b. l. 56) matyti, jog 2009 m. spalio 2 d. nutarimu paskirtą 2000 litų baudą R. R. sumokėjo. Išrašas iš Sodros duomenų bazės (b. l. 20-21) ir UAB „Ramava“ raštas (b. l. 40) patvirtina, kad asmuo dirba. Įvertinus šiuos dokumentus bei apelianto paaiškinimus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, darytina išvada, kad jis yra pajėgus sumokėti jam skiriamą piniginę baudą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šia nuobaudos rūšimi kartu su papildoma nuobauda (automobilio konfiskavimu) bus pasiekti nuobaudos tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
R. R. apeliacinį skundą tenkinti.
Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarimą R. R. administracinio teisės pažeidimo byloje pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„R. R. už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² straipsnyje, padarymą skirti automobilio Mitsubishi Pajero, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimą; už pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, padarymą skirti 5250 litų baudą; už pažeidimo, numatyto ATPK 123 straipsnio 5 dalyje, padarymą skirti 100 litų baudą.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi paskirtas nuobaudas subendrinti ir galutinai R. R. paskirti 5250 litų baudą su automobilio Mitsubishi Pajero, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimu“.
Nutartis neskundžiama.