Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Švaistūnas“ atstovui advokatui Povilui Gruodžiui ir atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovui R. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Švaistūnas“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Per teismo posėdį pareiškėjos atstovas skundą prašė tenkinti.

Per teismo posėdį atsakovės atstovas prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno VMI atsiliepimo į skundą nepateikė ir teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Kauno VMI atliko UAB „Švaistūnas“ gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – VSD), privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – PSD) ir įmokų į Garantinį fondą apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2011-12-31 bei 2014-08-25 surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-586, kuriame papildomai apskaičiavo 408 521,06 Lt mokesčių (Komisijos byla, I t., b. l. 63-99).

2014-10-29 Kauno VMI sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-607 patvirtino 2014-08-25 patikrinimo aktą Nr. FR0680-586 ir nurodė pareiškėjai sumokėti 310 562 Lt GPM, 192 748 Lt GPM delspinigių, 93 169 Lt GPM baudą, 62 400 Lt PSD įmokų, 30599 Lt PSD delspinigių, 18 720 Lt PSD įmokų baudą, 105 Lt įmokų į Garantinį fondą, 64 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigius, 32 Lt įmokų į Garantinį fondą baudą, 23 636 Lt VSD įmokų, 11 818 Lt VSD įmokų baudą (Komisijos byla, I t., b. l. 26-46).

2014-12-01 pareiškėja pateikė skundą VMI dėl Kauno VMI sprendimo patvirtinti patikrinimo aktą (Komisijos byla, I t., b. l. 17-20).

2015-02-09 VMI sprendimu Nr. 69-8 patvirtino Kauno VMI sprendimą (Komisijos byla, I t., b. l. 7-14).

2015-03-05 pareiškėja, nesutikdama su VMI sprendimu, pateikė skundą MGK (Komisijos byla, I t., b. l. 1-5).

2015-05-11 MGK sprendimu Nr. S-73 (7-49/2015) patvirtino centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimų papildomai paskaičiuoti bendrovei gyventojų pajamų mokestį, privalomojo sveikatos draudimo įmokas, valstybinio socialinio draudimo įmokas, įmokas į Garantinį fondą bei šių mokesčių delspinigius ir skirti baudas.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 5 str. 1 d. nustato, kad GPM objektas yra gyventojo pajamos. Pagal GPMĮ 6 str. 1 d. šio mokesčio tarifas yra 15 procentų. GPMĮ 22 str. 2 d. nurodo, kad A klasės pajamoms priskiriamos iš Lietuvos vieneto gautos pajamos. GPMĮ 23 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos vienetas, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo išmokėdamas išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPM, jeigu šios išmokos pagal šio Įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. GPMĮ 24 str. 1 d. nurodoma, kad mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikdamas deklaracijas. Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 8 d. nustatyta, kad nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kaip jie apibrėžti GPMĮ, gaunantys kitas, negu šio straipsnio 1–6 dalyse nurodytos, pajamas, nuo kurių GPMĮ nustatyta tvarka turi būti išskaičiuotas ir (ar) sumokėtas gyventojų pajamų mokestis, nuo šių pajamų moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Šios bylos įrodinėjimo dalykas yra aplinkybė, ar UAB „Švaistūnas“ direktorius V. Mikučionis yra gavęs iš UAB „Švaistūnas“ (duomenys neskelbtini) pajamų, įformintų kaip jam grąžinamos 1994 m. ir 2000 m. bendrovei suteiktos paskolos. Mokesčių administratorius, atlikęs patikrinimą, konstatavo, kad paskolos negalėjo būti suteiktos bendrovei, todėl V. Mikučioniui nurodyta suma išmokėta formalių sutarčių pagrindu, siekiant išvengti mokestinės naudos.

Mokesčių administravimo įstatymo 10 str. įtvirtintas principas įpareigoja mokesčių administratorių mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybę teikti šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 69 str. 1 d., tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Taigi pagal šią teisės normą mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ši teisės norma taikoma tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis - gauti mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turi kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-20 sprendimas, priimtas adm. byloje Nr. A556-250/2008, 2010-04-29 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A442-644/2010). Mokestinė nauda gali pasireikšti skirtingais būdais: mokesčių mokėjimo terminų nukėlimu, mokesčio bazės ar tarifo sumažinimu, mokesčio naštos perkėlimu asmeniui, kuriam nustatyta mažesnė mokesčio našta, ir kitais būdais, kurių bendras požymis tas, kad mokestinė nauda yra realiai gaunama būtent dėl sudarytų sandorių; jeigu sandoriai nebūtų sudaryti arba būtų sudaryti kitokio pobūdžio (turinio) sandoriai (ūkinės operacijos), mokesčių mokėtojas mokestinės naudos negautų.

Nustatyta, kad V. Mikučionis 1994-07-23 sutartimi suteikė UAB „Švaistūnas“ (duomenys neskelbtini) paskolą, o 2000-08-16 sutartimi – (duomenys neskelbtini), iš viso – (duomenys neskelbtini); bendrovė V. Mikučioniui išmokėjo: 2007 m. (duomenys neskelbtini), 2009 m. (duomenys neskelbtini), 2010 m. (duomenys neskelbtini), 2011 m. (duomenys neskelbtini), iš viso – (duomenys neskelbtini). V. Mikučionio teigimu, pirmoji paskola buvo skirta patalpų rekonstrukcijai ir įrangos pirkimui, o antroji – papildyti apyvartines lėšas bei pastato rekonstrukcijai. Nustatyta, kad bendrovė gamybines patalpas (duomenys neskelbtini) įsigijo po dvejų metų, 1996-12-21, o 1993-08-03 įsigytos kavinės–baro patalpų (duomenys neskelbtini) rekonstrukcija atlikta dar 1990 m. Remiantis 1998 m.-1999 m. balansais, nustatyta, kad nekilnojamojo turto, įvardinto kaip nebaigta statyba, vertė ženkliai padidėjo: nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Be to, įvertinus bendrovės balansus, nustatyta, kad 1994-01-01 balanse įrenginių ir įrankių vertė buvo (duomenys neskelbtini), 1999-01-01 – (duomenys neskelbtini), o nuo 2000-01-01 vertė mažėjo. Taigi pirmosios paskolos sudarymo metu bendrovė neturėjo gamybinių patalpų, rekonstrukcijos neatliko, statybos darbai buvo vykdomi 1999 m., o įrankių ir įrenginių 1994-1999 m. laikotarpiu (kai jų vertė balanse didėjo) įsigyta 3 kartus mažesne apimtimi nei pirmosios paskolos suma. Remiantis 2001-01-01 bendrovės balansu, yra įrašas apie pastato rekonstrukciją, kurios vertė (duomenys neskelbtini); ši aplinkybė atitinka V. Mikučionio paaiškinimą dėl antrosios paskolos teikimo tikslo, tačiau nėra duomenų, iš kokių piniginių lėšų ši rekonstrukcija atlikta. Nustatyta, kad AB Lietuvos taupomasis bankas bendrovei 2000-08-04 taip pat paskolino (duomenys neskelbtini) dolerių statybai užbaigti ir įrenginiams įsigyti. Įvertinus bendrovės 1995-1999 m. balanso duomenis, nustatyta, kad bendras įsipareigojimų dydis yra mažesnis nei 1994 m. paskolos suma, o 2001 m. balanse nurodytų visų įsipareigojimų suma taip pat mažesnė už bendrą abiejų paskolų sumą. Mokesčių administratorius įvertino ir V. Mikučionio finansines galimybes paskolinti bendrovei atitinkamo dydžio sumas ir nustatė, kad jo draudžiamosios pajamos 1994-2003 m. laikotarpiu buvo (duomenys neskelbtini) (neatskaičius GPM), t. y. realių galimybių suteikti (duomenys neskelbtini) paskolų V. Mikučionis neturėjo.

Pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriaus išvadomis, nurodydama, kad paskolų teikimo faktą patvirtina įrašai buhalterinėje apskaitoje, iš gautų lėšų buvo vykdoma veikla, įsigytas pastatas ir atlikta jo rekonstrukcija, teigiant priešingai, neaišku, iš kokių lėšų visa tai buvo atlikta. Be to, saugoti apskaitos dokumentų ilgiau nei 10 metų neįpareigoja teisės aktai, todėl pareiškėjai pateikti jų nėra privaloma.

Pagal ABTĮ 67 str. 1 d., mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas; pagal šio straipsnio 2 d., mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs: „kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo, priimtino mokesčių mokėtojo naudai“ (2010-10-25 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A-438-1147/2010, 2011-01-03 sprendimas, priimtas adm. byloje Nr. 556-1632/2010, 2011-12-22 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A-575-912/2011).

Šiuo atveju mokesčių administratoriaus surinkta medžiaga ir aplinkybių analizė leidžia daryti išvadą, kad bendrovei suteiktos paskolos neatsispindi jos tam tikro laikotarpio balanse, o paskolos davėjas neturėjo realių finansinių galimybių suteikti tokio dydžio paskolas bendrovei. Pareiškėja, ginčydama šias išvadas, nepateikė pirminių pinigų įmokėjimą pagrindžiančių dokumentų, jos argumentai grindžiami vien samprotavimais, todėl vertintina, jog jokių faktinių duomenų, ar objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, pareiškėja nepateikė. Konstatavus, kad duomenų, jog bendrovei realiai buvo suteiktos paskolos, nėra, konstatuotina, kad pareiškėjos V. Mikučioniui išmokėtos (duomenys neskelbtini) sumos apskaitymas kaip paskolų grąžinimas atliktas siekiant vien mokestinės naudos – išvengti gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius, pagrįstai pritaikęs Mokesčių administravimo įstatymo 69 str. 1 d., tinkamai įvertino mokėtinas GPM ir PSD mokesčių sumas.

Pareiškėja taip pat nesutinka su mokesčių administratoriaus išvada, kad prekių pirkimo-pardavimo sutartys su 26 fiziniais asmenimis, įsigijusiais verslo liudijimus, laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2011 m. buvo sudarytos siekiant mokestinės naudos ir neatspindi teisinių santykių tikrosios išraiškos, t. y. šie asmenys patys nevykdė individualios veiklos, o su bendrove juos siejo darbo santykiai.

GPMĮ prasme savarankiška veikla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-916/2006). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-693/2007). Be to, tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-902/2006).

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad dauguma apklaustų fizinių asmenų nurodė tokias pačias aplinkybes: tai, kad veiklos modelį pasirinko ne patys, o bendrovės nurodymu, prekiauti galėjo tik bendrovės produkcija, darbo laikas buvo derinamas su kitais asmenimis, prekiaujančiais bendrovės produkcija, inventorius priklausė bendrovei, buvo privaloma vilkėti darbo drabužius, produkcija buvo pristatoma bendrovės, kainų patys prekybininkai nenustatydavo, už vykdytą prekybą bendrovė mokėjo atlygį. Asmenys, kurie apklausti dar nebuvo nutraukę sutarčių su pareiškėja, nurodė prieštaringas aplinkybes: nors jie nenurodė gavę atlygį iš bendrovės, tačiau prekes parduodavo už pareiškėjos nurodytą kainą, neišparduotą produkciją grąžindavo bendrovei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką yra nurodęs, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos (2009 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-3332/2009). Darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1458/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 n. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002, Teismų praktika Nr. 17, p. 231-235). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad esminiai DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai yra šie: 1. darbas turi būti dirbamas darbdaviui ir fiziniam asmeniui susitarus; 2. asmuo dirba tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eina tam tikras pareigas; 3. asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Šio požymio esmė yra ta, kad asmuo nėra visiškai savarankiškas atlikdamas darbą, jam atliekant darbą vadovauja darbdavys. Šis požymis gali reikštis įvairiai, t. y. darbuotojas gali dirbti laikydamas nurodymų dėl darbo laiko, darbo organizavimo, darbo drausmės, darbo atlikimo būdo, technologijų ir pan.; 4. asmuo dirba atlygintinai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. liepos 14 d. pasitarime aprobuotas Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos, publikuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 7, 2005 m., p. 215–280). Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad tarp UAB „Švaistūnas“ ir fizinių asmenų buvo susiklostę darbiniai santykiai – šalys buvo susitarusios ir vykdė visas darbo sutarčiai būtinąsias sąlygas: darbo vietos, darbo laiko, atliekamo darbo apimties ir profilio, darbo užmokesčio, vidaus taisyklių laikymosi. Konstatuotina, jog tokiu būdu įmonėje buvo pridengiami faktiniai darbo santykiai, siekiant išvengti mokesčių nuo gyventojams išmokėtų, su darbo santykiais susijusių sumą, apskaičiavimo ir sumokėjimo.

Konstatavus, kad tarp šalių buvo susiklostę darbo santykiai ir nuo asmenims mokamų sumų turėjo būti atitinkami mokesčiai, tačiau neturint duomenų apie 2007-2011 m. laikotarpio mokesčio bazę, apskaičiuojant gyventojams išmokėtą darbo užmokestį, ji pagrįstai nustatyta pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 70 str. 1 d., tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Mokesčių administratoriaus įvertinimo, siekiant apskaičiuoti teisingą mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą, atlikimo tvarką detaliau reglamentuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės (toliau – Taisyklės). Pagal Taisyklių 6.1 p., norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 p. Pažymėtina, jog Taisyklių 4 p. įtvirtinta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (4.1 p.); bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais) (4.2 p.); tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų) (4.3 p.); saugant apskaitos ar kitus dokumentus (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais) (4.4 p.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai mokesčiai pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą buvo apskaičiuoti taikant ekonominių modelių metodą (Taisyklių 6.3.6 p.), t. y. remiantis pareiškėjos buhalterinėje apskaitoje užfiksuotu ir išmokėtu darbo užmokesčiu, Statistikos departamento skelbiamais duomenimis apie vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, vidutiniu pardavėjų darbo užmokesčiu trijose Kauno regione registruotose analogišką, kaip pareiškėja, veiklą vykdžiusiose įmonėse. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus parinkti šaltiniai atspindi pakankamai tikslius, teisingam mokesčių apskaičiavimui reikalingus rodiklius. Pažymėtina, kad taikant mokesčių administratoriaus įvertinimą, galimi tam tikri netikslumai, šių nuostatų tikslas yra apskaičiuoti mokestinę bazę taip, kad jos dydis pagal taikomą metodiką atitiktų protingumo ir teisingumo kriterijus. Tuo tarpu pareiškėja, nesutikdama su mokesčių administratoriaus pateikta analize, objektyvių įrodymų, paneigiančių mokestinės bazės dydį, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėja nuo neapskaitytų su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių išmokų nesumokėjo GPM, VSD įmokų ir įmokų į Garantinį fondą.

Pareiškėja prašo atleisti ją nuo delspinigių ir baudų mokėjimo, mano, kad atitinkamo dydžio mokesčių baudos jai paskirtos nepagrįstai.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 str. 1 d., jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 2 d., nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje nėra pagrindų, kuriems esant būtų galima spręsti atleidimo nuo baudos klausimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai skirtos 30 proc. dydžio GPM, PSD įmokų, įmokų į Garantinį fondą baudos, t. y. atitinkančios vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, kad ginčijamuose sprendimuose atsakomybę sunkinančia aplinkybe nurodomas pažeidimų pobūdis, plačiau nekomentuojant šios sąvokos. Pats mokestinis pažeidimas, už kurį yra baudžiama, savaime reiškia vienokių ar kitokių neleistinų veiksmų atlikimą, todėl pripažinti mokesčių pažeidimų padarymą svarbia aplinkybe, sudarančia prielaidas didinti skirtiną baudą, yra nepagrįsta. Teismo vertinimu, šiuo aspektu mokesčių administratoriaus pateikta motyvacija nėra pakankama, todėl atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, kas įvertinta kaip baudą mažinanti aplinkybė, paskirtų baudų dydis mažintinas iki minimalaus (10 %), t. y. 8 994,51 € (31 056,23 Lt) GPM baudą, 3,05 € (10,52 Lt) įmokų į Garantinį fondą baudą, 1807,23 € (6240 Lt) PSD įmokų baudą. Pareiškėjai paskirta 50 proc. dydžio VSD įmokų bauda, nes tokį jos dydį numato VSD įstatymo 16 str. 2 d., kuriame įtvirtinta, jog, jei patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda.

Delspinigių skyrimo bei atleidimo nuo jų klausimus reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 100 str., kurio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu <...> yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. Pareiškėja prašymą grindžia vien subjektyviais argumentais, jog delspinigių suma neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, mokestinis patikrinimas užtruko pernelyg ilgai. Nagrinėjamu atveju atleidimo nuo delspinigių pagrindų nenustatyta, todėl pareiškėjos prašymo tenkinti nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad mokesčių administratoriaus sprendimai, kuriais paskaičiuoti papildomi mokesčiai, keistini dalyje dėl baudos dydžio (ABTĮ 88 str. 5 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjos UAB „Švaistūnas“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2015-05-11 sprendimo Nr. S-73(7-49/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2015-02-09 sprendimo Nr. 69-8 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-10-29 sprendimo Nr. (04.7.2)-FR0682-607 dalis, kuriose UAB „Švaistūnas“ skirtos 93 169 Lt dydžio gyventojų pajamų mokesčio bauda, 18 720 Lt dydžio privalomojo sveikatos draudimo bauda ir 32 Lt įmokų į Garantinį fondą bauda, nustatant, kad UAB „Švaistūnas“ skiriama 8 994,51 € dydžio gyventojų pajamų mokesčio bauda, 1807,23 € dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokų bauda ir 3,05 € įmokų į Garantinį fondą bauda.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.