- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-03
- Bylos Nr.
- A-143-973-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos apeliaciniam teismui
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos apeliaciniam teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. B. (toliau – pareiškėjas) prašymu (b. l. 2 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos apeliacinio teismo dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėn. iki 2008 m. kovo 1 d., kuris sudaro iš viso 329 295,46 Lt, įskaitant neišmokėtą 240 385,70 Lt (atsižvelgiant infliaciją); 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas; 3) įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689) nustatytą atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovų išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Pareiškėjas nurodė, kad dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, bet nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas sumažintas atlyginimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494). Pagal pastarąjį nutarimą atlyginimų koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Teigė, jog Lietuvos valstybė neskyrė tinkamo finansavimo, o Lietuvos apeliacinis teismas nepriskaičiavo 272 730,28 Lt ir neišmokėjo 199 093,10 Lt, o visa nepriemoka kartu su infliacija sudaro 329 295,46 Lt. Tokiais veiksmais atsakovai pažeidė Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą, draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų veiklą, taip pat jo teises į įstatymų saugomus interesus. Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimais, taip pat 2000 m. sausio 12 d. sprendimu. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 buvo priimtas tik dėl politinės valios, nes valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iš esmės nebuvo pablogėjusi tiek, kad valstybė pritrūko lėšų valstybės funkcijoms vykdyti. Priimant šį nutarimą, nesilaikyta proporcingumo pusiausvyros tarp asmenų, kuriems mažinamas atlyginimas, ir kitų asmenų bei valstybės interesų. Nuo 2000 m. iki šiol valstybės ekonominė padėtis keitėsi, tačiau minėtas nutarimas nebuvo panaikintas ir ši padėtis neištaisyta iki šiol. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 nuo pat jo priėmimo dienos yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Valstybė privalo savo prievolę įvykdyti ir visiškai atsiskaityti su juo už visą laikotarpį.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į prašymą (b. l. 24 – 27) su prašymu nesutiko.
Lietuvos valstybė nurodė, kad 1999 m. pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, artima valstybės nemokumui. Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 m., o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimų, buvusių iki 2000 m. sausio 1 d. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog sunki ekonominė ir finansinė valstybės padėtis buvo, tačiau pablogėjusi ne tiek, kad būtų galima mažinti teisėjams atlyginimus, turėtų būti pagrįsta bent kokiais įrodymais. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 ,,Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimas Nr. 942) nutarė pakeisti 12 nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurinant teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas, ratą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams ir kitiems pareigūnams. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paminėtu 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai išvardintų pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). Teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Pabrėžė, kad vertinant, ar teisėjų atlyginimai buvo sumažinti proporcingai, atsižvelgtina į darbo užmokesčio didinimo, mažinimo ir taupymo (apribojant socialines garantijas) mastus, taip pat į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė siekė mažinti disproporciją tarp atskirų gyventojų grupių. 1999 m. gruodžio mėn. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 Lt, vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt. Atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo. Teigė, jog šioje byloje taikytinas Darbo kodekso (toliau – DK) 298 straipsnis. Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl taikytina analogija.
Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepimu į prašymą (b. l. 21 – 23) nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus teismui, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamoms funkcijoms vykdyti, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne teismo, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pažymėjo, jog pareiškėjo keliamas klausimas dėl teisėjo atlyginimo sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo turi būti sprendžiamas vadovaujantis Konstitucija kaip tiesioginio taikymo aktu (Konstitucijos 6 str.) bei konstitucines nuostatas plėtojančia konstitucine doktrina. Oficialioje Lietuvos konstitucinėje doktrinoje yra suformuluota nuostata, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad būtų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius. Tačiau bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines – technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Teigė, jog nagrinėjant bylą turėtų būti laikomasi Konstitucinio Teismo formuojamos konstitucinės doktrinos nuostatų, atsižvelgiama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus aktualiais bylos nagrinėjimo klausimais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Finansų ministerija) atsiliepimu į prašymą (b. l. 99 – 101) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad yra netinkama šalis, kadangi su Finansų ministerijos teisėmis ir pareigomis šis ginčas nesusijęs. Pareiškėjo prašymas įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę skirti reikalingas lėšas yra visiškai nepagrįstas. Be to, sprendžiant darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimą, turėtų būti taikomas DK 298 straipsnis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. sprendimu (b. l. 139 – 158) pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį (su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą) nuo 2005 m. birželio mėn. iki 2008 m. liepos mėn. – 109 570,74 Lt; įpareigojo atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, mokėti pareiškėjui teisėjo atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai, nuo šio sprendimo priėmimo dienos; priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 118 Lt teismo išlaidoms atlyginti; kitą prašymo dalį atmetė.
Teismas, vadovaudamasis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, konstatavo, jog po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems šiame sprendime paminėtiems teisėjams – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų pirmininkams, šių teismų skyrių pirmininkams ir teisėjams, apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams – turėjo ir turi būti mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Teismas pabrėžė, jog Lietuvos valstybei, atsižvelgus į teisėjų atlyginimų dydžius nustatantį teisinį reguliavimą, kuris apsiriboja Konstitucija, kyla pareiga mokėti pareiškėjui teisėjo atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai, ir toliau po šio sprendimo priėmimo. Teismas pažymėjo, jog sprendžiant šį ginčą taikytini DK 27 straipsnio 2 dalis ir 298 straipsnis. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d., įvertinus infliaciją, netenkinamas, kadangi nei teisėjų atlyginimų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai, nei DK nenumato, kad turi būti kompensuojamas tokio pobūdžio atlyginimo nuvertėjimas. Iš Lietuvos valstybės, dėl kurios valios nebuvo skiriama lėšų teisėjų atlyginimams (o ne iš Lietuvos apeliacinio teismo), yra priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą. Be to, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti neišmokėtai teisėjo atlyginimo daliai padengti reikalingas lėšas netenkinamas, kadangi neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis priteisiama būtent iš šio atsakovo, o Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 14 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo, einančio teisėjo pareigas Lietuvos apeliaciniame teisme nuo 1997 m. balandžio 25 d., reikalavimai dėl neišmokėto teisėjo atlyginimo priteisimo tenkinami iš dalies. Iš viso pareiškėjui priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis (su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą) nuo 2005 m. birželio mėn. iki 2008 m. liepos mėn. – 109 570,74 Lt. Vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1, 2 dalimis, Civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8 punktu, įvertinęs įrodymus, teismas priteisė pareiškėjui 118 Lt sumą teismo išlaidoms atlyginti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 161 – 164) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą ir patenkinti prašymą visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai taikė DK 298 straipsnį. Teisėjo darbą reglamentuoja specialus įstatymas – Teismų įstatymas. Sprendžiant teisėjų atlyginimo klausimus, taikytini Konstitucijos 109 straipsnis ir Civilinio kodekso (toliau – CK) bendrosios nuostatos dėl žalos padarymo.
2. Teismas peržengė prašymo ribas, nes priteisė kompensaciją iki 2008 m. rugpjūčio mėn., apribodamas galimybę paduoti naują prašymą už laikotarpį nuo 2008 m. kovo mėn. iki pažeidimo nutraukimo dienos.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (b. l. 168 – 171) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas ne tik vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, kuriuos laikė neteisėtais, bet tai darė pareiškėjo ir neapibrėžto teisėjų skaičiaus atžvilgiu, išeidamas iš prašymo ribų. Turėjo būti sprendžiamas individualus ginčas, tačiau teismas prisiėmė įstatymų leidėjo funkciją ir priėmė ne ad hoc sprendimą, bet iš esmės pasisakė dėl byloje nedalyvaujančių asmenų teisių ir pareigų. Pateikė įrodymus, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos Seimas, kaip valdžios institucijos, sprendžia klausimus, susijusius su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu, pagal savo kompetenciją. Teismas neturėjo teisės pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti įstatymų leidėjo funkcijų.
2. Teismas pažeidė konstitucinius principus ne tik patenkindamas reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės nesumokėtą atlyginimo dalį, bet ir nustatydamas šią teisę į ateitį, t. y. įpareigodamas Lietuvos valstybę mokėti pareiškėjui atlyginimą, apskaičiuotą pagal paminėtus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, kuriuos pripažino negaliojančiais. Tačiau individualų ginčą nagrinėjantis teismas yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę pareiškėjui nustatyti į ateitį, kadangi tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka.
3. Teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl sunkios valstybės ekonominės ir finansinės padėties, teisėjų atlyginimo sumažinimo proporcingumo (ABTĮ 57 str.).
4. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų negalima daryti išvados, kad atlyginimas iš tiesų faktiškai sumažėjo. Vien tik matematiniai skaičiavimai negali būti pripažįstami pakankamais.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 175 – 176) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Lietuvos valstybė nurodo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, todėl pagal analogiją turėtų būti taikomas DK 298 straipsnis. Teisėjų darbdavys yra valstybė, o darbovietė – konkretus teismas, todėl nagrinėjama byla nėra žalos atlyginimo byla pagal CK 6.271 straipsnį. Galimybė priteisti piniginių lėšų skirtumą, atsiradusį dėl infliacijos, nėra numatyta nei priteisiant su darbo santykiais susijusias sumas, nei atlyginant patirtą žalą. Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymą principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 177 – 178) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjo teisės dėl negauto atlyginimo negali būti ginamos CK teisės normų pagrindu. Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl turėtų būti taikomas DK 298 straipsnis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas siekia atgauti savo (kaip Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo) darbo užmokesčio dalį, kuri jam nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus prieš tai jo gaunamą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo grindžiamas Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi, teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Kolegija taip pat pažymi, kad nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos Konstitucinio Teismo buvo aiškinamos ir kituose priimtuose dokumentuose (2006-03-28 nutarime, 2009-01-15 sprendime). Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą, teismui ji yra privaloma taip pat sprendžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 (pagal kurį minėtas teisėjų darbo užmokesčio mažinimas buvo vykdomas nuo 2000-01-01) taikymo klausimą.
Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.
Pasisakydama dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šis klausimas yra aptartas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (šioje byloje priimta 2009-01-23 nutartis) yra reikšminga ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai taikė šioje administracinėje byloje DK 298 straipsnį, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.
Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, kolegija pažymi, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia aukščiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti nepagrįstu pareiškėjo reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už visą laikotarpį - nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d.
Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo laikas) vertinimo, kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ši aplinkybė yra bylai reikšminga kaip fakto nustatymo klausimas. Tačiau kartu pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės aiškinimas taip pat yra sietinas su materialinės teisės normos aiškinimu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 preambulės nuorodos į sudėtingą valstybės ekonominę bei finansinę būklę, kuria buvo grindžiamas šio nutarimo priėmimas (bylai aktualiu koeficiento „1,75“ taikymo teisėjų atlyginimams klausimu), aiškinimu. Savo ruožtu toks nurodytos materialinės teisės normos aiškinimas turi būti sietinas su atitinkamomis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime bei 2009 m. sausio 15 d. sprendime pateiktomis sampratos „ sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ („valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“) aiškinimo ir taikymo laike išvadomis. Kolegija pažymi, kad išvardinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai buvo integruotai įvertinti paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu.
Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.
Taigi pareiškėjo (apelianto) argumentai dėl jo reikalavimų, sietinų su laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d., pagrįstumo kolegijos nepripažintini pagrįstais. Pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą nuo 2008 m. kovo 1 d. mokėti jam iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dydžio darbo užmokestį negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su atitinkamais teisės aktais. Todėl kolegija konstatuoja, kad šis pareiškėjo reikalavimas pirmosios instancijos teismo turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė laikotarpį, už kurį pareiškėjui priteistina nesumokėto atlyginimo dalis. Pagal pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti jam įsiskolinimą (neišmokėto darbo užmokesčio dalį) iki 2008 m. kovo 1 d. bei taikant minėtą DK 298 straipsnio nustatytą priteistino darbo užmokesčio dydžio apribojimą, laikotarpis, už kurį pareiškėjui priteistina nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti skaičiuojamas nuo 2005 m. kovo mėn. (imtinai) iki 2008 m. kovo m. 1 d.
Kolegija taip pat pažymi, kad byloje esančiose Lietuvos apeliacinio teismo pažymose apie pareiškėjui neišmokėtą atlyginimą už 2000 – 2008 m. (b. l. 6-15) yra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjui nesumokėto ir už minėtą laikotarpį priteistino darbo užmokesčio dydį. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliacinės instancijos teisme šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Todėl kolegija neturi faktinio pagrindo nesiremti šiais duomenimis. Pagal šiuos duomenis pareiškėjui priteistina 97 584,16 Lt dydžio suma (be privalomų mokesčių atskaitymo). Atitinkamai pirmosios instancijos teismo nustatyta pareiškėjui priteistino darbo užmokesčio suma mažintina (109 570,74 Lt) iki 97 584,16 Lt. Kita teismo sprendimo dalis naikintina ir šia dalimi išspręsti pareiškėjo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgdama į svarbumą, kad teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Kolegija pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą pakeisti, sumažinant pareiškėjui V. B. priteistos sumos dydį iki 97 584,16 Lt (devyniasdešimt septynių tūkstančių penkių šimtų aštuoniasdešimt keturių litų ir 16 ct).
Kitą teismo sprendimo dalį panaikinti ir šia dalimi išspręstus pareiškėjo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Nutartis neskundžiama.