- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-11-14
- Bylos Nr.
- 1A-128-398/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-04015-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Aloyzas Kruopys, Svajūnas Knizleris (pran.)
- Nuteistasis
- M. P., D. P.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant M. P. be institucijos, vykdančios nuteistojo priežiūrą leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų.
Šiuo nuosprendžiu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį taip pat yra nuteistas D. P. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. P. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „A“ (duomenys pakeisti) (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), vienintelės UAB „B“ (duomenys pakeisti) (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) akcininkės, akcininku, taip pat UAB „B“ ir UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB „C“ (duomenys pakeisti) direktoriumi ir turėdamas teisę tvarkyti UAB „B“ banko sąskaitas, realiai būdamas faktiniu UAB „B“ vadovu, veikdamas bendrininku grupe su UAB „A“ akcininku bei UAB „A“ direktoriumi bei faktiniu UAB „B“ vadovu D. P. , neteisėtai, pažeisdamas veikos padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims“ (toliau – Įstatymas „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims“) 1 straipsnio nuostatą, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine-ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims tik nuosavo kapitalo lėšas, bei Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (toliau – Finansų įstaigų įstatymas) 3 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad tik kredito įstaiga turi išimtinę teisę skolintis iš neprofesionalių rinkos dalyvių, viršydama nuosavo kapitalo dydį, 2008 metais UAB „B “ turint 204 808 Lt nuosavo kapitalo, o UAB „A“ turint 10 020 Lt nuosavo kapitalo, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d., realiai turėdamas savo žinioje UAB „B“ banko sąskaitose esančius pinigus ir jais disponuodamas, duodamas nurodymus UAB „B“ direktoriais atitinkamais laikotarpiais buvusiems L. P. , D. B. ir A. S. pasirašyti beprocentines paskolų sutartis, kurių grąžinimas nebuvo užtikrintas jokiais prievolių užtikrinimo būdais, sutartyse nenurodant konkretaus paskolų grąžinimo termino, pagal kurias UAB „B“ paskolino UAB „A“ pinigus ir jų nurodymu sutartyse nurodytas sumas pervedė UAB „A“, t. y.:
- laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2008 m. lapkričio 20 d. pagal direktoriaus L. P. pasirašytas paskolos sutartis be numerių iš UAB „B“ sąskaitų (Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ) į UAB „A“ sąskaitas (Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) buvo pervestos sutartyse nurodytos pinigų sumos – iš viso 1 263 910 Lt: 2008-03-21 – 25 000 Lt, 2008-04-28 – 840 000 Lt, 2008-04-30 – 10 000 Lt, 2008-05-08 – 10 000 Lt, 2008-05-09 – 140 000 Lt, 2008-05-14 –100 000 Lt, 2008-05-29 – 25 000 Lt, 2008-07-15 – 21 500 Lt, 2008-07-25 – 3 000 Lt, 2008-08-08 – 16 000 Lt, 2008-08-11 – 5 000 Lt, 2008-08-28 – 10 000 Lt, 2008-09-05 – 2 000 Lt, 2008-09-16 – 1 000 Lt, 2008-10-08 – 5 200 Lt, 2008-10-15 – 2 000 Lt, 2008-10-21 – 10 500 Lt, 2008-10-30 – 5 000 Lt, 2008-11-10 – 12 000 Lt, 2008-11-11 – 6 500 Lt, 2008-11-12 – 1 000 Lt, 2008-11-13 – 2 010 Lt, 2008-11-14 – 6 200 Lt, 2008-11-17 – 1 500 Lt, 2008-11-20 – 3 500 Lt;
- laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 8 d. iki 2009 m. kovo 30 d. pagal direktorės D. B. pasirašytas paskolos sutartis be numerių iš UAB „B“ sąskaitų arba kasos į UAB „A“ sąskaitas arba kasą buvo perduota iš viso 146 297,50 Lt, o būtent – iš UAB „B“ kasos paimta ir į UAB „A“ kasą įnešta: pagal 2008-12-08 kasos pajamų orderį Nr. 3 – 4202 litai, pagal 2008-12-24 kasos pajamų orderį Nr. 4 – 33 000 Lt, pagal 2009-01-26 kasos pajamų orderį Nr. 5 – 3 060 Lt, pagal 2009-02-19 kasos pajamų orderį Nr. 7 – 10 000 Lt, pagal 2009-02-25 kasos pajamų orderį Nr. 8 – 15 000 Lt, pagal 2009-03-05 kasos pajamų orderį Nr. 11 – 1 000 Lt, pagal 2009-03-13 kasos pajamų orderį Nr. 12 – 54 085,50 Lt, pagal 2009-03-30 kasos pajamų orderį Nr. 14 – 2 600 Lt; iš UAB „B“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervesta į UAB „A“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini): 2008-12-12 –14 450 Lt, 2008-12-18 – 1 100 Lt, 2009-01-30 4 000 Lt, 2009-03-25 3 800 Lt;
- laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 8 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. pagal direktoriaus A. S. pasirašytas paskolos sutartis be numerių iš UAB „B“ kasos paimta ir į UAB „A“ kasą įnešta iš viso 21 250 Lt, o būtent: pagal 2009-05-08 kasos pajamų orderį Nr. 17 – 900 Lt, pagal 2009-06-25 kasos pajamų orderį Nr. 20 – 3 100 Lt, pagal 2009-07-01 kasos pajamų orderį Nr. 22 – 3 000 Lt, pagal 2009-07-25 kasos pajamų orderį Nr. 24 – 7 050 Lt, pagal 2009-09-18 kasos pajamų orderį Nr. 29 – 6 000 Lt; 2009-08-03 iš UAB „B“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „A“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervesta 1 200 Lt;
ir taip UAB „A“ perdavus UAB „B“ turtą – 1 431 457,5 Lt (414 578,75 eurų), kartu su D. P. iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės UAB „B“ turtą, padarydamas UAB „B“ 1 078 437, 50 Lt (312 337,09 eurų) turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis M. P. prašo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisinti.
Nuteistasis M. P. teigia, kad apygardos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nesant objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių jo kaltę padarius BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, remdamasis prielaidomis ir spėjimais, prieštaringomis išvadomis. Teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.
Apeliaciniame skunde nuteistasis cituoja savo parodymus apie UAB „B“ piniginių lėšų skolinimo UAB „A“ aplinkybes ir nurodo, kad šie jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo nuoseklūs, be to, pasitvirtino kito nuteistojo šioje byloje D. P. , taip pat ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustų liudytojų, t.y. paskolų išdavimo laikotarpiu UAB „B“ vadovavusių direktorių L. P. , D. B. , A. S. parodymais. A. S. be kita ko nurodė, kad įtakotas akcininkų jis dėjo dideles pastangas bendrovės apyvartos padidinimui, nes gaudavo 3 % nuo apyvartos atlyginimą. Jam 2009 m. vasario 26 d. pradėjus dirbti UAB „B“ direktoriumi, šios bendrovės veikla buvo pelninga, pagrindinė priežastis, dėl kurios smuko bendrovės pardavimai, buvo šalies ekonominė krizė. Nors bendrovė turėjo pakankamai prekių atsargų, tačiau pirkėjų ženkliai sumažėjo. Didelis smūgis UAB „B“ veiklai buvo ir tai, kad bankas nutraukė lizingo sutartį ir pareikalavo visas paskolintas piniginės lėšas grąžinti iš karto. Liudytojų R. G., I. Č. , E. A. parodymai, rašytiniai bylos įrodymai, pasak apelianto, taip pat atitinka jo duotus parodymus. Tuo tarpu kaip matyti iš teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų ir juos įvertinus padarytų išvadų, teismo vidinį įsitikinimą dėl jo ir D. P. kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą suformavo byloje esančios specialisto išvados Nr. 5-5/102 dėl UAB „B“ ūkinės finansinės veiklos ir Nr. 5-5/95 dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos, su kuriomis jis – M. P. nesutinka. Nuteistasis teigia, kad specialisto išvadoje pateikta įmonės nemokumo sąvoka, kuri reglamentuota Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – Įmonių bankroto įstatymas) 2 straipsnio 8 punkte, tačiau specialisto išvadą davusi specialistė Z. Mackevičienė, nustatydama UAB „A“ mokumą paskolų išdavimo laikotarpiu, vadovavosi ne minėto įstatymo nuostatomis, o taikė antrąjį specialistų (ekspertų) naudojamą būdą – pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamus santykinius rodiklius, kurie nustatomi finansinės atskaitomybės pagrindu. Tokio savo sprendimo, duodama paaiškinimus teisme, specialistė iš esmės neargumentavo bei negalėjo išsamiai ir logiškai atsakyti į gynybos pateiktus klausimus, ar UAB „B“ ir UAB „A“ paskolų išdavimo laikotarpiu buvo mokios, šių bendrovių mokumą vertinant pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 punktą. Tuo tarpu jis pats, paskolų išdavimo laikotarpiu vadovavęs UAB „C“, tvarkiusios tiek UAB „B“, tiek UAB „A“ buhalterinę apskaitą, ir gerai susipažinęs su minėtų bendrovių ūkine finansine veikla bei joje tiesiogiai dalyvavęs, yra įsitikinęs, kad paskolų išdavimo laikotarpiu (2008-03-21 – 2009-09-18) abi bendrovės buvo mokios. 2007 ir 2008 metais visos įmonės dirbo pelningai ir neturėjo pradelstų įsipareigojimų ar vėluojančių mokėjimų, taigi negalėjo būti nemokios. Kad 2007 ir 2008 metais UAB „B“ įmonės veikla buvo pelninga ir ši įmonė buvo moki, patvirtino ne tik teisme apklausti liudytojai, bet ir teismo ekspertas Drąsutis Liatukas 2014-09-04 konsultacinėje išvadoje, kuri buvo pateikta teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pasak apelianto, įmonės mokumo ar nemokumo nustatymas pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamus santykinius rodiklius šiuo atveju yra nepriimtinas, nes neparodo įmonės mokumo ta prasme, kaip jis reglamentuotas Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 punkte, o parodo nuosavo ir skolinto kapitalo santykį ir nieko bendro su įmonės mokumu neturi. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2008 m. balandžio mėnesį UAB „Swedbank lizingas“, prieš suteikdamas UAB „B“ 1,1 mln. Lt dydžio lizingą, vertino UAB „B“ bei visą grupę bendrovių ir padarė išvadą, kad bendrovė bus pajėgi vykdyti įsipareigojimus ir grąžinti tokio dydžio paskolą.
Šalies argumentai
Apeliantas pažymi, jog specialistė Z. Mackevičienė nurodė, kad UAB „B“ galėjo skolinti, o UAB „A“ galėjo skolintis tik nuosavo kapitalo ribose, tačiau būtent taip šiuo atveju ir buvo. Skaičiuojant UAB „B“ nuosavą kapitalą, reikia įvertinti jos turėtą 1 312 120 Lt nekilnojamojo turto perkainojimo rezervą, kuris, remiantis 8-ojo verslo apskaitos standarto „Nuosavas kapitalas“ III skirsnio 5.3 punktu, yra prilyginamas nuosavam kapitalui. Kadangi šiuo atveju nekilnojamojo turto perkainojimas ir grįžtamasis lizingas buvo atliekami vienu metu, pagal buhalterinės apskaitos reikalavimus, perkainojimas nueina į kitą balansinę eilutę, kaip būsimų laikotarpių pajamos. Taigi, jei iš pradžių būtų atliktas perkainojimas, o tik po to – grįžtamasis lizingas, arba su banku būtų sudaryta ne grįžtamojo lizingo, o paskolos sutartis (kas pagal verslo apskaitos standartų 20 X p. išaiškinimą „grįžtamasis lizingas prilyginamas paskolai už užstatą“), tuomet perkainojimo rezervas būtų apskaitomas kaip nuosavas kapitalas ir šis klausimas iš viso nebūtų kilęs. Perkainojimo rezervas nėra skola ar įsipareigojimas, tai yra nuosavas kapitalas. UAB „A“ akcinis kapitalas buvo 10 000 Lt, tačiau tai buvo holdingo bendrovė, kurios veikla – investicinio turto valdymas, ji valdė keturių dukterinių įmonių (uždarųjų akcinių bendrovių „D“ (duomenys pakeisti), „B“, „C“, „E“ (duomenys pakeisti)) 100% akcijų paketus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – Įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatymas) 4 straipsniu, įmonė, turinti vieną arba kelias dukterines įmones, privalo sudaryti konsoliduotą finansinę atskaitomybę. Tai, pasak apelianto, vienareikšmiškai patvirtina, kad vertinant tokią įmonę kaip UAB „A“ ir sprendžiant klausimą, kokias pingines sumas ji galėjo skolintis, reikia vertinti konsoliduotas finansines ataskaitas, tačiau, kaip matyti iš specialistės Z. Mackevičienės paaiškinimų teisme, ji tokio klausimo nesprendė. Nuteistojo M. P. nuomone, UAB „A“, kuri valdė keturias pelningas įmones, kurių konsoliduotas turtas buvo apie 6,5 mln. Lt, 2008-2009 metais perskolindama pinigines lėšas, Įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims“ 1 straipsnio nuostatų nepažeidė, nes paskolino ne didesnes už nuosavą kapitalą pinigines lėšas. Nuteistasis nesutinka ir su tuo, kad tarp holdingo įmonių negalimos paskolos sutartys, nenumatant palūkanų. Tokių sutarčių galiojantys įstatymai nedraudžia, juolab nenumato, kad tai yra neteisėta. Be to, specialistė Z. Mackevičienė teisme patvirtino, kad neteisėto pinginių lėšų pagal paskolas panaudojimo nebuvo nustatyta, visų piniginių lėšų judėjimą galima nustatyti.
Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „B“ buvo įsigyta kaip verslo įmonė, o ne dėl turimo nekilnojamojo turto, todėl vienas UAB „B“ turėtas pastatas buvo parduotas iš karto, o kitam buvo ieškomas pirkėjas. Kadangi pagal verslo planą buvo numatyta gerų pinigų panaudojimo galimybių, su UAB „Swedbank lizingas“ buvo sudaryta grįžtamojo lizingo sutartis ir planuojama, suradus pirkėją, parduoti pastatą bei grąžinti lizingui pinigus, tačiau, prasidėjus ekonominei krizei, parduoti nekilnojamąjį turtą buvo neįmanoma. Jeigu UAB „Swedbank lizingas“ būtų pardavęs turtą už tiek, kiek jį įvertino profesionalūs vertintojai lizingo sandorio sudarymo metu – 1,44 mln. Lt, būtų padengta pagal lizingo sutartį paimta paskola ir dar 300 000 Lt būtų likę UAB „B“. Tuo tarpu UAB „Swedbank lizingas“ lizinguojamą turtą pardavė savo dukterinei įmonei už 200 000 Lt ir pareikalavo UAB „B“ grąžinti skirtumą, kas sukėlė pasekmes – UAB „A“ nebeturėjo galimybės grąžinti didžiausios iš UAB „B“ pasiskolintos pinigų sumos. Visos kitos mažesnės paskolos buvo grąžintos (351 457 Lt suteikta, 353 020 Lt grąžinta). UAB „B“ bankrotą nulėmė pasaulinė ekonominė krizė, kurios pasekoje smuko pardavimai, tarptautinės draudimo agentūros panaikino draudimo reitingus Lietuvai ir nebuvo galimybės gauti prekių. Netgi jei UAB „A“ būtų grąžinusi UAB „B“ visus pasiskolintus pinigus, UAB „B“ vis tiek būtų bankrutavusi.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje yra pažymėjęs, kad nepaisant to, kaip pavadintas privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, surašytas dokumentas (dažniausiai vadinamas „specialisto išvada“), tačiau jei atitinkamame dokumente išdėstyti duomenys apie nustatytinas byloje aplinkybes ir dokumentas surašytas proceso dalyvio ar gynėjo prašymu, yra vertintinas oficialiu dokumentu, atitinkančiu BPK 20 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, todėl turi būti tiriamas ir vertinamas kaip ir kiti byloje esantys duomenys. Jeigu teismui kyla abejonių dėl asmens, surašiusio tokį dokumentą, t.y. davusio konsultacinę išvadą, specialių žinių, tirtos medžiagos išsamumo, taikytų tyrimo metodų ar kitais klausimais, asmuo, davęs tokią išvadą, kviečiamas į teismo posėdį ir apklausiamas kaip specialistas (BPK 284 straipsnis). Jeigu proceso dalyvio teismui pateikta konsultacinė išvada prieštarauja byloje esančiai specialisto išvadai ar ekspertizės akto išvadoms, tai teismai turi imtis priemonių prieštaravimų tarp konsultacinės išvados ir specialisto išvados ar ekspertizės akto priežastims išsiaiškinti ir šiems prieštaravimams pašalinti. Šiuo atveju teismai neturėtų skubėti skirti ekspertizė, o iš pradžių panaudoti kitus BPK numatytus būdus nurodytiems prieštaravimams pašalinti – į teismo posėdį kviesti konsultacinę išvadą davusį asmenį ir specialisto išvadą davusį specialistą ar ekspertizę atlikusį ekspertą ir juos apklausti BPK 284 ar 285 straipsniuose nustatyta tvarka. Jeigu specialisto ar eksperto apklausa nepadeda išsiaiškinti, kuri išvada yra nepagrįsta, turi būti skiriama nauja ekspertizė. Tokiais atvejais ekspertizės darymas negali būti pavedamas asmenims, jau atlikusiems byloje specialių žinių reikalaujančius tyrimus, tarp jų ir konsultacinę išvadą davusiam asmeniui (Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis). Nepakankamas prieštaravimų tarp konsultacinės išvados ir specialisto išvados ar ekspertizės akto priežasčių išsiaiškinimas, kurioje iš išvadų duomenys yra patikimesni, ir nepakankamas motyvavimas nuosprendyje ar nutartyje, kuria iš byloje esančių išvadų grindžiamos teismo išvados, pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-641). Apygardos teismas šiais išaiškinimais nesivadovavo, gynybos pateiktos UAB „Finansų auditas“ teismo eksperto D. Liatuko 2014-09-04 konsultacinės išvados neanalizavo ir nevertino, o besąlygiškai rėmėsi specialistės Z. Mackevičienės duotomis išvadomis, nors konsultacinė išvada iš esmės prieštarauja minėtos specialistės duotoms išvadoms, tuo padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Dėl to, nuteistojo nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėtų atlikti įrodymų tyrimą, siekiant patikrinti pateiktos konsultacinės išvados pagrįstumą,
Nuteistasis M. P. nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2007 m. spalio 11 d. priimtoje kasacinėje nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-7-388/2007) konstatavo, jog sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Vėlesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse dėstomi tokie patys precedentinę reikšmę turintys išaiškinimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2013, 2K-7-85/2013), tačiau apygardos teismas šiais išaiškinimais taip pat nesivadovavo ir civilinius teisinius santykius vertino kaip nusikalstamą veiką.
Visų pirmiau aptartų pažeidimų pasekoje, pasak apelianto, apygardos teismas padarė neteisingas išvadas, kad jis (M. P. ) ir D. P. dėl nusikalstamo pasitikėjimo iššvaistė UAB „B“ priklausantį didelės vertės turtą, taip pat, kad UAB „B“ padarytos žalos atlyginimas negalimas. Šiuo atveju bankrutavusios UAB „B“ bankroto administratorius padavė ieškinį dėl žalos atlyginimo, patraukdamas jį (M. P. ) ir D. P. atsakovais, kurį šiuo metu nagrinėja Panevėžio apygardos teismas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. P. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą ir papildomai apklaususi UAB „B“ bei UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusią bei specialisto išvadas dėl šių tyrimų pateikusią Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialistę Ziną Mackevičienę, taip pat ištyrusi apygardos teisme nuteistojo D. P. gynėjo pateiktą teismo eksperto Drąsučio Liatuko (UAB „Finansų auditas“) konsultacinę išvadą bei apklaususi šį teismo ekspertą, konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai nustatė M. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pastarojo kaltės neatsargiai (dėl nusikalstamo pasitikėjimo) iššvaisčius jo žinioje buvusį UAB „B“ priklausantį didelės vertės turtą, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde.
BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės, t. y. viršijančios 250 MGL dydžio sumą, svetimą turtą. Turto iššvaistymas BK 184 straipsnio prasme – tai kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto savininkui arba teisėtam valdytojui. Toks neteisėtas perleidimas yra tada, kai tai atliekant nesilaikoma nustatytos turto patikėjimo ar disponavimo tvarkos, paprastai nustatomos norminiais aktais arba sutartinių santykių atveju – bendru susitarimu, buvo pažeistos esminės turto patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto savininko (valdytojo) interesai ir taip jam padaryta žala. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą perleidžia, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą (turtinę teisę) nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2010, 2K-411/2012, 2K-373/2013, 2K-75-677/2016 ir kt.). Svetimo turto iššvaistymas gali būti padaromas tyčia, taip pat dėl neatsargumo (BK 184 straipsnio 4 dalis).
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, įskaitant paties nuteistojo M. P. , kito nuteistojo šioje byloje D. P. , taip pat liudytojais apklaustų UAB „B“ bei UAB „C“ darbuotojų L. P. , D. B. , A. S. , R. G. parodymus, nustatė, kad: M. P. ir D. P. buvo vienintelės UAB „B“ akcininkės UAB „A“ akcininkai; D. P. vadovavo UAB „A“, o M. P. vadovavo kitai šios bendrovės dukterinei įmonei UAB „C“, tvarkiusiai UAB „A“ bei UAB „B“ buhalterinę apskaitą, ir turėjo įgaliojimus tvarkyti UAB „B“ sąskaitas; laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. bendru M. P. ir D. P. , kaip faktinių UAB „B“ vadovų, sprendimu, duodant nurodymus pastarosios bendrovės direktorių pareigas ėjusiems L. P. , D. B. ir A. S. pasirašyti beprocentes paskolų sutartis, kurių grąžinimas nebuvo užtikrintas jokiais prievolių užtikrinimo būdais, UAB „B“ priklausančios piniginės lėšos – 1 431 457,5 Lt pagal paskolos sutartis buvo perleistos UAB „A“, iš kurių 1 078 437,50 Lt (312 337,09 Eur) UAB „B“ nebuvo grąžinti. Nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde šių apygardos teismo nustatytų faktinių aplinkybių neginčija, tačiau teigia, kad teismas nepagrįstai byloje nustatytus jo veiksmus paskolų sutarčių pagrindu perleidžiant UAB „B“ pinigines lėšas UAB „A“ įvertino kaip svetimo turto iššvaistymą. Pasak apelianto, priešingai nei nurodyta specialisto išvadose dėl UAB „B“ bei UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos ir konstatuota skundžiamame nuosprendyje, UAB „B“ piniginės lėšos buvo skolinamos teisėtai – neviršijant bendrovių nuosavo kapitalo, taigi, nepažeidžiant Įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims“ 1 straipsnio bei Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatų. UAB „B“ nuosavas kapitalas paskolų išdavimo metu buvo ne 204 808 Lt, bet 1 516 928 Lt, nes šiuo atveju turėjo būti įvertintas ir 1 312 120 Lt nekilnojamojo turto perkainojimo rezervas, o nustatant UAB „A“ nuosavo kapitalo dydį turėjo būti vertinamas konsoliduotas šios bendrovės valdomų įmonių turtas, kuris viršijo 6,5 mln. Lt. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad, vadovaujantis 8-ojo verslo apskaitos standarto „Nuosavas kapitalas“ 5.3 punkto nuostatomis, perkainojimo rezervas yra priskiriamas uždarosios akcinės bendrovės nuosavam kapitalui, tačiau, kaip matyti iš byloje esančios UAB „B“ finansinės ataskaitos „Balansas“ už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31, kurią bendrovė teisės aktų nustatyta tvarka pateikė Juridinių asmenų registro tvarkytojui, šios finansinės ataskaitos eilutėje „Perkainojimo rezervas“ apelianto nurodoma 1 312 120 Lt suma nėra užfiksuota, minėta eilutė yra tuščia, o eilutėje „Nuosavas kapitalas“ nurodyta 204 808 Lt suma (t. 5, b. l. 128). Kad 2008 metais UAB „B“ turėjo tik 204 808 Lt nuosavo kapitalo, konstatuota ir specialisto išvadoje dėl UAB „B“ ūkinės finansinės veiklos, šią aplinkybę specialisto išvadą pateikusi specialistė Z. Mackevičienė patvirtino apklausta tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose (t. 5, b. l. 118-127, t. 7, b. l. 99-100, t. 8, b. l. 84-88, 98-99). Iš paminėtos specialisto išvados bei specialistės Z. Mackevičienės paaiškinimų teisme taip pat matyti, kad UAB „B“ 2009 metų finansinės atskaitomybės, įskaitant finansinę ataskaitą „Balansas“, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nebuvo pateikusi, tyrimui šie dokumentai taip pat nepateikti, todėl nebuvo vertinami. Byloje esančioje 2014 m. rugsėjo 4 d. eksperto D. Liatuko konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad šiam ekspertui buvo pateiktas UAB „B“ balansas už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31 bei balansas už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31, šioje išvadoje pateikta UAB „B“ finansinių ataskaitų duomenų lentelė patvirtina, kad apelianto nurodyta 1 312 120 Lt perkainojimo rezervo suma nebuvo apskaityta ir 2009 metais (t. 7, b. l. 95-98). Nuteistojo M. P. apeliaciniame skunde dėstomi pasvarstymai, koks būtų bendrovės perkainojimo rezervas tuo atveju, jei dėl UAB „B“ priklausančio nekilnojamojo turto, kuris buvo parduotas bankui ir vėliau išperkamas grįžtamojo lizingo būdu, su banku būtų sudaryta ne grįžtamojo lizingo, bet paskolos sutartis, arba jei perkainojimas ir grįžtamasis lizingas būtų atliekami ne vienu metu, kaip kad buvo šiuo atveju, bet iš pradžių būtų atliktas perkainojimas, o tik po to – grįžtamasis lizingas, pirmiau aptartų UAB „B“ 2008 m. finansinėje ataskaitoje „Balansas“ įtvirtintų duomenų ir remiantis jomis padarytų išvadų dėl UAB „B“ nuosavo kapitalo dydžio 2008 metais niekaip nepaneigia ir nepagrindžia, kodėl šiuo atveju UAB „B“ nuosavas kapitalas turėtų būti vertinamas kitaip, nei kad užfiksuota bendrovės finansinėje atskaitomybėje, pateiktoje Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Nuteistojo M. P. apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad UAB „A“ nuosavo kapitalo dydis turėjo būti vertinamas ne pagal UAB „A“ finansinės atskaitomybės duomenis, kur 2008 m. įmonės nuosavas kapitalas nurodytas 10 200 Lt, bet pagal šios bendrovės ir jos dukterinių įmonių, t. y. uždarųjų akcinių bendrovių „B“, „D“, „C“ bei „E“, konsoliduotąsias finansines ataskaitas. Tačiau, kaip matyti iš paties nuteistojo M. P. parodymų pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose, taip pat kito nuteistojo šioje byloje D. P. parodymų pirmosios instancijos teisme bei VĮ „Registrų centras“ Panevėžio filialo Juridinių asmenų registravimo skyriaus pateiktų duomenų, 2008-2009 metais UAB „A“ neatitiko Įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatyme įtvirtintų konsolidavimo rodiklių, todėl pagal šio įstatymo reikalavimus konsoliduotųjų finansinių ataskaitų, įsikaitant konsoliduotąjį balansą, sudaryti neprivalėjo ir tokių ataskaitų Juridinių asmenų registro tvarkytojui neteikė (t. 7, b. l. 101-105, 163, t. 8, b. l. 87). Taigi, vertinti UAB „A“ nuosavą kapitalą nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytu būdu, o ne pagal bendrovės Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateiktų finansinių atskaitų duomenis taip pat nebuvo jokio pagrindo. Tai teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir UAB „A“ ūkinę finansinę veiklą tyrusi specialistė. UAB „A“ valdomų įmonių konsoliduotosios finansinės ataskaitos minimos ir eksperto D. Liatuko konsultacinėje išvadoje, tačiau šios išvados turinys patvirtina, kad šiuo atveju ekspertas nagrinėjo ne UAB „A“ skolinimosi teisėtumo, bet šios bendrovės mokumo klausimą, be to, net netyrė aplinkybės, ar šiai bendrovei taikytini Įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatymo reikalavimai. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog M. P. veiksmais bendrovei „A“ pagal paskolos sutartis perleidžiant UAB „B“ priklausančias pinigines lėšas – 2008 m. 1 316 662 Lt , o 2009 m. dar 114 795 Lt, nors 2008 m. UAB „A“ UAB „B“ grąžino tik 273 860 Lt, buvo pažeista Įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims“ 1 straipsnio nuostata, draudžianti komercine ūkine veikla užsiimantiems ūkio subjektams skolinti kitiems juridiniams asmenims viršijant nuosavą kapitalą, bei Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata, kuria tik kredito įstaigoms suteikta išimtinė teisė skolintis viršijant nuosavo kapitalo dydį iš neprofesionalių rinkos dalyvių, t. y. iš visų rinkos dalyvių, išskyrus Lietuvos banką, finansų įstaigas, draudimo įmones ar kitus asmenis, galinčius kvalifikuotai įvertinti skolinimosi riziką. Pažymėtina, kad pagal apygardos teismo nustatytas aplinkybes, M. P. žinioje buvusio turto perleidimo neteisėtumas pasireiškė būtent minėtų įstatymų nuostatų pažeidimu, o ne tuo, kad paskolų sutartyse nebuvo numatytos palūkanos, todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad įstatymas nedraudžia sudaryti beprocentes paskolų sutartis, šiuo aspektu nėra reikšmingas. Kita vertus, akivaizdu, kad beprocentinių paskolų sutarčių sudarymas UAB „B“ buvo visiškai nenaudingas, prieštaravo jos interesams, juolab, kad didžioji dalis skolinamų piniginių lėšų buvo gautos UAB „B“ priklausantį nekilnojamąjį turtą pardavus lizingo bendrovei bei prisiimant atitinkamo dydžio įsipareigojimus pagal grįžtamojo lizingo. Be to, specialisto išvada dėl UAB „B“ ūkinės finansinės veiklos bei šią išvadą pateikusios specialistės paaiškinimai teisme patvirtina, kad paskolų suteikimo bendrovei „A“ metu UAB „B“ finansinė padėtis buvo bloga. Nors bendrovė 2008 m. dirbo pelningai (apskaičiavo 12 217 Lt mokėtino pelno mokesčio), tyrimo metu specialistės apskaičiuoti trys finansinės būklės rodikliai – bendrasis mokumo koeficientas, įsiskolinimo koeficientas bei skolos-nuosavybės koeficientas parodė, kad 2008 m. bendrovės skolintos lėšos viršijo savas, įmonės skolos nebuvo pakankamai padengtos turtu, vienam nuosavo kapitalo litui teko 17,8147 Lt skolų. Jau minėta, kad finansinės atskaitomybės už 2009 metus bendrovė nebuvo pateikusi, todėl specialistė bendrovės mokumo būklės 2009 metais nevertino. Kita vertus, specialisto išvadoje nurodyta, kad 2009 m. UAB „B“ deklaravo 260 551 Lt nuostolį, o 2010 m. specialistės apskaičiuoti bendrovės mokumo rodikliai buvo blogesni nei 2008 m. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „B“ 2008-2009 m. skolinti viršijant nuosavo kapitalo lėšas net nebuvo pajėgi. Iš nuteistųjų M. P. ir D. P. parodymų, specialisto išvados dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos, pačios bendrovės į bylą pateiktų duomenų (t. 1, b. l. 40, t. 5, b. l. 148-164, t. 7, b. l. 101-105) matyti, kad ši įmonė pati jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdė ir turėjo tik 1 564 173 Lt finansinį turtą – kitų bendrovių akcijas, be to, didžiausią dalį šiame turte sudarė UAB „B“ akcijos. Nuo pat veiklos pradžios bendrovė veikė nuostolingai (už 2008 m. deklaravo 7 124 Lt nuostolių, už 2009 m. – 535 202 Lt, už 2010 m. – 2 464 Lt), 2009 m. bendrovės nuosavas kapitalas buvo su minuso ženklu. Specialistės apskaičiuotas finansinės būklės rodiklis – bendrasis mokumo koeficientas parodė, kad 2008 m. įmonės mokumo būklė buvo labai bloga, o 2009 m. bendrovė buvo nemoki, todėl 2009 m. skolintis iš neprofesionalių rinkos dalyvių negalėjo net nuosavo kapitalo ribose.
Nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde teigia, kad paskolų išdavimo metu tiek UAB „B“, tiek UAB „A“ buvo mokios, tuo tarpu bendrovių „B“ ir „A“ ūkinę finansinę veiklą tyrusi specialistė, vertindama šių įmonių mokumą, taikė netinkamą būdą – pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamus santykinius rodiklius, kurie nustatomi finansinės atskaitomybės pagrindu. Nuteistojo teigimu, šis būdas neparodo įmonės nemokumo ta prasme, kaip jis reglamentuotas Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 punkte: įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pozicija, kad įmonių mokumas šiuo atveju turėtų būti vertinamas pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, išsakyta ir jau minėtoje teismo eksperto D. Liatuko konsultacinėje išvadoje (t. 7, b. l. 95-98), kuria nuteistasis M. P. remiasi savo apeliaciniame skunde. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme ekspertas D. Liatukas taip pat patvirtino nesutinkantis su specialistės taikytu metodu, nes pagal jį nevisiškai galima nustatyti įmonės nemokumą. Ekspertas paaiškino, kad ekonominių koeficientų arba mokumo rodiklių grupė apima mažiausiai 10 rodiklių. Jis, teikdamas konsultacinę išvadą, naudojo likvidumo rodiklį, lygino UAB „B“ trumpalaikį turtą su trumpalaikiais įsipareigojimais ir nustatė, kad 2008 m. UAB „B“ vienam litui trumpalaikių įsipareigojimų teko daugiau nei vienas litas trumpalaikio turto (konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad pagal 2008-12-31 bendrovės balanso duomenis įmonės trumpalaikis turtas (709 554 Lt) buvo didesnis už trumpalaikius įsipareigojimus (365 820 Lt), 1 Lt trumpalaikių įsipareigojimų teko 1,93 Lt trumpalaikio turto), o tai prieštarauja specialistės apskaičiuotiems koeficientams. Taigi, šiuo atveju susidarė situacija, kai vienas kitam prieštarauja rodikliai, priklausantys tai pačiai grupei, todėl kyla klausimas, ar tais rodikliais galima remtis. Dėl šių aplinkybių, eksperto nuomone, vertinant bendrovių mokumą, reikėjo vadovautis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis ir apskaičiuoti pradelstus įsipareigojimus. Tai leistų nustatyti įmonės nemokumo momentą, o nustačius jį, galima būtų nustatyti aplinkybes, kurios nulėmė šį nemokumą (t. 8, b. l. 96-98). Šiuo aspektu teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad tos aplinkybės, jog UAB „B“ ar UAB „A“ paskolų išdavimo laikotarpiu buvo nemokios, M. P. nėra inkriminuotos, taip pat šioje byloje nesprendžiamas UAB „B“ bankroto ir jo priežasčių klausimas. Be to, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, minėtų bendrovių ūkinę finansinę veiklą tyrusi specialistė tiek savo išvadose, tiek apklausta pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose argumentuotai paaiškino, kodėl šiuo atveju nevertino įmonių mokumo pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 punkto nuostatas, o taikė antrąjį specialistų (ekspertų) naudojamą būdą įmonės mokumui įvertinti – pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamus santykinius rodiklius, kurie nustatomi finansinės atskaitomybės pagrindu. Ji nurodė, kad tokį jos pasirinkimą lėmė tai, jog nei UAB „B“, nei UAB „A“ netvarkė pradelstų įsipareigojimų apskaitos. Be to, paskolų sutartyse, pagal kurias UAB „B“ skolino pinigines lėšas UAB „A“, nebuvo numatytas paskolų grąžinimo terminas, tik nurodytas terminas nuo pareikalavimo, o esant tokioms sutartims nėra galimybės įvertinti, ar skolos buvo pradelstos ir tiksliai apskaičiuoti pradelstus įsipareigojimus. Taip pat specialistė paaiškino, kodėl, vertindama UAB „A“ mokumą, apskaičiavo tik vieną rodiklį – bendrąjį mokumo koeficientą: 2008 m. bendrovė ilgalaikio materialaus turto neturėjo, turėjo tik finansinį turtą, t. y. kitų ūkinių subjektų vertybinius popierius, o tai nėra materialus ar likvidus turtas, todėl vertinti turto ir įsipareigojimų santykį nebuvo tikslinga. Tuo tarpu skaičiuojant bendrąjį mokumo rodiklį įvertinamas visas turtas, taip pat ir paskolos. Be to, apeliacinės instancijos teisme specialistė paaiškino, kodėl tyrimo metu vertindama UAB „B“ mokumo būklę ji netaikė konsultacinę išvadą pateikusio eksperto pasirinkto būdo ir kodėl eksperto apskaičiuotas einamojo likvidumo rodiklis, t. y. trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis, šiuo atveju neatspindi tikrosios padėties. Ji nurodė, kad UAB „B“ buvo prekybinė įmonė ir didelę jos trumpalaikio turto dalį sudarė atsargos, o tai – labai nepastovus, nuolat kintantis dydis. Be to, 2008 m. UAB „B“ balanse pagal paskolos sutartis UAB „A“ paskolinti pinigai buvo apskaityti ilgalaikio turto dalyje. Tuo tarpu paskolos sutartyse nebuvo nurodytas paskolų grąžinimo terminas, tik nurodytas terminas nuo pareikalavimo, taigi, lieka neaišku, kaip vertinti paskolintas pinigines lėšas – ar tai ilgalaikis, ar trumpalaikis turtas, juk bendrovė galėjo pareikalauti grąžinti paskolą ne tik praėjus metams ar daugiau, bet ir po pusmečio ar dar anksčiau (t. 7, b. l. 99-100, t. 8, b. l. 84-88, 98-99). Nuteistasis M. P. , ginčydamas specialistės išvadas dėl UAB „B“ finansinės būklės paskolų išdavimo metu, taip pat teigia, kad ji prieštarauja byloje apklaustų liudytojų parodymams, be to, UAB „B“ buvo įvertinta UAB „Swedbank lizingas“, kuri suteikė jai 1 mln. Lt viršijantį lizingą. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojais apklaustiems paskolų išdavimo metu UAB „B“ direktoriaus pareigas ėjusiems L. P. , D. B. bei A. S. faktiškai buvo žinomos tik šios bendrovės iš ūkinės veiklos gaunamos pajamos ir šioje dalyje specialisto išvada liudytojų parodymams neprieštarauja. Tuo tarpu duomenimis apie bendrą įmonės finansinę būklę minėti liudytojai, priešingai nei nuteistasis M. P. , nedisponavo, o UAB „Swedbank lizingas“ sprendimą sudaryti grįžtamojo lizingo sutartį su UAB „B“ priėmė dar iki paskolų UAB „A“ išdavimo. Taigi, esant tokių aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo M. P. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, taip pat eksperto D. Liatuko pateikta konsultacinė išvada bei jo paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo abejoti specialisto išvadų dėl UAB „B“ ir UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos išsamumu ir pagrįstumu, nesivadovauti šiais duomenimis nebuvo ir nėra jokio pagrindo.
UAB „A“ pateikė į bylą duomenis, kad pagal paskolos sutartis iš UAB „B“ pasiskolintos piniginės lėšos buvo panaudotos pačios UAB „B“, taip pat UAB „D“ akcijų pirkimui, perskolintos UAB „A“ dukterinėms įmonėms UAB „D“ (taip pat ir po to, kai 2009 m. vasario 20 d. UAB „A“ bendrovės akcijas pardavė JAV veikiančiam juridiniam asmeniui „F“ (duomenys pakeisti)), UAB „C“, taip pat UAB „G“ (duomenys pakeisti), jomis buvo dengiamas UAB „A“ įsiskolinimas akcininkams M. P. ir D. P. , Valstybinio socialinio draudimo fondui (t. 1, b. l. 128-129). Nuteistieji M. P. ir D. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad UAB „B“ pinigai, pagal paskolos sutartis perleisti UAB „A“, buvo panaudoti apmokant UAB „D“ akcijas, perskolinti kitoms dukterinėms įmonėms veiklai vykdyti (t. 7, b. l. 101-105). UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad 2008 metais UAB „A“ iš UAB „B“ bei kitų juridinių, taip pat fizinių asmenų pasiskolintas lėšas naudojo akcijoms pirkti, t. y. apmokėjo už UAB „B“, UAB „D“, UAB „E“, UAB „C“ akcijas, perskolino dukterinėms įmonėms UAB „C“, UAB „E“, taip pat kitoms bendrovėms – UAB „H“ (duomenys pakeisti), UAB „I“ (duomenys pakeisti), UAB „G“. 2009 metais UAB „A“ iš UAB „B“ bei kitų juridinių ir fizinių asmenų gautas paskolas naudojo akcijoms pirkti – apmokėjo 33 vnt. UAB „C“ akcijų, kurias įsigijo iš M. P. ir S. P. , perskolino dukterinėms įmonėms UAB „E“, UAB „D“, akcininkui D. P. (t. 5, b. l. 148-164). Iš bylos duomenų, įskaitant nuteistųjų M. P. ir D. P. parodymus, taip pat matyti, kad UAB „E“ buvo neveikianti įmonė, UAB „C“ buvo naujai įsteigta, tik pradėjusi veiklą įmonė, kuri net neturėjo reikalingų priemonių savo veiklai vykdyti (kompiuterinės technikos, buhalterinės apskaitos programų, baldų ir t. t.), UAB „D“ veikla ir pelnas iš esmės priklausė tik nuo vieno užsakovo – Panevėžio miesto savivaldybės, paprastai vėluojančios atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Byloje esanti specialisto išvada dėl UAB „D“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo patvirtina, kad ši įmonė 2008 m. dirbo pelningai, tačiau vėliau – jau nuostolingai, be to, dar 2007-12-31, t. y. iki šios bendrovės akcijas įsigijo UAB „A“, bendrovės trumpalaikio turto aktyvai buvo mažesni už trumpalaikio turto pasyvus, o visi įsipareigojimai viršijo nuosavą kapitalą, ir tik pardavusi visą turtą bendrovė galėjo grąžinti skolas, nes vienam litui bendrovėje apskaityto turto vertės teko 0,64 Lt visų įsipareigojimų, 2008-12-31 šis įsiskolinimo koeficientas (visų įsipareigojimų ir viso turto santykis) dar padidėjo – vienam litui bendrovėje apskaityto turto jau teko 0,92 Lt įsipareigojimų, t.y. bendrovės veikla buvo finansuojama skolintomis lėšomis (t. 6, b. l. 12-31). Taigi, pirmiau aptartų aplinkybių visuma leido apygardos teismui daryti išvadą, kad M. P. , kaip ir jo verslo partneris D. P. , UAB „B“ priklausančias ir bendrovės nuosavą kapitalą žymiai viršijančias pinigines lėšas pagal paskolos sutartis perleisdamas UAB „A“, kuri, kaip minėta, pati jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdė ir pajamų negavo, turėjo tik finansinį turtą, kurio didžiąją dalį sudarė pačios UAB „B“ akcijos, be to, ir paskolintas lėšas faktiškai naudojo jau minėtam finansiniam turtui apmokėti arba perskolino dukterinėms įmonėms – neveikiančiai UAB „E“, tik pradėjusiai veiklą UAB „C“ bei blogos finansinės būklės UAB „D“, neužtikrindamas UAB „B“ suteiktų paskolų grąžinimo jokiais prievolių užtikrinimo būdais, be to, nepaisant nuolat prastėjančios įmonių, kurioms buvo paskolintos ir perskolintos lėšos, finansinės būklės, nesiimdamas jokių priemonių, kad pačios UAB „B“ veiklai bei įsipareigojimų vykdymui neabejotinai reikalingos piniginės lėšos būtų sugrąžintos, su jo žinioje buvusiu turtu elgėsi nusikalstamai nerūpestingai ir dėl to UAB „B“ patyrė didelę 1 078 437,50 Lt (321 337,09 Eur) žalą. Nekelia abejonių ir tai, kad M. P. , pats būdamas finansininku, suvokė, jog pirmiau aptarti jo veiksmai su UAB „B“ priklausančiu turtu yra rizikingi, galintys padaryti bendrovei žalos, kurios jis lengvabūdiškai tikėjosi išvengti. Nors nuteistasis teigia, kad UAB „A“ skolos UAB „B“ negrąžino dėl to, kad UAB „Swedbank lizingas“ nutraukė grįžtamojo lizingo sutartį su UAB „B“, pardavė lizinguojamą turtą žymiai pigiau nei jis buvo įvertintas sutarties sudarymo metu ir pareikalavo UAB „B“ grąžinti skirtumą, tačiau akivaizdu, kad net ir tuo atveju, jei lizingo bendrovė minėtą turtą būtų pardavusi brangiau ir nebūtų reikalavusi iš UAB „B“ grąžinti skirtumo, arba, kaip kad nurodo apeliantas, dar ir UAB „B“ už parduotą turtą būtų likusi kokia nors pinigų suma, tai niekaip nebūtų įtakoję UAB „A“ galimybės įvykdyti savo įsipareigojimus UAB „B“, jau nekalbant apie tai, kad būtent M. P. bei jo verslo partnerio neatsakingi veiksmai su UAB „B“ turtu ir nulėmė tai, kad bendrovė negalėjo jai priklausančių piniginių lėšų panaudoti savo įsipareigojimams vykdyti ir taip išvengti grįžtamojo lizingo sutarties nutraukimo.
Apeliantas nepagrįstai teigia ir tai, kad šiuo atveju UAB „B“ pažeistos teisės gali būti atstatytos civilinio proceso priemonėmis. Visų pirma, pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas po to, kai BUAB „B“ kreipėsi į teismą dėl 1 078 138 Lt žalos atlyginimo ir šį civilinį ieškinį atsakovams BUAB „A“, jos akcininkams M. P. , D. P. ir Da. P. , taip pat UAB „B“ paskolų išdavimo metu bendrovės direktoriaus pareigas ėjusiems L. P. , A. S. ir D. B. nagrinėjęs teismas, nustatęs nusikalstamų veikų požymius, civilinę bylą sustabdė ir apie galimai padarytas nusikalstamas veikas pranešė prokurorui. Be to, jau minėta, kad UAB „A“ pati jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdė, jokio ilgalaikio materialaus turto neturėjo ir pelno negavo. Bendrovė turėjo tik finansinį turtą – kitų ūkio subjektų vertybinius popierius, kurių didžiąją dalį sudarė pačios UAB „B“ akcijos, taip pat UAB „C“, UAB „D“, UAB „E“ akcijos. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartimi UAB „C“ buvo iškelta bankroto byla, 2010 m. birželio 28 d. to paties teismo nutartimi ši bendrovė pripažinta bankrutavusia ir buvo likviduota, o kitų dukterinių įmonių, įskaitant ir UAB „B“ akcijas, UAB „A“ M. P. ir D. P. sprendimu pardavė: 2009 m. vasario 20 d. UAB „D“ akcijas, 2009 m. rugsėjo 10 d. UAB „B“ akcijas, 2009 m. spalio 12 d. UAB „E“ akcijas. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartimi UAB „A“ buvo iškelta bankroto byla, 2012 m. vasario 8 d. ši bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (t. 1, b. l. 44-45, 52-53). Taigi, esant tokių aplinkybių visumai, pagrįsta apygardos teismo išvada, kad UAB „B“ pažeistų teisių gynimas vien tik civilinio proceso priemonėmis šiuo atveju tapo nebegalimas, M. P. , kaip ir kito nuteistojo šioje byloje D. P. , veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas.
BK 24 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi, bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Jau minėta, apygardos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad M. P. jo žinioje buvusį UAB „B“ priklausantį turtą iššvaistė neatsargiai, dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Esant tokioms aplinkybėms, iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kuria veika pripažinta įrodyta, šalinama teismo išvadai dėl nuteistojo M. P. neatsargios kaltės prieštaraujanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe su D. P. , taip pat iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama teismo pripažinta M. P. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte – veiką padarė bendrininkų grupė (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 dalis).
Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę M. P. , atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė neatsargų nusikaltimą nuosavybei, kita vertus, jo nusikalstamais veiksmais UAB „B“ buvo padaryta didelė – 312 337,09 eurų turtinė žala. M. P. praeityje neteistas, duomenų apie galiojančias nuobaudas nėra, dirba, charakterizuojamas teigiamai, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias faktiniais bylos duomenimis nustatytas ir teismo nuosprendyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad pašalinus M. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikimą bendrininkų grupe, jam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė turi būti švelninama, o laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas – trumpinamas (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktas).
BPK 320 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems. Nuteistojo D. P. atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas, tačiau pastarasis taip pat yra nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su M. P. , dėl nusikalstamo pasitikėjimo iššvaistė jo žinioje buvusį UAB „B“ didelės vertės turtą – 1 078 437,5 Lt (312 337,09 Eur), veikimas bendrininkų grupe pripažintas ir D. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Esant tokioms aplinkybėms, apygardos teismo nuosprendis tais pačiais pagrindais keičiamas ir D. P. atžvilgiu. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kuria veika pripažinta įrodyta, šalinama aplinkybė, kad D. P. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su M. P. , taip pat iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama teismo pripažinta D. P. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai bei įvertinus apygardos teismo nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, iš esmės analogiškas kaip ir M. P. atveju (padarė neatsargų nusikaltimą nuosavybei, jo nusikalstamais veiksmais UAB „B“ padaryta didelė 312 337,09 eurų turtinė žala, praeityje neteistas, duomenų apie galiojančias nuobaudas nėra, dirba, charakterizuojamas teigiamai, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta), D. P. paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė taip pat švelninama, o paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminas trumpinamas (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendį pakeisti.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kuria veika pripažinta įrodyta, pašalinti aplinkybę, kad M. P. ir D. P. nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, taip pat iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti M. P. ir D. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte – veiką padarė bendrininkų grupė.
M. P. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant M. P. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
D. P. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant D. P. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.