- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-23
- Bylos Nr.
- I-8559-208/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti jam 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2016 m. sausio 19 d. jis buvo kalinamas perpildytos kamerose-palatose, kuriose nebuvo stalų, kėdžių, nuo sienų luposi dažai ir trūko oro, buvo drėgna, neužtikrintas tinkamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas netinkamai, vamzdžiai surūdiję ir susidėvėję, spintelės bei pakabos išlaužytos. Teigia, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra kur prasimankštinti. Dėl tokių sąlygų jis patyrė emocinę depresiją, orumo pažeminimą, psichologinį spaudimą bei pablogėjo jo sveikata.
LAVL, kuri atstovauja atsakovę Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–9).
LAVL nurodo, kad pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. spalio 13 buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus kameroje-palatoje Nr. 20 (7,19 kv. m, 4 lovos), nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 19 d. – Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 29 (15,45 kv. m, 8 lovos). Koks konkretus skaičius pareiškėjo gydymo minėtose palatose metu buvo pateikti negali, nes tokia statistika nevedama. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹ p., Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Nurodo, jog LAVL yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių teikimas yra nepertraukiamas procesas, kuris būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę ir tinkamą nepertraukiamą gydymą. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos. Taip pat LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kiekvienoje palatoje yra įrengta ventiliacinė vėdinimo šachta bei langai kas užtikrina tinkamą oro ventiliaciją. Apšvietimas įrengtas atsižvelgiant į Higienos normos nuostatas, visose patalpose yra langai. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) pilnai panaudojamos. Pasivaikščioti kalinamieji vedami vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio nuostatomis, kiemeliai įrengti ir atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys tarp LAVL veiksmų ir kilusių pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs LAVL dėl netinkamų laikymo sąlygų.
Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 11¹.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.
Remiantis LAVL pateiktais duomenimis (b. l. 6), pareiškėjas LAVL buvo gydomas periodiškai nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2016 m. sausio 19 d. Iš šių duomenų matyti, jog iš pareiškėjo 14 parų praleistų LAVL, visas paras vienam asmeniui tenkantis plotas palatoje pagal lovų skaičių neatitiko nustatytų reikalavimų. LAVL atsiliepime pripažino, kad nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie laikymą perpildytose palatose yra pagrįstos. Be to, pažymėtina ir tai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas Leidimas-Higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 (b. l. 17) patvirtina, kad LAVL atitinka minimalius sveikatos priežiūros įstaigos reikalavimus. Aplinkybę, kad patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, o patalpos yra minimaliai aprūpintos baldais, patvirtinta 2015 m. liepos 17 d. pažyma apie kamerų / palatų plotą ir inventorių (b. l. 33). Pabrėžtina, kad LAVL pagal turimus finansinius resursus, gavusi skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka patalpų remontą, tai patvirtina teismui pateikti darbų priėmimo aktai (b. l. 27–28).
Pareiškėjas taip pat teigia, jog kamerose-palatose nuo sienų luposi dažai ir trūko oro, neužtikrintas tinkamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas, buvo drėgna, o sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas netinkamai.
Higienos normos 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
LAVL nurodė, jog sanitarinis mazgas atskirtas 1,5 m sienele ir tai pagrindė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, kuriuose nei karto nėra nustatytas pažeidimas dėl sienelių neatitikties teisės aktų reikalavimams bei kamerų foto nuotraukomis, kurios patvirtina, kad privatumas naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinamas su užuolaidomis (b. l. 13–16, 19, 25–26, 30), todėl teismas vadovaudamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis pripažįsta, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus.
Atsakant į pareiškėjo argumentus dėl to, jog nuo sienų luposi dažai ir trūko oro, neužtikrintas tinkamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas, buvo drėgna, pažymėtina, kad iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog jokie higienos normų pažeidimai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo nustatyti, o be to, tai patvirtina ir kamerų fotonuotraukos (b. l. 13–15, 18, 22–26, 29–32). Tačiau sutiktina su pareiškėjo argumentais, jog jo kalinimo metu galimai buvo išlaužytos spintelės bei pakabos, nes iš teismui pateikto Visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 29 d. patikrinimo akto Nr. 13(15.3)-PA-120 matyti, jog grįžtamosios kontrolės metu buvo pašalinti ankstesnio patikrinimo metu nustatyti pažeidimai (kiekvienam pacientui nebuvo atskiros spintelės bei kabyklos). Atsižvelgiant į tai, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog kamerose-palatose nebuvo stalų ir kėdžių, tačiau 2015 m. liepos 17 d. pažyma apie kamerų / palatų plotą ir inventorių (b. l. 33) patvirtina, jog minėti baldai kamerose buvo, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu.
Atsakant į pareiškėjo argumentą, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra kur prasimankštinti teismas pažymi, jog toks pareiškėjo teiginys yra labai abstraktus, nedetalizuotas. Pažymėtina, jog jokie teisės aktai nenustato reikalavimų pasivaikščiojimo kiemelių plotui, o be to, LAVL atsiliepime nurodė, jog pasivaikščiojimai organizuojami laikantis BVK 103 straipsnio reikalavimų, o pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti ir atitinka teisės aktų numatytus reikalavimus. Abejoti tokiais valstybės institucijos paaiškinimais nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą bei Higienos normos reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 straipsnis). Kita vertus, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.
Atsižvelgiant į laikymo LAVL trukmę, į tai, kad buvo nustatytas kamerų perpildymo faktas (bendroje sumoje 14 parų) bei galimi higienos normų reikalavimų pažeidimai, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, pareiškėjui priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 240 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas
nusprendžia:
pareiškėjo J. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. J. 240 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų) neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.