- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-20
- Bylos Nr.
- A-261-1986-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00353-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Prime Real Estate“
- Atsakovas
- Neringos savivaldybei
- Advokatai
- Jūratė Galdikienė
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prime Real Estate“ atstovei advokatei Jūratei Galdikienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prime Real Estate“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prime Real Estate“ skundą atsakovui Neringos savivaldybei dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Prime Real Estate“ skundu (b. l. 4-10) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Neringos savivaldybės priteisti 94 708,32 Lt turtinės žalos.
Pareiškėjas nurodė, kad 2004 m. vasario 20 d. Neringos savivaldybė (toliau – ir atsakovas) ir žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypai), naudotojai sudarė sutartį Nr. 31 „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ (toliau – ir Sutartis). Minėtosios sutarties 3.1.1 punkte nurodyta, kad užsakovai savo lėšomis įsipareigoja įrengti inžinierinius tinklus, reikalingus detaliuoju planu numatomiems objektams sklypuose funkcionuoti ir eksploatuoti, pagal inžinierinius tinklus eksploatuojančių organizacijų išduotas technines sąlygas. 2004 m. liepos 7 d. E. P., pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), savininkė, pardavė jį UAB „Sancta Elena“. 2005 m. gegužės 26 d. Klaipėdos apskrities viršininkas leido pardavėjui UAB „Sancta Elena“ perleisti minėtojo žemės sklypo nuomos teises pareiškėjui. 2005 m. birželio 31 d. pirkimo – pardavimo sutartimi UAB „Prime Real Estate“ šį pastatą įsigijo. Pažymėtina, kad pareiškėjas UAB „Prime Real Estate“, įsigydamas Pastatą, perėmė įsipareigojimas pagal Sutartį. Pareiškėjas įsipareigojimus, kylančius iš Sutarties, įgyvendino tinkamai, t. y. savo lėšomis įrengė vandentiekio įvadą nuo prijungimo prie Neringos miesto tinklų šulinio V-17 iki įvadinio šalto apskaitos mazgo imtinai bei nuotekų išleidimo mechanizmą nuo išėjimo iš pastato iki prisijungimo prie miesto tinklo šulinio K-16. Akcentavo, kad 2007 m. kovo 8 d. Pastatas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Be to, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-344-583/2008 patenkino Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo prašymą ir panaikino 2004 m. vasario 20 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 17 (T1) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo sutarčių dėl infrastruktūros plėtojimo projektams“ (toliau – ir Tarybos sprendimas), o Sutartį pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. sausio 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Papildomai nurodė, kad restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju negalimas, nes pagal panaikintą Sutartį infrastruktūra nebuvo perduota atsakovui. Pareiškėjas nurodė, kad panaikinus Sutartį nebuvo išspręstas klausimas dėl nuostolių atlyginimo. Pažymėjo, kad UAB „Neringos vanduo“ dar iki Sutarties panaikinimo atsisakė perimti pareiškėjo lėšomis įrengtus inžinierinius tinklus, o perėmimo klausimas, prasidėjus teismo procesams, buvo sustabdytas. Pareiškėjas, inžinierinius tinklus įregistravęs viešajame registre, pakartotinai kreipėsi į UAB „Neringos vanduo“ bei siūlė perimti šį nekilnojamąjį turtą. 2011 m. gegužės 10 d. rašte UAB „Neringos vanduo“ atsisakė išpirkti ar nuomoti inžinierinius tinklus ir nurodė, kad tiek UAB „Neringos vanduo“, tiek aplinkinių pastatų savininkai bei naudotojai turi teisę neatlygintinai naudotis pareiškėjo įrengtais inžinieriniais tinklais. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl Neringos savivaldybės tarybos neteisėtai priimtų aktų, turėjo savo sąskaita įrengti inžinierinius tinklus, kuriais neatlygintinai naudojasi UAB „Neringos vanduo“. UAB „Prime Real Estate“ reikalavimą atlyginti žalą grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu bei nurodė, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. Akcentavo, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė dviem būdais: pirma, teismo sprendimu panaikintas Tarybos sprendimas, o Sutartis pripažinta negaliojanti nuo sudarymo momento, antra, yra gaunama nauda, neatlygintinai naudojantis pareiškėjo lėšomis sukurtu nekilnojamuoju turtu bei atsisakant už šį naudojimąsi mokėti pareiškėjui. Ginčo atveju nuostolius sudaro inžinierinių tinklų įrengimo kaštai, bankui mokamos palūkanos už suteiktą paskolą inžinieriniams tinklams įrengti bei papildomi kaštai, skirti inžinierinių tinklų apsaugai. Be to, tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir patirtų nuostolių yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes Sutartis buvo pasirašyta atsakovo iniciatyva. Pareiškėjui vykdant Sutartį ir savo lėšomis įrengus inžinierinius tinklus, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų dėl inžinierinių tinklų perėmimo ar naudojimosi jais tvarkos nustatymo, tačiau, neturėdamas jokio teisinio pagrindo, per UAB „Neringos vanduo“ neatlygintinai jais naudojasi bei gauna pelną. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjas nurodė, kad atsakovas pažeidė sąžiningos sutarties šalies teisėtus interesus bei konstitucinės teisinės valstybės teisėtų lūkesčių principo. Pareiškėjas ieškinio senaties terminą skaičiuoja nuo 2008 m. spalio 3 d., t. y. sieja su Klaipėdos apygardos administracinis teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-344-583/2008.
Atsiliepimas
Atsakovas Neringos savivaldybė atsiliepimu į skundą (b. l. 97) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjas UAB „Prime Real Estate“ nepateikė duomenų, kurie įrodytų, jog pareiškėjas dėl Neringos savivaldybės kaltės būtų praradęs pagal 2004 m. vasario 20 d. sutartį „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ sukurtą nekilnojamąjį turtą, todėl nėra pagrindo spręsti žalos atlyginimo klausimą. Be to, pareiškėjo nuostoliai nėra pagrįsti tinkamai patvirtintais banko sąskaitų išrašais, nėra duomenų, patvirtinančių piniginių atsiskaitymų paskirtį, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjo nurodomą pinigų sumą. Atsakovas prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Kadangi pareiškėjas praleido minėtąjį ieškinio senaties terminą, todėl prašė taikyti ieškinio senatį ir UAB „Prime Real Estate“ skundą atmesti (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnis, 1.131 straipsnis).
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų. Nustatant, ar yra viešosios atsakomybė sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodytus veiksmus (neveikimą), iš kurių yra kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti savivaldybės institucijos ar darbuotojai. Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Tarybos sprendimu patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, kurio sprendiniais esamas žemės sklypas suskaidytas ir suformuoti 4 sklypai, iš kurių dviem pakeistas žemės naudojimo pobūdis (būdas) iš rekreacinio į gyvenamąjį. 2004 m. vasario 20 d. Sutartimi savivaldybė pritarė žemės sklypų (duomenys neskelbtini), Neringoje detaliajame plane numatomiems sprendiniams, o statytojai šia sutartimi įsipareigojo savo lėšomis įrengti inžinerinius tinklus ir t. t. Numatyti darbai turėjo būti atlikti iki 2005 m. gegužės 25 d., o įrengtos teritorijos perduotos į Miesto tvarkymo ir statybos balansą. Sprendinių realizavimas numatytas pastatų savininkų lėšomis, sudarius sutartis su Neringos savivaldybe. Kaip matyti iš rašytinių bylos įrodymų bei pareiškėjo paaiškinimų, žemės sklypo nuomos teisės buvo perduotos pardavėjo UAB „Sancta Elena“ pirkėjui UAB „Prime Real Estate“. 2008 m. spalio 3 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-344-583/2008 Tarybos sprendimas pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Minėtu sprendimu nuo jos pasirašymo momento negaliojanti prižinta ir šio sprendimo pagrindu sudaryta Sutartis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartimi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimas paliktas nepakeistu. Teismas, įvertinęs Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimo motyvus dėl administracinių aktų neteisėtumo, nurodė, kad yra teisinis pagrindas konstatuoti Neringos savivaldybės veiksmų neteisėtumą.
Pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą būtina nustatyti, kad atsakovo veikimas (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. 2004 m. vasario 20 d. Sutartis buvo sudaryta tarp atsakovo ir planavimo organizatoriaus, kuriuo tuo metu buvo žemės sklypų Nr. 19 ir Nr. 21 naudotojai. Sutarties 5 punkte nurodyta, kad ji galioja ir šalių teisių perėmėjams. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas nuosavybės teise įsigijęs pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), bei nuomos sutartimi išsinuomojęs valstybinį žemės sklypą, vadinasi, perėmęs žemės sklypų naudotojų teises, įsipareigojo vykdyti sutarties sąlygas. 2006 m. gegužės 16 d. pareiškėjas sudarė rangos sutartį su UAB „RTM“ dėl poilsio pastato rekonstrukcijos (duomenys neskelbtini) bei lauko inžinerinių tinklų. Bendra objekto sutarties kaina nurodyta – 53 526 Lt. Pažymėtina, jog pagal Sutartį įrengtos teritorijos nėra perduotos pagal aktą atsakovui, kaip tai numato Sutarties 3.5 punkto nuostatos, perduoti tik atlikti darbai, o ne daiktas. Įrengti inžineriniai tinklai yra įregistruoti kaip pareiškėjo nuosavybė, ginčo dėl šios aplinkybės nekyla. Rizika, susijusi su rangos sutarčių sudarymu, priskiriama pareiškėjo rizikai. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų ir pagrįstų lūkesčių įgyvendinti tokius detaliojo plano sprendinius, kurie prieštarauja teritorijos bendrajam planui. Teismas, vadovaudamasis CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.271 straipsniais ir 6.282 straipsnio 1 dalimi, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika (administracinė byla Nr. A146-56/2009) bei įvertinęs tai, kad pareiškėjas, veikdamas neteisėtai, siekė realizuoti privatų komercinį interesą, padarė išvadą, jog pareiškėjas visa apimtimi yra atsakingas dėl nepagrįstos rizikos atsiradusių turtinių nuostolių. Taip pat nurodė, kad UAB „Prime Real estate“ nebuvo planavimo organizatoriumi, tačiau pagal infrastruktūros sutartį įsipareigojo vykdyti detaliuoju planu suplanuotos teritorijos sprendinių realizavimą. Darbų vykdymo užsakovas, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir apdairus turėjo ir galėjo domėtis detaliojo plano sprendinių realizavimo teisėtumu, taip pat susipažinti su detaliojo plano rengimo sąlygomis ir kitais dokumentais, turėjo galimybę žinoti, kokie planuojamai teritorijai taikomi teisės aktų reikalavimai. Pareiškėjo pareigą žinoti suponuoja ir tai, jog Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269, yra norminis teisės aktas, privalomas neapibrėžtam subjektų ratui ir buvo viešai paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas). Schemoje imperatyviai nurodyta, jog ja remiantis tvarkoma Nacionalinio parko teritorija, rengiami bei nustatyta tvarka derinami ir tvirtinami gyvenviečių detalieji planai, kiti projektai; bet kokie sprendiniai turi neprieštarauti Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (administracinė byla Nr. A502-403/210, A822-1567/2008), pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo teisėtas pagrindas jo lūkesčiams atsirasti. Be to, teismas pažymėjo, kad pagal Sutartį įrengti inžinieriniai statiniai nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, todėl nėra įrodyta, jog dėl tokių statinių įrengimo pareiškėjas patyrė žalą.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo teismas nurodė, kad 2005 m. birželio 31 d. pirkimo – pardavimo sutartimi pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į Pastatą bei buvo perleistos valstybinės žemės nuomos teisės. Būtent nuo šio momento pareiškėjas susiklosčiusią situaciją galėjo pradėti vertinti kaip savo teisių pažeidimą ir inicijuoti procesą dėl, jo manymu, pažeistų teisių gynimo teisme. Pareiškėjo nurodytų neigiamų pasekmių teisėms ir interesams atsiradimas sietinas ne su kitose bylose priimtais teismų sprendimais, jų įsiteisėjimu, galimu proceso atnaujinimu, bet su konkrečiu faktu – detaliojo plano sprendinių neatitikimu aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjas teismui ieškinį (skundą dėl žalos atlyginimo) pateikė 2011 m. spalio 4 d., t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą trejų metų senaties terminą, kuris skaičiuojamas nuo 2005 m. birželio 31 d. Be to, pareiškėjas ieškinio senaties termino atnaujinti neprašė, objektyvių aplinkybių, kurias teismas galėtų pripažinti svarbiomis senaties termino praleidimo priežastimis, byloje nenurodė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo reikalavimams taikė ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo prašymą dėl žalos atlyginimo.
III.
Pareiškėjas UAB „Prime Real Estate“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą, o pareiškėjo skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas (b. l. 137-143) grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl pareiškėjo nesąžiningo elgesio bei piktnaudžiavimo savo teisėmis. Nurodo, kad pareiškėjas neturėjo pagrindo nesilaikyti Neringos savivaldybės tarnybos ir Neringos savivaldybės administracijos išduotų dokumentų, nes jie buvo patvirtinti ir suderinti su kitomis atsakingomis institucijomis (pavyzdžiui, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentu prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir t. t.). Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, t. y., kad susitarimas dėl infrastruktūros plėtojimo nereiškia jokių detaliojo planavimo sprendinių, o yra tik šių sprendinių pasekmė. Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama realizuoti detaliojo planavimo sprendinius. Detaliuoju planu teritorija buvo padalinta į 3 atskirus sklypus, nustatant jų tikslinę paskirtį dar iki pareiškėjui juos įsigyjant. Pareiškėjas, nors ir turėdamas galimybę statyti komercinės paskirties pastatą, atsižvelgdamas į projekto pakeitimus, savo iniciatyva atliko 2004 m. kovo 2 d. Statybos leidimo Nr. 7 pataisymus, Pastatą rekonstravo ir įrengė poilsio patalpas. Pastatas 2006 m. gruodžio 13 d. aktu Nr. STN-28 pripažintas tinkamu naudotis. Kaip jau buvo minėta, Pastato paskirtis – poilsio pastatas, todėl ši paskirtis neprieštarauja nei Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos sprendiniams, nei kitiems imperatyviems teisės aktams. Taigi pareiškėjas neturėjo pagrindo ginčyti detaliojo planavimo sprendinių, nes Pastatas, kurio paskirtis – poilsio, gali būti statomas tiek rekreacinės, tiek komercinės paskirties žemės sklype.
2. Pareiškėjas pažymi, kad Sutartis nenumatė inžinierinių tinklų perdavimo atsakovui. Sutarties 3.5 punkte numatyti kitų darbų (pėsčiųjų takų įrengimo) perdavimas atsakovui, tačiau to pareiškėjas negalėjo padaryti dėl teismo proceso administracinėje byloje Nr. I-344-583/2008. Be to, tai, kad pareiškėjas nespėjo įvykdyti visų Sutartyje numatytų pareigų, apsaugojo pareiškėją nuo dar didesnės žalos. Pareiškėjas, remdamasis Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimu, kuriame nurodyta, kad šiuo atveju restitucija negalima, tačiau nukentėjusios šalies interesai gali būti ginami kitais būdais (pvz., pareiškėjui reiškiant savarankišką reikalavimą dėl žalos atlyginimo), nurodo, kas šiuo atveju svarbu ne tai, ar daiktas perduotas atsakovui, o tai, kad vykdant Sutartį buvo patirtos išlaidos, į kurių atlyginimą pareiškėjas įgijo teisę.
3. Pažymi, kad, vykdydamas Sutartį, pareiškėjas rangos darbams išleido 75 386,29 Lt. Šias išlaidas patvirtina byloje esantys įrodymai (2006 m. gegužės 16 d. rangos sutarties Nr. 2006-05/16-1, Papildomų darbų lokalinė sąmata, 2011 m. vasario 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. SUA-327 ir t. t.). Kadangi atsakovo prievolė yra piniginė, papildomai yra apskaičiuotos palūkanos nuo prievolės neįvykdymo momento (nuo inžinierinių tinklų įrengimo). Be to, pareiškėjas patyrė papildomų išlaidų, susijusių su rangos darbais, inžinierinių tinklų fizine apsauga (tai įrodo byloje esantys buhalteriniai dokumentai). Minėtosios išlaidos pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 1 punktą yra priskiriamos tiesioginiams nuostoliams.
4. Nurodo, kad ieškinio senaties termino pradžia negalima laikyti 2005 m. birželio 31 d., nes Pastato pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo metu pareiškėjas nepatyrė žalos. Apie savo teisių pažeidimą sužinojo tada, kai Sutartis buvo panaikinta, t. y. skundas pateiktas dėl žalos atlyginimo, kuri atsidaro įvykdžius Sutarties sąlygas, kurios teismų buvo pripažintos niekinėmis. Taigi, pareiškėjas sužinojęs apie teisių pažeidimą, nepraleisdamas 3 metų senaties termino, kreipėsi dėl žalos atlyginimo. Kita vertus, tuo atveju, jeigu vis dėlto buvo praleistas ieškinio senaties terminas, pirmosios instancijos teismas nesilaikė CK 1.131 straipsnyje numatytos pareigos tirti ir vertinti minėtojo termino praleidimo priežastis.
Atsiliepimas
Atsakovas Neringos savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 153-154) apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalis nurodo, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas. Pareiškėjas, vykdydama Sutartį, neprarado nekilnojamo turto, nes šis turtas nuosavybės teise priklauso pareiškėjui. Be to, pareiškėjo nurodytos piniginės išlaidos nėra tinkamai pagrįstos, nes banko sąskaitų išrašuose nėra duomenų, patvirtinančių piniginių atsiskaitymų paskirtį. Remdamasis CK 6.253 straipsnio 1 ir 4 dalimis, akcentuoja, kad, jeigu pareiškėjas ir būtų patyręs nuostolių, šie nuostoliai galėjo atsirasti dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos netinkamai atliktos valstybinės teritorijų planavimo priežiūros, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos veiksmų, todėl Neringos savivaldybė nėra už tai atsakinga.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų 94 708,32 Lt turtinės žalos. Pareiškėjas patirtą turtinę žalą sieja su 2004 m. vasario 20 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 17 (T1) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo sutarčių dėl infrastruktūros plėtojimo projektams“, kuris galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-463/2010 pripažintinas neteisėtu.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, remdamasis tuo, kad pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų ir pagrįstų lūkesčių įgyvendinti tokius detaliojo plano sprendinius, kurie prieštarauja teritorijos bendrajam planui, bei tuo, jog pareiškėjas praleido reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo numatytą ieškinio senaties terminą, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.
Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl žalos priteisimo taikytina ieškinio senatimi. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Taigi šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Atsižvelgus į tai, pirmiausia spręstinas klausimas, ar pareiškėjas turi teisę teismine tvarka apginti savo pažeistas teises.
Teisėjų kolegija pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010).
Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1 p.).
Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio mėn. 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.4 p.).
Pirmiausia, pažymėtina, kad Tarybos sprendimo neteisėtumą (taip pat Sutarties pripažinimą niekine) lėmė juo patvirtinto detaliojo plano neatitikimas teritorijos bendrojo plano sprendiniams, dėl ko pareiškėjui kilo jo nurodytų neigiamų padarinių – pareiškėjas buvo priverstas savo sąskaita įrengti inžinerinius tinklus, kuriais, pareiškėjo teigimu, iki šiol neatlygintinai naudojasi ir naudą gauna savivaldybės įmonė UAB „Neringos vanduo“.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2005 m. gegužės 26 d. Klaipėdos apskrities viršininkas davė sutikimą pardavėjui UAB „Sancta Elena“ perleisti žemės sklypo nuomos teises pareiškėjui. Pastatas pareiškėjui pirkimo – pardavimo sutartimi buvo parduotas 2005 m. birželio 31 d. Įsigijus Pastatą ir įgijus valstybinės žemės nuomos teises, pareiškėjas perėmė ir visus įsipareigojimus ir pagal Sutartį (b. l. 28-29). Dėl toliau nurodomų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui teisė į ieškinį dėl žalos atlyginimo nagrinėjamoje byloje atsirado anksčiausiai nuo 2005 m. birželio 31 d., kada nuosavybės teise pareiškėjas įsigijo Pastatą, t. y. jam tapus iš Sutarties kylančių teisių ir pareigų perėmėju.
Išanalizavus Sutartį, matyti, jog inžineriniai tinklai bei kita infrastruktūra įrengiama, atsižvelgiant į Tarybos sprendimu patvirtintame detaliajame plane numatomus objektus. Vadovaujantis šia aplinkybe, darytina išvada, jog Sutarties šalys, inter alia teisių pagal Sutartį perėmėjas pareiškėjas, prieš sudarydami Sutartį, pareiškėjas – prieš perimdamas iš Sutarties kylančias teises ir pareigas, privalėjo atsižvelgti į Tarybos sprendimu patvirtintą detalųjį planą, kadangi būtent jo pagrindu ir buvo sudaryta Sutartis. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjui, vystančiam komercinę – ūkinę veiklą, inter alia – nekilnojamojo turto plėtrą, nekilnojamojo turto valdymą, konsultacijas nekilnojamojo turto srityje (žr. UAB „Prime Real Estate“ įstatus, b. l. 12-17), kyla pareiga vadovautis pareiškėjo veiklos sritį reglamentuojančiais atitinkamais teisės aktais. Būtent pareiškėjo veiklos specifika teisėjų kolegijai sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjui veikiant nekilnojamojo turto plėtros srityje jam gali būti keliami didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai nei tokioje pat situacijoje atsidūrusiam, tačiau šioje srityje nesispecializuojančiam, asmeniui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, produktyviai savo komercinę nekilnojamojo turto plėtros veiklą vystantis ūkio subjektas, prieš įsigydamas Pastatą bei įgydamas valstybinės žemės nuomos teises, privalėjo išanalizuoti Sutarties ir detaliojo plano nuostatas bei atsižvelgti į teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalis (Žin., 2004, Nr. 152-5532) numatė, kad detalieji planai negali būti rengiami, jeigu jų planavimo tikslai prieštarauja valstybės, Vyriausybės, Vyriausybės įgaliotos institucijos, apskrities ir savivaldybės lygmens bendrųjų (išskyrus atvejus, nurodytus šio įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje) arba specialiųjų planų sprendiniams, taip pat įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. To paties įstatymo 11 straipsnio 10 dalis numato, kad patvirtintas valstybės, apskrities bendrasis (generalinis) planas įsigalioja kitą dieną po to, kai „Valstybės žiniose“ paskelbiamas jį tvirtinančios institucijos sprendimas dėl bendrojo (generalinio) plano patvirtinimo, jeigu pačiame sprendime nenustatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrasis planas yra norminis teisės aktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-213/2009). Tai savo ruožtu lemia, kad bendrasis planas (jo sprendiniai atitinkamos teritorijos atžvilgiu) yra skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei bei sudaro teisines prielaidas priimti individualų teisės aktą – specialųjį ar detalųjį planą.
Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas, vystydamas savo komercinę veiklą bei siekdamas išvengti galimų nuostolių, prieš prisiimdamas įsipareigojimus pagal Sutartį, negalėjo neatsižvelgti į Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendinius, bei neįvertinti Tarybos sprendimu patvirtinto detaliojo plano atitikties norminio teisės akto – generalinio plano – sprendiniams. Todėl darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, perimdamas Sutarties įsipareigojimus, turėjo žinoti, jog detalusis planas bei jo pagrindu sudaryta Sutartis, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl gali būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento bei tokiu būdu pareiškėjui sukelti žalą.
Šiuo aspektu taip pat pripažintinas nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog, jam nesant teritorijos planavimo organizatoriumi, pareiškėjui negali būti keliami aukščiau nurodo pobūdžio apdairumo bei rūpestingumo reikalavimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo pareigos apimtis būti pakankamai atidžiu ir rūpestingu bei šios pareigos pažeidimo pasekmės ir jų įtaka kilusiai žalai turėtų būti sprendžiama nagrinėjant pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinę žalą pagrįstumą bei analizuojant aplinkybes, ar nukentėjusio asmens didelis neatsargumas galėjo padėti žalai atsirasti arba jai padidėti, bei tuo pagrindu sumažinant arba atmetant reikalavimą dėl žalos priteisimo (CK 282 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino eigos prasme svarbu, kada pareiškėjas suvokė arba, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, turėjo suvokti apie galimą savo teisių pažeidimą. Todėl nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir teisių perėmimo pagal Sutartį metu galimai pareiškėjo patirtos žalos dydis (pvz., išlaidos sutartims su rangovais ir pan.), kadangi žalos apimtis būtų nustatoma pareiškėjui atitinkamu Sutarties vykdymo metu kreipusis teismą dėl savo pažeistų teisių gynybos.
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje neabejotinai turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista, Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokuroro pavaduotojui, ginančiam viešąjį interesą, 2008 m. balandžio 14 d. prašymu kreipusis į Klaipėdos apygardos administracinį teismą administracinėje byloje Nr. I-344-583/2008 dėl Tarybos sprendimo panaikinimo. Dėl nurodytos priežasties pripažintinas nepagrįstu pareiškėjo argumentas, jog apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik tada, kai Sutartis buvo panaikinta teismo sprendimais. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjo nurodytų neigiamų pasekmių jo teisėms ir interesams atsiradimas sietinas ne su kitoje byloje priimtu teismo sprendimu bei jo įsiteisėjimu, bet su konkrečiu faktu – detaliojo plano bei jo pagrindu sudarytos Sutarties neatitikimu Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams, kadangi būtent ši faktinė aplinkybė sudarė sąlygas pareiškėjo nurodomai žalai kilti, o teisė kreiptis į teismą – su suvokimu apie tokį neatitikimą.
Kaip jau buvo konstatuota anksčiau, detaliojo plano neteisėtumo aplinkybė pareiškėjui turėjo būti žinoma anksčiausiai nuo 2005 m. birželio 31 d., kada pirkimo – pardavimo sutartimi nuosavybės teise pareiškėjas įsigijo Pastatą, arba vėliausiai – nuo sužinojimo apie pradėtą teisminį procesą Klaipėdos apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-344-583/2008. Išanalizavusi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą, teisėjų kolegija nustatė, jog minėtoje byloje pareiškėjas buvo pateikęs atsiliepimą į Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, prašymą. Todėl darytina išvada, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą, remdamasis administracinėje byloje Nr. I-344-583/2008 pateikiama informacija, galėjo sužinoti laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 14 d. (Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikiamas prokuroro pavaduotojo prašymas) iki pirmojo Klaipėdos apygardos administracinio teismo posėdžio, t. y. 2008 m. rugsėjo 23 d. (žr. teismų informacinę sistemą „LITEKO“).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, jog pareiškėjas anksčiausiai apie savo teisių pažeidimą galėjo sužinoti nuo 2005 m. birželio 31 d., vėliausiai – iki 2008 m. rugsėjo 23 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas nagrinėjamoje byloje į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą, t. y. 2011 m. spalio 3 d. (žr. spaudą ant voko, b. l. 93).
Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo remtis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi ir ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK arba kiti įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat nėra įvardyti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3 ir 4 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes.
Atkreiptinas dėmesys, jog sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, reikėtų nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą (ar šios aplinkybės atsirado ieškinio senaties termino eigos pradžioje ar pabaigoje), jų egzistavimo trukmę, taip pat, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 15.1 p.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus kriterijus, konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Tai, jog galutinė ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria panaikintas Tarybos sprendimas bei Sutartis pripažinta niekine, administracinėje byloje Nr. A822-463/2010 priimta tik 2010 m. sausio 14 d., negali nulemti to, kad pareiškėjui būtų taikomi mažesni rūpestingumo, protingumo ar atidumo standartai. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos turėjo realių galimybių pateikti skundą teismui, tačiau dėl byloje nenustatytų priežasčių jomis nepasinaudojo.
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs įstatyme įtvirtintą ieškinio senaties terminą, byloje nenustatyta aplinkybių, kuriomis vadovaujantis, šis terminas galėtų būti atnaujintas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis teisminės gynybos, teisėjų kolegija dėl reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo bei su juo susijusių apeliacinio skundo argumentų nepasisakys. Konstatuotina, jog pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prime Real Estate“ apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.