- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-24
- Bylos Nr.
- 1A-154-988/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-59431-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Cininas, Aušra Bielskė, Darius Pranka
- Nuteistasis
- V. Ž.
- Advokatai
- Edgaras Dereškevičius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Audriaus Cinino ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 7 dalį (2016 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. XII-2277 redakcija) ir jai paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio baudos bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2018 m. gruodžio 16 d., 19 val. 35 min., iki 2018 m. gruodžio 17 d., 10 val. 50 min. (viena diena), skaičiuojant vieną sulaikymo dieną už 2 (dviejų) MGL dydžio baudą, ir laikyta, kad neatlikta bausmė yra 58 MGL (2 900 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 68 straipsniu paskirta V. Ž. baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejus) metus – šį terminą skaičiuojant nuo 2018 m. gruodžio 17 d. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi paskirta V. Ž. baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – išieškant iš jos į valstybės biudžetą konfiskuotino turto (automobilio „Audi A2“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 1 884 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. Ž. nuteista už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o būtent: ji 2018 m. gruodžio 16 d., 19 val. 35 min., L. A. g. 20, Vilniuje, pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį AUDI A2, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta mažiausia etilo alkoholio koncentracija 2,41 promilės). Šiais savo veiksmais V. Ž. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. V. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendį ir jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis V. Ž. atžvilgiu. Nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Jos pagrįstos prielaidomis bei niekuo su nusikalstamu įvykiu, nusikalstamos veikos sudėtimi, V. Ž. kaltumu nesusijusiais procesiniais dokumentais. Tuo iš esmės paneigiamas nekaltumo prezumpcijos principo galiojimas V. Ž. atžvilgiu, o tai taip pat pripažintina esminiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimu. Šioje byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Be to, skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis neatitinka Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) „Dėl Rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų patvirtinimo“ patvirtintų Rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų (toliau – ir Rekomendacijos).
2.2. Apeliaciniame skunde apeliantė pažymi, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitiko BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimų ir, nors tai trukdė pirmosios instancijos teismui objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti šią bylą teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas apsiribojo teismo vidinio įsitikinimo, pagrįsto tikėjimu valstybės kaltintoju bei liudytojais apklaustų asmenų parodymais. Tai nulėmė iš esmės nepagrįsto apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimą.
2.3. Apeliantė nurodė, kad po trijų mėnesių nuo ikiteisminio tyrimo pradžios buvo atlikta eismo įvykio vietos apžiūra, tačiau ji nepadėjo tiksliai identifikuoti automobilio padangų paliktų žymių lokalizaciją važiuojamosios kelio (aikštelės) dalies atžvilgiu bei išmatuoti jų ilgį.
2.4. Be to, byloje laiku nebuvo atlikta transporto priemonės Audi A2, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūra. Dar įvykio dieną buvo būtina apžiūrėti automobilio išorę, taip pat įsitikinti, ar automobilio variklio dangtis šaltas ar šiltas. Tai leistų objektyviai patvirtinti faktą, ar buvo užvestas automobilio variklis prieš pat atvykstant policininkams, ar ne.
2.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nors pavėluotai ir buvo atlikta automobilio salono apžiūra, tačiau tai nesudarė objektyvios galimybės apžiūrėjus saloną konstatuoti, kokioje padėtyje kaltinime nurodomą dieną buvo automobilio pavarų dėžės perjungimo svirties padėtis, tai yra įjungtoje pavaroje ar neutralioje padėtyje, taip pat užfiksuoti, ar užtrauktas automobilio rankinis stabdis, ar, priešingai, rankinis stabdis nebuvo užtrauktas, o gal šis iš viso neveikė.
2.6. V. Ž. nurodo, kad laiku neatlikus transporto priemonės salono vaizdo fiksavimo byloje nėra galimybės išsiaiškinti, kokie daiktai buvo ant automobilio vairuotojo, keleivių priekinės, galinės sėdynių. Dėl to pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktais konstatuoti nuosprendžio aprašomojoje dalyje bei išdėstyti įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, taip pat aptarti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
2.7. Pažymima, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 1-ojo kontrolės poskyrio vyriausiasis specialistas A. K. 2018 m. gruodžio 16 d. pranešime ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vyriausiasis specialistas K. A. 2018 m. gruodžio 16 d. pranešime nurodė skirtingas patekimo į ginčo automobilį aplinkybes.
2.8. Pastebima, kad vyriausiojo patrulio R. A. 2018 m. gruodžio 16 d. tarnybiniame pranešime iš viso nėra minima nei apie A. K. matymą, nei apie K. A. persisvėrimą ar patekimą į minėtą automobilį atidarant dureles. Šiame tarnybiniame pranešime taip pat neužsiminta apie jokį automobilio raktelio ištraukimą, apie automobilio užvedimo raktelio perdavimą policijos pareigūnams saugoti (paimti) ar panašias aplinkybes. Jokio priedo prie tarnybinio pranešimo apie automobilio raktą ar atskiro nutarimo dėl asmens daiktų apžiūros, paėmimo nėra. Iš šio tarnybinio pranešimo taip pat matyti, jog policijos pareigūnai į iškvietimą atvyko ne dėl neblaivaus asmens vairavimo, bet dėl policiją kvietusio asmens konflikto su neblaivia moterimi, kuri buvo agresyvi, taip pat kuri pati paaiškino, kad automobilio nevairavo.
2.9. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) Operatyvaus valdymo skyriaus adresu Žirmūnų g. 139a, Vilniuje, daiktų paėmimo laikinai saugoti protokole nurodoma, kad vyriausioji postinė B. R. asmens apžiūros metu, prieš sulaikant, iš V. Ž. paėmė 15 kategorijų jos daiktų, tame tarpe ir raktą (pultelį) nuo automobilio. Šios aplinkybės patvirtina, kad vyriausiasis specialistas K. A. 2018 m. gruodžio 16 d. pranešime, o vyriausiasis specialistas A. K. 2018 m. gruodžio 16 d. pranešime išdėstė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, be to, A. K. jas patvirtino ir jį apklausiant liudytoju 2018 m. gruodžio 16 d.
2.10. V. Ž. teigimu, iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apsk. VPK Viešosios tvarkos valdybos Mobilios kuopos 1-ojo būrio vyriausiasis patrulis R. A. V. Ž. nuo transporto priemonės tariamo vairavimo nenušalino, nenurodė, kur yra transporto priemonė.
2.11. Apeliantės vertinimu, šiuo atveju bandoma formuoti ydingą praktiką, kai ne pagal oficialaus pareigūno, atliekančio patrulio funkcijas, tiesiogiai užfiksuotą (matytą) ir konkrečiame procesiniame dokumente aprašytą teisės pažeidimą, bet pagal subjektyviai nusiteikusių ir galimai šališkai suinteresuotų, prieš tai konfliktavusių, savivaldybės tarnautojų savivaliavimu bei tariamu matymu yra bandomas grįsti įtarimas V. Ž., kuri transporto priemonės nė nevairavo.
2.12. V. Ž. įsitikinimu, vairavimo esant vairuotojui neblaiviam veika nesiejama su nuvažiuotu atstumu, o šios normos taikymui konstatuoti būtina į bylą surinkti objektyvius duomenis, kad transporto priemonė judėjo valdoma būtent baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens. Tokių duomenų į bylą nėra pateikta.
Šalies argumentai
2.13. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apsiribojo iš esmės vien 2019 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus apsk. VPK raštu. Šis raštas dar kartą patvirtina, kad jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti apeliantės kaltę, šioje byloje nėra. Tai patvirtina Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-963 „Dėl Vaizdo stebėjimo būdu užfiksuotų duomenų tvarkymo policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Vaizdo stebėjimo būdu užfiksuotų duomenų tvarkymo policijos įstaigose taisyklėms, pagal kurias vaizdo įrašai nesaugomi ilgiau kaip 30 dienų. Be to, pirmosios instancijos teismo vidiniam įsitikinimui dar labiau tikėti suinteresuotų sakyti pagražintą tiesą asmenų parodymais lemiamos įtakos turėjo ir Vilniaus apsk. VPK Informatikos ir ryšių skyriaus vedėjo J. K. raštas, kuriame atsakoma teismui, kad tarnybiniame policijos automobilyje Nr. V-1932 vaizdo įrašai neišsaugoti, nes jie saugomi pagal tą patį teisės aktą – 30 dienų.
2.14. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl nesivadovavo bylai tiesiogiai aktualiu teisės aktu – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 „Dėl Policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcija, o būtent, jos 22.1 ir 22.4 papunkčiais, 69, 70 punktais.
2.15. Be to, kitas liudytojas byloje – policijos patrulis A. M. – duodamas parodymus teismui patvirtino, kad kitų asmenų – ne policijos pareigūnų – teisės pažeidimo matymas yra komplikuotesnis ir praktikoje nėra priskiriamas prie patikimų duomenų. Nurodė, kad nei liudytojas policijos patrulis A. M., nei visi kiti jo kolegos teismui taip ir neatsakė, kodėl nevykdė Policijos patrulių veiklos instrukcijos 22 bei 69 punktų reikalavimų. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad eismo įvykio vietos apžiūros protokole pažymėta tuščia automobilių parkavimo vieta.
2.16. Apeliantė argumentuoja, kad apylinkės teismas peržengė savo kompetencijos ribas, pažeisdamas BPK 286 straipsnį nepaskyrė teismo ekspertizės, o pats konstatavo ir apibūdino specialių žinių reikalaujančio fakto buvimą. Toks pažeidimas šiuo konkrečiu atveju laikytinas esminiu.
2.17. V. Ž. nurodė, kad be ekspertizės akto apylinkės teismas neturėjo galimybės objektyviai įvertinti, ar tarnybinį pranešimą surašęs savivaldybės specialistas ar policijos pareigūnas padarė prielaidą dėl transporto priemonės „Audi A2“ vairavimo (pajudėjimo paliekant provėžas sniege) mechanizmo, negalėjo aprašyti bei aiškinti, kokiu būdu jos susidarė. Automobilio „Audi A2“, priparkuoto prie parduotuvės bortelio, ratų vėžių fiksacija ir aprašymas negalėjo būti nustatytas vien įvykio vietos protokolu bei automobilių ratų vėžių pėdsakų apžiūros protokolu.
2.18. Apeliaciniame skunde teigiama, kad iš Bendrajam pagalbos centrui pateikto garso įrašo ir jo apžiūros protokolų matyti, kad V. Ž. atsirakino automobilį, atsisėdo į mašiną ir norėjo pamiegoti ar pailsėti, o ne kur nors važiuoti (ar važiavo). Nors tai nurodyta tyrėjos N. B. surašyto 2019 m. vasario 18 d. apžiūros protokolo priede, šie pirmosios instancijos teismo motyvai prieštarauja vienas kitam, o, tai reiškia, neatitinka Rekomendacijų 4.3 papunkčio reikalavimų, todėl yra neteisėti.
2.19. Pažymima, kad V. Ž. tyčia nenustatyta, skundžiamo nuosprendžio motyvuose argumentų, atskleidžiančių jos turinį, nėra.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistosios V. Ž. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistosios apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, iš dalies ir su įrodymų rinkimo veiksmais bei jos nuteisimu dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.
6. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nešališkai ir tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu.
7. Pažymima, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymima, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).
8. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai Vilniaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai K. A. ir A. K. parodė, kad jie tiesiogiai patys matė, kaip V. Ž. buvo užvedusi automobilį „Audi A2“ ir jį vairuodama pavažiavo truputį į priekį ir atgal, po ko K. A. paėmė automobilio raktą, kurį vėliau perdavė policijos pareigūnams.
Žemesnės instancijos teismas
9. Apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu šių liudytojų parodymų vertinimu, kuris atitinka įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojų K. A. ir A. K. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu.
10. A. K. 2018-12-16 telefonu pranešdamas Bendrajam pagalbos centrui dėl įvykio (duomenys neskelbtini), nurodė, „policijos ekipažo reikia, (duomenys neskelbtini), nes visiškai girta ir važiuojanti vairuotoja šalia prekybos centro „Rimi“, aikštelėje. Moteris sąmoninga, bendraujanti, besikeikianti, yra konfliktinė situacija, prašo policiją paskubėti.“ (bylos priedas, CD diskas, pirmas įrašas).
11. Liudytojai K. A. ir A. K. iš karto po įvykio surašė pareiškimus, kuriuose taip pat nurodė aplinkybes apie tai, jog matė, kaip moteris užvedė variklį, pradėjo važiuoti atgal, po to į priekį (t. 1, b. l. 7, 8).
12. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju K. A. parodė, kad 2018-12-16 apie 19.35 val. patruliuodamas su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 1-ojo kontrolės poskyrio vyriausiuoju specialistu A. K. buvo L. A. g. 20, Vilniuje, automobilių stovėjimo aikštelėje, šalia prekybos centro „Rimi“. Einant prie aikštelėje stovinčio BMW automobilio, jame sėdintis vaikinas pasakė, kad šalia jo stovinčiame automobilyje „Audi A2“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už vairo sėdi neblaivi moteris. Automobilio A2 vairuotojos langas buvo pilnai atidarytas ir kaip tik tuo metu ji užvedė automobilį. Kol jis kalbėjosi su BMW automobilio vairuotoju, „Audi A2“ vairuojanti moteris pavažiavo apie 1 m. atgal. Perjungusi bėgį, ji pavažiavo į priekį ir užšoko ant bordiūro ir šalia augusių krūmų. Tada automobilis pariedėjo atgal, nuvažiavo nuo bordiūro ir sustojo. Aiškiai matė vairavimo faktą, nes visa tai vyko už 2 metrų. Jis stovėjo prie „Audi“ automobilio kairiojo šono. Pribėgęs, paaiškino vairuotojai, kad ji toliau kelionės netęs ir atidaręs dureles užgesino variklį ir ištraukė raktelius iš automobilio spynelės. Kolega A. K. iškart paskambino trumpuoju pagalbos telefonu 112 ir informavo, jog reikalingas policijos ekipažas.
13. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju A. K. parodė, kad 2018-12-16 19.35 val. patruliavimo metu su Vilniaus m. savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vyriausiuoju specialistu K. A. L. A. g. 20, Vilniuje, automobilių stovėjimo aikštelėje šalia prekybos centro „Rimi“ pastebėjo stovintį su atidarytu vairuotojo durelių langu automobilį „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Netoliese stovėję žmonės kreipėsi į pareigūnus ir pasakė, jog už vairo sėdinti moteris visiškai girta. Tuo metu vairuotoja užkūrė variklį ir pradėjo važiuoti atgal. Pavažiavusi apie 1 m., automobilis sustojo ir vėl pradėjo važiuoti į priekį, tačiau atsitrenkė į šaligatvio bordiūrą ir vėl sustojo. A. K. porininkas priėjo prie vairuotojos ir, pasakęs jam, jog ji girta, įkišo ranką pro atidarytą langą į automobilio saloną ir užgesino automobilio variklį bei ištraukė raktus, kad išvengti tolimesnių bandymų važiuoti. Tuo metu jis buvo šalia K. A. ir tuo momentu, kai Konstantinas traukė raktus, paskambino telefonu į Bendrąjį pagalbos centrą, pranešė apie įvykį, parašęs atsiųsti į pagalbą policijos ekipažą (t. 1, b. l. 110).
14. Liudytojai K. A. ir A. K. šiuos savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu nurodydami tas pačias esmines aplinkybes (t. 1, b. l. 155-159, 164-168).
Žemesnės instancijos teismas
15. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas K. A. parodė, kad privažiavo prie RIMI Karoliniškėse, užėjo į barą, pabendravo su darbuotoju ir grįžinėjo į savo automobilį. Tarp jų automobilio ir „Audi A2” stovėjo automobilis BMW, kuriame sėdėjo vaikinas ir mergina. Iš BMW vaikinas sako: „pareigūnai, atkreipkite dėmesį į vairuotoją, kuri nori išvažiuoti iš aikštelės“. Tuomet jis pastebėjo, kad moteris buvo užsivedusi ar užsivedė mašiną ir pradėjo judėti, šoko ant borto ir vos į krūmus neįvažiavo, paskui atgal pajudėjo. Jis atidarė automobilio dureles ir užgesino variklį, ištraukė raktą ir įsidėjo į savo kišenę.
16. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. K. parodė, kad patruliavo su K. A., buvo savaitgalis, nuvažiavo į naktinę kavinę, kur parduodamas alkoholis išsinešimui, patikrinti baro. Pabendravo su barmenu, išėjus į lauką prie RIMI parduotuvės Asanavičiūtės g. stovėjo automobilis BMW 36 kėbulo tamsios spalvos. Pro šio automobilio atvirą langą vyrukas ar mergina parodė į priešingą pusę, „pažiūrėkite, visiškai girta vairuotoja“. Kadangi jis yra valstybės tarnautojas, nedelsiant priėjo su K. A. prie automobilio „Audi A2” ar A3, gerai neprisimena, nedidelis automobilis tamsios spalvos. Dabar tiksliai nepamena ar automobilis pirma pajudėjo į priekį, o paskui atgal, ar priešingai – pirma atgal, paskui į priekį, tačiau variklis tikrai buvo užvestas, už vairo sėdėjo moteris. Kai automobilis pavažiavo, girdėjo krūmų traškesį. Jo porininkas K. A. nuėjo prie vairuotojos durų, jis irgi atidarė duris iš kitos pusės, kad neužsiblokuotų. K. A. ištraukė raktą, kokiu būdu tą padarė, neatsimena, jam vaizdą užstojo automobilio stogas. Tada automobilis užgeso, jie pradėjo bendrauti.
17. Teisėjų kolegija, įvertusi liudytojų K. A. ir A. K. parodymų turinį, jų nuoseklumą, taip pat atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų kiekį ir pobūdį, kurių metu buvo užfiksuoti šie parodymai, sprendžia, kad šie liudytojai patys tiesiogiai matė, kaip V. Ž. buvo užvedusi automobilio variklį bei su juo pavažiavo į priekį ir atgal, bei apie tai nuo pat pirmo skambučio BPC nuosekliai paaiškino atitinkamoms institucijoms. Šie liudytojų parodymai paneigia nuteistosios V. Ž. paaiškinimus, kad neva ji tik galėjo pariedėti, kai buvo atleistas automobilio rankinis stabdis, nes automobilis važiavo ir pirmyn, ir atgal. Pažymima, kad liudytojai K. A. ir A. K. nėra jokiais ryšiais susiję su nuteistąja, jos nepažįsta, jie buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu, priešingai, juos laiko logiškais, nuosekliais ir patikimais bei jais vadovaujasi. Be jau paminėtų aplinkybių, išvada dėl V. Ž. vairavimo daroma įvertinus ir kitus byloje esančius įrodymus.
18. Apygardos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas V. L., susipažinęs su padangų žymių nuotraukomis byloje (t. 1, b. l. 31-34), paaiškino, kad „pagal tokias nuotraukas negali atsakyti, ar po automobiliu paliktos padangų žymės yra to automobilio, ar ne. Kadangi nuotraukose nesimato padangų protektoriaus piešinio. Jeigu būtų kokybiškesnės nuotraukos ir jose matytųsi padangų protektorių piešinys, tai tada būtų galima kažką atsakyti. Didesnė tikimybė yra, kad tai yra to paties automobilio pėdsakai, tos vėžės, negu kito automobilio. Pagal viską matosi, kad yra šviežiai pasnigta, automobilis šviežiai apsnigtas, sniego sluoksnis. Pataikyti į kito automobilio vėžes, atvažiuoti ir idealiai sutaptų pagal plotį, nepersidengtų ar nebūtų tas pėdsakas išsidėstęs nors kiek šalia automobilio, arba būtų matoma, kad vienas pėdsakas persidengia su kitu. Tokių požymių nėra, tai yra tikimybė, kad yra to paties automobilio. Pagal nuotraukas negali teigti, kad automobilis Audi A2 buvo užvažiavęs ant bordiūro. Kadangi, jeigu ratas atsiduria ant bordiūro, tai paliktų atitinkamą pėdsaką. Šiuo atveju nei po priekiniu kairiu ratu, kur matosi gana gerai sniegas ant bordiūro, nei po priekiniu dešiniuoju, tokio pėdsako, kurį galėtų vizualiai priskirti ratui, jis nemato, todėl neteigia, kad buvo užvažiuota ant bortelio. Yra požymis, nuo gatvės bortelio sniegas nubrauktas, tikėtina apatine bamperio dalimi, o kad ratas buvo ten, tai nemato tokių pėdsakų. Jeigu tie pėdsakai iš tikrųjų yra palikti to paties automobilio, tai akivaizdu, kad automobilis turėjo pariedėti atgal nuo bortelio, nes kitaip negu, priartėdamas prie bortelio ir paskui pavažiuodamas atgal, tai jis tų pėdsakų negalėtų suformuoti. Šią išvadą daro iš pėdsakų, esančių po priekiniu bamperiu. Tokiu atveju jis turėtų pavažiuoti į priekį, paskui pajudėti atgal. Neaišku, ar dėl atsitrenkimo priekiniu ratu ir dėl padangos tamprumo, ar tai buvo tikslingai padaryta vairuotojo įjungiant atbulinę pavarą ir šiek tiek pavažiuojant atgal. Tai skirtumų šioje vietoje nebūtų tokių, kuriuos būtų galima trasologiškai nustatyti.“.
19. Teisėjų kolegija, susipažinusi su automobilio padangų pėdsakais, taip pat įvertusi eksperto paaiškinimus apie tai, kad yra didesnė tikimybė, jog padangų pėdsakai yra palikti nuotraukoje matomo automobilio „Audi A2“, daro išvadą, kad šios nuotraukos laikomos objektyviu įrodymu, patvirtinančiu liudytojų K. A. ir A. K. parodymus dėl minėto automobilio judėjimo į priekį ir atgal. Teismo vertinimu, tikimybė, kad kitas automobilis būtų galėjęs palikti tokios pėdsakus, šioje situacijoje yra minimali. Ekspertas pažymėjo, kad nuotraukose susidarę pėdsakai galėjo atsirasti dėl automobilio pavažiavimo į priekį, paskui pajudėjimo atgal, tačiau neaišku, ar dėl atsitrenkimo priekiniu ratu ir dėl padangos tamprumo, ar tai buvo tikslingai padaryta vairuotojo įjungiant atbulinę pavarą ir šiek tiek pavažiuojant atgal. Taigi ekspertas negalėjo kategoriškai atsakyti, dėl kokių priežasčių automobilis pajudėjo į priekį ir atgal. Vis tik apygardos teismas sprendžia, kad automobilio pajudėjimas į priekį dėl atleisto rankinio stabdžio, o paskui pavažiavimas atgal dėl padangos tamprumo yra sunkiai tikėtina dėl to, kad, jeigu atleidus automobilio rankinį stabdį, jis pavažiuoja į priekį, reiškia turėjo būti nuokalnė, kuri, esant minimaliam riedėjimo greičiui, neleistų automobiliui vien dėl padangos tamprumo ir atsitrenkimo į bortelį pavažiuoti atgal (į įkalnę). Tokia aplinkybė atmetama ir dėl jos prieštaravimo liudytojų K. A. ir A. K. parodymams, kurie vienareikšmiškai teigė matę, kaip automobilis važiavo, bet ne riedėjo.
20. Skunde ginčijama aplinkybė ir dėl to, jog iki galo nebuvo išsiaiškinta dėl automobilio raktelių paėmimo ir perdavimo, o rakteliai galimai visada buvo pas nuteistąją. Apygardos teismas laiko, kad apylinkės teismas šias aplinkybes nustatė tiksliai ir pagrįstai, teismo posėdžio metu patikrino ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotus duomenis, todėl tokiems pirmosios instancijos teismo argumentams visiškai pritaria ir jų nekartoja. Aplinkybės, kad dėl automobilio rakto perdavimo OVS postinei B. R. nebuvo surašytas rakto perdavimo protokolas (ar anksčiau surašytame protokole įrašas atsirado vėliau, kai raktą perdavė pareigūnas), nesudaro pagrindo manyti, kad raktas nebuvo B. R. realiai perduotas. 2018-12-16 dokumentų paėmimo laikinai saugoti protokole užfiksuota, kad pirmiausia buvo surašyti pas V. Ž. rasti daiktai (1-13 punktai) ir tik po to šviesesnės spalvos rašikliu paskutiniu punktu įrašyta, kad iš V. Ž. paimtas vairuotojo pažymėjimas ir raktas (pultelis) nuo automobilio (14-15 punktai). Šio įrašo atsiradimo aplinkybes liudytoja B. R. nuosekliai paaiškino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje. Taigi apylinkės teismas ėmėsi tinkamų priemonių šiems įrodymams patikrinti ir prieštaravimams pašalinti. Apygardos teismas neturi pagrindo abejoti šios liudytojos paaiškinimais, nes jie neprieštarauja kitiems baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams, yra logiški ir nuoseklūs. Tuo tarpu V. Ž. teiginiai, kad ji raktą nuo automobilio visą laiką turėjo su savimi, apygardos teismas laiko gynybos versija, kuri buvo paneigta.
21. Skunde keliamas klausimas ir dėl įrodymų (nuotraukų, įvykio vietos apžiūros protokolo, kitų liudytojų užfiksuotų aplinkybių) gavimo (rinkimo) teisėtumo. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nustatytais veiksmais. Sprendžiant, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas – proceso dalyvis ar valstybės institucija (pareigūnas) – šiuos duomenis surinko ir pateikė į bylą, nes skirtingų subjektų elgesiui taikomi skirtingi principai. Tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo (BPK 98 straipsnis), teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu. Tuo atveju, kai nustatoma, kad duomenų rinkimo (gavimo) tvarkos pažeidimai neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir juos renkant nebuvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, duomenys pripažįstami įrodymais. Pagal BPK 98 straipsnį daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, savo iniciatyva gali pateikti ir proceso dalyviai, ir bet kokie fiziniai ar juridiniai asmenys.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi byloje esantys įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, buvo surinkti teisėtai ir jų patikimumas buvo patikrintas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Apygardos teismui nekyla abejonių, kad savivaldybės viešosios tvarkos padalinio pareigūnai, matydami galimai daromą teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką, galėjo imtis priemonių tokiems veiksmams užfiksuoti (fotografuoti) ar nutraukti (paimti automobilio raktelius), atlikti kitus veiksmus. Būtent šių pareigūnų (valstybės tarnautojų) viena iš funkcijų ir yra viešosios tvarkos bei saugios aplinkos Vilniaus mieste užtikrinimas, teisės pažeidimų prevencija ir nustatymas. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 40-198 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus nuostatų (galioję veikos padarymo metu) 9.8 punktą, šio skyriaus pareigūnai, esant galimybei, operatyviai reaguoja į pranešimus apie galimus teisės pažeidimus; pagal 10.9 punktą, turi teisę pareikalauti, kad būtų pašalinti nustatyti teisės pažeidimai, taikyti administracines ir kitokias įspėjamąsias priemones, surašyti pažeidimų (nusižengimų) protokolus. Taigi apygardos teismas sprendžia, kad savivaldybės tarnautojai veikė pagal jų veiklą reglamentuojančius nuostatus, šių nuostatų reikalavimų nepažeidė, priešingai – gavę pranešimą apie teisės pažeidimą, tinkamai ir operatyviai į jį reagavo, atliko veiksmus, kuriais šis pažeidimas buvo nutrauktas. Pirmosios instancijos teismas patikrino tokiais būdais gautus duomenis apklausdamas minėtus asmenis, taip pat kitus liudytojus, apžiūrėjo byloje esančius dokumentus, ko pasekoje pagrįstai juos pripažino įrodymais. Šių duomenų tikrinimo metu teismo posėdžiuose dalyvavo tiek nuteistoji, tiek jos gynėjas, jiems buvo suteikta galimybė užduoti liudytojams klausimus, todėl sprendžiama, jog nuteistosios teisės nebuvo suvaržytos. Automobilio raktelio ištraukimas iš spynelės galimai nutraukiant neteisėtus vairuotojos veiksmus negali būti laikomas esminiu jos teisių (teisės į privatumą) pažeidimu, nes pati nuteistoji, savo veiksmais galimai keldama pavojų kitiems eismo dalyviams, negali tikėtis visiško jos teisių gerbimo ir nevaržymo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, daroma išvada, kad byloje esančiomis nuotraukomis, įvykio vietos apžiūros, daiktų paėmimo saugoti ar kitais protokolais buvo pagrįstai vadovaujamasi, o aukštesnės instancijos teismui dėl šių įrodymų patikimumo nekyla jokių abejonių.
23. Skunde nurodomi teiginiai dėl kai kurių pradinių tyrimo veiksmų neatlikimo (automobilio apžiūros, siekiant nustatyti variklio dangčio šiltumą, pavarų svirties būseną) viena vertus, iš dalies nėra pagrįsti, nes automobiliui esant užvestam neilgam laiko tarpui, variklis dar nebus spėjęs sušilti, kita vertus, šių veiksmų trūkumas iš esmės netrukdė nustatyti byloje tiesą vadovaujantis kitais įrodymais, kurie apygardos teismo vertinami kaip pakankami, pagrįsti ir patikimi.
24. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į nuteistosios parodymų nenuoseklumą, nes V. Ž. savo parodymus keitė ir nebuvo nuosekli. Teismo posėdyje ji nurodė, kad automobilio nevairavo, net nebuvo užvedusi variklio, raktelių į užvedimo spynelę nebuvo įdėjusi, automobilio raktai visą laiką buvo jos striukės kišenėje, niekas iš jos raktų nepaėmė. Ji prie policijos pareigūnų pati užrakino mašiną ir raktus įsidėjo atgal į kišenę. Pripažįsta, kad buvo neblaivi, buvo užėjusi į barą ir išgėrė 150 g viskio, tačiau niekur nesiruošė važiuoti, ketino pėsčiomis grįžti į namus, nes netoli gyvena, o už automobilio vairo atsisėdo norėdama ramiai suvalgyti nusipirktą sušį, tačiau jai sutrukdė – atsidarė automobilio durys ir pradėjo ją temti iš mašinos du žmonės. Ikiteisminio tyrimo metu V. Ž. nurodė kitokią įvykių versiją, t. y. nurodė, kad jai dar sėdint bare, prie jos priėjo policijos pareigūnai ir paprašė išeiti į lauką. Ji su pareigūnais išėjo į lauką, atsisėdo į savo automobilį už vairo ir norėjo paimti sušį nuo priekinės keleivio sėdynės, ji nuleido užtraukto rankinio stabdžio svirtį ir automobilis pariedėjo atgal, tuomet jai pareigūnas liepė pūsti į alkotesterį ir ji įpūtė 2,13 promilių, paskui buvo nuvežta į Priklausomybės ligų centrą kraujo mėginiui paimti.
25. Įvertinus V. Ž. parodymų turinį, be kita ko, ir santykį su kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais, teismas juos vertina kritiškai, laiko nenuosekliais ir nepatikimais, kaip V. Ž. gynybinę versiją, kurios nepatvirtina kiti bylose esantys duomenys.
26. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistosios V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.