- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-07-12
- Bylos Nr.
- I-1266-394/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00588-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- A. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. N. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-6 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015-12-20 iki 2016-10-17 pažeidžiant kalinimo sąlygas, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų (kameros apleistos ir neremontuotos, ant sienų pelėsis, grybelis), kamerose buvo apstu tarakonų, blakių ir pelių, atsakovas nesirūpino nei dezinfekcija, nei deratizacija ar dezinsekcija. Tualetas buvo tupimas ir neizoliuotas, kameroje pastovi smarvė ir dvokas. Ne kartą kreipėsi į administraciją, kad jam būtų paskirtas dietinis maitinimas, tačiau atsakovas prašymus ignoravo. Pasivaikščiojimo kiemeliai apleisti, išgriuvusiom sienom, nubyrėjusiu tinku, pilni šiukšlių, pasivaikščioti buvo vedama tik 1 val. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją.
Pareiškėjui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (6, 91 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (91 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą ir atsiliepimo papildymą (26-33, 92-93 b. l.), kuriuose prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas skirtingose kamerose, kuriose jam teko nuo 3,39 iki 8,48 kv. m., o tai leidžia daryti išvadą, kad tik dvi pareiškėjo laikymo dienas kameroje Nr. 26 jam teko nežymiai mažesnis kameros plotas nei nustatyta norma.
Atsakovas nurodo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2016-07-15 atliko kameros Nr. 30 patikrinimą, nustatyta, kad oro temperatūra, dirbtinė apšvieta ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, pelėsio nematyti. Kitos kameros pareiškėjo laikymo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams, be to, pats pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į įstaigos direktorių nesikreipė, todėl preziumuojama, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas užtikrinant jam tinkamas gyvenimo sąlygas. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).
Atsakovas nurodė, kad gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui - 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui - 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui - 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Dezinfekcija, deratizacija ir dezinsekcija Šiaulių TI vykdoma tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kameroje. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas pažeidimų dėl įstaigoje atliekamos dezinfekcijos, deratizacijos ir dezinsekcijos nenustatė.
Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pareiškėjo argumentai, jog per trumpa pasivaikščiojimo trukmė, neturi jokio teisinio pagrindo.
Dėl pareiškėjo maitinimo atsakovas nurodė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys, turintys sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į medicinines indikacijas, gali būti maitinami pagal specialius valgiaraščius, tačiau šiuo klausimu būtinos kalinimo įstaigos sveikatos priežiūros tarnybos išvados. Pareiškėjui dietinis maitinimas jam būnant ŠTI nebuvo skirtas, nes nei įstaigos sveikatos specialistų, nei Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydytojų nebuvo rekomenduotas.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo A. N. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2015-12-20 iki 2016-10-17, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir kitų teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2017-05-13 pažymos Nr. 60/09-18408 (35-41 b. l.) matyti, kad pareiškėjas A. N. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2015-12-28 iki 2016-10-17, viso 260 dienų, skirtingose gyvenamosiose kamerose (Nr. 13, 18, 26, 42, 30, 106) su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,17 iki 8,48 kv. m. Įvertinęs kamerų plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad 256 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 1 dieną (2015-12-29) pareiškėjui teko mažiau, negu 3,6 kv. m., o 3 dienas (2015-12-30, 2016-01-29 ir 2016-01-30) pareiškėjui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 3,39 iki 4,24 kv. m.), tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šias dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė duomenis tik apie kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., todėl 2017-05-13 pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 4 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus minimaliam kamerų plotui, ir toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjai patirti nepatogumus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui kamerose, kurių plotas be sanitarinio mazgo ploto sudarė nuo 13,95 iki 21,53 kv. m., kai jose buvo laikomi daugiausia 4-6 asmenys, teko daugiau kaip 3 kv. m. (71-75 b. l.). Kamerų plotas be sanitarinio mazgo ir be baldų buvo nuo 7,81 iki 15,56 kv. m., taigi nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir pareiškėjas dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, apleistos ir neremontuotos, ant sienų pelėsis, grybelis. Atsakovas atsiliepime pasisakė tik dėl kameros Nr. 30 patikrinimo rezultatų, į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2016 m. liepos 15 d. patikrinimo metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas įvertino pareiškėjų skunduose minimus faktus dėl higienos normos pažeidimų Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose, tame tarpe ir kameroje Nr. 30, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016-06-20 iki 2016-09-22, ir kameroje Nr. 42, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016-03-31 iki 2016-06-20. Patikrinimo aktuose Nr. PA.6-232 (19.4.1. 6.12) ir Nr. PA.6-233 (19.4.1. 6.12) (80-82, 83-85 b. l.) užfiksuota, kad kamerose Nr. 30 ir 42 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus, kameros vėdinamos per langus, pelėsio šiose kamerose nenustatyta. Iš byloje esančių Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. ir 2016 m. atliktų darbų suvestinių (44-48, 49-52 b. l.) matosi, kad 2015 m. spalio mėn. buvo suremontuota kamera Nr. 18, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015-12-29 – 2015-12-30, o 2015 m. lapkričio mėn. – kamera Nr. 13, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015-12-28 – 2015-12-29. Kameroje Nr. 18 atliktas grindų plytelių klijavimas, kosmetinis remontas, tupyklos demontavimas ir naujo klozeto bei pertvarų įrengimas, lango grotų pagaminimas ir nudažymas, kameroje Nr. 13 - tupyklos demontavimas ir naujo klozeto bei kabinos įrengimas. Tiek kameroje Nr. 18, tiek kameroje Nr. 13 pareiškėjas buvo laikomas po remonto, taigi pateikti duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis buvo laikomas neremontuotose kamerose Nr. 18 ir Nr. 13, tačiau iš pateiktų suvestinių matosi, kad kitos pareiškėjo laikymo kameros (Nr. 26, 42, 30 ir 106) nei 2015 m., nei 2016 m. nebuvo remontuojamos, o tai patvirtina pareiškėjo teiginį dėl jo laikymo neremontuotose kamerose.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl visų kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklės, ir konstatuotina, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkto, kuriame nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimų, išskyrus kameras Nr. 30 ir 42, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, netinkamai įrengti sanitariniai mazgai – tualetas tupimas ir neizoliuotas, jautėsi nemalonus kvapas, nes nebuvo atskiros ventiliacijos. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovas nepateikia duomenų, įrodančių, kad sanitariniai mazgai konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose jo laikymo metu buvo tinkamai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės, tik iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. ir 2016 m. atliktų darbų suvestinių (44-48, 49-52 b. l.) matosi, kad 2015 m. spalio, lapkričio mėn. kamerose Nr. 18 ir Nr. 13 atlikti tupyklos demontavimo, naujo klozeto, pertvarų ir kabinos įrengimo darbai. EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgiant į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT 2016-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2865-624/2016 ir kt.), įvertinus, kad pareiškėjo laikymo kameros buvo nedidelės, o lovos paprastai būna sustatytos šalia sanitarinio mazgo, pripažintina, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik 1,5 aukščio pertvara, neužtikrino privatumo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normos reikalavimų. LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius įsakymu yra nustatęs vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę, Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m, pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m.), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimas kasdien trunka ne mažiau kaip vieną valandą. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2016 m. gegužės 24 d. patikrinimo metu (76-79 b. l.) nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose akivaizdžios netvarkos, t.y. primėtytų šiukšlių, nėra, kiemeliai valomi, nešamos susidariusios buitinės atliekos, kiekviename kiemelyje yra šiukšliadėžės. Pareiškėjas pats skunde nurodo, kad turėjo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas patikrinimo metu higienos normos pažeidimų pasivaikščiojimo kiemeliuose nenustatė, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo parazitų ir graužikų, o administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos ir dezinsekcijos. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2016 m. liepos 15 d. ir 2016 m. spalio 5 d. patikrinimų metu vertinti ir pareiškėjų skunduose nurodyti faktai dėl kenkėjų buvimo kamerose, taip pat nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų stebėjimo, naikinimo vykdymas, nustatyta, kad kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo šiai veiklai licencijuota įmonė UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnyba registruoja laikomų asmenų nusiskundimus dėl kenkėjų, atlikti profilaktikos ir naikinimo darbai registruojami kenkėjų kontrolės stebėjimų, darbų atlikimo žurnale (80-85, 86-88 b. l.). Taigi byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad įstaigos administracija nesiėmė priemonių parazitų ir graužikų naikinimui, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl papildomos deratizacijos ar dezinsekcijos jo laikymo kamerose atlikimo kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad papildoma deratizacija ir dezinsekcija jo prašymu nebuvo atlikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ne kartą kreipėsi į administraciją, kad jam būtų paskirtas dietinis maitinimas, tačiau atsakovas prašymus ignoravo.
LR suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (redakcija, galiojanti nuo 2015-07-20, toliau – Taisyklės). Taisyklių 5 punkte numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija, 6 punkte nurodyti asmenų maitinimo valgiaraščiai (Valgiaraštis dirbantiems vyrams, Valgiaraštis nedirbantiems vyrams, Valgiaraštis dirbančioms moterims, Valgiaraštis nedirbančioms moterims, Valgiaraštis nepilnamečiams, Valgiaraštis nėščioms moterims ir Valgiaraštis krūtimi maitinančioms motinoms, Valgiaraštis dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštis nedirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštis dirbančioms moterims (vegetarėms), Valgiaraštis nedirbančioms moterims (vegetarėms), 7 punkte nurodoma, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius; sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes.
Į bylą pateikta 2017-06-07 Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybos pažyma Nr. 76/10-518 (96 b. l.), kurioje nurodyta, kad A. N. buvo konvojuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur gydytas nuo 2016-03-24 iki 2016-03-31, ligoninės epikrizėje rekomenduota racionali mityba, dietinis maitinimas nerekomenduotas. Iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (97-153 b. l.) matosi, kad pareiškėjui diagnozuota tulžies pūslės akmenligė, kepenų cirozė, išrašant pareiškėją iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2016-03-31 rekomenduota racionali mityba (107 b. l.), tačiau duomenų, kad gydantis gydytojas pareiškėjui būtų paskyręs dietinį maitinimą, nėra, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl dietinio maitinimo nepagrįstos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose pažeidžiant higienos normos reikalavimus, tam tikrą laikotarpį (4 dienas) pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, nustatyti pažeidimai dėl sanitarinio mazgo įrengimo sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 9 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kalinimo laikotarpiu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų (42 b. l.), jokių duomenų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nenurodo, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2157-442/2016, 2017-04-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-442/2017, 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 300 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. N. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300,00 Eur (tris šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.