Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 12 metų;pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str., 129 str. 2 d. 5 p. laisvės atėmimu 10 metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. D. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 13 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. D. priteista 6928,29 Lt Valstybinei ligonių kasai, po 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiesiems E. N. , K. D. ir S. D. ir 1200 Lt K. D. už advokato paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad 2004 m. spalio 15 d. apie 19 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namuose, esančiuose Prienų raj., Pakuonio sen., Pakuonio kaime, Sodų g. 7, buitinio konflikto metu, buitinės paskirties peiliu smogdamas nukentėjusiajai R. D. tris smūgius į krūtinės sritį, padarydamas durtinę – pjautinę kiauryminę krūtinės kairės pusės žaizdą su kairiojo plaučio, širdiplėvės, širdies kairiojo skilvelio priekinės sienos ir priekinės tarpskilvelinės arterijos pažeidimais, kas komplikavosi išoriniu ir vidiniu kraujavimu, kraujo susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, širdies tamponada bei šoku, taip nužudė savo žmoną R. D. , t.y padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d.

Be to, A. D. tęsdamas nusikalstamą veiką, pagal bendrą nusikalstamą sumanymą nužudyti du asmenis, 2004 m. spalio 15 d. apie 19 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namuose, esančiuose Prienų raj., Pakuonio sen., Pakuonio kaime, Sodų g. 7, tuoj po nukentėjusiajai R. D. peiliu smogtų smūgių, buitinio konflikto metu, buitinės paskirties peiliu smogdamas du smūgius į pilvo sritį nukentėjusiajai E. N. ir padarydamas durtines-pjautines kiaurymines žaizdas su kepenų sužalojimu, sukėlusias sunkų sveikatos sutrikdymą, pasikėsino ją nužudyti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes E. N. gindamasi išspyrė iš jo rankų peilį, ištrūko ir nuėjo iki kaimynės sodybos, jai suteikus skubią kvalifikuotą medicininę pagalbą, pavyko išgelbėti jos gyvybę, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. , 129 str. 2 d. 5 p.

A. D. apeliaciniame skunde nurodo, jog su apygardos teismo nuosprendžiu nesutinka, nes netinkamai buvo įvertintos bylos faktinės aplinkybės, neteisingai kvalifikuotos jo nusikalstamos veikos ir paskirta per griežta laivės atėmimo bausmė. Apelianto nuomone, jis nusikalstamą veiką padarė būdamas emocinėje stresinėje būsenoje, ką patvirtina bylos duomenys. Nužudyti sutuoktinę ir uošvę išankstinio tikslo neturėjo. E. N. parodymai nepagrįsti, nes ji peilio jam iš rankų neišspyrė. Tai neva patvirtina, kad jis išankstinio tikslo nužudyti uošvę (E. N. ) neturėjo. Nurodo, kad E. N. teismo posėdžio metu gana ilgai kalbėjo apie peilio išspyrimą iš jo rankų, tačiau šie aiškinimai nieko bendro neturėjo su jo pateiktais klausimais. Teigia, kad E. N. savo parodymus teisme pakeitė.

Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas jo atžvilgiu buvo šališkas, bylos nagrinėjimas vyko paviršutiniškai ir skubotai, nekreipiant dėmesio į svarbias bylai aplinkybes. Jam nebuvo leista baigti minties, o nukrypus nuo minties žodis suteikiamas kitiems. Nuosprendis buvo paskelbtas tą pačią dieną, todėl jis neturėjo galimybės pasiruoši paskutiniam žodžiui. Be to, priimant nuosprendį, neatsižvelgta į tai, kad iki įvykio šeimoje vyravo įtampa ir bloga atmosfera. Paskirtas advokatas jo negynė ir apie bylos eigą neinformavo. Taip pat netinkamai suteikta jam galimybė susipažinti su visa bylos medžiaga. Pasak apelianto, jis buvo parašęs prašymą, dėl faktų, kurie ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atskleisti, kurį pateikė posėdžio pradžioje, tačiau teismas jį perskaitė paskubomis, nesuteikdamas jam jokios reikšmės. Teisminis nagrinėjimas ir ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, nes kaltinamojo akto tyrinys buvo net kelis kartus keičiamas, tuo pačiu keičiant ir bylos faktines aplinkybes, tyrėja buvo pažįstama su jo žmona (nužudytąja R. D. ), o jo parodymai nebuvo užrašomi arba užrašomi netiksliai. Apelianto nuomone, aprašyti sužalojimai R. D. kūne neatitinka tikrovės. Pažymi, kad nebuvo išimta jo medicininė kortelė, kurioje užfiksuota, kad jis serga gilia depresija, vartoja vaistus. Be to, neapklausti liudytojai, žinoję apie provokacijas ir įtemptus santykius šeimoje.

Apeliantas prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę bei sumažintini priteistos neturtinės žalos dydį, nes jis teisiamas pirmą kartą, darbdavio ir bendradarbių charakterizuojamas teigiamai, administracine tvarka nebaustas, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos nuoširdžiai gailisi, išankstinio tikslo žudyti žmoną ir uošvę neturėjo, be to, savanoriškai nutraukė nusikalstamą veiką. Nurodo, kad priteistos neturtinės žalos realiai dėl savo materialinės padėties ir ilgo bausmės termino negalės atlyginti, nes teismas ją nustatydamas nesivadovavo sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijais. Prašo Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 24 d. nuosprendį pakeisti ir panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 22 str., 129 str. 2 d. 5 p. perkvalifikuoti į BK 129 str. 1 d. ir BK 135 str. 1 d.

Nukentėjusieji K. D. , S. D. ir E. N. atsikirtimuose į nuteistojo A. D. apeliacinį skundą nurodo, jog su apygardos teismo nuosprendžiu pilnai sutinka. Pažymi, kad A. D. pastaraisiais metais dažnai girtavo, neprisidėdavo prie šeimos ūkinių reikalų, išgėręs būdavo agresyvus, todėl nusipelnė tokios bausmės. Mano, kad neturtinės žalos dydis priteistas teisingai, bei vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais. Mirusioji R. D. buvo gera ir rūpestinga motina, materialiai išlaikė savo vaikus, artimai bendravo su savo motina E. N. . Prašo Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 24 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

A. D. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti.

Prokuroras prašo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo A. D. padaryto nusikaltimo aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Teismas teisingai įvertino ir nuosprendyje aptarė nuteistojo, nukentėjusiųjų parodymus, teismo medicinos ekspertizės išvadas, kitą rašytinę bylos medžiagą.

A. D. apeliaciniame skunde nurodo, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas emocinėje stresinėje būsenoje. Kolegijos nuomone, šis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Iš teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės matyti, kad A. D. nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo lėtine psichikos liga, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, jis nebuvo laikino psichikos sutrikimo, fiziologinio afekto, ar tokioje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei (t.2, b.l. 27-30). Tai, kad A. D. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo išreikštos emocinės įtampos būsenoje, jo nusikalstamos veikos kvalifikacijos nekeičia.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir nukentėjusiosios E. N. parodymus. Iš pastarosios parodymų matyti, kad ji besigindama nuo A. D. pirmųjų dviejų smūgių peiliu, trečio užsimojimo metu jį išspyrė, o kai ji apsimetė mirusia, pastarasis pasiėmė nuo grindų peilį ir iš patalpos išėjo (t.3, b.l. 53). Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. N. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra nuoseklūs, jais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Apelianto teiginys, kad E. N. parodymai nenuoseklūs, nes juos teisme neva pakeitė, neatitinka tikrovės, todėl laikytinas deklaratyviu. Apygardos teismas nuosprendyje aptarė ir motyvavo, kodėl tiki nukentėjusiosios E. N. parodymais, o nuteistojo parodymus vertina kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas su šiais motyvais sutinka ir neturi pagrindo juos vertinti kitaip.

A. D. nusikalstamus veiksmus dėl E. N. pasikėsinimo nužudyti vertinti kaip savanorišką atsisakymą nuo nusikaltimo nėra pagrindo. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką, suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Aptariamu atveju A. D. nusikalstami veiksmai nutrūko ne dėl jo valios, o todėl, kad nukentėjusioji aktyviai pasipriešindama išspyrė nuteistajam iš rankų peilį, po to apsimetė mirusia. Toliau gi, nuteistasis, pamatęs tokią E. N. padėtį, pasakė „gali čia gaišt“. Akivaizdu, kad nuteistasis nusikalstamo sumanymo nebaigė ne dėl to, kad savanoriškai atsisakė tai padaryti, o todėl, kad buvo įsitikinęs, jog E. N. jau mirusi. Tai akivaizdžiai patvirtina liudytojų R. K. , V. S. parodymai. Tai, kad E. N. suteikus savalaikę medicininę pagalbą ši nemirė nėra pagrindas apelianto veiksmus pripažinti, kaip savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką, o nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoti į BK 135 str. 1 d.

Iš A. D. parodymų matyti, kad jis pripažįsta, jog jis peiliu sužalojo abi nukentėjusiąsias. 2005-01-18 specialisto išvada Nr. 1311/05(02) nustatyta, kad R. D. kelis kartus buvo durta virtuviniu peiliu į krūtinės sritį (t.1, b.l.49-55). Specialisto išvada Nr. G 54/05(02) nustatyta, kad E. N. peiliu du kartus durta į pilvo sritį (t.1, b.l.29). Iš bylos aplinkybių matyti, jos buvo žalojamos peiliu į žmogaus gyvybei pavojingas sritis ir smogta ne vieną kartą, kas patvirtina nuteistojo nusikalstamos veikos tyčios kryptingumą - atimti nukentėjusiosioms gyvybę, t.y. šiuos sužalojimus A. D. padarė veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia. Pirmosios instancijos teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad E. N. nemirė dėl to, kad buvo pajėgi pasipriešinti ir, nuėjus pas kaimynus, prašyti pagalbos. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajai E. N. padaryti kūno sužalojimai buvo pavojingi gyvybei. Baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje baudžiamajai atsakomybei svarbiausia yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių. Pavojingas gyvybei kūno sužalojimas yra toks sužalojimas, kuris paprastai baigiasi nukentėjusiojo mirtimi. Savalaikė medicininė pagalba gali užkirsti kelią mirčiai, tačiau veikos kvalifikavimui tai reikšmės turi tik tiek, kad dėl savalaikės pagalbos suteikimo pavykus išgelbėti gyvybę, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti.

Kaip matyti iš nuteistojo A. D. ir nukentėjusiosios E. N. parodymų, pastarajai buvo suduoti smūgiai peiliu neužilgo po to, kai buvo nužudyta R. D. , t.y. laiko tarpas yra labai mažas (iki penkių minučių). A. D. net du kartus peiliu dūrė E. N. į pilvą, o trečią kartą užsimojo, tačiau pasakęs „gali čia gaišt“, užgesino šviesą ir uždarė sandėliuko duris. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad A. D. nusikalstamus veiksmus, praktiškai sekusius vienas po kito, padarė toje pačioje vietoje, t.y. savo namuose, esančiuose Prienų raj., Pakuonio sen., Pakuonio kaime, Sodų g. X. Nuteistasis net anksčiau yra grasinęs su E. N. ir jos dukra (R. D.) susidoroti, sumušti. Tai patvirtino nukentėjusieji E. N. , K. D. , S. D. , liudytojas Č. D. . Iš liudytojų R. K. ir V. S. parodymų matyti, kad A. D. vedant į greitosios pagalbos automobilį jam buvo pasakyta, jog uošvienė (nukentėjusioji E. N. ) gyva, tačiau šis reikalavo nuvesti į rūsį ir parodyti, nes buvo įsitikinęs, kad nužudė abi, t.y. ir E. N. . Iš nuteistojo A. D. parodymų matyti, kad po žmonos R. D. nužudymo jis neva ėjo patikrinti ar uždarytos namo durys. Tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad tokio būtinumo nebuvo. Juo labiau, A. D. tuo metu su savimi nešėsi tą patį peilį, kuriuo prieš tai jau buvo nužudęs žmoną (R. D. ), kas įrodo, kad peilį su savimi jis turėjo tikslingai ieškodamas uošvienės E. N. ir norėdamas ją nužudyti. Šių aplinkybių visuma įrodo, kad pagal bendrą sumanymą A. D. tyčia buvo nužudyti du žmones. Todėl apygardos teismas A. D. nusikalstamą veiką dėl E. N. sužalojimo kvalifikavo pagal BK 22 str., 129 str. 2 d. 5 p. teisingai. Tokia išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 16 punkto reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms A. D. nusikalstamus veiksmus iš BK 22 str., 129 str. 2 d. 5 p. perkvalifikuoti į BK 129 str. 1 d. ir BK 135 str. nėra pagrindo.

Taip pat nuteistojo skunde nurodoma, jog teismo procesas vyko skubotai, o jo parodymai nebuvo užrašomi arba užrašomi netiksliai. Tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su tokia nuteistojo pozicija. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 261 str. 6 d. nuteistasis gali pareikšti pastabas dėl posėdžio protokolo, kurias išnagrinėja teismas priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad A. D. , ar kiti proceso dalyviai tokias pastabas būtų pareiškę. Be to, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės spręsti neva apie teismo skubotumą, nes iš teismo posėdžio protokolo tokių duomenų nesimato. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apygardos teisme apeliantui buvo suteiktas paskutinis žodis įstatymo nustatyta tvarka, o pastarasis jokio prašymo pasiruošti savo kalbai nepareiškė (t.3, b.l.63). Įstatymas nenumato kokį laiko tarpą teismas turi būti pasitarimų kambaryje priimant nuosprendį (BPK 296 str.). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismui grįžus iš pasitarimo kambario ir paskelbus nuosprendį, A. D. nuosprendį, jo apskundimo tvarką ir terminus suprato (t.2, b.l.63). Teisėjų kolegijos nuomone, LR BPK 294 str. ir 296 str. reikalavimai apygardos teisme pažeisti nebuvo. Esant šioms aplinkybėms laikyti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nėra pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinio proceso metu nuteistajam buvo suteikta galimybė dar kartą išsakyti savo poziciją visais apeliaciniame skunde išdėstytais klausimais.

Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad valstybės skirtas gynėjas netinkamai gynė V. D. ir neinformavo jo apie bylos eigą. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. D. su bylos medžiaga supažindintas nepažeidžiant BPK nuostatų. 2005 m. spalio 19 d. A. D. buvo etapuotas susipažinimui su byla, o 2005 m. spalio 20 d. gautas patvirtinimas, kad A. D. su bylos medžiaga susipažino bei pareiškė prašymus (t.3, 25-26). Šioje dalyje jokių baudžiamojo proceso pažeidimų nenustatyta. Be to, apeliacinio proceso metu A. D. šio skundo motyvo atsisakė ir teigė, kad su bylos medžiaga susipažino tinkamai. Iš Prienų Šeimos klinikos medicininės pažymos matyti, kad A. D. buvo tik įtarta vidutinio sunkumo depresija ir paskirtas medikamentinis gydymas (t.3, b.l. 42). Stacionarinės teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės akte konstatuota, kad A. D. lėtine psichikos liga neserga, jam nustatytas lengvas depresijos epizodas, dėl ko šiuo metu jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t.2, b.l.27-30). Akivaizdu, kad Prienų Šeimos klinikos medicininėje pažymoje įtarta diagnozė ir teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės akte nustatyta diagnozės nesiskiria. Todėl A. D. ligos istorijos prijungimas prie šios baudžiamosios bylos neturi jokios reikšmės.

Nors apeliantas savo skunde nurodo, kad kaltinamojo akto turinys ne kartą neva buvo keičiamas bei abejoja nužudytosios R. D. kūne nustatytų sužalojimų lokalizacija, tačiau jokių konkrečių argumentų nepateikia. Baudžiamojoje byloje yra surašytas vienas kaltinamasis aktas, kurį pasirašė prokuroras (t.3, b.l.2-7), jokių duomenų apie neva faktinių aplinkybių keitimą byloje nėra. Apeliacinio skundo argumentas, kad tyrėja neva buvo pažįstama su žmona (nužudytąja R. D. ) yra deklaracinio pobūdžio ir atmestinas dėl šių motyvų: pirma, ikiteisminio tyrimo metu apeliantas nepareiškė nušalinimo prokurorui ar tyrėjams; antra, kaltinamąjį aktą surašė ne tyrėjas, bet prokuroras. Byloje esantis kaltinamasis aktas atitinka įstatymo reikalavimus, netikėti jo objektyvumu nėra pagrindo; trečia, byloje (taip pat ir kaltinamajame akte) nurodytus įrodymus patikrino ir įvertino teismas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminis tyrimas atliktas šališkai. Teisėjų kolegijai teismo medicinos specialisto išvadoje aprašytų R. D. sužalojimų lokalizacija nekelia abejonių, nes teismo medicinos specialisto surašyta išvada atitinka visus įstatymo reikalavimus, yra konkreti, aiški ir išsami (t.1, b.l.49-55). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo skundo argumentai šioje dalyje yra daugiau retorinio pobūdžio, tiesiog išreiškiant samprotavimus ir savo nuomonę, todėl atmetami.

Nuteistasis skunde taip pat retoriškai nurodo, kad nebuvo apklausti liudytojai, kurie patvirtintų įtemptus ir provokuojančius santykius šeimoje, dėl ko neva ir įvyko ši tragedija. Tačiau apeliacinio proceso metu nuteistasis tokių liudytojų nenurodė ir šio skundo motyvo atsisakė. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai, tiek nukentėjusieji E. N. , K. D. , S. D. , liudytojas Č. D. teisme patvirtino, kad tarp nuteistojo ir nužudytosios R. D. bei E. N. santykiai pastaruoju metu buvo labai įtempti, nes nuteistasis nebuvo patenkintas dėl turto pasidalijimo su žmona, neva atsiradusio kito vyriškio, kurio iš tikrųjų nebuvo, pastoviai grasino susidorojimu ir padegti namus, net buvo pradėjęs griauti ūkinį pastatą. Akivaizdu, kad būtent nuteistasis dėl to buvo žmonos ir uošvienės atžvilgiu agresyviai nusiteikęs. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad apygardos teismas nuosprendyje nenurodė R. D. nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti E. N. motyvų, tik akcentuodamas, kad tai buvo buitinis konfliktas. Teisėjų kolegijos nuomone, iš tikrųjų tai buvo buitinis konfliktas, dėl ko nuteistasis jausdamas nepasitenkinimą dėl turto pasidalijimo su žmona (nužudytąją R. D. ), kuri gyveno kartu su motina E. N. ir konfliktų metu užstodavo dukrą, bei apimtas pavydo jausmo, neva dėl svetimo vyro, kurio iš tikrųjų nebuvo, ir buvo tikrieji šių sunkių nusikaltimų padarymo motyvai. Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo klaidą ištaiso, nekeisdamas nuosprendžio.

LR BK 60 str. 1 d. 9 p. nurodyta, kad atsakomybę sunkinančia aplinkybe gali būti pripažinta tai, jog veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, jeigu tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apygardos teismas A. D. atsakomybę sukinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis nusikaltimus padarė būdamas girtas, tačiau nenurodė, kad ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teisėjų kolegijos nuomone, tai nelaikytina esminiu pažeidimu surašant nuosprendį. Nuteistasis pripažįsta, jog prieš minėtus įvykius išgėrė du stikliukus degtinės, norėdamas nusiraminti. Iš 2004-10-19 specialisto išvados matyti, kad A. D. kraujyje rasta 0.61 promilės etilo alkoholio (t. 2, b.l. 31-32). Kolegijos nuomone, toks alkoholio kiekis A. D. kraujyje dėl anksčiau nurodytų motyvų iššaukė minėtą buitinį konfliktą ir turėjo įtakos šių nusikaltimų padarymui.

LR BK 61 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 30 p. nurodyta, kad „Jei kaltininkas savo noru prisipažino nužudęs žmogų, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo nužudymą išaiškinti ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tai, remiantis BK 61 str. 4 d., teismas skirdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę, turi paskirti jam laisvės atėmimo bausmę, ne didesnę kaip įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis“. A. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos prie labai sunkių (BK 11 str. 6 d.). Apygardos teismas, skirdamas A. D. bausmę, įvertino nusikaltimų pobūdį, jų pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, atsakomybę lengvinančias, bei sunkinančias aplinkybes, kaltės formą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, A. D. pagal LR BK 22 str., 129 str. 2 d. 5 p. dėl pasikėsinimo nužudyti E. N. paskirta laisvės atėmimo bausmė mažesnė, nei numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis, o pagal BK 129 str. 1 d. dėl R. D. nužudymo paskirta laisvės atėmimo bausmė nežymiai didesnė, nei sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, A. D. paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas nėra per griežtos, o jam nustatyta galutinė subendrinta bausmė yra teisinga. Vien tik tuo pagrindu, kad A. D. nusikaltimų padarymo metu buvo emocinės įtampos būsenoje, paskirtąsias bausmes švelninti nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismui nepateikta įtikinamų argumentų dėl švelnesnės bausmės paskyrimo, todėl skundo argumentas šioje dalyje taip pat atmestinas.

Apeliantas taip pat prašo sumažinti priteistą neturtinę žalą, nes teismas nustatydamas žalos dydį neatsižvelgė į jo turtinę padėtį, į kitas bylos aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šie skundo argumentai nepagrįsti. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiesiems K. D. , D. D. ir E. N. dėl nusikalstamų veikų buvo sukeltas fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai ir pažeminimas, E. N. nustatyta dviguba žala – nužudyta jos dukra, su kuria kartu gyveno, bei buvo pati sunkiai sužalota. Nukentėjusieji K. D. ir S. D. neteko motinos su kuria artimai bendravo ir kuri jiems teikdavo materialinę pagalbą. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos nurodė, kad atsižvelgia į nuteistojo turtinę padėtį, bei valstybės ekonominį išsivystymo lygį ir protingumo kriterijus. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismo sprendimas šioje dalyje yra teisingas, o iš nuteistojo A. D. priteista po 50 000 Lt K. D. , S. D. ir E. N. nėra per didelės sumos. Tai, kad apeliantas nuteistas laisvės atėmimo bausme, kuri pagal jį yra per griežta, todėl neva negalės atlyginti priteistos neturtinės žalos, nustatant jos dydį neturi jokios reikšmės. Pirmosios instancijos teismas įvertino esmines aplinkybes, kurios turi reikšmės neturtinės žalos dydžiui, todėl kolegija neturi teisinio pagrindo dar kartą jas įvertinusi sumažinti priteistą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.