Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. M. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. V. M. priteista 1 925,26 Eur turtinės ir 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 900 Eur proceso išlaidų nukentėjusiajai I. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. M. nuteistas už tai, kad nužudė Ž. B.. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

A. V. M. 2015 m. rugpjūčio 23 d. vakare, tiksliai nenustatytu laiku, gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio asmeninio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš Ž. B., tyčia rankomis sudavė Ž. B. ne mažiau 10 smūgių į galvą, tuo padarydamas jam nosies kaulų lūžį, odos nubrozdinimus veide, galvos plaukuotoje dalyje, kairės ausies kaušelyje, poodines kraujosruvas akių vokuose, ausų kaušeliuose, nosies nugarėlės srityje, muštines žaizdas dešinėje veido pusėje ir abiejų lūpų gleivinėse iš dešinės, kraujosruvas galvos ir veido minkštuosiuose audiniuose, kairės ausies būgnelio plyšimą, ir ne mažiau 5 smūgių į kitas kūno vietas, tuo padarydamas odos nubrozdinimą kakle, poodines kraujosruvas krūtinės ląstoje, abiejuose žastuose, dešiniame dilbyje. Po to nugriuvusį Ž. B. nutempė prie bendro naudojimo kelio, nukentėjusysis, dėl galvos sumušimo įvykus komplikacijai – potrauminei aspiracijai krauju, mirė, taip tyčia nužudė Ž. B..

Teismo posėdyje gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti ir sušvelninti paskirtą bausmę. Prokurorė nuteistojo A. V. M. apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai ir nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, pagrįstai pripažino A. V. M. kaltu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką, teismas baudžiamąjį įstatymą irgi taikė tinkamai.

Kad A. V. M. teismo nustatytomis ir nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis nužudė Ž. B., patvirtina paties nuteistojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio apžiūros ir daiktų apžiūrų protokolai, teismo medicinos specialisto išvada, teismo medicinos eksperto paaiškinimai ir kiti teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis išnagrinėtų įrodymų įvertinimo, savo kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija. Taip pat neginčija ir nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio bei kitų klausimų išsprendimo. Apeliantas prašo tik sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau tenkinti šį jo prašymą nėra pagrindo.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad bausmę nuteistajam teismas irgi paskyrė įvertinęs visas bylos aplinkybes, laikantis BK 41 str. nuostatų apie bausmės paskirtį, vadovaujantis BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir kitų BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimais.

Pirmiausia pažymėtina, kad teismas teisingai išsprendė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą. Pagrįstai nenustatyta jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šioje byloje pats nuteistasis išaiškinti nusikaltimą nepadėjo. Nužudęs Ž. B., pats neatvyko ir neprisipažino. Priešingai, sumuštą nukentėjusįjį dar nuvilko iš nusikaltimo vietos ir paliko gulėti prie šalia esančio kelio. Nusikaltimas buvo išaiškintas policijai radus nužudytojo kūną ir pagal nusikaltimo pėdsakus nustačius ir nusikaltimo padarymo vietą, ir įtariamuosius asmenis, tarp jų ir A. V. M.. Daryti išvadą, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, taip pat pagrindo nėra. Iš bylos matosi, kad viso proceso metu A. V. M., nors ir pripažindamas konfliktą su nukentėjusiuoju ir netgi prieš jį panaudotą fizinį smurtą, įvairiais būdais vis mėgino arba išvengti atsakomybės, arba bent sušvelninti savo padėtį. Ikiteisminio tyrimo metu pirmoje apklausoje savo kaltės visai nepripažino, vėliau kaltę jau pripažino arba ją pripažino tik iš dalies, aiškino, kad nukentėjusįjį tik pastūmė arba sudavė jam žymiai mažiau smūgių, negu buvo nustatyta specialisto išvadoje. Teisme A. V. M. vėl kaltę pripažino tik iš dalies, o jo versiją apie Ž. B. gyvybės atėmimą ginantis (BK 28 str.) teismas nuosprendyje motyvuotai atmetė ir paneigė kitais įrodymais. Kad nuteistasis dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai nesigaili, rodo ne tik jo parodymai, bet ir tai, kad A. V. M., iki nuosprendžio paskelbimo nebūdamas suimtas, ne tik neatlygino nužudytojo artimiesiems padarytos žalos ar bent jos dalies (tiek turtinės, tiek neturtinės), bet nukentėjusiųjų netgi neatsiprašė. Todėl BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos aplinkybės teismas nenustatė pagrįstai, kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat nėra.

Tuo tarpu atsakomybę sunkinančia aplinkybe tesimas pagrįstai pripažino tai, kad A. V. M. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Dėl to nėra jokių abejonių, nes įrodyta, kad A. V. M. Ž. B. nužudė girtavimo pasekoje kilusio konflikto metu, akivaizdu, kad apsvaigimas nuo alkoholio šiuo atveju turėjo lemiamos reikšmės nuteistojo elgesiui, tam, kad jis pavartojo prieš nukentėjusįjį smurtą ir tai, beje, savo skunde faktiškai pripažįsta pats apeliantas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, ne tik pagrįstai nenustatė jokių A. V. M. atsakomybę lengvinančių, o nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tačiau atsižvelgė ir į visas kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį ir kitas, taip pat įvertino duomenis apie kaltininko asmenybę. Šios aplinkybės ir bausmės skyrimo motyvai irgi labai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje.

Teismas atsižvelgė į tai, kad A. V. M. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą (nužudymas padarytas netiesiogine tyčia), nusikaltimas baigtas, atimta gyvybė jaunam žmogui, nusikaltimo padariniai jau neatstatomi ir taip padaryta ypač didelė žala nužudytojo artimiesiems ir visuomenei. Taip pat jau paminėta, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta tik jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Vertinant duomenis apie nuteistojo asmenybę teismas jau atsižvelgė į tai, kad A. V. M. anksčiau neteistas, nėra duomenų apie jo padarytus administracinės teisės pažeidimus. Kita vertus, nuosprendyje pagrįstai įvertinti ir bylos duomenys apie A. V. M. piktnaudžiavimą alkoholiu, jo agresyvų elgesį apsvaigus nuo alkoholio ir netgi praeityje prieš savo sutuoktinę naudotą fizinį smurtą.

Išnagrinėjus bylą nustatyta, kad vis dėlto, skiriant bausmę, ypač svarbią reikšmę šalia kitų, jau aptartų aplinkybių, turėjo nuteistojo amžius. Nustatyta, kad A. V. M. nusikalto būdamas senatvės pensininkas, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nuteistasis buvo ir šiuo metu yra jau 76 metų amžiaus. Ši aplinkybė irgi išsamiai aptarta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Jame teismas teisingai pažymėjo, kad skirti A. V. M. švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę nėra pagrindo, nes tam nėra nei BK 62 str. 1 d. ir 2 d. numatytų būtinų sąlygų, nei jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas. Teisėjų kolegijos nuomone, teismo išvada apie tai, kad skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę vien tik dėl senyvo nuteistojo amžiaus, taip pat yra pagrįsta. Šiuo konkrečiu atveju būtina atsižvelgti dar ir į tai, kad būdamas iš esmės tokio paties amžiaus nuteistasis girtavo ir kad jo amžius nesutrukdė jam padaryti labai sunkų nusikaltimą. Pagal galiojančią teisminę praktiką, teisingumo principo įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 str. 2 d. 5 p.) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamos jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006 ir kt.). Apie tai paminėta ir skundžiamame nuosprendyje, ir teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. V. M., nepaisant jo senyvo amžiaus, turi būti skiriama būtent terminuoto laisvės atėmimo bausmė, numatyta BK 129 str. 1 d. sankcijoje.

Iš bylos taip pat matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti ir teisme išnagrinėti duomenys apie nuteistojo A. V. M. sveikatos būklę. Iš gydymo įstaigų negauta jokių duomenų apie tai, kad A. V. M. būtų sirgęs ar šiuo metu sirgtų kokiomis nors sunkiomis, juo labiau lėtinėmis ar nepagydomomis ligomis. Todėl manyti, kad atlikti jam paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę būtų per sunku dėl sveikatos būklės, irgi nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, dar ir tai, kad nuteistajam sveikatos būklei pablogėjus, susirgus sunkia nepagydoma liga, BK 76 str. 2 d. numato galimybę atleisti asmenį nuo tolesnio bausmės atlikimo nuosprendžio vykdymo metu.

Apibendrinus visas jau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam A. V. M. paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė atitinka ir padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir kaltininko asmenybę. Bausmė paskirta laikantis BK 54 str. 2 d. reikalavimų ir atitinka BK 41 str. nuostatas apie bausmės paskirtį. BK 129 str. 1 d. sankcija numato laisvės atėmimą nuo 7 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, ypač nuteistojo amžių, paskyrė jam bausmę, kuri artimesnė sankcijos žemutinei ribai. Teisėjų kolegijos nuomone, ši bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta ir ją dar labiau švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. V. M. apeliacinį skundą atmesti.