Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimų ir sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Departamentas mano, kad į pareiškėjo skundus atsakė išsamiai, atsakymai atitinka teisės aktų reikalavimus, yra motyvuoti, teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilęs dėl Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 28-367 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir 2018 m. liepos 2 d. nutarimo Nr. 61-19 bei Departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 2S-2515 ir 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 2S-2518, teisėtumo ir pagrįstumo.

Taigi, visų pirma, spręstinas skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų panaikinti skundžiamus sprendimus pagrįstumą, būtina įvertinti ir skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Dėl Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 28-367 „Dėl nuteistojo nubaudimo“

Iš byloje esančio Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialisto 2018 m. birželio 20 d. tarnybinio pranešimo Nr. 43-468 (b. l. 31, 58) matyti, kad 2018 m. birželio 20 d. 14 val. buvo patikrintas pareiškėjui J. S. priklausantis nešiojamas kompiuteris Lenovo ThinkPad T-430 Nr. PB-lKK4e 13/04. Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo kompiuteryje instaliuotos nuteistiesiems naudotis draudžiamos programos: IObit Uninstaller, Advance System Care, Hard Disk Low Level Format. Tuo nuteistasis pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Aprašo 8 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas 2018 m. birželio 21 d. Vilniaus PN direktoriui dėl nustatyto pažeidimo pateikė pasiaiškinimą (b. l. 33–36, 60–64). Pasiaiškinime nurodoma, kad pareiškėjas neginčija fakto, jog minėtos programos instaliuotos į jo kompiuterį, tačiau mano, kad jos nėra draudžiamos nuteistiesiems. Pareiškėjas taip pat paaiškina, kad nežinojo, jog minėtos kompiuterinės programos gali būti draudžiamos nuteistiesiems.

Vilniaus PN direktorius, atsižvelgdamas į pareiškėjo padarytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, užfiksuotą minėtame tarnybiniame pranešime, nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą bei vadovaudamasis BVK 142 ir 143 straipsniais, priėmė 2018 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. 28-367 (b. l. 6, 32, 46, 59), kuriuo nutarė nuteistajam J. S. skirti nuobaudą – draudimą vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Tą pačią dieną pareiškėjas susipažino su priimtu nutarimu ir gavo jo kopiją.

BVK 110 straipsnyje įtvirtintos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos. BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos.

Aprašo 8 punkte nustatyta, kad visos programinės vaizdo ir garso laikmenos turi būti su matomomis licencijavimo žymomis. Elektros prietaisai neturi turėti galimybių prisijungti prie interneto ir naršyti internete, taip pat neturi turėti kitų ryšio priemonių bei vaizdo ir garso įrašymo galimybių. Kompiuteriuose ir informacijos laikmenose neturi būti užkoduotų ir kitaip paslėptų ar laisvai neprieinamų duomenų, taip pat programinės įrangos, skirtos ištrintai ar kitaip paslėptai skaitmeninei informacijai atkurti, bei programinės įrangos, skirtos naikinti kompiuterio darbo istoriją.

BVK 142 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) papeikimas; 2) pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės; 3) draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes); 4) nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų, o nepilnamečių nuteistųjų – iki dešimties parų. BVK 142 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) panaikinta paskirta paskatinimo priemonė – perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę; 2) pataisos namuose ir kalėjimuose paprastosios grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į drausmės grupę nuo trijų mėnesių iki vienerių metų; 3) pataisos namuose ir kalėjimuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas nuo penkiolikos parų iki šešių mėnesių.

BVK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Kodekso 142 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos nuobaudos skiriamos tam įgalioto pareigūno nutarimu arba įsakymu. Turinčių teisę skirti nuobaudas pareigūnų sąrašą ir jų įgaliojimus nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį (BVK 143 straipsnio 2 dalis). Nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam nuteistajam. Už kelis vienu metu padarytus pažeidimus skiriama viena nuobauda (BVK 143 straipsnio 3 dalis). Nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per dešimt parų nuo pažeidimo atskleidimo dienos, o jei dėl pažeidimo buvo atliekamas tyrimas, – nuo tyrimo pabaigos dienos, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos (BVK 143 straipsnio 4 dalis). Apie nuobaudos, išskyrus žodžiu skiriamą nuobaudą, paskyrimą nuteistajam paskelbiama pasirašytinai (BVK 143 straipsnio 10 dalis).

Oficialiuose minėtų kompiuterinių programų internetiniuose puslapiuose: https://www.iobit.com/en/advanceduninstaller.php nurodoma, kad IObit Uninstaller yra skirta iš kompiuterio greitai išdiegti kitas kompiuterines programas ir ištrinti jų failus; https://www.iobit.com/en/advancedsystemcarefree.php nurodoma, kad Advance System Care yra skirta kompiuterio valymui, sistemos optimizavimui ir privatumo užtikrinimui internete; Hard Disk Low Level Format yra žemo lygio formatavimo įrankis sukurtas siekiant nuodugniai ir greitai išvalyti duomenis. Taigi, minėtos kompiuterinės programos atlieka tokias funkcijas: 1) išdiegia kompiuterines programas; 2) atlieka kompiuterio valymą; 3) vykdo žemo lygio disko formatavimą.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas neginčija fakto, kad jo asmeniniame Lenovo kompiuteryje buvo instaliuotos kompiuterinės programos IObit Uninstaller, Advance System Care, Hard Disk Low Level Format, tačiau mano, kad šios programos nėra draudžiamos nuteistiesiems. Atsižvelgdamas į sprendime nustatytas aplinkybes, teismas su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka, nes akivaizdu, kad minėtomis kompiuterinėmis programomis galima naikinti kompiuterio darbo istoriją, o tai nuteistiesiems draudžiama pagal Aprašo 8 punktą. Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pareigūnų kompetencija nustatyti kompiuterines programas, kuriomis draudžiama nuteistiesiems naudotis ir turėti savo asmeniniuose kompiuteriuose.

Atsižvelgdamas į sprendime išdėstytas aplinkybes bei byloje esančius duomenis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui J. S. už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Aprašo 8 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimą (kompiuteryje neturi būti programinės įrangos skirtos naikinti kompiuterio darbo istoriją), nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) paskirta pagrįstai, ji yra proporcinga padarytam pažeidimui, parinkta vadovaujantis BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, todėl nėra pagrindo jos naikinti. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. 28-367 yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl Departamento 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 2S-2518

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 28-367, apskundė jį Departamentui. Pareiškėjo 2018 m. liepos 2 d. skunde (Departamente gautas 2018 m. liepos 3 d. Nr. 2G-2209) (b. l. 27–30) nurodoma, kad jo kompiuteryje esančios minėtos kompiuterinės programos nebuvo užkoduotos ar kitaip paslėptos bei buvo laisvai prieinamos. Kompiuterinės programos IObit Uninstaller, Advance System Care, Hard Disk Low Level Format neištrina ir nepaslepia ištrintos skaitmeninės informacijos, nenaikina kompiuterio darbo istorijos. Pareiškėjas prašė Departamento panaikinti minėtu nutarimu paskirtą nuobaudą, kadangi jo nuomone, Vilniaus PN neįrodė, kad minėtos kompiuterinės programos yra draudžiamos nuteistiesiems ir pažeidžia Aprašo 8 punktą; jeigu nebus panaikinta nuobauda, prašė pateikti įrodymus, kurie patvirtinta, kad minėtos kompiuterinės programos yra draudžiamos ir pažeidžia Aprašo 8 punktą.

Iš byloje esančio Departamento 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 2S-2518 (b. l. 7–8, 25–26) matyti, kad jame nurodoma internetiniuose puslapiuose pateikta informacija, kad Hard Disk Low Level Format (toliau – HDD) yra žemo lygio formatavimo įrankis, atlieka žemo lygio formatą, o tai reiškia, kad ne tik ištrina informaciją, bet ir fiziškai iš naujo nustato diską, paliekant tuščią plokštelę; naudojant HDD visas disko paviršius bus ištrintas; paleidus šį formatavimo įrankį, duomenų atkūrimas neįmanomas. IObit Uninstaller yra puikus sprendimas pašalinti nepageidaujamas programas. Advance System Care Free – tai pilnos funkcijos optimizavimo įrankis, kuriuo galima išvalyti kompiuterį. Departamentas atsižvelgęs į nurodytą informaciją darė išvadą, kad naudojant minėtas kompiuterines programas nebūtų galima atsekti kompiuterio darbo istorijos ir nustatyti, ar pareiškėjas buvo prisijungęs prie interneto, kas yra draudžiama nuteistiesiems. Departamentas išnagrinėjęs su skundu susijusią medžiagą darė išvadą, kad pareiškėjas akivaizdžiai pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Aprašo 8 punkto reikalavimus, todėl nuobauda paskirta pagrįstai. Taip pat nustatė, kad pareiškėjui nuobauda skirta neviršijant įgaliojimų. Skiriant nuobaudą Vilniaus PN pareigūnai laikėsi nustatyto teisinio reglamentavimo, todėl nėra pagrindo panaikinti nuobaudą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nesutinka su Departamento sprendime nurodyta informacija apie minėtas kompiuterines programas tik todėl, kad nenurodyti informacijos šaltiniai, tačiau pats nepateikia savo nuomonės, kokios yra minėtų programų funkcijos ir kokiu tikslu pareiškėjas jas įdiegė į savo asmenį Lenovo kompiuterį. Pažymėtina ir tai, kad Departamento sprendime nurodyta informacija apie minėtas kompiuterines programas, atitinka ir teismo patikrintuose oficialiuose minėtų kompiuterinių programų interneto puslapiuose nurodytą informaciją, todėl teismo nuomone, konkrečių interneto šaltinių nenurodymas Departamento sprendime, savaime nereiškia šio sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo.

Pažymėtina ir tai, kad teismas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad šiame Departamento sprendime nurodyta informacija ne apie tą kompiuterinę programą už kurią nubaustas pareiškėjas, nes programos Advance System Care Free pavadinime esantis žodis „Free“ anglų kalboje reiškia nemokamai, laisvai. Taigi, angliškas žodis Free nereiškia kompiuterinės programos pavadinimo, o tik nurodo, kad galima nemokamai atsisiųsti ir įsidiegti į savo kompiuterį šią kompiuterinę programą.

Įvertinus skundžiamą sprendimą matyti, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 28-367 nepagrįstumo buvo patikrinti, nusiskundimai įvertinti, sprendimo nenaikinti pareiškėjui paskirtą nuobaudą motyvai aiškūs ir pakankami. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad Vilniaus PN pateikė dokumentinę medžiagą, kuria remdamasis jis nustatė visas ginčui reikšmingas aplinkybes. Taigi, Departamentas priėmė pareiškėjo atžvilgiu neigiamą sprendimą, patikrinęs pateiktą dokumentinę medžiagą, faktinius duomenis ir teisės aktų nuostatas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamento 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. 2S-2518 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Dėl Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. nutarimo Nr. 61-19 „Dėl televizorių, kompiuterių, vaizdo leistuvų ir garso grotuvų, radijo imtuvų, kompiuterinių žaidimų aparatų, muzikos instrumentų ir kitų daiktų paėmimo iš nuteistojo“

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus PN direktorius, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistojo J. S. kompiuteryje instaliuotos nuteistiesiems naudotis draudžiamos programos: IObit Uninstaller, Advance System Care, Hard Disk Low Level Format bei vadovaudamasis BVK 96 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 2018 m. liepos 2 d. priėmė nutarimą Nr. 61-19 (b. l. 9, 37–38, 45), kuriuo nutarė iš nuteistojo J. S. keturiems mėnesiams paimti nešiojamąjį kompiuterį Lenovo ThinkPad T-430 Nr. PB-lKK4e 13/04. Pareiškėjas tą pačią dieną buvo supažindintas su nutarimu, tačiau atsisakė pasirašyti (b. l. 38).

BVK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiamų naudotis elektros prietaisų techninius parametrus, įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi jais tvarką, taip pat šių prietaisų elektros energijos sąnaudų ir išlaidų už sunaudotą elektros energiją apskaičiavimo ir apmokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad elektros prietaisai ir kiti daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami iš nuteistųjų: 1) pažeidusių šio straipsnio 2 dalyje nurodytą naudojimosi elektros prietaisais tvarką, – iki šešių mėnesių; 2) turinčių skolą už nurodytų elektros prietaisų sunaudotą elektros energiją, – iki bus sumokėta skola; 3) perkeltų į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais paimti elektros prietaisai ir kiti daiktai saugomi pataisos įstaigoje arba gali būti grąžinami juos perdavusiems asmenims pagal jų arba nuteistojo rašytinį prašymą (BVK 96 straipsnio 4 dalis).

Nuobaudų rūšys įtvirtintos minėtame BVK 142 straipsnyje. Jame nėra įtvirtinta tokia nuobauda, kaip kompiuterio paėmimas. Taigi, kompiuterio paėmimas nėra nuobauda, todėl pareiškėjas nėra nubaustas antrą kartą už tą patį pažeidimą. Kompiuterio paėmimas yra papildoma bausmės atlikimo režimo reikalavimų užtikrinimo priemonė, kuri taikoma asmenims, pažeidusiems BVK 96 straipsnio 2 dalyje nustatytą tvarką (Aprašo reikalavimus). Iš apžvelgto teisinio reglamentavimo matyti, kad už BVK 96 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimą, iš nuteistojo gali būti paimtas kompiuteris iki šešių mėnesių (BVK 96 straipsnio 3 dalies 1 punktas), tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjui nėra taikomas maksimalus terminas, nes iš jo kompiuteris paimtas keturiems mėnesiams. Akcentuotina, kad iš apžvelgto teisinio reglamentavimo taip matyti, kad BVK nėra jokių išimčių dėl nuteistųjų asmeninių kompiuterių paėmimo pažeidus naudojimosi elektros prietaisais tvarką, t. y. nuteistųjų asmeniniai kompiuteriai paimami be išlygų ir kiekvienu konkrečiu atveju paėmimo terminą, kuris negali būti ilgesnis nei šeši mėnesiai, nustato pataisos įstaigos vadovas.

Atsižvelgdamas į sprendime išdėstytas aplinkybes bei byloje esančius duomenis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui J. S. už BVK 96 straipsnio 2 dalies reikalavimo pažeidimą, priemonė – kompiuterio paėmimas keturiems mėnesiams, taikyta pagrįstai, parinkta vadovaujantis BVK 96 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, todėl nėra pagrindo jos naikinti. Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su kito nuteistojo padarytais pažeidimais ir jam taikytomis priemonėmis, teismas nepasisakys, nes tai nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas, byloje nėra duomenų apie kitiems nuteistiesiems taikytas priemones, be to, teismo nuomone, pareiškėjui taikyta priemonė yra proporcinga ir ji neviršija galimo maksimalaus termino, kuriam gali būti taikoma. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. nutarimas Nr. 61-19 yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl Departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 2S-2515

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 61-19, apskundė jį Departamentui. Pareiškėjo 2018 m. liepos 4 d. skunde (Departamente gautas 2018 m. liepos 10 d. Nr. 2G-2269) (b. l. 41–44) nurodoma, kad už tai, kad pareiškėjo kompiuteryje buvo rastos nuteistiems draudžiamos turėti kompiuterinės programos IObit Uninstaller, Advance System Care, Hard Disk Low Level Format, jis jau buvo nubaustas Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 26 d. nutarimu, o 2018 m. liepos 2 d. antrą kartą nubaustas už tą patį pažeidimą. Nurodo, kad jam taikoma priemonė – kompiuterio paėmimas keturiems mėnesiams, nėra proporcinga, nes iš kito nuteistojo, kuris savo kompiuteryje turėjo daugiau nei pareiškėjas nuteistiesiems neleistinų turėti kompiuterinių programų, kompiuteris buvo paimtas dviem mėnesiams. Pareiškėjas prašė Departamento panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. nutarimą arba sumažinti taikomos priemonės terminą iki vieno mėnesio.

Iš byloje esančio Departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 2S-2515 (b. l. 10–11, 39–40) matyti, kad jame nurodoma, jog asmeninio kompiuterio paėmimas nėra įvardintas tarp BVK 142 straipsnio nuobaudų rūšių, todėl nėra traktuotinas kaip nuobauda. Pritaikyta priemonė parinkta proporcingai ir individualizuotai parinkta. Kitų skundžiame Departamento sprendime nustatytų aplinkybių teismas nekomentuos, nes jos jau anksčiau išdėstytos šiame teismo sprendime. Departamentas išnagrinėjęs su pareiškėjo skundu susijusią medžiagą darė išvadą, kad Vilniaus PN direktorius, priimdamas 2018 m. liepos 2 d. nutarimą, laikėsi nustatyto teisinio reglamentavimo, todėl nutarimo panaikinti arba sušvelninti nėra pagrindo.

Įvertinus skundžiamą sprendimą matyti, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. nutarimo Nr. 61-19 nepagrįstumo buvo patikrinti, nusiskundimai įvertinti, sprendimo nenaikinti nutarimą ar sušvelninti pareiškėjui taikytą priemonę motyvai aiškūs ir pakankami. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo priėmė pareiškėjo atžvilgiu neigiamą sprendimą, patikrinęs pateiktą dokumentinę medžiagą, faktinius duomenis ir teisės aktų nuostatas. Akcentuotina, kad pareiškėjo skunde teismui, nenurodytas nei vienas argumentas, kodėl jo nuomone, šis skundžiamas Departamento sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Nr. 2S-2515 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju teismas nenustatė skundžiamų sprendimų panaikinimo pagrindų, pareiškėjo skundžiami sprendimai atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo J. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.