Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-06-16 · Civilinė byla Nr. 2A-1051-864/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-06-16
Bylos Nr.
2A-1051-864/2020
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ramunė Mikonienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini)
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Drivekta“
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 16 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Drivekta“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB (duomenys neskelbtini) (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) (toliau ir atsakovė) 600 Eur skolos, 400 Eur nuostolių už prastovas, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad nuo 2017 m. birželio mėn. ieškovė ir atsakovė bendradarbiavo vykdant krovinių pervežimus tarptautiniais maršrutais; atsakovė (užsakovas) užsakinėjo krovinių pervežimo paslaugas, o ieškovė (vežėjas) organizavo krovinių pervežimus.

3. Paaiškino, kad 2018 m. kovo 8 d. tarp šalių buvo sudaryta pervežimo sutartis (duomenys neskelbtini) (toliau ir sutartis), pagal kurią atsakovė (užsakovas) užsakė pas ieškovę (vežėją) iš Rusijos į Lietuvą pervežti medieną, t. y. ieškovė su atsakove susitarė, kad ieškovė įsipareigoja sutartyje nurodytomis sąlygomis pervežti atsakovės jai patikėtą krovinį į sutartyje nurodytą paskirties vietą ir perduoti jį krovinių gavėjui, o atsakovė įsipareigojo už krovinio pervežimą sumokėti nustatytą sutartyje paslaugų kainą. Teigė, kad ieškovė pervežimui atlikti pasitelkė transporto priemonę, kuri buvo techniškai tvarkinga, tinkanti kroviniams vežti, turinti visus pervežimams vykdyti reikalingus leidimus. Paaiškino, kad šalys sulygo dėl krovinio pervežimo kainos sutartyje – 900 Eur, o pervežimo atlygį atsakovė įsipareigojo apmokėti per 30 dienų po originalių dokumentų pateikimo (sutarties 19 punktas).

4. Anot ieškovės, pastaroji visas iš sutarties jai kylančias pareigas ir prievoles vykdė tinkamai kiek tai leido susidariusios sąlygos, t. y. krovinį priėmė ir pristatė vėliau nei nustatytas terminas ne dėl ieškovės kaltės, t. y. dėl prastovų Baltarusijos-Latvijos pasienyje.

5. Teigė, kad ieškovė pateikė atsakovei visus reikiamus dokumentus paslaugų apmokėjimui. Paaiškino, kad 2017 m. birželio 22 d. atsakovė pervedė vieną dalinę įmoką, t. y. 300 Eur, už suteiktas transporto paslaugas ir ieškovei liko skolinga 600 Eur pagal pateiktą 2018 m. kovo 20 d. PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, pastaroji taip pat patyrė nuostolius dėl prastovų.

6. Teigė, kad ieškovės automobilis į pakrovimo vietą J. O. atvyko 2018 m. kovo 13 d., automobilis buvo pakrautas 2018 m. kovo 14 d., muitinės dokumentai sutvarkyti 2018 m. kovo 15 d., 2018 m. kovo 18 d. automobilis atvyko į Vitebsko muitinę. Paaiškino, jog kadangi buvo neteisingi vežamos medienos sertifikatai, automobilis pasienyje - Vitebsko muitinėje, buvo sulaikytas ir apie problemas buvo pranešta atsakovei. Teigė, kad automobilis iš Vitebsko muitinės buvo paleistas 2018 m. kovo 23 d.

7. Nurodė, kad sutarties 11 punktas numato nuostolių atlyginimą už prastovas, atsiradusias ne dėl vežėjo kaltės. Anot ieškovės, kadangi automobilis muitinės poste prastovėjo 4 paras, atlygintini nuostoliai 400 Eur (100 Eur x 4 d.).

8. Paaiškino, jog, savo ruožtu, atsakovė nei suėjus mokėjimo terminams, nei iki šios dienos už paslaugas pilnai neatsiskaitė. Teigė, kad ieškovė ne kartą ragino atsakovę, kad ši atsiskaitytų, tačiau atsakovė nesiėmė jokių veiksmų įsiskolinimui padengti.

Šalies argumentai

9. Ieškovės teigimu, atsižvelgus į sutarties, CMR važtaraščio, sąskaitų turinio ir faktines aplinkybes, aiškiai matyti, jog ieškovei suteikus atsakovei jose nurodytas transporto paslaugas, o šiai šias paslaugas priėmus, tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai. Ieškovės manymu, toks atsakovės elgesys, kuomet ji nepagrįstai nesumoka už jai suteiktas paslaugas, turėtų būti laikomas nesąžiningu bei pažeidžiančiu Civilinio kodekso 6.200 straipsnio 1 dalyje sutartims ir prievolėms keliamus reikalavimus bei bendruosius sutarčių vykdymui nustatytus principus. Pažymėjo, kad atsakovė, gavusi PVM sąskaitas-faktūras, ieškovei nei karto nepareiškė jokių pretenzijų ar prieštaravimų dėl paslaugų kokybės, kainos ar terminų, o, priešingai, pervedė vieną dalinį apmokėjimą, todėl, ieškovės manymu, galima daryti pagrįstą išvadą, kad ji tinkamai ir iki galo įvykdė visus jai numatytus reikalavimus ir prievoles; atsakovė priėmė ieškovės jai perduotą sąskaitą bei atliktas paslaugas, jų neginčijo. Ieškovės manymu, akivaizdu, jog atsakovė delsdama atsiskaityti pažeidė aukščiau nurodytos sutarties ir prievolių vykdymui keliamus reikalavimus - laiku, per sutartyje nurodytus terminus neatsiskaitė ar net apskritai neketina to padaryti ateityje.

Atsiliepimas

10. Atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) (toliau ir atsakovė) pateikti pareiškimai dėl ieškinio nurodo į faktines aplinkybes, kad atsakovė skolos 600 Eur sumai neginčija, o nesutinka su 400 Eur nuostolių už prastovą atlyginimu.

Šalies argumentai

11. Teismo posėdžio metu ieškovė ieškinį palaikė ieškinyje nurodytais pagrindais, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad už krovinį pagal ieškinį yra atsakinga atsakovė, dėl kurios susidarė prastovos.

12. Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad sutinka dėl 600 Eur skolos, dėl 400 Eur nuostolių už prastovą atlyginimu nesutinka nesant pagrindo, kad atsakovė kalta; ieškovė nepatyrė nuostolių, pagal pateiktus dokumentus tų prastovų nėra. Be kita ko, prašė mažinti ieškovės atstovavimo išlaidas. Nurodė, kad pagal bylą atsakovės vadybininkas susirašinėjo su ieškove pagal byloje pateiktus ieškovės susirašinėjimo dokumentus byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, t. y. priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 1 000 Eur skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 1 000 Eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo 2018 m. spalio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 655,40 Eur bylinėjimosi išlaidų; taip pat priteisė iš atsakovės valstybės naudai 22,05 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė dėl 600 Eur skolos pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą už pervežimo paslaugas ginčo nekelia, sutinka su 600 Eur sumos priteisimu už atliktą pervežimą. Todėl, atsižvelgdamas į Civilinio kodekso 6.38, 6.59, 6.205 straipsnių nuostatas, sprendė, kad atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 600 Eur skolos už pervežimo paslaugas pagal šalių sutartį.

15. Teismas pažymėjo, jog Vitebsko BR atsakingos muitinės spaudas yra atliktas 2018 m. kovo 18 d., pagal CMR važtaraščio 18 punktą muitinės apžiūra atlikta 2018 m. kovo 19 d., ieškovės automobilis iš Vitebsko BR muitinės paleistas 2018 m. kovo 23 d., ką patvirtina Latvijos Respublikos Valstybinės pajamų tarnybos atžyma CMR važtaraštyje; šias aplinkybes dėl prastovos Vitebsko BR muitinėje pagal CMR važtaraštį patvirtina ir šalių susirašinėjimas internetinėje erdvėje. Atsižvelgdamas į tai, bei remdamasis sutarties 11 punktu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas dėl 400 Eur nuostolių už prastovas atlyginimo tenkintinas, nes ieškovė kaip vežėjas nėra atsakinga už tinkamų krovinio dokumentų netikslumus, o atsakovė atvirkštinio fakto neįrodė.

III. Apeliacinio skundo argumentai

16. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo panaikinti dalį Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimo ir klausimą dėl nuostolių kompensavimo išspręsti iš esmės – ieškinio dalį dėl 400 Eur nuostolių kompensavimo atmesti; priteisti iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal pridedamas išlaidas patvirtinančius įrodymus.

17. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas prastovas vertino pagal šalių pasirašytos sutarties nuostatas. Teigia, jog, savo ruožtu, sutartyje šalys yra aptarę nuostolių kompensavimo tvarką už prastovas iškrovime bei pakrovime, sankcijas nepateikus krovinio sutartu laiku ir vietoje ar už transporto priemonės nepateikimą, tačiau dėl prastovų muitinėse ir pasienyje jokio konkretaus šalių susitarimo nėra. Pažymi, kad, be to, visos įprastos vežėjo (ieškovės) patiriamos išlaidos įeina į atlyginimo sumą ir papildomai neatlyginamos. Anot atsakovės, byloje nepateikta įrodymų, jog 4 dienų laikotarpis Vitebsko muitinėje yra itin ilgas ir neįprastas.

18. Paaiškina, kad ieškovės patirtų dėl automobilio prastovos nuostolių dydžio apskaičiavimo CMR konvencija nereglamentuoja, todėl šių nuostolių dydžio nustatymui taikytinos nacionalinės teisės normos. Anot atsakovės, byloje nenurodyti ir nepateikti įrodymai, patvirtinantys atsakovės neteisėtus veiksmus dėl prastovos laiko ar kad ši prastova, o tuo pačiu ir išlaidos, atsirado dėl klaidingų ar netikslių krovinio dokumentų, už ką atsakomybė pagal CMR konvenciją tenka siuntėjui. Nurodo, jog už kelių transporto priemonės prastovą dėl pavėluoto pakrovimo ar iškrovimo, dėl dokumentų, susijusių su vežimu, neįforminimo ar nepateikimo nustatytu laiku ir kitus pažeidimus, dėl ko įvyko prastova, šalys gali nustatyti netesybas, tačiau netesybų nustatymas turi būti įformintas raštu. Teigia, jog atsakovė sutinka, kad, esant prastovai – užtrukus krovinio pervežimui ilgiau nei planuota, ieškovė be sutarties vykdymo sąnaudų patiria papildomų išlaidų vairuotojo komandiruotei kompensuoti, negali tuo metu vežti kitų krovinių ir pan., tačiau šioms išlaidoms pagrįsti ieškovė nepateikė jokių konkrečių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, anot atsakovės, kadangi šalys nebuvo susitarusios raštu dėl išlaidų už prastovas muitinėje ir jų dydžio, tai, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes bei šalių susitarimą dėl sutartimi nenumatytų išlaidų įskaičiavimo į atlyginimo už krovinio pervežimą sumą, ieškovės reikalavimas priteisti už prastovos 4 dienas po 100 Eur už dieną atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

19. Nurodo, jog tam, kad įrodyti, jog krovinio vežimo metu vežėjas patyrė prastovas, o ne vėlavo krovinį pristatyti dėl savo kaltės, pastarasis turi pateikti įrodymus, kurie šalių susitarimu buvo aptarti – prastovų lapą; ginčo atveju toks lapas nepateiktas. Pažymi, kad atsakovė nagrinėjamoje situacijoje veikė kaip susitariantis krovinio vežėjas savo užsakovo atžvilgiu (ekspeditorius), todėl tinkamai užpildytas prastovų lapas ar kiti dokumentai yra pagrindinė sąlyga, kurios pagrindu pati atsakovė regreso tvarka galėtų reikalauti prastovų atlyginimo iš savo užsakovo.

20. Paaiškina, kad 2018 m. kovo 19 d. Vitebsko muitines antspaudas patvirtina, kad tą dieną tranzito procedūra baigta Vitebsko muitinėje, o 2018 m. kovo 23 d. LR atžyma patvirtina, kad tranzito procedūra tą dieną baigta Latvijos muitinėje, bet ši atžyma, anot atsakovės, neparodo, kada automobilis atvyko formintis šios procedūros. Anot atsakovės, šis laiko skirtumas galėjo susidaryti dėl įvairių priežasčių, įskaitant ir tai, jog vairuotojas negalėjo važiuoti dėl vairuotojo darbo ir poilsio rėžimo arba dėl vežėjo neturėjimo leidimo atlikti minėtą pervežimą, kol jo negavo.

21. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kad galimos prastovos buvo patirtos dėl krovinio dokumentų netikslumo, o teismo posėdžio metu atsakovė pasiūlė ieškovei pateikti į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad prastovos susidarė dėl atsakovės kaltės. Anot atsakovės, pastaroji atvirkštinį faktą neprivalo įrodinėti. Pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie rodytų, kad dėl ieškovės automobilio sulaikymo Vitebsko muitinės įstaigoje yra kalta atsakovė.

22. Teigia, jog teismo argumentas, kad šias aplinkybes dėl prastovų patvirtina šalių susirašinėjimas internetinėje erdvėje, yra neteisingas; teismo posėdžio metu atsakovė paprašė ieškovės nurodyti, kuris konkrečiai įrašas patvirtina, kad prastovos susidarė dėl atsakovės kaltės, bet ieškovė nenurodė, nėra jokio įrašo, jog sutinkama apmokėti ieškovei išlaidas už prastovas muitinėje. Nurodo, jog, atvirkščiai, įrašas apie vežamą leidimą į pasienį byloja, kad vežėjas galimai neturėjo reikalingo leidimo vykdyti vežimus į/iš Rusijos.

23. Be kita ko, atsakovė atkreipia dėmesį, kad ieškovei priteistos 625,40 Eur už advokato atstovavimo išlaidos yra aiškiai per didelės, neatitinkančios protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimų, todėl prašo jas sumažinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

24. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

25. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalis, kuria buvo tenkinas ieškinio reikalavimas dėl 400 Eur nuostolių už prastovas iš atsakovės ieškovės naudai priteisimo.

26. Taigi, byloje iškilęs ginčas dėl atsakovės kaip užsakovo pareigos apmokėti ieškovės kaip vežėjo nuostolius dėl buvusių prastovų muitinėje (ne)buvimo, vykdant tarptautinius pervežimus.

27. Bylos duomenimis, ieškovė ieškinio reikalavimą dėl nuostolių priteisimo grindė PVM sąskaita-faktūra Nr. TT2239 400 Eur sumai (prastovos BY-LV pasienyje), sutartimi, CMR važtaraščiu, šalių susirašinėjimu elektroninėje erdvėje.

28. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju remiantis CMR važtaraščiu nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ginčo vežimo metu krovinys muitinėje buvo laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 18 d. iki 2018 m. kovo 23 d. Be to, šių aplinkybių neginčija ir atsakovė apeliaciniame skunde, tik papildomai nurodo, kad laiko skirtumas tarp tranzito procedūrų baigimo Vitebsko BR muitinėje (2018 m. kovo 19 d.) ir tranzito procedūrų baigimo Latvijos muitinėje (2018 m. kovo 23 d.) galėjo susidaryti dėl įvairių priežasčių, įskaitant ir tai, jog vairuotojas negalėjo važiuoti dėl vairuotojo darbo ir poilsio režimo arba dėl vežėjo neturėjimo leidimo atlikti minėtą pervežimą, kol jo negavo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atsakovės argumentus dėl buvimo muitinėje tam tikrą laiką priežasčių atmeta kaip nepagrįstus, kadangi šie argumentai grindžiami vien atsakovės spėliojimais. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog prastovų laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 18 d. iki 2018 m. kovo 23 d. muitinėje buvimo faktas iš esmės byloje yra įrodytas.

29. Savo ruožtu, sprendžiant klausimą, ar atsakovė turi pareigą apmokėti ieškovės kaip vežėjo nuostolius dėl buvusių prastovų muitinėje (ne)buvimo, yra būtina nustatyti visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, būtinas jai atsirasti: neteisėtus atsakovės veiksmus, nuostolius, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusių nuostolių, o taip pat atsakovės kaltę.

30. Įstatymų leidėjas nustatė, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo atsakovės veiksmų neteisėtumą būtent tuo aspektu, jog buvo neteisingi vežamos medienos sertifikatai, automobilis buvo sulaikytas. Byloje yra pateiktas šalių susirašinėjimas elektroninėje erdvėje, iš kurio turinio matyti, kad atsakovei buvo pranešta apie tai, jog krovinys yra muitinėje; atsakovė domėjosi, kada vairuotojas gavo sertifikatą; šalys aiškinosi, kada ir kas tuos sertifikatus atvežė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog, ginčo atveju prastovos muitinėje buvo dėl tam tikrų krovinį lydinčių dokumentų netikslumų. Pažymėtina, jog nors apeliaciniame skunde atsakovė nesutinka tokiu elektroninio šalių susirašinėjimo vertinimu, pateikdama savo poziciją, kad galimai vežėjas neturėjo reikalingo leidimo vykdyti vežimus į/iš Rusijos, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ši pozicija atsakovės nepagrįsta ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl prastovų muitinėje atsiradimo priežasčių (t. y. dėl krovinį lydinčių dokumentų netikslumų), kadangi atsakovė savo versiją dėl prastovų muitinėje atsiradimo priežasčių grindžia vėl gi tik spėliojimai, subjektyviu, selektyviu byloje esančio įrodymo – elektroninio susirašinėjimo – vertinimu. Taigi, įvertinus tai, kad pagal CMR konvencijos, kuri taikytina šalių teisiniams santykiams ir dėl kurios taikymo tarp šalių nėra ginčo, 11 straipsnio nuostatas būtent siuntėjas yra atsakingas vežėjui už visus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad nebuvo vežimo dokumentų ir duomenų arba jie buvo netikslūs, išskyrus atvejus, kai kaltas pats vežėjas, nagrinėjamu atveju, neįrodžius ieškovės kaltės dėl prastovų muitinėje, akivaizdu, jog prastovos muitinėje buvo dėl pačios atsakovės kaltės.

31. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog sutarties 11 punkte nėra įtvirtintas šalių susitarimas dėl prastovų muitinėse ir pasienyje apmokėjimo. Savo ruožtu, ši aplinkybė tik patvirtina, jog sutartyje nebuvo šalių susitarimo dėl netesybų skaičiavimo esant prastovoms muitinėje ir pasienyje, tačiau ši aplinkybė neeliminuoja atsakovės pareigos atlyginti dėl pastarosios veiksmų atsiradusių ieškovės nuostolių krovinio vežimo metu bei atitinkamai ieškovės teisės į tokių nuostolių atlyginimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju ir prastovų lapo (ne)buvimo klausimas iš esmės būtų aktualus tuo atveju, jeigu būtų sprendžiamas sutartyje įtvirtintų netesybų klausimas (kadangi būtinumas turėti prastovos lapus įtvirtintas sutartyje tuo atveju, kai nuostoliai dėl prastovų yra pakrovimo ir iškrovimo momentu), tačiau ne nuostolių, kaip šioje civilinėje byloje, atlyginimo klausimas.

32. Bylos duomenimis, ieškovė patirtų nuostolių dėl prastovų muitinėje dydį nurodė esant 400 Eur (4 d. *100 Eur). Pažymėtina, jog šalys sutartyje yra įtvirtinę, jog netesybų dydis yra 100 Eur už parą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdu, jog100 Eur už parą dydį nuostolių dėl prastovų pakrovimo ir iškrovimo momentu šalys laiko esant protingu bei šalių valią atitinkančiu dydžiu. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs aplinkybę, kad ieškovė turėjo prastovas muitinėje dėl atsakovės kaltės, pagrįstai priteisė ieškovei nuostolius pagal sutartimi sulygtų netesybų dydį, ir tokio dydžio nuostoliai iš esmės negali būti vertinami kaip neatitinkantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų.

33. Taigi, nagrinėjamu atveju esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad prastovų muitinėje atsiradimo priežastimi buvo krovinį lydinčių dokumentų netikslumai, už kurių tinkamą parengimą pagal CMR konvenciją atsakinga būtent atsakovė, byloje nesant jokių įrodymų dėl ieškovės kaltės buvimo dėl prastovų muitinėje atsiradimo, sutartyje esant šalių susitarimui 100 Eur už parą dydį vertinti kaip tinkamą dydį prastovų buvimo atveju, spręstina, jog nagrinėjamu atveju byloje yra įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai, sąlygojantys nuostolių ieškovei atsiradimą, kurie pagrįstai buvo apskaičiuoti pagal sutartimi sulygtų netesybų dydį.

34. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, šalių argumentus, tinkamai taikė materialines teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisimo

35. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismo priteistos ieškovės naudai pastarosios patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti mažintinos, kadangi byla nėra sudėtinga, byloje nebuvo keliami nauji teisės aiškinimo ar taikymo klausimai, advokatės teismui pateikti procesiniai dokumentai nėra didelės apimties.

36. Nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 625,40 Eur ieškovės turėtų išlaidų teisinei pagalbai apmokėti. Pažymėtina, jog sutiktina su atsakove, jog nagrinėjama byla nebuvo didelės apimties ir sudėtinga teisės požiūriu, tačiau 625,40 Eur suma yra realiai ieškovės patirta bylinėjimosi išlaidų suma ir ji yra žymiai mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau ir Rekomendacijos) nurodytus maksimalius dydžius. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priteistos ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidos nėra neprotingai didelės, dėl ko nėra pagrindo ir jas mažinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo

37. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinis skundas yra atmestas, atsakovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos. Savo ruožtu, ieškovė nėra pateikusi jokių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Ramunė Mikonienė