Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-11-26 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-411-885/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-11-26
Bylos Nr.
AN2-411-885/2020
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-05103-2019-2
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
Teisėjas
Arūnas Bartkus (pirm.)
Institucija
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyrius
Advokatai
Rolandas Tilindis
Kategorijos
  • 19.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio nusižengimo byla
Nr. AN2-411-885/2020
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-05103-2019-2
(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 19.10; 21.11.10
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2020 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Bartkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal S. B. įgalioto atstovo advokato Rolando Tilindžio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutarimo, kuriuo S. B. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnio 4 dalį, 125 Eur bauda.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. S. B. nubaustas už tai, kad jis 2019 m. lapkričio 27 d., 17.30 val., (duomenys neskelbtini), gatvėje buvo sulaikytas neblaivus (komisariate buvo nustatytas 1,12 promilės girtumo laipsnis), elgėsi agresyviai, garsiai šaukė, daužė tarnybiniame automobilyje esančią laikino sulaikymo kamerą, policijos pareigūnams pareikalavus, kad S. B. nutrauktų savo neteisėtus veiksmus, S. B. į įspėjimus nereagavo ir nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nustoti šaukti, daužyti automobilyje esančią laikino sulaikymo kamerą bei gadinti valstybės turtą.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde S. B. įgaliotas atstovas advokatas R. Tilindis prašo rengti žodinį apeliacinio skundo nagrinėjimą ir pakartotinai ištirti įrodymą – vaizdo įrašą; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutarimą panaikinti ir jo atžvilgiu administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

2.1. Apelianto teigimu, skundžiamas nutarimas prieštarauja faktinėms aplinkybėms, priimtas nepašalinus esminių prieštaravimų ir nevertinant šalinančių administracinę atsakomybę duomenų.

2.2. Pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino tai, kad administracinio nusižengimo protokolas Nr. 10-ANR_P-115669-2019, pažymėtas 2019 m. lapkričio 27 d. data, 21.27 val., surašytas ir pasirašytas ne tų pareigūnų ir ne ta data, kuri nurodyta. Teismo išreikalauti metaduomenys nepakeičia protokolo turinio, nes prieštarauja jame nurodytiems duomenims. Pirmos instancijos teismas Nutarimo 7 lape pripažino šiuos trūkumus, tačiau nepagrįstai juos pripažino mažareikšmėmis techninėmis klaidomis, kadangi tikrovėje nebuvo jokių kliūčių surašyti protokolą su teisingais duomenimis. Atkreipė dėmesį į tai, kad Protokole nurodytas ir pasirašė ne tas tyrėjas, kuris atliko tyrimą, S. B. ir vertėjos parašai bei paaiškinimai pažymėti atgaline 2019 m. lapkričio 27 d. data, nors tikrovėje jie teikė paaiškinimus ir dalyvavo procese tik po to, kai teismas grąžino pirminį protokolą jį surašiusiai institucijai. Administracinis procesas reglamentuojamas imperatyvo principu, kuris reiškia, kad proceso veiksmus atliekantys pareigūnai turi teisę atlikti tik tokius veiksmus, kurie numatyti įstatyme, o surašant protokolą turi būti nurodomi tikrieji faktiniai duomenys.

2.3. Policijos pateiktas vaizdo įrašas pareigūnų bendravimo su S. B. policijos automobilyje įrengtoje sulaikymo kameroje neturi garso, o apklausti kaip liudytojai policijos pareigūnai R. M., I. Ž. neprisiminė, kokius konkrečius žodžius pasakė S. B.. Dėl to darytina išvada apie tai, kad neįrodyta, jog S. B. neklausė pareigūnų nurodymų nustoti garsiai kalbėti, keiktis necenzūriniais žodžiais ir neva gadinti turtą – sulaikymo kamerą. Atkreipė dėmesį, kad Nutarimo 6 lape pripažįstama, kad nesant garso, neįmanoma įrodyti keikimosi, tačiau ta pati taisyklė netaikoma vertinant tariamą nepaklusimą pareigūnų reikalavimams, kadangi nėra aišku, ką jie sako sulaikytajam S. B.. Svarbu ir tai, kad papildomai teismui pateiktame garso įraše neužfiksuotas nei vienas keiksmažodis, o tai patvirtina išvadą, kad tarnybiniuose pranešimuose policijos pareigūnai nepagrįstai pažymėjo keikimosi įvykį.

2.4. Nutarime nepagrįstai teigiama, kad neva S. B. kumščiu „visa jėga“ trankė per vaizdo fiksavimo kamerą bei sulaikymo kameros sienas, kadangi teismo posėdyje peržiūrėjus vaizdo įrašą matyti, kad per valandą laiko S. B. du kartus pirštų sprigtais pabeldė į filmavimo kamerą, vieną kartą piršto sprigtu pabeldė į langelį, po to dar 3 kartus pirštu pabeldė į langelį, vieną kartą viršutine plaštakos dalimi nevalingai stuktelėjo į duris. Tokie judesiai būdingi ne tyčiniam daužymui, o dėmesio atkreipimui, ir jais negali būti padaryta jokia žala turtui. Dėl to apeliantas daro išvadą, kad būtinas žodinis skundo nagrinėjimas ir būtina peržiūrėti vaizdo įrašą, nes tikrovėje nėra fiksuotas nei vienas smūgis kumščiu.

2.5. Pabrėžė, kad nei po vieno iš šių pabeldimų policijos pareigūnai nei karto nerodė protingai greitos reakcijos ir neatidarė kameros durų greičiau nei per minutę – durys būdavo atidaromos praėjus daugiau kaip 2-3 minutėms. Tai patvirtina, kad jie nematė jokio pavojaus valstybės turtui ar kitos grėsmės iš S. B. pusės, nes nesiėmė priemonių uždėti antrankius ar kitaip užkardyti pavojų, o pareigūnų žodžių turinys nežinomas, nes garso įrašo nėra.

2.6. Nutarime netinkamai įvertintas vaizdo įraše matomas momentas, kuomet S. B. neduoda rankos ir pasitraukia nuo stovinčio su antrankiais pareigūno, kadangi posėdžio metu pareigūnai – liudytojai R. M. ir I. Ž. paaiškino, kad jie norėjo apžiūrėti S. B. tik tam, kad surasti jo vairuoto automobilio raktelius, tačiau kai jis juos savanoriškai atidavė (matyti įraše), situacija išsisprendė ir pareigūnai jokių veiksmų nebesiėmė, antrankių ar kovinių savigynos veiksmų bei kitų priemonių nenaudojo. Tai patvirtina, kad tikrovėje nebuvo tokių reikalavimų, kurių S. B. būtų neįvykdęs.

2.7. Vaizdo įraše aiškiai matyti, kad incidento pradžioje S. B. savijauta buvo itin prasta, jis buvo akivaizdžiai dideliame strese, jaudinosi, dėl prastos savijautos liežuviu masažavo lūpas ir nevalingai muistėsi ir trynė rankas. S. B. paaiškino, kad jam strese dėl cukraus trūkumo paūmėjo cukrinis diabetas, o iš areštinės patalpų buvo išvežtas į Santariškių klinikas, kur padėtis stabilizavosi. Nutarime nevertinta ir tai, kad S. B. yra Rusijos Federacijos pilietis, praktiškai nemoka lietuvių kalbos, todėl nevisai adekvatus elgesys aiškintinas tik kaip streso pasekmė. Šios aplinkybės paneigia Nutarime padarytą išvadą, kad S. B. neva tyčia ir sąmoningai nevykdė policijos pareigūnų reikalavimų.

2.8. Priešinimąsi policijos pareigūnų reikalavimams paneigia ir tai, kad atslūgus pirminiam stresui S. B. apsiramino, pristačius į Vilniaus AVPK patalpas buvo patikrintas ir nustatytas neblaivumas. Tai parodo, kad ramioje situacijoje buvo elgiamasi ramiai ir nebuvo jokios tyčios priešintis ar nevykdyti pareigūnų reikalavimų.

2.9. Nutarime nepagrįstai nevertinamas faktas, kad ikiteisminis tyrimas Nr.01-1-50488-19 dėl vengimo tikrintis blaivumą buvo nutrauktas 2019 m. gruodžio 2 d. nutarimu. Šio sprendimo esmė tame, kad nebuvo nei vieno realaus reikalavimo, kuriam S. B. nepaklustų. Tai taip pat patvirtina, kad S. B. neatliko pasipriešinimo pareigūnams ar jų teisėtų reikalavimų nevykdymo veiksmų.

2.10. Anot apelianto, asmens kaltę turi pagrįsti neabejotini įrodymai, o Protokolas turi atitikti visus formaliuosius įstatymo reikalavimus. Nesant incidento garso įrašo, nėra jokio pagrindo išvadai apie pareigūnų reikalavimų nutraukti kokius nors veiksmus nevykdymą. Dėl to, apelianto teigimu, administracinė teisena nutrauktina.

Atsiliepimas

3. Atsiliepime Institucija nurodo, kad su skunde išdėstytais reikalavimais nesutinka ir prašo skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas

4. Visų pirma pažymėtina, jog ANK 651 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus atvejus. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą dėl apeliacinio skundo nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Tais atvejais, kai paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai, byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (ANK 651 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą dėl apeliacinio skundo žodinio proceso tvarka. Šis prašymas gali būti pateiktas tik tuo atveju, kai apeliaciniame skunde ginčijamos pažeidimo faktinės aplinkybės ar asmens kaltė. Prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (ANK 651 straipsnio 4 dalis).

5. Pateiktame apeliaciniame skunde prašoma surengti žodinį procesą. Apeliantas nurodo pageidaujantis, kad būtų pakartotinai ištirtas įrodymas – vaizdo įrašas. Atsižvelgiant į tokią poziciją bei tai, kad skunde ginčijamos faktinės aplinkybės bei asmens kaltės klausimas, galima spręsti apie formalų pagrindą žodiniam procesui. Visgi vien tik formalaus pagrindo buvimas savaime nenulemia žodinio apeliacinio proceso taikymo. Sprendimą dėl žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo priima teismas. Šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo rengti žodinį bylos nagrinėjimą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas iš esmės nori tik dar kartą išdėstyti nagrinėjamo įvykio aplinkybes, o ne nurodyti naujas reikšmingas aplinkybes, kurių neišsakė apylinkės teisme. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teisme apžiūrėti vaizdo įrašai tiek be garso, tiek su garsu, išsamiai skundžiamame nutarime aprašyti, išanalizuoti minučių tikslumu ir šiuo atveju nėra paaiškėjusių jokių naujų aplinkybių, dėl kurių iškiltų būtinumas dar kartą vaizdo įrašus apžiūrėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje ar spręsti klausimą dėl naujų įrodymų (tokių įrodymų nepateikta). Be to, kaltinimas dėl keiksmų nepasitvirtino, todėl teismas šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino, nors apeliantas skunde vis tiek šias aplinkybes akcentuoja. Pažymėtina ir tai, kad visus apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, kuriuos analogiškai deklaravo ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir išsamiai išanalizavo ir dėl jų motyvuotai pasisakė. Tačiau apeliaciniame skunde toliau deklaruojamas noras dar kartą peržiūrėti vaizdo įrašus (kuriuose, anot apelianto, nėra incidento garso įrašo), įvertinti protokolo teisėtumą bei iš naujo įvertinti faktą, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-50488-19 dėl vengimo tikrintis blaivumą buvo nutrauktas 2019 m. gruodžio 2 d. nutarimu, todėl, pasak apelianto, nėra jokio pagrindo išvadai apie pareigūnų reikalavimų nutraukti kokius nors veiksmus nevykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pareigūnų tarnybiniais pranešimai, vaizdo įrašais, nustatė analogiškas aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas su pirmos instancijos teismo išdėstytais motyvais sutinka ir jų detaliai nekartoja. Tad apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais duomenimis, skundo argumentais, daro išvadą, jog žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas nėra būtinas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas nevykdo statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos ar žvalgybos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo. Todėl nusižengimo padarymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad pareigūno duotas nurodymas buvo teisėtas ir kad asmuo jo nevykdė. Nagrinėjamu atveju S. B. buvo nubaustas už tai, kad jis nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nutraukti savo neteisėtus veiksmus, nustoti šaukti, daužyti automobilyje esančią laikino sulaikymo kamerą ir gadinti valstybės turtą.

7. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje esančiuose vaizdo įrašuose yra aiškiai užfiksuota, kad S. B. elgėsi agresyviai ir nevykdė pareigūnų teisėtų reikalavimų. S. B. suprato, jog sulaikymo patalpoje yra vaizdo kamera, nes į ją nuolat kreipiasi, rodo pirštu bei suduoda į ją. Tiek L. Ž., tiek R. M. nurodė, kad girdėjo, kaip S. B. trankė į sieną, langelį bei grotas, dėl tokių veiksmų ne kartą buvo įspėtas, tačiau teisėtų reikalavimų nevykdė, todėl buvo bandoma uždėti antrankius, tačiau jie nebuvo uždėti.

Iš sulaikymo kameros vaizdo įrašo matyti, kad S. B. neatiduoda pareigūnui savo mobilaus ryšio telefono, įlipęs į kamerą, neleidžia uždaryti jos, uždarytas kažką šaukia į duris, grūmodamas pirštu, kelis kartus kumščiu tranko į sieną, pareigūnui atrakinus duris, kažką pasako ir duris uždaro, S. B. ima šaukti į vaizdo kamerą, pareigūnas vėl atidaro duris, vienas kitam kažką sako, S. B. vėl ima grūmoti, kažką šaukia, energingai linksi galva, pareigūnui uždarius duris, S. B. vėl kažką šaukia į vaizdo kamerą, vėlgi grūmodamas, ir kumščiu (išorine puse) su jėga (o ne, kaip skunde teigiama, pirštų sprigtais, ir nepabeldė) du kartus trenkia į vaizdo kamerą, analogiškai su jėga trenkia į sieną; vėl atidarius duris, vyksta pokalbis, S. B. vėl ima kažką aiškinti, pareigūnas vėl atidaro duris, jo rankoje matyti alkotesteris, S. B. ima šaukti į vaizdo kamerą, pirštu rodydamas į pareigūną, tuomet pareigūnas atrakina grotas, atkiša alkotesterį, bet S. B. traukiasi šalin, šaukia, vėl grūmoja pareigūnui ir bando pagriebti iš pareigūno rankos alkotesterį, nepavykus toliau šaukia ir grūmoja, kol, kaip nustatyta iš kito įrašo su garsu – ima reikalauti parodyti asmens dokumentą, pareigūnas išsiima iš kišenės dokumentą ir rodo S. B., tačiau šis reikalauja parodyti arčiau, vėliau bando paimti, į atkištą alkotesterį nereaguoja, pareigūnai vėl uždaro duris; pareigūnas vėl atidaro duris, vyksta pokalbis, S. B. vėl ima grūmoti ir pradeda šaukti, kol vėl uždaromos durys; S. B. tarpais kažką šneka, vis intensyviau, atbuline kumščio dalimi vėl suduoda į sieną (langelį), žiūrėdamas pro langelį su kažkuo kalba, vėl šaukia, kai vėl trenkia į sieną vienąkart, kitąkart, pasilenkęs prie langelio šaukia, kol atidaromos durys, pareigūnės rankose matyti antrankiai, pareigūnas bando paimti S. B. už rankos, jis traukiasi į priešingą pusę, po to ištraukia ranką, kažką (galimai raktelius) išsitraukia iš kišenės ir paduoda per pareigūną kitam asmeniui, vėl kažką aiškina pareigūnui, šis ima už rankos ir bando jį ištempti, bet S. B. ištrūksta, tuomet pareigūnai uždaro duris; po to S. B. vėl kažką aiškina, mosikuoja rankomis, imituoja kelis smūgius į duris, rimsta, po to vėl trenkia į duris ir šaukia.

Iš papildomai pateiktų vaizdo įrašų matyti, kad S. B., dar būdamas savo automobilyje, pareigūnui laikant atkištą alkotesterį, tai ignoruoja, pasiima telefoną ir kažkam skambina, pareigūnas rusų kalba aiškina, kad už atsisakymą jis bus sulaikomas, priėjus prie tarnybinio automobilio, pareigūnas rusų kalba reikalauja atiduoti telefoną, tačiau S. B. neduoda; antrame įraše, pareigūnui paklausus, ar pūs į alkotesterį, S. B. nurodo sutinkantis ir ima šaukti, kad jis jau pūtė šešis kartus, ima reikalauti pasakyti savo pavardę, pareigūnas atsako „vyriausias patrulis M.“, S. B. reikalauja prisistatyti dar kartą, po to dar kartą, vėliau ima kelti balsą, šaukti „kokia pavardė?“, „kokia pavardė?“, „pavardė?“, bando griebti alkotesterį, šaukia „duok čia“, vėl klausia pavardės, sako, kad pūs, kad pažeidžiamos jo teisės, kad policija jį verčia nepūsti, reikalauja prisistatyti ir parodyti dokumentą, o pareigūnui parodžius, reikalauja parodyti „čia, į šviesą“, nes jis nemato, o tada aiškina, kad pareigūnas atsisako parodyti dokumentus. Visi šie vaizdo įrašai skundžiamame nutarime smulkiai aprašyti, minučių tikslumu.

8. Nėra pagrindo abejoti tuo, kad pareigūnas R. M., norėdamas patikrinti sustabdyto S. B. blaivumą, tinkamai prisistatė, parodė dokumentą, išsamiai paaiškino sustabdymo priežastį bei su S. B. bendravo rusų kalba. Be to, pareigūnai buvo uniformuoti, su savimi turėjo policijos technines ir specialiąsias priemones, atvyko tarnybiniu automobiliu. Todėl S. B. objektyviai neturėjo kilti jokių abejonių dėl pareigūnų tapatybės, jų sustabdymo tikslo bei jų kompetencijos aiškintis galbūt padaryto nusižengimo aplinkybes. Kai tuo tarpu S. B. elgėsi agresyviai, arogantiškai, šaukė, sulaikymo kameroje kumščiu trenkė į sieną, vaizdo kamerą ir langelį, bandė atimti tiek alkotesterį, tiek pareigūno asmens dokumentą, o pareigūnų teisėti reikalavimai jo visiškai nedomino, elgėsi neprotingai, iššaukiančiai bei tokiu elgesiu sutrukdė pareigūnams operatyviai užfiksuoti nusižengimo situacijos aplinkybes. Taip pat nutarime atsakyta ir į atstovo klausimą dėl S. B. sprigtavimo, kad tik apie 32 įrašo minutę S. B. suduoda į kamerą sprigtą, tačiau iki to laiko, kaip minėta, jis smūgius suduoda kumščiu. Pažymėtina, kaip teisingai apylinkės teismas akcentavo, S. B. nusiramino tik tada, kai pareigūnai atėjo su antrankiais ir bandė juos uždėti ir galiausiai S. B. sutiko važiuoti su įvykio vietoje buvusiais pareigūnais bei komisariate leidosi būti tikrinamas alkotesteriu.

9. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad liudytojų parodymai bei administracinio nusižengimo byloje užfiksuoti duomenys, vaizdo įrašai patvirtina, jog S. B. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 506 straipsnio 4 dalyje. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – PĮ) 5 straipsnyje yra numatyti policijos uždaviniai, tarp kurių yra viešosios tvarkos užtikrinimas, administracinių teisės nusižengimų prevencija, atskleidimas ir tyrimas. PĮ 21 straipsnyje yra numatyta, kad įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams asmenims. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Taigi policijos pareigūnų reikalavimai šiuo konkrečiu atveju buvo teisėti, jie veikė jiems suteiktų įgalinimų ribose. S. B. buvo nubaustas dėl to, kaip minėta, kad jis nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nutraukti savo neteisėtus veiksmus, nustoti šaukti, daužyti automobilyje esančią laikino sulaikymo kamerą ir gadinti valstybės turtą. Todėl nėra jokio pagrindo abejoti, jog pareigūnai dirbo darbą – sustabdžius S. B. siekė patikrinti jo blaivumą, kuriam tik policijos įstaigoje buvo nustatytas 1,12 promilės girtumas, trukdė pastariesiems atlikti tiesiogines jų pareigas.

10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio nuostatomis policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Iš bylos medžiagos matyti, kad sulaikant S. B. nebuvo panaudota specialiųjų prievartos priemonių, todėl galima daryti išvadą, kad policijos pareigūnų veiksmai, sulaikant S. B., buvo tinkami ir atitiko realią situaciją. Policijos pareigūnai, veikdami Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo ribose, atsižvelgdami į pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją pristatė S. B. į Vilniaus miesto OVS budėtojų dalį asmens tapatybei ir blaivumui nustatyti.

11. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su nutarime padarytomis išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas jo apeliacinį skundą tenkinti.

12. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo ankščiau nurodytiems motyvams ir padarytoms išvadoms. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje yra teisėtas ir pagrįstas, o jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, pagrindo nėra, todėl skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir S. B. įgalioto atstovo advokato Rolando Tilindžio apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Arūnas Bartkus