Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Loreta Lipnickienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 30 d. nutarties, kuria ieškovei nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

Asmens kreipimasis į teismą turi atitikti įstatymo nustatytą tvarką – tik tokiu būdu materialusis teisinis reikalavimas tampa ieškiniu (CPK 5 str. 1 d.). Nors įstatymas ieškinio turiniui nustato daug formalių reikalavimų (CPK 111 str., 135 str.), tačiau iš esmės ieškinio turinį sudaro du elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Ieškinio dalyku suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (CPK 135 str. 1 d. 4 p.), o ieškinio pagrindu – faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Įstatyme įtvirtinti reikalavimai ieškinio turiniui ir formai yra imperatyvūs. Jų nesilaikymas ieškovui sukelia neigiamų procesinių teisinių padarinių: tai reiškia, kad civilinė byla neiškeliama, kol nepašalinamos visos kliūtys kreiptis į teismą. Ieškinio trūkumų šalinimo institutas sudaro galimybę ieškovui ištaisyti trūkumus, teismui neatsisakant priimti pradinio ieškinio. Trūkumų nepašalinus, ieškinys laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 str., 138 str.).

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, apylinkės teismas terminą ieškinio trūkumams pašalinti nustatė nepagrįstai. Pažymėtina, kad asmuo pats renkasi, kokiu būdu teismas turėtų apginti jo pažeistas teises, t. y. pasirenka pažeistos teisės gynybos būdą (CPK 13 str.). Teismas negali įpareigoti asmenį tai padaryti, įvardindamas pasirinktą gynybos būdą ieškinio trūkumu ir nustatydamas terminą jam pašalinti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės pateikti įrodymai nepagrindžia CK 1.89 straipsnyje nustatytų sąlygų buvimo, kadangi teismas ieškinio priėmimo stadijoje apskritai neturi teisės vertinti pateiktų įrodymų turinio. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, minėtus argumentus teismas galėtų dėstyti tik spręsdamas ginčą iš esmės, visapusiškai įvertinęs byloje pateiktus duomenis, tuo tarpu naudodamasis ieškinio trūkumų institutu negali ieškovą įpareigoti pasirinkti kitą asmens galimai pažeistų teisių gynimo būdą. Taigi darytina išvada, kad teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovę pateikti tinkamus rašytinius įrodymus, patvirtinančius ieškinio pagrindo buvimą. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad pirmosios instancijos teismui kilę neaiškumai, susiję su bylos nagrinėjimo dalyku ir įrodymais, gali būti pašalinti pasirengimo nagrinėti bylą iš esmės metu, t. y. parengiamajame teismo posėdyje (CPK 230 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad ieškinio reikalavimai susiję su ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamomis bylomis dėl asmens pripažinimo neveiksniu, todėl vertino, kad šiuo atveju dviejų skirtingų teisenų tvarka bylų nagrinėjimas nėra galimas. Su minėtais apylinkės teismo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir pažymi, kad ieškinyje nėra pareikšto reikalavimo pripažinti ieškovę neveiksnia (CK 2.10 straipsnis). Ieškovė aiškiai nurodo, kad nesuprato savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 17 d. iki 2011 m. gruodžio 19 d., todėl darytina išvada, kad ieškinys pareikštas CK 1.89 straipsnio 1 dalies pagrindu, dėl ko turėtų būti nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka, ieškovei reiškiant ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Nors ieškovė atskirajame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo teiginį, jog ekspertizės atlikimas yra apmokamas asmens, prašančiojo skirti ekspertizę, lėšomis, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas nurodytu sakiniu nelaikė, kad ieškinys dėl to pareikštas su trūkumais, o tik vadovaudamasis proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principais išaiškino ieškovei, jog už prašomą skirti ekspertizę ieškovė gali būti įpareigota sumokėti, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šių atskirojo skundo motyvų nepasisako.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama nutartimi buvo neteisingai pritaikytos teisės normos, reglamentuojančios ieškinio trūkumų šalinimo institutą, dėl ko Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 30 d. nutartis naikintina. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas nenumato galimybės ieškinio priėmimo klausimo išspręsti apeliacinės instancijos teisme, apeliantės pareikšto ieškinio priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 137 str. 1 d., 327 str. 1 d. 2 p., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 3 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 30 d. nutartį panaikinti ir ieškovės V. Č. ieškinio priėmimo klausimą perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.