- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-11-13
- Bylos Nr.
- I2-10950-561/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07523-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- L. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. (L. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. K. su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 23S93604 (toliau – ir Sprendimas).
Skunde pareiškėjas nurodo, kad po kelių atsisakymų suteikti jam prieglobstį, kuriuos patvirtino ir teismai, atsakovas priėmė sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją į Rusijos Federaciją. Pareiškėjo teigimu, tokia situacija susidarė dėl pasibaigusio Rusijos Federacijos tarptautinio paso galiojimo ir laiku neišduoto laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio pagrindas – oficiali santuoka su Lietuvos Respublikos piliete. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad Rusija kariauja su Ukraina, grasina visai Europai kariniais veiksmais ir taiko represijas savo piliečiams. Pažymi, kad priimant Sprendimą nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjas – žmogus, kuriam pagal daugybę Rusijos įstatymų gresia įkalinimas. Tokių pretenzijų pareiškėjas yra sulaukęs. Tokia informacija pareiškėjui buvo pateikta konfidencialiai, tačiau kaltinimai Rusijoje gali būti pateikti bet kuriuo metu.
Paaiškina, kad jo vieši pasisakymai dėl Rusijos vykdomos politikos ir negatyvaus požiūrio turėtų būti įvertinti. Kuomet Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, pareiškėjas pareiškė, kad viešai atsisako Rusijos pilietybės ir šios aplinkybės buvo demonstruojamos viešai. Kol galiojo Rusijos užsienio pasas, pareiškėjas nesikreipė dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, nes buvo pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Pasiteiravus atsakovo, ar galima vienu metu teikti ir prieglobsčio prašymą ir prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas buvo patikintas, kad turės atsisakyti prieglobsčio prašymo. Vėliau prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje neturėjo galimybės, nes baigė galioti pasas. Tarptautinio paso keitimas per konsulatą yra problematiškas, atsižvelgiant į pareiškėjo viešą neigiamą požiūrį į Rusiją.
Pažymi, jog pareiškėjas po neigiamų atsakymų suteikti jam prieglobstį, prašė Departamento gauti registraciją nesuteikus prieglobsčio ir neturint galiojančio užsienio paso. Pareiškėjo teigimu, išvykus iš Lietuvos jis neturės galimybės sugrįžti dėl Rusijos privalomų represinių veiksmų.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Pažymi, 2021 m. balandžio 21 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį. 2022 m. gegužės 3 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S52417 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Minėtą Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), kuris 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimu jo skundą atmetė. 2022 m. gruodžio 14 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) galutine ir neskundžiama nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti VAAT sprendimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2023 m. sausio 19 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį. 2023 m. sausio 25 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S8839 nenagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento sprendimą Nr. 23S8839 užsienietis apskundė. 2023 m. balandžio 21 d. VAAT atmetė pareiškėjo skundą, o 2023 m. gegužės 31 d. nutartimi LVAT atmetė jo apeliacinį skundą.
Įsigaliojus 2023 m. sausio 25 d. Migracijos departamento sprendimui Nr. 23S8839, užsienietis prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, turi būti sprendžiamas klausimas dėl jo grąžinimo arba išsiuntimo į kilmės valstybę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 5 punktu, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas atsisakė savanoriškai išvykti į užsienio valstybę, jo atžvilgiu priimtas sprendimas dėl išsiuntimo į Rusijos Federaciją, pavedant Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją bei neuždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką.
Ginčijamu sprendimu buvo nustatyta, kad pareiškėjas teisėtai atvyko į Lietuvą, turėjo leidimus laikinai gyventi, tačiau minėto leidimo galiojimas baigėsi. 2021 m. balandžio 21 d. ir 2023 m. sausio 19 d. užsienietis pateikė prašymus suteikti prieglobstį, tačiau, atmetus jo prieglobsčio prašymus ir įsigaliojus Migracijos departamento sprendimui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), asmuo neturi teisėto pagrindo likti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šių aplinkybių neginčija ir pareiškėjas, tačiau iš esmės nurodo aplinkybes, kurios susijusios su jo prieglobsčio prašymu (reiškė viešai nuomonę dėl Rusijos Federacijos netinkamos politikos, dalyvavo protesto akcijose, rašė atvirus laiškus, perduodavo medžiagą, už kurią šiuo metu numatyta baudžiamoji atsakomybė) kaip pagrindžiančias jo neišsiuntimą. Pažymi, kad minėtos pareiškėjo aplinkybės jau buvo įvertintos priimant sprendimą dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos nesuteikimo ir padarytos pagrįstos išvados, kad nenustatytos pagrįstos tikimybės, jog kilmės šalyje pareiškėjui gresia persekiojimui prilygstantys veiksmai, o jo įžvelgiama grėsmė vertintina, kaip išskirtinai hipotetinė ir neprilygstanti pagrįstai tikimybei. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad situacija Rusijoje būtų esmingai pasikeitusi dėl jau jo minėtų aplinkybių.
Atkreipia dėmesį į tai, kad skunde nurodytos aplinkybės dėl sunaikinto paso ir čia gyvenančios sutuoktinės buvo įvertintos ginčijamame sprendime ir konstatuota, kad pareiškėjo teisė į šeimos gyvenimą, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtintą EŽTK 8 straipsnyje. Pažymi, kad sprendime byloje J. prieš Nyderlandus (Nr. 12738/10) EŽTT, vadovaudamasis suformuota praktika, pakartotinai konstatavo, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat EŽTK) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. EŽTK negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi.
Negaliojančio dokumento sunaikinimas taip pat neturi jokios reikšmės. Taigi, ginčijamame sprendime buvo atsižvelgta tiek į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes bei nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Pareiškėjo teiginį dėl Rusijos pilietybės atsisakymo vertina kaip deklaratyvų ir niekuo nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją į Rusijos Federaciją, neuždraudžiant atvykti į Lietuvą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (teismų sprendimų) nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 21 d. atsakovui pateikė prieglobsčio prašymą. Prašyme nurodė, kad jis yra Rusijos Federacijos pilietis, ukrainietis, gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mieste (duomenys neskelbtini) srityje. Užsienietis prašyme nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini) Respublikoje, su Lietuvos Respublika jį sieja draugiški ir dalykiški savitarpio ryšiai: vadovauja uždarajai akcinei bendrovei „Aurela Group“, UAB „Eurolika“, Lietuvoje gyvena jo sužadėtinė K. D. Užsienietis prašyme nurodė, kad jis kategoriškai atvirai nesutinka su Rusijos Federacijos valdžios vykdoma vidaus ir užsienio politika (karo veiksmais Čečėnijoje, Krymo okupacija, kariniais veiksmais Ukrainoje). Prieš Rusijos valdžios vykdomą politiką protestavo, dalyvaudamas akcijose, rašydamas atvirus laiškus, platindamas medžiagą. Prašyme nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) Respublikos gavo pranešimą, jog gyvenamosios vietos adresu juo domėjosi Rusijos Federacijos valdžios atstovai.
Migracijos departamentas, 2022 m. gegužės 3 d. išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, priėmė sprendimą Nr. 22S52417, kuriuo prieglobstį suteikti atsisakė. Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė VAAT, kuris 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimu jo skundą atmetė. 2022 m. gruodžio 14 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutine ir neskundžiama nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti VAAT sprendimą.
Pareiškėjas 2023 m. sausio 19 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nurodė, kad prašo suteikti politinį prieglobstį dėl praėjusiais metais atsiradusių naujų aplinkybių.
Migracijos departamentas 2023 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą – nenagrinėti pareiškėjo paskesnio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas nepateikė naujų faktinių aplinkybių, kurios turėtų įtakos Migracijos departamento jau padarytoms išvadoms bei sąlygotų jau atlikto vertinimo peržiūros poreikį. Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimu, kreipėsi į VAAT, kuris pareiškėjo skundo netenkino, o LVAT 2023 m. gegužės 31 d. nutartimi atmetė jo apeliacinį skundą.
Įsiteisėjus Migracijos departamento 2023 m. sausio 25 d. sprendimui, pareiškėjas prarado teisę likti Lietuvoje. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes ir nustatęs, kad pareiškėjas neketina grįžti į Rusijos Federaciją savanoriškai, ginčijamu sprendimu nusprendė: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją (1 punktas); pavedė Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos vykdyti Rusijos Federacijos piliečio išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją (2 punktas); neuždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką (3 punktas).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti ginčijamą sprendimą.
Iš pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. birželio 19 d. buvo supažindintas, jog įsiteisėjus Migracijos departamento sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo, pareiškėjas neturi teisės likti Lietuvos Respublikoje (Supažindinimo lapas). Pareiškėjui buvo išaiškinata, jog jei pareiškėjas sutinka savanoriškai išvykti, Migracijos departamentas įteiks sprendimą dėl grąžinimo, kuris bus jums reikalingas išvykstant iš Lietuvos teritorijos. Taip pat nurodoma, kad jeigu nesutinka grįžti savanoriškai, bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo priverstinio išsiuntimo iš Lietuvos. Tokiu atveju jo judėjimo laisvė gali būti apribota iki išsiuntimo įvykdymo. Pareiškėjas supažindinimo lape nurodė, kad nesutinka savanoriškai išvykti.
Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai: į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti.
Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu: jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra ir nėra šio Įstatymo 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę.
Įstatymo 130 straipsnyje detalizuojami pagrindai, kuomet užsienietį draudžiama išsiųsti ar grąžinti, t. y. 1. draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę; 2. užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 3. šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei; 4. užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu.
Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis nustato, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
Iš Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) struktūros, išdėstant taikytinas procedūras nuo pačios liberaliausios – savanoriško grįžimo – iki labiausiai asmens laisvę varžančios priemonės – sulaikymo iki asmens išsiuntimo, ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikos matyti, kad taikant trečiųjų asmenų grąžinimo procedūrą valstybės narės turi teikti prioritetą savanoriškam asmens grįžimui prieš priverstinį grąžinimą ar kitų prievartos priemonių panaudojimą, nes visa asmens grąžinimo procedūra, nesuteikus jam prieglobsčio, yra reguliuojama ES teisėje įtvirtintu proporcingumo principu (žr. European Synthesis Report on the Termination of Illegal Stay (Articles 7 to 11 of Directive 2008/115/EC) Philippe De Bruycker Madalina Moraru Géraldine Renaudiere REDIAL Research Report 2016/01, p. 11, 28).
Taigi, atsakovas, spręsdamas klausimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, kiekvienu konkrečiu atveju privalo įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes ir spręsti, ar to asmens atžvilgiu numatyti prievolę savanoriškai išvykti (grįžti) ar išsiuntimo procedūrą, jeigu nėra nustatyta aplinkybių trukdančių grąžinti asmenį į užsienio valstybę (Įstatymo 130 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju, Sprendime nurodoma, kad iš anksto žinant, kad pareiškėjas neketina vykdyti Migracijos departamento sprendimo dėl grąžinimo į Rusijos Federaciją, yra tikslinga priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją (pats pareiškėjas pareiškė, kad savanoriškai išvykti neketina).
Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas turi šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – jo sutuoktinė K. D. yra Lietuvos Respublikos pilietė. Departamentas Sprendime nurodė, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad tam tikromis aplinkybėmis valdžios institucijos gali kištis į 8 straipsnyje numatytas teises: 1) kai tai neprieštarauja įstatymams, 2) yra būtina demokratinėje visuomenėje nacionalinio saugumo, visuomenės saugumo ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią netvarkai ar nusikaltimams, apsaugoti sveikatą ar dorovę arba apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija įtvirtina trijų lygių testą, taikomą siekiant įvertinti, ar šeimos nariai gali būti išsiųsti į kilmės valstybę: 1) ar tai atitinka įstatymus, 2) ar juo siekiama teisėto tikslo, 3) ar teisės į privatų šeimos gyvenimo ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje. Atsakovas nustatė, kad Įstatymo125 straipsnio 1 dalies 4 punktas įtvirtina pagrindą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo leidimų laikinai gyventi galiojimas baigėsi, egzistuoja teisėtas pagrindas grąžinti jį į užsienio valstybę. Dėl antrojo testo punkto sprendė, kad išsiuntimu siekiama teisėto tikslo, nes pareiškėjas į Lietuvą atvyko teisėtai, turėjo leidimus laikinai gyvent, kurių galiojimas baigėsi. 2021 m. balandžio 21 d. ir 2023 m. sausio 19 d. užsienietis pateikė prašymus suteikti prieglobstį, tačiau, atmetus jo prieglobsčio prašymus ir įsigaliojus Migracijos departamento sprendimui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), asmuo neturi teisėto pagrindo likti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, nustatė, kad išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos Respublikos teritorijos būtų pasiektas teisėtas tikslas. Vertindamas paskutinį kriterijų Migracijos departamentas nurodė, kad šis kriterijus yra aiškinamas byloje O. v. Švediją, kurioje EŽTT nurodė, kad „<...> sąvoka „būtinybė“ reiškia tai, kad kišimasis turi atitikti primygtinį visuomenės poreikį (angį. pressing sočiai need) ir turi būti proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Pažymėjo, kad teismas šiuo sprendimu atmetė griežtą „būtinumo“ sąvokos apibrėžimą ir paliko plačią diskreciją valstybėms aiškinti Konvencijos nuostatą, atsižvelgiant į individualias aplinkybes. Vertinant būtinumo kriterijų, privalu vertinti proporcingumą bei siekti balanso tarp individo teisių ir visuomenės intereso (žr. naujausią atitinkamos teismų praktikos santrauką byloje V. O. v. the Czech Republic [GC]. Remiantis EŽTT išaiškinimu, siekiant išlaikyti balansą tarp individo ir visuomenės interesų, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi būtų sutrikdytas šeimos gyvenimas, šeimos ryšiai valstybėje narėje, ar egzistuoja neįveikiamos kliūtys šeimai gyventi užsieniečio kilmės valstybėje, ar egzistuoja aplinkybės, susijusios su imigracijos kontrolės faktoriais ar viešąja tvarka, kurios pagrindžia išsiuntimą. Taip pat itin svarbu atsižvelgti į geriausius vaiko interesus (jei šeimoje tokie yra), nors savaime tai negali būti lemiamu faktoriumi priimant sprendimą.
Atsakovas sprendė, kad Rusijos Federacijos piliečių šeimos nariai gali gauti leidimą laikinai gyventi Rusijos Federacijoje šeimos susijungimo pagrindu. Duomenų, kad užsieniečio žmona susidurtų su neįveikiamomis kliūtimis siekiant gauti leidimą gyventi Rusijos Federacijoje šeimos susijungimo pagrindu, neidentifikuota. Pažymėjo, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena neteisėtai bei nesiima veiksmų (išskyrus paskesnio nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį pateikimą) siekiant įteisinti savo buvimą, todėl Migracijos departamentas turi pareigą spręsti klausimą dėl jo teisinės padėties galiojančio teisinio reglamentavimo rėmuose. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, trukdančių pareiškėjui išvykti iš Lietuvos Respublikos, nustatyta tvarka gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei sugrįžti į Lietuvos Respubliką ir tęsti šeiminį gyvenimą su Lietuvos Respublikos piliete. Nei išvykimas ir grįžimas, nei laikas, būtinas gyvenimo Lietuvos Respublikoje legalizavimui, nelaikytini faktoriais, kurie sutrikdytų šeimos gyvenimą tokia apimtimi, kuri pažeistų Konvencijos 8 straipsnį. Be to, išvykus iš Lietuvos Respublikos bei tvarkantis dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi, jo kontaktas su sutuoktine galėtų būti išlaikomas pasitelkiant elektroninio ryšio priemones ir tokiu būdu nenutrūktų. Įvertinęs visas aplinkybes sprendė, kad pareiškėjo išsiuntimas nebūtų neproporcingas bei nepažeistų balanso tarp individo bei visuomenės intereso.
Teisėjų kolegija tokiam Sprendime pateiktam vertinimui pritaria. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nenurodo jokių argumentų, kurie paneigtų atsakovo pateiktą įvertinimą. Kaip ir nenurodo aplinkybių, išskyrus aplinkybes, kurios jau buvo įvertintos VAAT ir LVAT, kurios trukdytų pareiškėjui grįžti į Rusijos Federaciją. Pažymėtina, kad tiek VAAT, tiek LVAT, nagrinėdami pareiškėjo prašymus dėl prieglobsčio suteikimo pasisakė, kad nenustatytos pagrįstos tikimybės, jog kilmės šalyje pareiškėjui gresia persekiojimui prilygstantys veiksmai, o jo įžvelgiama grėsmė vertintina, kaip išskirtinai hipotetinė ir neprilygstanti pagrįstai tikimybei.
Įstatymo 133 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka), 44.2 papunktyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti 1 metams, jeigu užsienietis buvo išsiųstas ir nenustatoma aplinkybių, nurodytų 44.3 ar 44.4.2 papunkčiuose. Nagrinėjamu atveju, minėtų aplinkybių nebuvo nustatyta.
Kriterijų vertinimo tvarkos 45 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis arba socialinių, ekonominių ar kitų svarbių ryšių su Lietuvos Respublika turinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį arba kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas ir kuris buvo grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas, nustatomas perpus trumpesnis draudimo atvykti laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 44 punkte, jeigu Tvarkos 44 punkte nurodytas draudimo atvykti laikotarpis nulemtų realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą šiems užsieniečio ryšiams. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktas nustato, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
Sprendimu buvo nuspręsta, jog pareiškėjo šeimyniniai ryšiai Lietuvos Respublikoje laikytini reikšminga aplinkybe, kuriai draudimas atvykti padarytų neproporcingą žalą, todėl būtų proporcinga ir protinga netaikyti pareiškėjo atžvilgiu draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką po jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Taigi, tik nuo pareiškėjo veiksmų, siekiant įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, priklauso jo galimybės teisėtai grįžti ir gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, jog atsakovas skundžiamu Sprendimu darė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, kas sudaro pagrindą pareiškėją išsiųsti į jo kilmės šalį. Sprendime atsakovas aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju, Sprendimo motyvai aiškūs ir suprantami, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. K. (L. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.