Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-11-27 · Administracinė byla Nr. A-822-1921-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-11-27
Bylos Nr.
A-822-1921-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas, Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A822-1921/2008Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant pareiškėjo A. B. atstovui adv. Kęstučiui Virbickui,atsakovo atstovei Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti kaip LR teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-78 dėl antstolio A. B. įgaliojimų pasibaigimo, kuriuo pastarasis buvo atleistas nuo 2007 m. spalio 1 d. iš antstolių, neįgijus Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 3–6) nurodė, kad nuo 1996 m. dirba antstoliu. 2002 m. pareiškėjas įstojo į Maskvos valstybinį industrijos universitetą. 2002 m. formuojant naują antstolių rezervą, LR teisingumo ministerijai pareiškėjas pateikė minėtos aukštosios mokyklos pažymą. 2002 m. pareiškėjas Teisingumo ministerijoje išlaikė kvalifikacinius antstolio egzamino testus, todėl tikėjosi, jog, baigęs pasirinktas studijas, atitiks visus įstatyme keliamus reikalavimus ir kad įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą nustatytą laiką. Tik baigęs studijas 2007 m. sužinojo, kad jo įgyto išsilavinimo neužtenka ir jis turi dar papildomai laikyti kvalifikacinį egzaminą. Užsienyje įgytų kvalifikacijų pripažinimas Lietuvoje yra dviejų tipų: profesinis ir akademinis. Profesinį pripažinimą (kai asmuo nori dirbti Lietuvoje) atlieka darbdaviai arba atitinkamos kompetentingos institucijos. Pareiškėjas mano, kad Teisingumo ministerija atliko jo profesinį vertinimą ir kvalifikacijos pripažinimą, kai 2002 m. laikė antstolių kvalifikacinį egzaminą ir 2002 m. pateikė pažymą, kad studijuoja Maskvos industriniame universitete. 2006 m. Teisingumo ministerija atestavo pareiškėją, tokiu būdu dar kartą pripažino, kad jo kvalifikacija, jei iki 2007 m. spalio 1 d. baigs Maskvos industrinį universitetą, bus laikoma tinkama.

Nurodė, kad pareiškėjui nebuvo suteiktas protingas terminas įgytam išsilavinimui legalizuoti. Maskvos industriniame universitete pareiškėjas studijas baigė 2007 m., diplomas išduotas 2007 m. kovo mėn. Diplomą pateikė Studijų kokybės vertinimo centrui, kuris nusprendė, kad pareiškėjo įgyta kvalifikacija vertinama kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, kad jis išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą. Pageidaujama egzamino laikymo data gali būti ne anksčiau kaip po 2 mėn. nuo Studijų kokybės vertinimo centro pažymos dėl kvalifikacijos įvertinimo gavimo dienos. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas daro išvadą, kad kvalifikacinis egzaminas gali būti laikomas ne anksčiau kaip po 5 mėn. nuo diplomo gavimo dienos. Galiojanti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje tvarka ir reali pripažinimo proceso eiga nesudarė pareiškėjui realių galimybių iki 2007 m. spalio 1 d. išlaikyti kvalifikacinio egzamino, nebuvo realių galimybių iki spalio 1 d. įgyvendinti teisę nesėkmės atveju perlaikyti egzaminą (perlaikyti kvalifikacinį egzaminą būtų galima tik po 8 mėn. nuo diplomo gavimo dienos). Pareiškėjas paaiškino, kad pagal Studijų kokybės vertinimo centro nurodymą pareiškėjas turėjo laikyti kvalifikacinį egzaminą, tačiau dėl neapsižiūrėjimo praleido terminą.

Tiek LR antstolių įstatymas, tiek LR antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas reglamentuoja antstolio įgaliojimų pabaigą. LR antstolių įstatymo 12 str. yra pateikiamas baigtinis antstolio įgaliojimų pasibaigimo atvejų sąrašas, šiame sąraše nėra numatyta tokio atleidimo pagrindo, dėl kurio pareiškėjas buvo atleistas, t. y. iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijus Antstolių įstatymo 4 str. 1 d. nustatyto išsilavinimo. LR antstolių įstatymas yra laikytinas specialiąja įstatymo norma, reglamentuojančia antstolio įgaliojimų pasibaigimą. Tai reiškia, kad nurodytuose įstatymuose yra įtvirtintos viena kitai prieštaraujančios nuostatos, todėl priimtas Teisingumo ministro įsakymas Nr.7P-78, kuris remiasi tik LR antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, tačiau prieštarauja LR antstolių įstatymui, prieštarauja teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principui, yra nepagrįstas ir naikintinas.

Šalies argumentai

2008 m. vasario 4 d. pareiškėjas pateikė teismui 2008 m. sausio 24 d. prašymą „Dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į LR Konstitucinį teismą“, kuriame prašė kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą ištirti, ar 2000 m. spalio 10 d. LR teismo antstolių įgyvendinimo įstatymo 2 str. 1 d. ir 2 d., taip pat 2002 m. gegužės 9 d. LR antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str. 1 d. ir 2 d. neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmens teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams (b. l. 133–139). Prašyme pareiškėjas nurodė, kad 2000 m. spalio 10 d. Teismo antstolių įstatyme (įsigaliojo 2000 m. spalio 31 d.) buvo nustatytas reikalavimas asmenims, pretenduojantiems tapti antstoliais, įgyti teisinį išsilavinimą (nereikalaujama universitetinio išsilavinimo). Pagal 2000 m. spalio 10 d. Teismo antstolių įgyvendinimo įstatymą minėtą reikalavimą antstoliai turėjo įvykdyti per 7 m. nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos (iki 2007 m. lapkričio 1 d.), šiose normose nebuvo numatyta išimčių, kurios suteiktų teisę atitinkamai valdymo institucijai dėl objektyviai pateisinamų priežasčių (nėštumo, vaiko priežiūros, sunkios ligos ar pan.) prailginti 7 m. terminą. Pagal 2002 m. gegužės 9 d. Antstolių įstatymą ir 2002 m. gegužės 9 d. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą antstoliams numatytas reikalavimas turėti aukštąjį teisinį universitetinį reikalavimą; antstoliams, įrašytiems į Lietuvos antstolių sąrašą, šis reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Pareiškėjo nuomone, šiose normose numatytas vienu mėnesiu trumpesnis terminas, nei buvo numatytas reformos pradžioje, taip pat nenumatytos išimtys, dėl objektyvių priežasčių leidžiančios pratęsti įstatyme nustatytą terminą, 2002 m. normomis nustatytas trumpas ir galimai konstituciškai nepakankamas reformos pereinamasis laikotarpis tų asmenų atžvilgiu, kurie antstolio statusą įgijo (galėjo įgyti) 2001 m. ar 2002 m. sausio-balandžio mėn. kaip teisės studentai.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 48–50) nurodė, kad nesutinka su skundu, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Antstolių įstatymo 4 str.1 d. nustatytas reikalavimas, kad antstoliu gali būti skiriamas asmuo, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str. 1 d. nustatyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 str. nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Šio straipsnio 2 d. imperatyviai nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 str. 1 d. nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių. Kadangi pareiškėjas Teisingumo ministerijai iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė nustatytą išsilavinimą patvirtinančio dokumento, ir pareiškėjas pripažįsta šią aplinkybę, teisingumo ministras turėjo įstatymo nustatytą pareigą atleisti pareiškėją iš antstolių.

Taikant pagal analogiją administracinių teismų praktikoje dėl tarnybinių ginčų suformuluotas nuostatas, netaikomi reikalavimai dėl įspėjimo prieš atleidimą, dėl atestavimo ar kitokių procedūrų, kurių būtina laikytis kitais atleidimo iš pareigų atvejais, kadangi ši norma turi įspėjamąją reikšmę.

Antstolių atleidimo atvejai, nustatyti Antstolių įstatymo 12 str. 2 d. ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str. 2 d. nėra vienas kitam prieštaraujantys. Aplinkybė, jog specialus antstolių atleidimo iš pareigų pagrindas yra nustatytas Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str. 2 d., nėra aplinkybė, dėl kurios šis atleidimo iš pareigų pagrindas negali būti taikomas ar vertintinas kaip prieštaraujantis Antstolių įstatymo 12 str. 2 d.. Pažymėtina, jog Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str. yra nustatyta išimtis antstoliams dėl Antstolių įstatymo 4 str. nustatyto išsilavinimo reikalavimo taikymo, todėl būtent šiame straipsnyje yra nustatytas specialus išimtinis atleidimo iš antstolių pagrindas. Taigi nėra teisinio pagrindo manyti, kad teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. 7P-78 prieštarauja Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad aplinkybė, jog asmenys turi teisę mokytis kitose šalyse, neatleidžia jų nuo pareigos įvykdyti teisės aktų reikalavimus dėl užsienio įgytos kvalifikacijos pripažinimo. Kai asmuo įgyja aukštąjį išsilavinimą užsienio aukštojoje mokykloje, jo įgyta kvalifikacija laikoma atitinkančia kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje, tik švietimo ir mokslo ministro įsakymu pripažinus užsienyje įgytą kvalifikaciją. Pažymėtina, kad pareiškėjas iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė Teisingumo ministerijai tokio sprendimo, ir iš skundo turinio matyti, kad toks sprendimas dar nėra priimtas. Pasirenkant aukštąją mokyklą ir studijų programą pareiškėjas privalėjo pasidomėti ne tik dėl galimybės įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir dėl diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir galimybės įgyti reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančius dokumentus. Teisinio tikrumo principo tikslas yra užtikrinti, kad administracinė priemonė pritaikyta laikantis galiojančių teisės aktų bei pranešus apie ją suinteresuotam asmeniui. Atleidžiant pareiškėją iš antstolio pareigų, šių reikalavimų buvo laikomasi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 1996 m. kovo 1 d. A. B. buvo priimtas dirbti teismo antstoliu teismo antstolių kontoroje prie Panevėžio miesto apylinkės teismo (b. l. 78–80). 1999 m. A. B. baigė G. Stulpinienės vadybos kolegiją, verslo teisės (4380031) kursą, jam suteikta verslo juriskonsulto kvalifikacija (b. l. 76–77). 2003 m. sausio 3 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras įsakymu „Dėl įrašymo į Lietuvos antstolių sąrašą“ Nr. 4 A. B. įtraukė į Lietuvos antstolių sąrašą (b.l. 86–89). 2006 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras įsakymu Nr. 1R-384 leido A. B. , veikiančiam Panevėžio miesto apylinkės teismo veiklos teritorijoje, įkurti antstolio A. B. kontorą Panevėžyje (b. l. 113). 2006 m. gegužės 25 antstolio atestacijos metu nuspręsta A. B. atestuoti (b. l. 111–112).

2007 m. kovo 6 d. pareiškėjui išduotas Maskvos valstybinio industrinio universiteto diplomas (b. l. 12–18), kuriame nurodyta, kad 2002 m. A. B. įstojo į Maskvos valstybinį industrinį universitetą, 2007 m. vasario 1 d. A. B. suteiktas teisės mokslų bakalauro laipsnis teisės mokslų srityje. 2007 m. balandžio 18 d. Studijų kokybės centras pažymoje „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ Nr. 14-210 nusprendė pareiškėjo kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre (b. l. 19–20). 2007 m. gegužės 3 d. Teisingumo ministerijoje gautas A. B. 2007 m. balandžio 27 d. raštas Nr. 26, kuriuo pareiškėjas informavo atsakovą, kad jis gavo diplomą ir yra pradėta diplomo pripažinimo procedūra (b. l. 116).

2007 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras įsakymu „Dėl antstolio A. B. įgaliojimų pasibaigimo“ Nr. 7P-78 atleido antstolį A. B. 2007 m. spalio 1 d. iš antstolių, neįgijus Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 str. 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, išbraukė iš Lietuvos antstolių sąrašo, įpareigojo perduoti liudijimą, patvirtinantį teisę vykdyti antstolio veiklą, antstolio pažymėjimą ir antstolio ženklą Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento Teisinės veiklos koordinavimo skyriui (b. l. 9). 2007 m. spalio 1 d. Teisingumo ministerijoje buvo gautas A. B. 2007 m. rugsėjo 28 d. prašymas, kuriame jis prašė pripažinti jo išsilavinimą tinkamu antstolio veiklai vykdyti (b. l. 21).

2002 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo Nr. IX-876 4 str. 1 d. nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą.

2002 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-877 5 str. 1 d. nustatyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 str. nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d.; 5 str. 2 d. nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 str. 1 d. nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.

2007 m. kovo 6 d. pareiškėjui išduotas Maskvos valstybinio industrinio universiteto diplomas (b. l. 12–18).

Pagal 2000 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo Nr. VIII-1586 2 str. 1 d. aukštasis išsilavinimas apibrėžiamas kaip išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje; pagal 3 str. 3 d. užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka; 4 str. 2 d. (2006 m. liepos 18 d. redakcija) nustatyta, kad asmeniui, baigusiam bet kurios nuosekliųjų studijų pakopos programą, aukštoji mokykla išduoda tai patvirtinantį nustatytos formos diplomą, o baigusiam rezidentūros programą, – rezidentūros pažymėjimą. Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja 2005 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 60 patvirtinti Užsienyje įsigytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatai (toliau – Kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatai, Nuostatai). Sistemiškai aiškinant minėtas Auukštojo mokslo įstatymo, 2005 m. sausio 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 60 2.2 p., šiuo nutarimu patvirtintų Nuostatų 10, 21, 22, 23 p. įtvirtintas nuostatas, darytina išvada, kad pagrindiniai dokumentai, įrodantys asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra diplomas ar kitas pažymėjimas, liudijantis sėkmingai baigtą studijų ar mokymo programą užsienio aukštojoje mokykloje, ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje.

Išanalizavęs byloje esančią 2007 m. balandžio 18 d. Studijų kokybės centro pažymą „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ Nr. 14-210, išduotą pareiškėjui, teismas priėjo išvadą, kad tarp pareiškėjo kvalifikacijos ir atitinkamos Lietuvos Respublikoje teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos nustatytas esminis skirtumas, todėl Studijų kokybės vertinimo centras nusprendė pareiškėjo kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad kvalifikacinio egzamino nelaikė, dėl neapsižiūrėjimo praleido terminą, per kurį galėjo laikyti egzaminą, naujo prašymo pripažinti jo diplomą Studijų kokybės vertinimo centrui nepateikė.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str. 2 d. nustatytos datos (2007 m. spalio 1 d.) pareiškėjas nepateikė dokumentų, reikalingų pripažinti, kad jis turi aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, t. y. nepateikė švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuriuo būtų patvirtinta, kad pareiškėjo užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas. Taigi pareiškėjas iki 2007 m. spalio 1 d. neįvykdė Antstolių įstatymo 4 str. 1 d. nustatyto reikalavimo antstoliui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro). Vadovaudamasis Anstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str. 2 d., Anstolių įstatymo 12 str. 3 d., teisingumo ministras įsakymu Nr. 7P-78 2007 m. spalio 1 d. atleido antstolį A. B. iš antstolių.

Šalies argumentai

Antstolių įstatymo 12 str. 2 d. įtvirtinti atvejai, kada asmuo atleidžiamas iš antstolių. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atleidimo pagrindų sąrašas yra baigtinis, kad Antstolių įstatymas įtvirtina specialias normas, reglamentuojančias antstolio įgaliojimų pasibaigimą, tokio atleidimo pagrindo, dėl kurio jis buvo atleista, sąraše nėra, todėl, pareiškėjo nuomone, teisingumo ministro įsakymas Nr. 7P-78, kuris remiasi tik Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, tačiau prieštarauja Anstolių įstatymui, yra nepagrįstas ir naikintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad Antstolių įstatymo 4 str. 1 d. nustatyti reikalavimai asmenims, pretenduojantiems tapti anstoliu. Vienas iš reikalavimų – aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo (vienpakopio, bakalauro, magistro) turėjimas. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str. buvo nustatytos Antstolių įstatymo 4 str. nustatyto išsilavinimo reikalavimo netaikymo teismo anstoliams terminas ir teisinės pasekmės jam pasibaigus. Šiomis Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatomis buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis asmenims, kurie iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos buvo teismo antstoliai ir kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir Lietuvos antstolių sąrašą. Šių asmenų atžvilgiu buvo nustatyta išlyga – iki 2007 m. spalio 1 d. jie galėjo dirbti antstoliais, neturėdami Anstolių įstatymo 4 str. 1 d. nustatyto išsilavinimo. Jei asmuo iki pereinamojo laikotarpio pasibaigimo neįgijo nustatyto išsilavinimo, laikytina, kad asmuo, dirbantis antstoliu, neatitinka antstolio pareigybei taikomų reikalavimų. Pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str. 2 d., toks asmuo yra atleidžiamas iš anstolių. Teismas priėjo išvadą, kad pereinamojo laikotarpio ir teisinių pasekmių jam pasibaigus nustatymas Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme neprieštarauja Antstolių įstatymui. Teismo manymu, Teisingumo ministras, priimdamas įsakymą Nr. 7P-78, vadovavosi tinkamomis teisės normomis, jo naikinti pareiškėjos nurodytu pagrindu (prieštaravimu Antstolių įstatymui) nėra teisinio pagrindo.

Byloje nustatyta, kad 1996 m. kovo 1 d. A. B. priimtas dirbti teismo antstoliu.

2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo Nr. VIII-1993 7 str. buvo nustatyta, kad asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais <...> 3) turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1994 2 str. 1 d. buvo nustatyta, kad per septynerius metus nuo Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje. Šio įstatymo 2 str. 2 d. buvo nustatyta, kad jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos; 3 d. buvo nustatyta, kad dirbti teismo antstoliais trejus metus nuo Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos gali būti priimami asmenys, kurie turi aukštąjį išsilavinimą ir studijuoja siekdami įgyti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Taigi teismas padarė išvadą, kad teismo antstoliai, įsigaliojus Teismo antstolio įstatymui, žinojo, kad per septynerius metus nuo įstatymo įsigaliojimo jie turi įgyti reikiamą išsilavinimą. 2002 m. gegužės 9 d. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme buvo nustatyta, kad išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Šio pereinamojo laikotarpio trukmė buvo nustatyta atsižvelgiant į ankstesnį teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, septynerių metų terminas laikytinas protingu terminu įgyti nustatytą išsilavinimą.

Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime konstatavo, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Pagal Antstolių įstatymo 2 str. 1 d. antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi antstoliui yra patikėta vykdyti itin svarbias viešąjį interesą užtikrinančias funkcijas. Antstolis padeda užtikrinti teisės į teisminę gynybą realumą, nes tik įvykdžius teismo ar kitos įgaliotos institucijos sprendimą gali būti realiai ir veiksmingai apginta pažeista ar ginčijama teisė ar įstatymų saugomas interesas. Atsižvelgiant į antstolio atliekamų funkcijų pobūdį ir reikšmę, teismo manymu, yra pagrįsta tokiam asmeniui nustatyti tam tikrus profesinius, kvalifikacinius ir kitus reikalavimus, tame tarpe ir reikalavimą turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą. Tiek Teismo antstolių įgyvendinimo įstatyme, tiek Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį antstoliai, neturintys reikiamo antstoliui išsilavinimo, galėjo jį įgyti. Be to, teismas pažymėjo, kad pereinamasis laikotarpis, kurio metu yra taikomos tam tikros išimtys tam tikrai asmenų grupei, negali tęstis nepagrįstai ilgai. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas tų asmenų, kurie jau yra įgiję reikiamą antstoliui aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, atžvilgiu. Tokiems asmenims, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, turi būti suteikiama galimybė užimti tų asmenų, kurie neįgijo reikiamo antstoliams išsilavinimo per įstatymo nustatytą terminą, pareigas. Nepagrįstas pereinamojo laikotarpio prailginimas suponuotų nelygiateisiškumo padėtį tokių asmenų atžvilgiu. Priimdamas sprendimą, teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimą.

Teismas nustatė, Pareiškėjas į Maskvos valstybinį industrinį universitetą įstojo 2002 m. 2002 m. rugsėjo 4 d. išduotoje Maskvos valstybinio industrinio universiteto pažymoje Nr. 094 nurodyta, kad A. B. studijuoja Maskvos valstybiniame industriniame universitete, yra pirmame kurse (b. l. 91); 2005 m. rugpjūčio 17 d. Maskvos valstybinio industrinio universiteto pažymoje Nr. 042 nurodyta, kad A. B. yra ketvirtame kurse (b. l. 92). Tai, kad pareiškėjas pasirinko užsienio aukštąją mokyklą yra jo paties apsisprendimas. Be to, Teismo anstolių ir Anstolių įstatymo įsigaliojimo metu galiojo 2000 m. kovo 21 d. Aukštojo mokslo įstatymas, kuriame buvo nustatyta, kad užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Tuo metu galiojusiuose 1999 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 1460 patvirtintuose Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo nuostatuose buvo nustatyta užsienio valstybėse suteiktų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo tvarka. Šie teisės aktai buvo paskelbti viešai „Valstybės žiniose“, taigi pareiškėjas jau tuo metu privalėjo žinoti, kad jo Maskvos valstybiniame industriniame universitete įgytas išsilavinimas turės būti pripažintas teisės aktų nustatyta tvarka. Konstatuotą situaciją sąlygojo pateis pareiškėjo apsisprendimas ir nesiėmimas visų įmanomų priemonių per įstatymo nustatytą terminą įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iki šiol nesiima jokių priemonių, kad jo užsienyje įgytas išsilavinimas būtų pripažintas.

Be to, 2005 m. sausio 21 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 60 patvirtintuose Kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatuose yra numatyta galimybė pareiškėjo pageidavimu užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimą Studijų kokybės vertinimo centro vadovo sprendimu atlikti skubos tvarka (per 5 darbo dienas), jeigu netrūksta informacijos apie vertinamą užsienyje įgytą kvalifikaciją (13 p.). Pareiškėjas, žinojęs, kada jis baigs užsienio aukštąją mokyklą, kada jis gaus diplomą, kada jis turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, kad jos išsilavinimui pripažinti reikės atlikti tam tikrą procedūrą, privalėjo atitinkamai veikti, siekdamas atlikti tam tikrus veiksmus (pasidomėti procedūra, laiku pasirūpinti reikiamais dokumentais ir pan.), kad iki Anstolių įstatyme nustatyto termino (2007 m. spalio 1 d.) įgytų reikiamą teisinį išsilavinimą. Pareiškėjo neveikimas ir iš to kilusios jam pasekmės negali būti pateisintas, pasak pareiškėjo, jo teisėtais lūkesčiais, kadangi jokie teisėti lūkesčiai, kad terminas reikiamo antstoliui išsilavinimo įgijimui bus pratęstas ir jis bus ilgesnis nei iki 2007 m. spalio 1 d., jokiais teisės aktais pareiškėjui neatsirado. Teismas konstatavo, kad parreiškėjo teisėtas lūkestis, kad neįgijęs reikiamo antstoliui išsilavinimo jis galės dirbti antstoliu iki 2007 m. spalio 1 d., nebuvo pažeistas.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas pareiškėjo argumentus, jog jis nežinojo, kad reikės atlikti užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimo procedūros, jog jam nebuvo suteiktas protingas terminas įgytam išsilavinimui legalizuoti, jog teisingumo ministro įsakymu Nr. 7P-78, kuriuo jis buvo atleistas iš antstolio pareigų 2007 m. spalio 1 d., buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, taip pat 2002 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmens teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams.

Tai, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme pereinamojo laikotarpio terminas buvo numatytas iki 2007 m. spalio 1 d., o Teismo antstolių įgyvendinimo įstatyme šis laikotarpis buvo susietas su Teismo antstolio įstatymo įsigaliojimo data, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d., teismo manymu, vertintina kaip įstatymo leidėjo diskrecija patikslinti nustatytus reikalavimus naujai sureguliuojant tam tikrus teisinius santykius. Šio termino pakeitimas ir sutrumpinimas vienu mėnesiu nevertintinas kaip esminė aplinkybė, sutrukdžiusi antstoliams pasirengti atitinkamiems pasikeitimams. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios laikotarpiu 2007 m. spalio 1 d. – 2007 m. spalio 31 d. būtų esminės pareiškėjo atžvilgiu. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas dėl jo prašyme nurodytų objektyvių priežasčių (nėštumo, vaiko priežiūros, sunkios ligos ar pan.) būtų negalėjęs iki 2007 m. spalio 1 d. įgyti reikiamo antstoliams išsilavinimo. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams.

III.

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir apeliantas) pateikė teismui apeliacinį skundą (b. l. 158 – 161), kuriame prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Mano, kad teismas be pagrindo atsisakė tenkinti jo prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą (remiasi ABTĮ 4 str. 2 d.). Šis atsisakymas, jo manymu, nebuvo tinkamai argumentuotas. Atkreipia dėmesį, kad atsisakymas kreiptis į Konstitucinį teismą turėjo būti įformintas nutartimi, kurią būtų galima skųsti atskiruoju skundu, o ne sprendimu, kuris priimtas iš esmės išnagrinėjus bylą.

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimas naikintinas, nes yra be motyvų. Pareiškėjas neabejoja įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti reikalavimus antstolio profesijai, tačiau pabrėžia, kad įstatymų leidėjas privalo paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų ir principų. Tai, kad pareiškėjas nenurodė priežasčių, kurios laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. būtų esminės pareiškėjui, neturi reikšmės Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo ir Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo konstitucingumui.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas kelia prielaidas, kad pirmosios instancijos teismas pirma išsprendė klausimą iš esmės, o tik po to atkreipė dėmesį į pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir šiame prašyme išdėstytus motyvus.

Mano, kad išspręsdamas ginčo klausimą iš esmės, teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai atsižvelgė į teisėtų lūkesčių principą, nepaisė oficialios konstitucinės doktrinos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimas). Konstituciniai teisinio tikrumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principai suponuoja tai, kad terminas, iki kurio turėjo būti įgytas išsilavinimas, negali būti nepagrįstai trumpas. Mano, kad teismas šių aplinkybių nevertino ir apie jas nepasisakė.

Nesutinka, kad pasirinkdamas užsienio aukštąją mokyklą, pareiškėjas privalėjo įvertinti studijų bei įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje trukmę. Dėl to, kad iki 2007 m. spalio 1 d. faktiškai nebuvo galima atlikti išsilavinimo pripažinimo procedūros, jis buvo diskriminuojamas asmenų, įgijusių išsilavinimą Lietuvoje, atžvilgiu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepasisakė, kodėl pareiškėjas, siekdamas tęsti antstolio veiklą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60, privalo atlikti akademinį užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą, tuo tarpu, kai jis neketina tęsti studijų.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime prašė palinkti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 18 d. sprendimą nepakeistą.

Atsakovas nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Išanalizavęs ABTĮ 149 straipsnio 1 dalį, 98 straipsnio 1 dalį, nesutinka, kad tokio prašymo netenkinimas turėjo būti įformintas nutartimi, kurią būtų galima skųsti atskiruoju skundu. Be to, pastebi, kad, nors apeliantas skundžia atleidimą iš antstolio pareigų, dalis jo apeliacinio skundo argumentų yra susijusi su užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimu ir pripažinimu, kas nėra šios bylos dalykas.

Nesutinka, kad atleidžiant jį iš pareigų buvo pažeistas apelianto teisėtų lūkesčių principas, kadangi apie reikalavimą įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą apeliantas žinojo jau prieš pradedant vykdyti antstolio funkcijas.

Nesutinka su apelianto argumentu, kad vykdant teismo antstolių kontorų reformą antstoliui turėjo būti suteikiamos tokios pačios garantijos, kaip ir valstybės tarnautojams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įsakymo Nr. 7P-78 dėl antstolio A. B. įgaliojimų pasibaigimo, kuriuo pastarasis buvo atleistas nuo 2007 m. spalio 1 d. iš antstolių, neįgijus Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo.

Dėl įsakymo Nr. 7P-78 teisėtumo ir pagrįstumo

Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą.

Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas teismo antstoliu dirba nuo 1996 m. kovo 1 d. Lietuvos respublikos teisingumo ministro 2003 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 4 pareiškėjas buvo įrašytas į Lietuvos antstolių sąrašą (b. l. 86-89). 2006 m. gegužės 25 d. pareiškėjas buvo atestuota (b. l. 111-112). 2006 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras įsakymu Nr. 1R-384 leido A. B. , veikiančiam Panevėžio miesto apylinkės teismo veiklos teritorijoje, įkurti antstolio A. B. kontorą Panevėžyje (b. l. 113).

Teismo antstolių įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 7 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais, turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą).

Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, o to paties straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008 konstatavo, jog, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo antstoliams (vėliau – antstoliams) nustatyto išsilavinimo įgijimo terminas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada yra aktuali ir nagrinėjamoje byloje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. kovo 6 d. pareiškėjui išduotas Maskvos valstybinio industrinio universiteto diplomas (b. l. 12–18), kuriame nurodyta, kad 2002 m. A. B. įstojo į Maskvos valstybinį industrinį universitetą, 2007 m. vasario 1 d. A. B. suteiktas teisės mokslų bakalauro laipsnis teisės mokslų srityje. 2007 m. balandžio 18 d. Studijų kokybės centras pažymoje „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ Nr. 14-210 nusprendė pareiškėjo kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre (b. l. 19–20). 2007 m. gegužės 3 d. Teisingumo ministerijoje gautas A. B. 2007 m. balandžio 27 d. raštas Nr. 26, kuriuo pareiškėjas informavo atsakovą, kad jis gavo diplomą ir yra pradėta diplomo pripažinimo procedūra (b. l. 116).

Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, išsilavinimas – tai Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pripažinta, asmens tam tikro lygio brandą liudijanti kompetencija, žinios, įgūdžiai, gebėjimai ir vertybinės nuostatos, o to paties straipsnio 7 dalis apibrėžia, jog kvalifikacija – tai įstatymų, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas mokėjimas ir teisė verstis tam tikra profesine veikla. Švietimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog aukštojo mokslo studijų paskirtis – padėti asmeniui įgyti aukštąjį išsilavinimą bei atitinkamą kvalifikaciją ir pasirengti aktyviai profesinei, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. To paties straipsnio 3 dalis inter alia numato, kad aukštojo mokslo studijų programas vykdo aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos, 4 dalis – kad baigus aukštojo mokslo studijų programas įgyjamas aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija, o 5 dalis – kad aukštųjų mokyklų veiklos principus ir studijų jose tvarką nustato Aukštojo mokslo įstatymas.

Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog Lietuvos gyventojai turi teisę mokytis kitose šalyse, jog ši teisė įgyvendinama asmens iniciatyva ir jog jos garantijas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai arba tarptautiniai susitarimai, o Švietimo įstatymo 39 straipsnio 6 dalis numato, kad užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje įgytam išsilavinimui bei Lietuvoje įgyto išsilavinimo patvirtinimą vykstantiems į užsienį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai ir tarptautinės sutartys. Pagal šio įstatymo 56 straipsnio 11 punktą, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija yra įgaliota vykdyti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje.

Iš pirmiau pacituotų Švietimo įstatymo nuostatų akivaizdu, jog asmens įgytas išsilavinimas ir/ar kvalifikacija (tiek įgyti Lietuvoje, tiek ir įgyti užsienyje) visais atvejais (visų lygių išsilavinimas ir/ar kvalifikacija) turi būti pripažinti tam įgaliotos institucijos (Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.1.1. punktu institucija, vykdančia užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą, buvo paskirtas Centras, o to paties nutarimo 2.2 punktu Švietimo ir mokslo ministerija buvo paskirta institucija, vykdančia įgytų kvalifikacijų akademinį pripažinimą). Aukštojo išsilavinimo (tiek universitetinio, tiek ir neuniversitetinio) pripažinimo tvarką ir formą nustato Aukštojo mokslo įstatymas ir Nuostatai.

Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiama „aukštojo išsilavinimo“ sąvoka: tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse apibrėžiama, jog aukštoji mokykla yra studijų ir mokslo įstaiga, rengianti specialistus su aukštuoju išsilavinimu šio įstatymo nustatyta tvarka, o diplomas – tai asmens įgytą kvalifikaciją ir mokslo laipsnį liudijantis pažymėjimas, išduodamas baigus pagrindines studijas, specialiąsias profesines studijas, magistrantūrą, vientisąsias studijas, meno aspirantūrą, apgynus daktaro disertaciją. Aukštojo mokslo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, jog asmeniui, baigusiam bet kurios nuosekliųjų studijų pakopos programą, aukštoji mokykla išduoda tai patvirtinantį nustatytos formos diplomą.

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Kaip jau buvo minėta, užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Nuostatai.

Nuostatų 2 punkte numatyta, jog pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje, jeigu vadovaujantis kvalifikacijos vertinimu negalima nurodyti esminių skirtumų tarp teisės aktų nustatytų reikalavimų įgyti minėtą kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje, o šių nuostatų 5 punktas apibrėžia, jog akademinis užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimas yra šių nuostatų nustatyta tvarka priimtas sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo, liudijantis, kad ši kvalifikacija atitinka reikalavimus, nustatytus kvalifikacijai, kurią įgiję asmenys Lietuvos Respublikoje turi teisę studijuoti, verstis profesine veikla ar dirbti pagal profesiją, kai teisė verstis ja ar darbas pagal ją nėra reglamentuojami Lietuvos Respublikos teisės aktais. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000) žodį „profesija” paaiškina kaip specialaus pasirengimo reikalaujantį užsiėmimą, verslą (p. 623), o žodį „specialybė” – kaip specialaus pasirengimo reikalaujančią darbo sritį (p. 722). Taigi Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai asmenims, pretenduojantiems tapti antstoliais, yra reikalavimai specialybei, o ne profesijai (nagrinėjamu atveju profesija būtų teisininkas), todėl pareiškėjos teiginys, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti atliktas profesinis, o ne akademinis pareiškėjos užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimas, yra nepagrįstas.

Nuostatų 5 punkte taip pat apibrėžta, jog aukštojo mokslo kvalifikacija – tai išsilavinimas, įgytas institucijoje, teisės aktų nustatyta tvarka turinčioje teisę teikti aukštąjį išsilavinimą, taip pat išsilavinimo dokumentas, liudijantis sėkmingai baigtą aukštojo mokslo studijų programą, šiame Nuostatų punkte taip pat detalizuota, kad išsilavinimo dokumentas – tai teisės aktų nustatyta tvarka išduotas diplomas ar kitas pažymėjimas, liudijantis sėkmingai baigtą studijų ar mokymo programą. Pagal Nuostatų 23 punktą, sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo įforminamas švietimo ir mokslo ministro įsakymu, kuris išsiunčiamas Centrui. Taigi, kartu aiškinant pirmiau paminėtas Nuostatų nuostatas, akivaizdu, jog pagrindiniai dokumentai, įrodantys, jog asmuo (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas) įgijo aukštąjį išsilavinimą (nagrinėjamu atveju – aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą) yra išsilavinimo dokumentas (nagrinėjamu atveju – Maskvos valstybinio industrinio universiteto diplomas) ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, jog užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog buvo nustatytas pernelyg trumpas užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo pripažinimo terminas.

Kaip jau buvo minėta, pereinamasis laikotarpis tęsėsi nuo Teismo antstolių ir Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymų įsigaliojimo, t. y. nuo 2000 m. spalio 31 d. iki 2007 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegijos nuomone, toks terminas, atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, laikytinas protingu terminu įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą.

Nuostatų 10.2 punkte nustatyta, jog pareiškėjas arba jo įgaliotas asmuo Centrui pateikia išsilavinimo dokumentą arba nustatytąja tvarka patvirtintą išsilavinimo dokumento kopiją. Pagal Nuostatų 13 punktą, vertinimas turi būti atliktas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo visų dokumentų, numatytų šių Nuostatų 10 punkte, pateikimo dienos. Tuo atveju, jeigu Centras priima sprendimą, numatytą 14 straipsnio 14.2 punkte (vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas įvykdys konkrečius papildomus reikalavimus (išlaikys kvalifikacinį egzaminą ir (ar) baigs papildomus kursus)), kvalifikacinį egzaminą, pagal Centro direktoriaus 2005 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1-55 patvirtinto Kvalifikacinių egzaminų asmenims, siekiantiems užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, ar aukštojo mokslo kvalifikacijų akademinio pripažinimo Lietuvoje, organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 punktą, galima laikyti ne anksčiau kaip antrą mėnesį skaičiuojant nuo Centro pažymos gavimo dienos, jei yra parengta kvalifikacinio egzamino programa ir nustatyti vertinimo matricos svertiniai koeficientai. Pažymėtina, kad teisės kvalifikacinių egzaminų programos (tiek 01S1-UP, tiek 02S1-Vn) buvo patvirtintos Centro direktoriaus 2004 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 1-6. Nuostatų 20 punkte numatyta, jog tais atvejais, kai pareiškėjas siekia užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo, Centras per 5 darbo dienas nuo sprendimo dėl vertinimo priėmimo persiunčia Švietimo ir mokslo ministerijai pažymos apie užsienyje įgytos kvalifikacijos įvertinimą kopiją, dokumentus, nurodytus šių nuostatų 10 punkte, ir dokumentus, patvirtinančius papildomų reikalavimų įvykdymą. Nuostatų 21 punkte įtvirtinta, jog sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo turi būti priimamas per mėnesį nuo tos dienos, kai Švietimo ir mokslo ministerija gauna dokumentus, nurodytus šių Nuostatų 20 punkte (į šį laiką neįskaitomas laikotarpis, kai nagrinėjama apeliacija dėl vertinimo šių Nuostatų 25 ir 26 punktuose nustatyta tvarka). Tais atvejais, kai trūksta informacijos apie vertinamą užsienyje įgytą kvalifikaciją arba kai sprendimui dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo priimti reikia papildomų dokumentų apie pripažįstamą kvalifikaciją, Nuostatų 13 ir 21 punktuose nustatyti terminai Centro vadovo arba švietimo ir mokslo ministro sprendimu gali būti pratęsti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, pagal Nuostatų 13 punktą, pirmiau aprašyta vertinimo procedūra Centro vadovo sprendimu gali būti atlikta ir skubos tvarka (per 5 darbo dienas), jeigu to pageidauja pareiškėjas ir jei netrūksta informacijos apie vertinamą užsienyje įgytą kvalifikaciją.

Pažymėtina, jog byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų buvus pažeista pirmiau nurodyta užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimo procedūra, nėra.

Taigi nagrinėjamoje byloje teisės aktų nustatyta tvarka nėra patvirtinta, kad pareiškėja yra įgijusi reikiamą antstoliui išsilavinimą (duomenų dėl pareiškėjo Maskvos valstybinio industrinio universitete įgyto aukštojo išsilavinimo būtų priimtas Nuostatų 23 punkte nurodytas švietimo ir mokslo ministro įsakymas, byloje nėra). Vien ta aplinkybė, jog jai buvo išduotas Maskvos valstybinio industrinio universiteto diplomas, nėra laikytina pagrindu teisėjų kolegijai padaryti išvadą, jog pareiškėjos Maskvos valstybinio industrinio universitete įgytas aukštasis išsilavinimas yra tinkamas antstolio pareigoms eiti, nes tokį faktą konstatuoti gali tik tam įgaliotas subjektas, vadovaudamasis teisės aktais nustatyta specialia tvarka. Darytina išvada, kad pareiškėjas iki 2007 m. spalio 31 d. neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo.

Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje yra numatyti atvejai, kada asmuo yra atleidžiamas iš antstolių. Minėtame straipsnyje įtvirtintas atleidimo iš antstolių pagrindų sąrašas, kaip teisingai nurodo pareiškėja, yra baigtinis. Tačiau pažymėtina, jog Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyti Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo netaikymo teismo antstoliams terminas ir teisinės pasekmės jam pasibaigus. Taigi minėtame Įgyvendinimo įstatymo straipsnyje buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis asmenims, kurie iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos buvo teismo antstoliai ir kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą bei Lietuvos antstolių sąrašą, t. y. šių asmenų atžvilgiu buvo nustatyta išlyga, jog jie, kaip jau buvo konstatuota, iki 2007 m. spalio 31 d. galėjo dirbti antstoliais, nors ir neturėjo Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Tuo atveju, jeigu asmuo iki 2007 m. spalio 31 d. neįgijo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, laikytina, jog jis neatitinka antstolio pareigybei keliamų reikalavimų, dėl ko jis, pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, turi būti atleidžiamas iš antstolių. Teisėjų kolegijos nuomone, Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos laikytinos lex specialis Antstolių įstatymo atžvilgiu, todėl pareiškėjos argumentas, kad minėtos nuostatos prieštarauja Antstolių įstatymui, nepagrįstas. Ministras, priimdamas ginčijamą įsakymą Nr. 7P-78, vadovavosi tinkamomis teisės normomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjas įstojo į užsienio aukštąją mokyklą, yra jo paties apsisprendimas, ką patvirtina ir Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjo studijų Maskvos valstybiniame industriniame universitete pradžios metu (2002 m. įstojo į minėtą universitetą) galiojęs Aukštojo mokslo įstatymas numatė, jog užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka (3 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad pareiškėjas, žinodamas, iki kada jis turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, privalėjo atitinkamai veikti, kad per nustatytą terminą (iki 2007 m. spalio 31 d.) įgytų tokį išsilavinimą, todėl jo neveikimas ir iš to jai kilusios teisinės pasekmės negali būti pateisintos, anot pareiškėjo, jos teisėtais lūkesčiais, kadangi jokie teisėti lūkesčiai, jog šis terminas bus pratęstas ir bus ilgesnis negu iki 2007 m. spalio 31 d. ar kad užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo nereikės pripažinti Lietuvoje, negalėjo atsirasti, nes jokie teisės aktai to nenumatė.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai, kad tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais ir kad konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise.

Pažymėtina, jog pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kad jis iki 2007 m. spalio 1 d., nors ir neįgijo reikiamo antstoliui išsilavinimo, galės eiti antstolio pareigas, nebuvo pažeistas, tačiau buvo pažeistas jos teisėti lūkesčiai šias pareigas, neįgijus aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, eiti iki 2007 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjo Maskvos valstybiniame industriniame universitete įgytas aukštasis išsilavinimas nei iki 2007 m. spalio 31 d., nei vėliau, jau teisminio ginčo nagrinėjimo metu, nebuvo nustatyta tvarka pripažintas Lietuvoje, daro išvadą, kad ginčijamas įsakymas Nr. 7P-78 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, tačiau laikytina, kad pareiškėjas iš antstolių buvo atleistas nuo 2007 m. lapkričio 5 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.118 straipsnio 1 dalis ir 1.119 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 10 punktas, Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 1369 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2007 metais”).

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumo

Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą skundžiamame sprendime, pažeidė pareiškėjo procesinę teisę paduoti atskirąjį skundą bei ABTĮ 105 straipsnį.

ABTĮ 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui ABTĮ nustatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

ABTĮ 4 straipsnis inter alia numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. ABTĮ expressis verbis nenumato galimybės paduoti atskirąjį skundą, jeigu yra atmetamas proceso šalies prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tokio prašymo atmetimas taip pat neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jos buvo pažeista jo procesinė teisė nagrinėjamu klausimu paduoti atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas dėl jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą privalėjo priimti nutartį, juo labiau – kad dėl to buvo pažeistos jo procesinės teisės. Kaip jau buvo konstatuota, dėl tokios pirmosios instancijos teismo nutarties jis nebūtų galėjęs paduoti atskirojo skundo. Tuo tarpu apeliacinio skundo pagalba pareiškėjas galėjo apskųsti ir tą dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje buvo pasisakyta dėl jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių normų konstitucingumo iš esmės grindžia tuo, jog jose nebuvo numatytos išimtys, suteikiančios teisę atitinkamai valdymo institucijai dėl objektyviai pateisinamų priežasčių (nėštumo, vaiko priežiūros, sunkios ligos ir pan.) pratęsti nustatytą 7 metų pereinamojo laikotarpio terminą, pereinamasis laikotarpis turėjo baigtis 2007 m. lapkričio 1 d., o jis Įgyvendinimo įstatyme buvo vienu mėnesiu sutrumpintas, pareinamasis laikotarpis buvo nepakankamas, kad asmenys, tuo pačiu metu dirbantys specifinį darbą, galėtų įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, be to, reikalavimas dėl tokio išsilavinimo buvo įtvirtintas tik 2000 m.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi iš principo antstolis vykdo valstybės jam deleguotas funkcijas. Dėl šios priežasties valstybė, atstovaujama įstatymų leidėjo, nustatydama antstolio statusą bei tam tikrus reikalavimus tokiam statusui įgyti, turi diskrecijos teisę.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasDainius RaižysSkirgailė Žalimienė