- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-06
- Bylos Nr.
- e2-371-585/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00295-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Atsakovas
- mažosios bendrijos „Autokruoja“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės mažosios bendrijos „Autokruoja“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutarties, kuria atsakovei mažajai bendrijai „Autokruoja“ iškelta bankroto byla, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius (toliau – VSDFV Šiaulių skyrius) kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti bankroto bylą atsakovei mažajai bendrijai (toliau – MB) „Autokruoja“. Nurodė, kad atsakovė nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo 2018 m. IV ketvirčio, t. y. skola 2018 m. spalio 1 d. buvo 828,43 Eur; 2019 m. sausio 1 d. – 1 799,23 Eur; 2019 m. balandžio 1 d. – 2 383,93 Eur; 2019 m. spalio 29 d. – 2 541,18 Eur. Remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro 2019 m. spalio 28 d. duomenimis, atsakovė darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį neturi. Be to, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) duomenimis atsakovės deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma 2019 m. spalio 29 d. buvo 27 302,38 Eur. Lietuvos Respublikos valstybinių registrų duomenimis 2019 m. spalio 29 d. atsakovės vardu transporto priemonių ir nekilnojamojo turto įregistruota nėra.
Atsiliepimas
2. Atsakovės MB „Autokruoja“ direktorius V. K. atsiliepimu į pareikštą ieškinį nurodė, kad 2017 m. buvo gauta 6 876 Eur pajamų bei uždirbta 2 891 Eur pelno, 2018 m. – 108 696 Eur pajamų bei 19 186 Eur pelno, iki 2019 m. lapkričio 20 d. – 170 916 Eur pajamų bei 76 391 Eur pelno. Nuo 2017 m. lapkričio 15 d. įkūrimo atsakovė visą veiklos laikotarpį veikė pelningai. Atsakovės atsiskaitymai sutriko dėl pirkėjų vėlavimų apmokėti už prekes ir paslaugas, todėl siekdamas tęsti atsakovės veiklą ir pagerinti atsiskaitymus, atsakovės direktorius suteikė 54 804 Eur paskolą. Laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 22 d. iki 2019 m. lapkričio 22 d. buvo atliktas VMI operatyvus patikrinimas, kurio metu buvo įvertinta atsakovės būklė ir rekomenduota – atsiskaitymus vykdyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930 straipsnyje (atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemonės) nustatyta eilės tvarka, nes atsakovė atsiskaitant su kreditoriais neturi pakankamai lėšų, visoms turimoms skoloms sumokėti. Taip pat, atsakovė rengia prašymą dėl mokestinės paskolos sudarymo su VMI.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. gruodžio 16 d. nutartimi iškėlė MB „Autokruoja“ bankroto bylą; įmonės administratore paskyrė UAB „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“.
4. Remdamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinio sąrašo su istorija 2019 m. lapkričio 20 d. duomenimis teismas konstatavo, kad atsakovė registruota nuo 2017 m. lapkričio 15 d., atsakovė pateikia finansines atskaitomybes, aiškinamuosius raštus, patvirtintas finansines ataskaitas, tačiau registruoto nekilnojamojo turto neturi. Teismas pažymėjo, kad atsakovės pateikti balansai neatskleidžia atsakovės turtinės padėties bylos nagrinėjimo metu.
Atsiliepimas
5. Atsakovė kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė www.sodra.lt informaciją už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 30 d. iki 2019 m. gruodžio 3 d., kad minėtu laikotarpiu atsakovė sumokėjo 150 Eur įmoką. Viešai prieinamais VSDFV duomenimis 2019 m. gruodžio 16 d. įmonėje apdraustųjų darbuotojų nebuvo, 2019 m. gruodžio 12 d. įmonė turėjo 2 364,18 Eur socialinio draudimo skolą. Atsakovė pateikė duomenis, kad pradelsti įsipareigojimai valstybės ir socialinio draudimo biudžetams sudaro 44 032 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagal 2019 m. lapkričio 20 d. balanso duomenis didžiausią turto vertę sudaro trumpalaikis turtas bei per metus gautinos sumos (turto iš viso – 235 058 Eur, iš kurio ilgalaikio (materialiojo) turto 953 Eur). Teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018). Atsakovė pateikė teismui debitoriams išrašytų sąskaitų-faktūrų kopijas. Nei vienoje iš sąskaitų-faktūrų nėra perkančiosios įmonės parašo, didžiausiam debitoriui UAB „Švaros etalonas“ išrašytose sąskaitose nenurodytas jų apmokėjimo terminas. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė debitorinių skolų susigrąžinimo realumo, todėl nėra pagrindo jas priskirti prie bendros turto vertės.
7. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis teismas nustatė, kad atsakovė šiais metais turėjo civilinių bylų dėl atsiskaitymo už prekes ir palūkanų priteisimo, piniginio reikalavimo, atsiradusio iš sutarties, skolos už nuomą bei žalos atlyginimo.
8. Teismas, darydamas išvadą apie atsakovės turimo turto vertę rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma, ir sprendė, kad į balansą įtraukto ilgalaikio ir trumpalaikio turto tikroji vertė neįrodo atsakovės skolų susigrąžinimo realumo. Bylos aplinkybės leidžia spręsti, kad atsakovės turimo turto reali vertė yra 953 Eur (trumpalaikis turtas), o pradelsti atsakovės įsipareigojimai kreditoriams siekia 44 032 Eur. Tad, teismo vertinimu, atsakovė atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtą nemokumo būseną, nes atsakovės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę turto vertės.
9. ĮBĮ nustatyta tvarka bankroto administratorių atrankos kompiuterine programa atrinkta bankroto administratorė UAB „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“ pateikė sutikimą – deklaraciją administruoti atsakovę. Nenustatyta aplinkybių, numatytų ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje, dėl kurių UAB „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“ negalėtų būti atsakovės bankroto administratore, todėl atsakovės bankroto administratore teismas skyrė UAB „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovė MB „Autokruoja“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartį ir ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kadangi atsakovės direktorius, neturėdamas teisinės patirties bankroto bylose, galimai nepateikė visų reikalingų dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes.
10.2. Atsakovė sumokėjo VSDFV Šiaulių filialui skolą, yra pilnai atsiskaičiusi su ieškovu. Todėl ieškovas negali būti laikomas atsakovės kreditoriumi.
10.3. Tai, kad atsakovė neturi nekilnojamojo turto negali būti vertinama, kaip teisiškai svarbi aplinkybė, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, nes atsakovė neseniai įsteigta.
10.4. Šiuo metu atsakovė yra įsiskolinusi tik VMI, tačiau ši skola negali būti laikoma pakankama bankroto bylos iškėlimui. Teismas turėjo pareigą įvertinti, kokia yra VMI pozicija šiuo klausimu. VMI nenurodė atsakovei kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, prieštarauja susitarimui dėl esamo įsiskolinimo išdėstymo.
10.5. Atsakovės savininkas, siekdamas, kad atsakovė galėtų toliau vykdyti veiklą, suteikė jai 46 000 Eur beprocentinę paskolą, paskolos grąžinimo terminas nėra suėjęs. Tai turi būti vertinama, sprendžiant dėl atsakovės mokumo.
10.6. Svarbiausią prekybinio pobūdžio atsakovės turtą sudaro pirkėjų įsiskolinimai, kadangi atsakovės veikla orientuota į maksimalią prekybos apyvartą. Todėl teismas privalėjo įtraukti į atsakovės turtą turimas atsargas ir gautinas lėšas per vienerius metus.
10.7. Atsakovė vėluoja sumokėti mokesčius išimtinai tik dėl pirkėjų atsiskaitymo vėlavimo. Teismas nenustatė aplinkybių, kad įmonės veikla būtų nuostolinga.?
10.8. Teismas netyrė atsakovės pirkėjų galimybių atsiskaityti su atsakove. Byloje nėra duomenų, kad pagrindinis pirkėjas UAB „Švaros etalonas“ būtų nemokus ar jam būtų iškelta bankroto byla. Todėl teismas formaliai nurodė, kad pinigų išreikalavimas iš šio debitoriaus mažai tikėtinas.
10.9. Teismas turėjo nustatyti, kaip keičiasi atsakovės pardavimo apimtys. Atsakovės balansas patvirtina, kad prekybos apimtys išaugo daugiau nei 3 kartus, o mokėtinų sumų procentinė išraiška, lyginant su gautinomis sumomis per vienerius metus, sumažėjo.
10.10. Teismas netinkamai rėmėsi teismų praktika. Atsakovės veikla nėra nuostolinga, tad bankroto byla negalėjo būti iškelta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-611/2014; 2018 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-l701-330/2018).
10.11. Naujų įrodymų pateikimo būtinybę lėmė teismo išvados, kurios nėra pagrįstos įrodymais.
Atsiliepimas
11. Ieškovas VSDFV Šiaulių skyrius pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo dėl atskirojo skundo spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Atsakovė visiškai padengė skolą ieškovei, t. y. sumokėjo 2 514,18 Eur ir nėra skolinga.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
13. Atsakovė pateikė teismui prašymą priimti naujus įrodymus – mokėjimo nurodymo, kuriuo apmokėta skola ieškovei, susitarimo su UAB „Švaros etalonas“ dėl skolos grąžinimo, tinklalapio www.registrucentras.lt kopijas. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, negali būti pateikti, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 323 straipsnis nustato draudimą pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui keisti (papildyti) skundą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors nagrinėjamu atveju atsakovė prašo priimti nurodytus naujus įrodymus, ji šių įrodymų nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme arba kartu su atskiruoju skundu ar iki jo padavimo pasibaigimo termino neteikė, todėl atsakovės prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo atmetamas.
Dėl atskirojo skundo argumentų
14. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo gautas 2019 m. lapkričio 18 d., t. y. iki JANĮ įsigaliojimo, todėl šiuo atveju taikytinos ginčo klausimo sprendimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusio ĮBĮ nuostatos.
15. Atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iškėlė jai bankroto bylą. Tai, anot atsakovės, nulėmė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai, netinkamas teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymas bei netinkamas rėmimasis teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismas su tokia atsakovės pozicija sutinka iš dalies. Pažymėtina, kad nors bankroto bylose vyraujant viešajam interesui bankroto bylą nagrinėjančio teismo vaidmuo yra aktyvus, tai nereiškia, kad įrodymų rinkimo ir įrodinėjimo našta tenka išimtinai teismui. Bankroto bylose veikia rungimosi principas ir šalys privalo pateikti įrodymus, pagrindžiančius jų nurodomas aplinkybes. Atsakovės argumentas, jog dėl atsakovės direktoriaus patirties bankroto bylose stokos jis galimai nepateikė visų nagrinėjamai bylai reikšmingų dokumentų, kas nulėmė neteisingą procesinį sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra nereikšmingas sprendžiant dėl teismo aktyvumo pareigos. Pirmosios instancijos teismas buvo tiek aktyvus, kiek to reikalauja bankroto proceso teisme specifika. Teismas 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi įpareigojo atsakovę per 5 darbo dienas nuo nutarties gavimo dienos pateikti teismui duomenis, reikšmingus vertinant atsakovės finansinę būklę. Tad pirmosios instancijos teismas užtikrino atsakovės teisę teikti įrodymus.
16. Atsakovė nurodo, jog yra padengusi įsiskolinimą ieškovei, todėl ieškovė nebegali būti laikoma atsakovės kreditore. Atsiliepime į apeliacinį skundą aplinkybę, kad atsakovė visiškai atsiskaitė su ieškove, patvirtina ir pati ieškovė. Tačiau atsiskaitymas įvyko 2019 m. gruodžio 27 d., t. y. po to, kai pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėtas klausimas dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo bei priimta skundžiama nutartis. Todėl klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei nagrinėjimo momentu su ieškove vis dar nebuvo atsiskaityta ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovę vertino esant atsakovės kreditore. Dėl to sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo negalėjo būti taikomas ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punktas, kuriame nustatyta, jog teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus (kreditorių), kuris (kurie) kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus.
17. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei netinkamai nustatė bylos aplinkybes, susijusias su atsakovės turtine padėtimi, nepagrįstai sureikšmino atsakovė nekilnojamojo turto neturėjimo bei įsiskolinimo VMI faktus, nepagrįstai nepriskyrė debitorinių įsiskolinimų prie atsakovės turto, netyrė priežasčių, kodėl atsakovė vėluoja atsiskaityti su savo kreditoriais bei atsakovės pirkėjų galimybių atsiskaityti su atsakove, neanalizavo atsakovės prekybos apimčių kaitos. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovės argumentais sutinka.
18. Pagal 2019 m. lapkričio 20 d. balansą atsakovė iš viso turėjo turto 235 058 Eur, iš kurio ilgalaikio (materialiojo) turto – 953 Eur, trumpalaikio turto – 234 105 Eur, iš kurio atsargos, sumokėti avansai ir vykdomi darbai – 4 996 Eur, pinigai – 6 Eur, o per vienerius metus gautinos sumos (debitoriniai įsiskolinimai) – 229 103 Eur. Viešųjų registrų duomenimis atsakovė neturi registruoto nekilnojamojo turto ir transporto priemonių. Iš minėto balanso duomenų taip pat matyti, jog atsakovės įsipareigojimai sudaro 235 058 Eur. Atsakovė pateikė tiekėjų ir kitų mokėtinų sumų sąrašus 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. lapkričio 20 d. laikotarpiu, iš kurių matyti, jog mokėtinos sumos teikėjams sudaro 29 873,08 Eur, o kitos mokėtinos sumos – 58 685 Eur (išskaičius skolas VSDFV ir valstybės biudžetams). Klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovės įsiskolinimas ieškovei sudarė 2 514,18 Eur, o šiuo metu jis yra visiškai padengtas, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu asmenų atsakovės bendrijoje nėra. Atsakovės įsiskolinimas valstybės biudžetui šiuo metu sudaro 46 157,15 Eur. Taigi atsakovės pradelsti įsipareigojimai iš viso sudaro 134 715,23 Eur.
19. Atsakovė yra pateikusi į bylą debitorių sąrašą. Pagal šį sąrašą atsakovės pradelsti debitoriniai įsiskolinimai sudaro 229 092,54 Eur (UAB „Švaros etalonas“ – 228 446,54 Eur, individuali įmonė (toliau – IĮ) „Varinė pasagėlė“ – 240 Eur, „UAB „Inorma“ – 220 Eur, UAB „Žygrugė“ – 80 Eur, viešoji įstaiga Pakruojo rajono pirminės sveikatos priežiūros centras – 70,00 Eur, V. J. IĮ „Vigra“ – 30,00 Eur, MB „Viskas verslui“ – 6 Eur). Taigi, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, pagrindinis atsakovės debitorius yra jos pagrindinis klientas UAB „Švaros etalonas“, kurio debitoriniai įsiskolinimai sudaro 228 446,54 Eur arba 99,72 procentus nuo bendros debitorinių įsiskolinimų sumos. Atsakovė taip pat yra pateikusi teismui PVM sąskaitas-faktūras, kuriomis grindžia debitorinių įsiskolinimų realumą. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nei vienoje iš sąskaitų-faktūrų nėra perkančiosios įmonės (debitoriaus) parašo, t. y. patvirtinimo, kad sąskaita yra priimta. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs šias sąskaitas-faktūras pažymi, jog didžiojoje dalyje nėra nurodyta sąskaitos-faktūros apmokėjimo data, tačiau visose iš jų yra nurodyta sąskaitos-faktūros išdavimo data, visose sąskaitose-faktūrose, kuriose nurodytos abi datos, jų apmokėjimo data nustatyta lygiai po vieno mėnesio nuo jų išdavimo datos. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad visų atsakovės pateiktų sąskaitų-faktūrų apmokėjimo data, tikėtina, jog yra po vieno mėnesio nuo jų išdavimo datos. Tai yra pagrindas spręsti, jog visų šių sąskaitų-faktūrų apmokėjimo terminas yra praleistas. Sąskaitų-faktūrų už 44 019,76 Eur apmokėjimas pradelstas ilgiau nei vienerius metus, o sąskaitų-faktūrų už 185 072,78 Eur apmokėjimas pradelstas trumpiau nei vienerius metus, bet daugiau kaip 5 mėnesius. Debitorius UAB „Švaros etalonas“ veiklą vykdo 20 m. (įregistruota 2000 m. rugpjūčio 16 d.), sistemingai teikia finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registrui, skolos VSDFV biudžetui neturi, 6 asmenys apdrausti valstybiniu socialiniu draudimu, mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui sudaro 28 330,84 Eur, nėra duomenų, kad būtų iškelta bankroto byla, ar, kad ši įmonė būtų šalimi kitoje šiuo metu nagrinėjamoje byloje.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vertinant atsakovės turtinę padėtį, visi duomenys apie ją turi būti vertinami kompleksiškai, atskiri faktai, apie tam tikrus atsakovės turtinės padėties ypatumus negali nulemti galutinio turtinės padėties įvertinimo – turi būti nustatyta, kiek atsakovė turi turto, kokie jos pradelsti įsipareigojimai, koks jų santykis bei kokią tai įtaką daro atsakovės mokumui. Tai, jog į atsakovės turto sudėtį neįeina nekilnojamasis turtas savaime negali sąlygoti jos turtinės padėties vertinimo kaip prastos, tuo tarpu atsakovės įsiskolinimas VMI turi būti vertinamas kitų pradelstų jos įsipareigojimų ir kitų reikšmingų aplinkybių kontekste. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo atliktas atsakovės turtinės padėties vertinimas stokoja sistemiškumo, per didėlė reikšmė suteikta aplinkybei, jog atsakovė nėra įgijusi nekilnojamojo turto (ypatingai atsižvelgiant į tai, kad atsakovė įregistruota tik 2017 m. lapkričio 15 d.), o skola valstybės biudžetui nepagrįstai išskirta kaip reikšminga iš kitų atsakovės pradelstų įsipareigojimų.
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, debitoriniams įsiskolinimams sudarant didžiąją dalį atsakovės deklaruojamo turto, vertinant atsakovės turtinę padėtį, yra labai svarbus šių įsiskolinimų (ne)priskyrimo atsakovės turtui klausimas. Teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuotina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į įmonės turto realią vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2012-407/2016). Taigi nagrinėjamu klausimu esant suformuotai tokiai teismų praktikai, turi būti itin išsamiai ištirti ir įvertinti visi į bylą pateikti duomenys, susiję su atsakovės debitoriniais įsiskolinimais, bei (ne mažiau svarbu) tinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta.
22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, kaip minėta, nepaisant viešojo intereso nulemtų bankroto proceso teisme ypatumų, šiame procese nepraranda reikšmės rungimosi principas, reiškiantis, jog šalys privalo pagrįsti ir įrodyti savo procesinę poziciją. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovė turėjo įrodyti, kad turi turto, įskaitant debitorinius įsiskolinimus (jei šie įeina į jos turto sudėtį), o ieškovė, nurodanti, kad debitoriniai įsiskolinimai neturi būti įskaičiuojami į atsakovės turto masę vertinant mokumą – kad egzistuoja aplinkybės, dėl kurių galimybės šiuos įsiskolinimus realiai išsiieškoti yra apribotos, menkos arba toks išieškojimas neįmanomas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą bei nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė debitorinių skolų susigrąžinimo realumo, todėl nėra pagrindo jas priskirti prie bendros atsakovės turto vertės. Priešingai, atsakovė į bylą pateikė įrodymus, iš kurių matyti jos turimų debitorinių įsiskolinimų dydis, kilmė, pradelsimo terminai ir kita (žr. šios nutarties 18 punkto analizę). Tuo tarpu ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad ginčo debitorinius įsiskolinimus susigrąžinti nėra realu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog sąskaitų-faktūrų už 185 072,78 Eur apmokėjimas pradelstas trumpiau nei vienerius metus, o pagrindinis atsakovės klientas yra ilgus metus veikianti įmonė. Šios aplinkybės, ieškovei nepateikus jokių duomenų apie atsakovės debitorinių įsiskolinimų išsiieškojimo negalimumą, sudaro pagrindą išvadai, kad labiau tikėtina, jog atsakovė atgaus debitorines skolas arba reikšmingą jų dalį skolas. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės debitorių skolos, kurios sudaro 229 103 Eur, įtrauktinos į bendrą atsakovės turto vertę.
23. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas nepateikia jokių motyvų, kodėl į bendrą atsakovės turto vertę neįskaito atsargų, sumokėtų avansų ir vykdomų darbų bei pinigų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks neįskaitymas yra nepagrįstas, todėl atsižvelgdamas į tai, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovės bendra turto vertė sudaro ne 953 Eur, o – 235 058 Eur (įskaitant tiek ilgalaikį, tiek trumpalaikį turtą). Svarbu ir tai, kad, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas ne tik nepagrįstai išskyrė skolą valstybės biudžetui iš kitų atsakovės pradelstų įsipareigojimų, bet pastarųjų įsipareigojimų apskritai nenustatė ir nevertino. Tuo tarpu iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai iš viso sudaro 134 715,23 Eur (žr. šios nutarties 17 punktą), o ne – 44 032 Eur, kaip neteisingai sprendė pirmosios instancijos teismas. Tad apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai identifikavo tiek atsakovės turto, tiek pradelstų įsipareigojimų dydį, kas sąlygoja, kad negalėjo tinkamai įvertinti ir atsakovės (ne)mokumo.
24. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakove, kad nagrinėjamu atveju yra aktuali atskirajame skunde minima bei žemiau cituojama teismų praktika, kurią ignoravo pirmosios instancijos teismas. Sprendžiant dėl įmonės nemokumo, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-l701-330/2018). Prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-611/2014). Juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).
25. Bylos duomenys atskleidžia, kad atsakovė vykdo veiklą; įsipareigojimų nevykdymas kreditoriams nėra sistemiškas; atsakovė turi turto, iš kurio gali būti tenkinami kreditorių reikalavimai – debitorinius įsiskolinimus, kurių išsiieškojimo galimybė nėra paneigta. Paminėtina ir tai, kad atsakovė visiškai padengė skolą ieškovei, tuo tarpu VMI atsakovei nereiškia jokių pretenzijų (neįsitraukė į bankroto procesą, pati neinicijavo bankroto bylos), o atsakovė nurodė, kad su kreditoriumi VMI derasi dėl mokėjimų atidėjimų ir ieškovė tokių atsakovės nurodomų aplinkybių neginčijo. Be to, turi būti atkreiptas dėmesys į atsakovės veiklos rezultatų raidą. Kaip minėta, atsakovė yra tik dvejus pilnus kalendorinius metus veikianti, 2017 m. pabaigoje įregistruota įmonė, iš kurios finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad atsakovės prekybos apimtys ir pajamos bei pelnas nuosekliai ir reikšmingai didėja, tuo tarpu trumpalaikiai įsipareigojimai proporcingai mažėja. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia spręsti, kad nors atsakovės pradelsti įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (pradelsti įsipareigojimai sudaro 134 715,23 Eur, o turtas – 235 058 Eur), nėra pagrindo traktuoti atsakovę nemokia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme bei kelti jai bankroto bylą.
26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog priešingas šioje byloje susiklosčiusios situacijos vertinimas prieštarautų teismų praktikoje suformuluotai taisyklei, kad sprendžiant dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui. Taip pat būtina paminėti, kad nors nagrinėjamoje byloje vis dar taikomos ginčo klausimo sprendimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusio ĮBĮ nuostatos, tačiau turi būti paisoma teisinio reguliavimo, įtvirtinančio juridinių asmenų bankroto proceso taisykles, vystymosi tendencijų. JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi matyti, kad minėtos tendencijos gali būti apibūdintos kaip švelnėjančios. Pagal naująjį reguliavimą nemokumo formalusis kriterijus yra turto ir visų įsipareigojimų (ne tik pradelstų) santykis, o vertinamojo nustatymui būtinai padaryti aiškią išvadą, kad prievolių, kurių įvykdymo terminas praleistas, juridinis asmuo negali vykdyti. Surinktų byloje įrodymų nepakanka daryti išvadą, kad atsakovė negali vykdyti ir nevykdys savo pradelstų įsipareigojimų.
27. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, todėl yra pagrindas atsakovės atskirąjį skundą tenkinti, skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti atsakovei bankroto bylą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti atsakovei MB „Autokruoja“ bankroto bylą.