- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-05-22
- Bylos Nr.
- 2A-583-259/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Algimantas Kukalis, Rūta Palubinskaitė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jurbarko skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jurbarko skyriui
Procesinio dokumento kategorija 128.2, 121.1, 121.15, 121.21
2008 m. gegužės 22 d.
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Editai Tamulaitienei, nedalyvaujant pareiškėjai A. L. , nedalyvaujant suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jurbarko skyriaus atstovui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jurbarko skyriaus apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-42-670/2008 pagal pareiškėjos A. L. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jurbarko skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja pareiškimu (b.l.2) prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji buvusiame J.Janonio kolūkyje, Jurbarko rajone, 1948 m. išdirbo 232,5 darbo dienas, 1949 m. – 310 darbo dienų, 1950 m. – 310 darbo dienų, 1951 m. - 310 darbo dienų, 1952 m. – 310 darbo dienų, 1953 m. 310 darbo dienų, 1954 m. 310 darbo dienų, 1955 m. 310 darbo dienų.
Žemesnės instancijos teismas
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2008 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. L. buvusiame J.Janonio kolūkyje, Jurbarko rajone, 1949 m. dirbo 212,5 darbo dienas, 1950 m. – 310 darbo dienų, 1951 m. - 310 darbo dienų, 1952 m. – 310 darbo dienų, 1953 m. - 310 darbo dienų, 1954 m. - 310 darbo dienų, 1955 m. - 310 darbo dienų.
Teismas nustatė, jog nors pareiškėja nepateikė duomenų apie faktiškai dirbtų kolūkyje dienų skaičių nuo 1949 m. iki 1955 m., tačiau, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, į tai, kad praėjus daugiau kaip 50 metų nuo darbo laiko, joks asmuo negali atsiminti kiek ir kokią dieną dirbo, dokumentai nėra išlikę, pareiškėja prašo nustatyti minimalų išdirbtų dienų skaičių, ką patvirtino liudytojai, todėl nutarė pareiškėjos nurodytą laikotarpį įskaityti į darbo stažą, reikalingą pensijos priedui už papildomą darbo stažą gauti. Teismas atkreipė dėmesį, kad darbo stažą galima įrodinėti ir liudytojų parodymais, pareiškėja duomenų kitokia tvarka gauti negali, prarastų dokumentų atstatyti nėra galimybės (LAT nutartis Nr.3K-3-1171/2003). Teismas 1948 m. pareiškėjos nurodyto laikotarpio į jos darbo stažą neįskaitė, kadangi 2008-02-12 teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, jog nurodydama kolūkio susikūrimo datą (1948 m.) suklydo.
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jurbarko skyrius nesutiko su teismo sprendimu, prašė teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl šių motyvų:
1) teismas pažeidė imperatyvias teisės normas. LR valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 str. l d. 1 p. numato, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki Valstybinio socialinio draudimo (VSD) įstatymo įsigaliojimo, t.y. iki 1991-06-01 buvę laikotarpiai: visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkiuose laikas bei VSD pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas. LR Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr.1156 (2005-07-01 nutarimu Nr.754 nauja nutarimo redakcija) patvirtintų VSD pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau - nuostatų) 30 p. nustato, kad asmens draudžiamosios pajamos įrodomos darbdavių pažymėjimais, išduotais remiantis įmonės, įstaigos, organizacijos turimais apie asmenų apskaičiuotas (išmokėtas) pajamas, taip pat valstybės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymomis arba šiose įstaigose ir archyvuose saugomų dokumentų nuorašais ar išrašais. Nuostatų 16 p. numato, kad pensijų įstatymo 54 str. 1 d. 1 p. nurodytas kolūkio narių darbo kolūkiuose laikas į stažą įskaitomas šia tvarka: darbo laikas iki 1966-01-01 įskaitomas nepriklausomai nuo to, ar buvo išdirbtas nustatytas darbo dienų (darbadienių) minimumas, išskyrus nesukakusius 16 metų kolūkių narių vaikus (kolūkinio kiemo narius), į kurių stažą įskaitomas dokumentais įrodytas faktiškai dirbtų dienų kolūkyje skaičius. Tai - imperatyvi teisės norma, kuri be išlygų turi būti vykdoma, tačiau teismas šią teisės normą ignoravo;
2) kadangi pareiškėja yra gimusi 1934-10-04, jai darbo kolūkyje faktas galėjo būti nustatytas liudytojų parodymais tik už laikotarpius nuo 1950-10-04 (pareiškėjai sukakus 16 m.) iki 1955 12-31. Teismo posėdžio metu nei liudytoja L. P. , nei liudytojas P. G. pareiškėjos faktiškai dirbtų dienų kolūkyje konkretaus skaičiaus patvirtinti negalėjo, tačiau teismas, vertindamas įrodymus, į tai neatsižvelgė. Teismas P. G. dalinį paliudijimą įvertino kaip įrodymą nepagrįstai, kadangi faktą apie pareiškėjos darbą kolūkyje jis galėjo patvirtinti tik iš dalies - nuo 1951 m. iki 1955 m. jo Lietuvoje nebuvo (tarnavo Tarybinėje armijoje);
3) liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip įrodymai, kadangi apklausiant liudytojus buvo pažeistas CPK 192 str. 4 d. - prieš duodant parodymus teisme, liudytojai teisės aktų nustatyta tvarka neprisiekė, o tik formaliai pasirašė sekretorės pateiktuose dokumentuose;
Atsiliepimas
4) teismas šališkai vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškimą tenkino, nors savo reikalavimus suinteresuotas asmuo buvo išdėstęs atsiliepime į pareiškimą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja A. L. su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, dėl šių motyvų:
1) skundo argumentas, kad pareiškėja savo darbo stažą turėjo įrodinėti darbdavių pažymėjimais, išduotais remiantis kolūkio, kuriame dirbo, pažymomis, kitais dokumentais, o taip pat archyvo pažymomis, nepagrįstas, kadangi gauti šiuos dokumentus yra neįmanoma - jų nėra. Skunde minimi VSD pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai yra žemesnio rango teisinis aktas, siaurinantis pareiškėjos teises kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal CPK 444 str. 2 d. 9 p. ir 445 str., įrodinėti šį faktą liudytojų parodymais (LAT nutartis Nr.3K-3-1171/2003);
2) kadangi VSD pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai yra žemesnio rango teisinis aktas nei įstatymas, darbo stažą, kai buvo nesukakusi 16 metų, pareiškėja gali įrodinėti liudytojų parodymais. Teismas liudytojų parodymus įvertino tinkamai, liudytojai parodė, kad pareiškėja dirbo 6-7 metus;
3) skundo argumentas, kad liudytojai teisme neprisiekė, nepagrįstas;
4) suinteresuotas asmuo per baigiamąsias kalbas pareiškė, kad pareiškimui neprieštarauja bei palieka spręsti teismui (b.l.42), todėl prašymas panaikinti teismo sprendimą nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme yra nustatyta, jog pareiškėja dėl papildomo darbo stažo nustatymo pensijos priedui gauti prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji buvusiame J.Janonio kolūkyje, Jurbarko rajone, 1948 m. išdirbo 232,5 darbo dienas, 1949 m. – 310 darbo dienų, 1950 m. – 310 darbo dienų, 1951 m. - 310 darbo dienų, 1952 m. – 310 darbo dienų, 1953 m. 310 darbo dienų, 1954 m. 310 darbo dienų, 1955 m. 310 darbo dienų (b.l. 2). TŠokį faktą buvusiu pareiškėja įrodinėjo savo pačios paaiškinimais, teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymais (b.l. 39-43).
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2008 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškimą iš esmės tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. L. buvusiame J.Janonio kolūkyje, Jurbarko rajone, 1949 m. dirbo 212,5 darbo dienas, 1950 m. – 310 darbo dienų, 1951 m. - 310 darbo dienų, 1952 m. – 310 darbo dienų, 1953 m. - 310 darbo dienų, 1954 m. - 310 darbo dienų, 1955 m. - 310 darbo dienų (b.l. 44, 45). Teismas sprendė, jog nors pareiškėja nepateikė duomenų apie faktiškai dirbtų kolūkyje dienų skaičių nuo 1949 m. iki 1955 m., tačiau, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, į tai, kad praėjus daugiau kaip 50 metų nuo darbo laiko, joks asmuo negali atsiminti kiek ir kokią dieną dirbo, dokumentai nėra išlikę, pareiškėja prašo nustatyti minimalų išdirbtų dienų skaičių, ką patvirtino liudytojai, todėl nutarė pareiškėjos nurodytą laikotarpį įskaityti į darbo stažą, reikalingą pensijos priedui už papildomą darbo stažą gauti.
Esminiai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normą- LR Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr.1156 (2005-07-01 nutarimu Nr.754 patvirtinta nauja nutarimo redakcija) patvirtintų VSD pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus, kurių 16 p. numato, kad pensijų įstatymo 54 str. 1 d. 1 p. nurodytas kolūkio narių darbo kolūkiuose laikas nesukakusiems 16 metų kolūkių narių vaikams stažą įskaitomas tik dokumentais įrodytas faktiškai dirbtų dienų skaičius. Pareiškėjai darbo kolūkyje faktas galėjo būti nustatytas liudytojų parodymais tik už laikotarpius nuo 1950-10-04 (pareiškėjai sukakus 16 m.). Skunde tai pat nurodoma, jog byloje apklaustų liudytojų parodymai neišsamūs, liudytojai nenurodė pareiškėjos faktiškai dirbtų dienų kolūkyje konkretaus skaičiaus, tačiau teismas šiais liudytojų parodymais grindė priimtą sprendimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad LR Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau - Pensijų įstatymo) 1 str. 1 d. nurodyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kurie šio įstatymo nustatytą laiką buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Pensijų įstatymo 54 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginamas iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., buvęs visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas. Pagal Pensijų įstatymo 55 str., asmens draudžiamosiomis pajamomis yra pripažįstamos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuomet galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai.
Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir nustatyta tvarka konstatuotas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes gali būti grindžiamos tik LR CPK 177 str. išvardytais įrodymais, gautais bei ištirtais bei įvertintais įstatymų nustatyta tvarka. LR CPK 178 straipsnis numato, jog šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apeliacine tvarka 2006 08 07 d. sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias tiek įrodinėjimo procesą, bei įrodymų vertinimą (LR CPK XIII skyriaus I skirsnis), tiek materialinės teisės normas, reglamentuojančias kolūkio narių darbo kolūkyje laiko nustatymo ir įskaitymo į visą darbininkų ir tarnautojų darbo laiką (LR valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, LR Vyriausybės nutarimu patvirtintų VSD pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, kad ji buvusiame J.Janonio kolūkyje, Jurbarko rajone 1949 m. išdirbo 212, 5 darbo dienas, o 1950 m. – 310 darbo dienų, 1951 m. - 310 darbo dienų, 1952 m. – 310 darbo dienų, 1953 m. 310 darbo dienų, 1954 m. 310 darbo dienų, 1955 m. 310 darbo dienų. Apart pareiškėjos paaiškinimo, tokio fakto nepatvirtino byloje apklausti liudytojai L. P. , P. G. (b.l. 39-43). Šie liudytojai savo paaiškinimuose negalėjo nurodyti nei kokiais metais, nei kiek dienų galėjo dirbti pareiškėja kolūkyje, teismo posėdžio protokole užfiksuoti liudytojų parodymai neišsamūs, prieštaringi, liudytojas G. pripažino, jog 1952-1955 metais negyveno Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šių liudytojų parodymais grindė skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą, be teisinio pagrindo vadovavosi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Teisėjų kolegijos vertinimu tai sudaro pagrindą pripažinti, jog pareiškėjos pareiškimas pirmosios instancijos teismo turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (LR CPK 178 str., 185 str.).
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo motyvu, jog teismas, priimdamas skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normą-LR Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr.1156 (2005-07-01 nutarimu Nr.754 patvirtinta nauja nutarimo redakcija) patvirtintus VSD pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus, kurių 16 p. numato, kad pensijų įstatymo 54 str. 1 d. 1 p. nurodytas kolūkio narių darbo kolūkiuose laikas nesukakusiems 16 metų kolūkių narių vaikams stažą įskaitomas tik dokumentais įrodytas faktiškai dirbtų dienų skaičius. Pareiškėja yra gimusi 1934 1 04 (b.l. 13) Pareiškėjai darbo kolūkyje faktas galėjo būti įrodinėjamas ir nustatytas liudytojų parodymais tik už laikotarpius po 1950-10-04 (pareiškėjai sukakus 16 m.). Teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja iki 1950 10 04 faktiškai dirbo kolūkyje tam tikrą dienų skaičių, rėmėsi liudytojų L. P. , P. G. parodymais, duotais teismo posėdžio metu (b.l. 39-43), o tai prieštarauja anksčiau minėtoms įstatymo nuostatoms. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą sprendimą (LR CPK 330 str.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs, jog dokumentai, išduoti valstybės ir kitų įgaliotų institucijų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią, aplinkybės nurodytos juose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus (LR CPK 197 str. 2 d.). Iš byloje esančio 1951 metų kolūkiečių darbadienių apskaitos knygos išrašo (b.l. 5,6) matyti, kad pareiškėja 1951 metais kolūkyje išdirbo ne 310 darbo dienų, o žymiai mažiau, tačiau teismas, vadovaudamasis liudytojų parodymais, neteisingai ir nepagrįstai teismo sprendime nustatė, kad pareiškėja 1951 metais išdirbo 310 darbo dienų. Dėl to teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.
Teisėjų kolegija, esant byloje nustatytoms aplinkybėms ir aukščiau šiame sprendime nurodytų motyvų pagrindu sprendžia, kad apelianto apeliacinis skundas pagrįstas ir tenkintinas, skundžiamas teismo sprendimas yra panaikintinas, pareiškėjos pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2008 02 12 sprendimą ir priimti byloje naują sprendimą A. L. pareiškimą atmesti.