- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-07-10
- Bylos Nr.
- eI2-2114-809/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07676-2023-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- Ž. M.
- Atsakovas
- Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. M. skundą atsakovei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu bei patikslintu skundu prašydamas panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus (toliau – ir Kontrolierius) 2023 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. (22)SN-210)SP-23 (toliau – ir Sprendimas) ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2023 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 21RE- (AG-346/06-2023 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Lygių galimybių kontrolierių skundą nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas nurodo, jog Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai (toliau – ir Tarnyba) buvo pateiktas jo skundas dėl galimos diskriminacijos: (1) socialinės padėties ir (2) negalios pagrindais. Pareiškėjas teigia, jog prieš kažkurį laiką buvo viešąsias įdarbinimo paslaugas teikiančios VšĮ „Sopa“ (toliau – ir Įstaiga) klientas, bet, Įstaiga vienašališkai nutraukė paslaugų teikimą. Negaudamas paslaugų, pareiškėjas raštu prašė atnaujinti paslaugų teikimą, tačiau atsakymo arba komentaro negavo daugiau nei pusė metų. 2022 m. spalio 18 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Įstaigą dėl paslaugų teikimo atnaujinimo, tačiau atsakymo negavo.
Pareiškėjas teigia, kad nesutiko su Tarnybos Sprendimu, todėl jį ginčijo Komisijai, tačiau Komisija realiai skundo nenagrinėjo o tik perrašė Tarnybos teiginius.
Akcentuoja, jog nei Tarnyba, nei Komisija nepaisė Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje nustatytų imperatyvių reikalavimų.
Pažymi, kad Įstaiga yra įsikūrusi antrame aukšte, į kurį galima patekti tik laiptais (keltuvo, panduso ar lifto nėra), o tai yra neįmanoma patekti asmenims, kurie juda neįgaliojo vežimėlio pagalba (pareiškėjas juda taip pat neįgaliojo vežimėlio pagalba). Akcentuoja, jog dėl galimybės nebuvimo patekti asmenims su neįgaliųjų vežimėliais kontrolierė jau buvo konstatavusi ankstesniuose skunduose: (https://lygvbe.lt/data/public/uploads/2022/09/sprendimas-nr.-22si-1sp-432.pdf, https://lygybe.lt/data/public/uploads/2023/01/sprendimas-nr.-22sn-29sp-36.pdf, https://lygybe.lt/data/public/uploads/2020/05/20sn-48sp-43.pdf). Nurodo, jog pareiškėjo skundo atveju Kontrolierė dėl minėtos aplinkybės nepasisakė, taip grubiai pažeisdama tiek Lietuvos Respublikos lygių galimybių, tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymus.
Nurodo, jog Kontrolierė nepaisydama specialios įrodinėjimo pareigos tokio pobūdžio ginčuose net Įstaigai iš esmės neginčijant fakto, kad pareiškėjui su įdarbinimu susijusias paslaugas atsisakė ir atsisako teikti dėl jo socialinės padėties ir negalios, Kontrolierė be jokių įrodymų apsiribojo fraze, kad: „Įstaiga paaiškino, jog atsisakymą teikti paslaugas lėmė kitos priežastys, nesusijusios su pareiškėjo turima negalia arba socialine padėtimi”. Tačiau Kontrolierė nenurodė nei kokie įrodymai, nei kokios aplinkybės: „nesusijusios su pareiškėjo turima negalia arba socialine padėtimi“ buvo pagrindas nustatyti faktą, kad diskriminacijos dėl socialinės padėties ir negalios nebuvo.
Pareiškėjas pažymi, kad į Kontrolierę kreipėsi kelių savarankiškų diskriminacijos faktų pagrindu: (1) patekimo į Įstaigos patalpas, (2) viešosios su įdarbinimu susijusios paslaugos teikimo nutraukimas dėl socialinės padėties, (3) viešosios su įdarbinimu susijusios paslaugos teikimo nutraukimas dėl negalios, (4) viešosios su įdarbinimu susijusios paslaugos teikimo neatnaujinimas dėl socialinės padėties, (5) viešosios su įdarbinimu susijusios paslaugos teikimo neatnaujinimas dėl negalios. Anot pareiškėjo, iš skundžiamo Sprendimo realiai neaišku dėl kurio diskriminacijos negalios pagrindu yra priimtas skundžiamas Sprendimas. Akcentuoja, jog dėl diskriminacijos socialinės padėties pagrindu kontrolierė ir Komisija nepasisakė visiškai.
Akcentuoja, ir tai, kad Įstaiga nurodė, jog dėl neva ribotų finansinių resursų neturi galimybės atnaujinti pareiškėjui paslaugų teikimą, tačiau tai prieštarauja faktinėms aplinkybėms, kadangi pareiškėjui paslaugų teikimas buvo ir būtų finansuotas Europos socialinio fondo agentūros skiriamomis lėšomis. Anot pareiškėjo, duomenų išreikalavimas būtų įrodęs Įstaigos piktnaudžiavimo teise faktą, o galimai ir įrodytų, kad Įstaiga tiek nutraukdama, tiek atsisakydama atnaujinti viešųjų
Nurodo, jog ypač reikšmingas teisinis argumentas vertinant tiek Kontrolierės, tiek Komisijos sprendimus yra „Administracinio sprendimo klaidų ištaisymo procedūra“. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 15 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad „Administracinį sprendimą priėmęs viešojo administravimo subjektas, gavęs motyvuotą informaciją apie administraciniame sprendime esančius rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas (toliau šiame straipsnyje - klaidos), imasi priemonių klaidoms ištaisyti”. Tuo tarpu to paties straipsnio 2 dalyje aiškiai ir imperatyviai nustatyta, kad: “jeigu klaida gali turėti esminės įtakos vykdyti administracinį sprendimą, viešojo administravimo subjektas, priėmęs administracinį sprendimą, sustabdo šio sprendimo vykdymą, iki klaidos bus ištaisytos. Šiuo atveju Kontrolierė ir Tarnyba toleravo tokią „klaidos ištaisymo procedūrą“, o Komisija to visiškai nenagrinėjo ir nevertimo, nors Kontrolierei ir Tarnybai atlikus šiuos veiksmus iš vieno sprendimo buvo gauti bent du sprendimai.
Atsiliepimas
Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pateikė atsiliepimą į skundą, skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniuose teisės aktuose diskriminacija pačia bendriausia šio žodžio prasme reiškia teisių sumažinimą arba atėmimą tam tikrai kategorijai asmenų dėl kokių nors požymių. Asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą, o diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas, atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius.
Pagal Lietuvos antidiskriminaciniuose įstatymuose įtvirtintą teisinį reguliavimą diskriminacija siejama su konkrečiu asmeniu, kuris buvo traktuojamas mažiau palankiai tam tikroje situacijoje nei kitas asmuo dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos. Tiriant diskriminacijos fakto buvimą ar nebuvimą, yra lyginami keli žmonės, kurie skiriasi savo tapatybės požymiais, kitais požymiais, ir vertinama, ar tokiose pačiose, ar panašiose aplinkybėse jie traktuojami vienodai.
Pagal Lygių galimybių įstatyme įtvirtintą diskriminacijos sąvoką, tiriant diskriminacijos fakto buvimą ar nebuvimą siekiama nustatyti, ar tam tikras elgesys, teisės norma, praktika galėtų tam tikrą asmenį dėl tam tikro asmens tapatybės požymio, t. y., aptariamu atveju - dėl negalios, socialinės padėties, priversti atsidurti mažiau palankioje padėtyje nei kitas, šio požymio neturintis, asmuo.
Atliekant tyrimą dėl galimos diskriminacijos ir nustatant diskriminacijos faktą, būtina konstatuoti, jog nepalankus elgesys atsirado būtent dėl asmens savybių, t. y. Lygių galimybių įstatyme įtvirtintų diskriminacinių pagrindų.
Šalies argumentai
Pažymi, jog pareiškėjas skunde Tarnybai nurodė du galimos diskriminacijos pagrindus - negalią bei socialinę padėtį (išsilavinimą, studijas, kvalifikaciją). Įstaiga, teikdama paaiškinimus Tarnybai, informavo, jog atsisakymą teikti paslaugas lėmė kitos priežastys - ne pareiškėjo negalia ar socialinė padėtis. Įstaiga pateikė paaiškinimus bei įrodymus, patvirtinančius tarp pareiškėjo bei Įstaigos susidariusią konfliktinę situaciją (pareiškėjo kreipimasis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl Įstaigos teikiamų paslaugų kokybės, taip pat kreipimasis į policiją dėl galimo tarpininkavimo įdarbinant paslaugų teikimo reikalavimų pažeidimo, Įstaigos veikos kritika socialiniuose tinkluose). Įstaiga paaiškino: „norime pabrėžti, jog paslaugas teikti atsisakėme ne dėl Ž. M. turimos negalios ar išsilavinimo, bet išimtinai dėl nebendradarbiavimo ir įtarumu grįsto santykio su mumis, kaip paslaugų teikėjais."
Nurodo, jog Kontrolierės Sprendime, remiantis tyrimo metu nustatytais faktais, surinktais įrodymais, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog būtent pareiškėjo negalia ar socialinė padėtis (išsilavinimas, studijos, kvalifikacija) lėmė Įstaigos atsisakymą teikti pareiškėjui paslaugas.
Pabrėžia, kad Kontrolierė Sprendime pagal savo kompetenciją turėjo tirti faktą, ar būtent negalia bei socialinė padėtis lėmė Įstaigos veiksmus, atsisakant teikti paslaugas pareiškėjui, būtent tai, anot Tarnybos ir buvo ištirta, bei faktai ar įrodymai, jog šios asmens savybės lėmė Įstaigos veiksmus, nenustatyti.
Teigia, jog Kontrolierė savo kompetencijos ribose išsamiai ištyrė pareiškėjo skundą, nagrinėdama, ar Įstaigos veiksmus, atsisakant teikti paslaugas, lėmė pareiškėjo negalia bei socialinė padėtis.
Atkreipia dėmesį, į tai jog po Kontrolierės Sprendimo priėmimo, gavus pareiškėjo skundą Komisijai ir paaiškėjus faktui dėl rašymo apsirikimo klaidos, priimtas Kontrolierės 2023 m. gegužės 19 d. raštas INIr. (22)SI\l-210)S-228 dėl rašymo apsirikimo klaidos Kontrolierės Sprendime ištaisymo. Šiame rašte nurodyta, jog „tyrimas Sprendimo 6 lape nurodyta, jog „tyrimo metu buvo siekiama nustatyti, ar Įstaiga, atsisakydama teikti Pareiškėjui pagalbos Įsidarbinant paslaugas, nediskriminavo jo dėl negalios, socialinės padėties". Sprendimo motyvuose pasisakyta dėl negalios ir socialinės padėties pagrindų bei dėl abiejų nurodytų pagrindų pažeidimas nenustatytas. Sprendimo pavadinime bei rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas, kuris ištaisytinas". Minėtu raštu ištaisyta klaida Kontrolierės sprendime pakeičiant Kontrolierės sprendimo pavadinimą iš „Dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu VšĮ Sopa teikiant paslaugas tyrimo" į „Dėl galimos diskriminacijos negalios bei socialinės padėties pagrindais VšĮ Sopa teikiant paslaugas tyrimo", bei pakeičiant Kontrolierės sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą, iš „1. Skundą dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu pripažinti nepagrįstu, nepasitvirtinus jame nurodytiems pažeidimams" j „1. Skundą dėl galimos diskriminacijos negalios bei socialinės padėties pagrindais pripažinti nepagrįstu, nepasitvirtinus jame nurodytiems pažeidimams." Anot Tarnybos, klaidų taisymo procedūra atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 15 str. 1 d. nuostatas, nes vieninteliai pataisymai, kurie buvo atlikti - įrašyti papildomi žodžiai „socialinės padėties" Kontrolierės sprendimo pavadinime bei rezoliucinėje dalyje, motyvai nebuvo keisti ir žodžiai „socialinės padėties" Kontrolierės sprendimo nurodytose dalyse liko neįrašyti tik dėl rašymo apsirikimo.
Nurodo, jog Kontrolierės sprendimo motyvuose pasisakyta tiek dėl negalios, tiek dėl socialinės padėties pagrindų, todėl pareiškėjo argumentas, kad jo skundas Kontrolierei neišnagrinėtas tiek, kiek buvo prašoma, atmestinas.
Kitų priežasčių ar aplinkybių, kurios nesusiję su Kontrolierės kompetencija bei diskriminaciniais pagrindais, dėl kurių įstaiga galimai nutraukė paslaugų teikimą, teisėtumo, Kontrolierė neturi įgaliojimų nagrinėti jai įstatymų priskirtose kompetencijos ribose.
Pažymi, jog Kontrolierė, atlikusi tyrimą, vadovaudamasi jos veiklą reguliuojančiu Lygių galimybių įstatymu, ir priėmė vieną iš 29 straipsnyje nurodytų sprendimų - pripažinti skundą nepagrįstu, jeigu nepasitvirtino jame nurodyti pažeidimai (29 str. 2 d. 5 p.).
Kontrolierė sprendime nurodė, jog tyrimo metu negauta duomenų, įrodymų, pareiškėjas tokių faktų taip pat nenurodė, kad dėl patalpų, kuriose įsikūrusi Įstaigos administracija ir darbuotojai, nepritaikymo pareiškėjas negavo Įstaigos jam teiktų paslaugų. Kaip paaiškino Įstaiga savo rašte, esant poreikiui, paslaugos asmenims su judėjimo negalia teikiamos nuotoliu arba partnerių patalpose. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Įstaiga pareiškėjui dėl jo judėjimo negalios nesudarė galimybės gauti paslaugų (Lygių galimybių įstatymo 8 str.).
Atkreipia dėmesį į tai, jog konkrečios įstaigos, institucijos ir kt. patalpų nepritaikymas lygių galimybių kontrolieriaus sprendimuose nagrinėjamas tokia apimtimi, kiek tai sudaro kliūtis konkrečiam asmeniui gauti konkrečios įstaigos ar institucijos teikiamas paslaugas (Lygių galimybių įstatymo 8 str. 1 d.). Pažymi, jog lygių galimybių pažeidimo faktas nustatomas tik tokiais atvejais, kai nustatoma, kad asmuo realiai negalėjo pasinaudoti įstaigos teikiamomis paslaugomis ar įsigyti prekes. Nagrinėjamu atveju tokie faktai, kad pareiškėjas dėl Įstaigos patalpų nepritaikymo negalėjo pasinaudoti ar negavo Įstaigos paslaugų, nenustatyti.
Akcentuoja, jog ne visais atvejais, kaip teigia pareiškėjas, Kontrolierė dėl patalpų nepritaikymo konstatuoja lygių galimybių pažeidimą, kadangi, kaip minėta, pažeidimas yra susietas ne su konkrečiais fiziniais patalpų (ne) pritaikymais, bet su paslaugų negavimu. Pvz., 2021 m. gruodžio 2 d. Kontrolierės sprendime Nr. (21)SN-171)SP-64 nustačius, kad Migracijos departamento Panevėžio apskrities Biržų skyriuje pastatas neturi panduso, t. y. yra nepritaikytas asmenų su judėjimo negalia poreikiams, tačiau judėjimo negalią turinčiam pareiškėjui pasinaudojus mobiliąja asmens tapatybės dokumentų keitimo paslauga įstaigos nustatyta tvarka nuotoliniu būdu, konstatuota, jog tyrimo metu nėra pagrindo konstatuoti diskriminacijos dėl negalios fakto paslaugų teikimo srityje, t. y. nėra pagrindo konstatuoti, jog Įstaiga nesudarė galimybės pareiškėjui gauti skyriaus teikiamų paslaugų dėl jo negalios (Lygių galimybių įstatymo 8 str. 1 p. bei 29 str. 2 d. 5 p.).
Pažymi, jog Kontrolierės sprendime kitos aplinkybės, nepriskirtos lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, sprendime negalėjo būti tiriamos ir dėl jų negalėjo būti pasisakoma.
Nurodo, jog aplinkybės, susijusios su Sopa resursų turėjimu, įskaitant lėšų iš ES fondų naudojimu, nepriskirtos lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, todėl su tuo susiję faktai negalėjo būti nagrinėjami, taip pat atliekami kiti su tuo susiję veiksmai.
Atkreipia dėmesį, jog įstaiga Tarnybai buvo pateikusi įrodymus, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl įstaigos paslaugų nutraukimo.
Lygių galimybių įstatymas ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas taikomas tik nustatytų subjektų veiklai bei atitinkamiems socialiniams santykiams.
Kontrolierė įstatymo priskirtos kompetencijos ribose išnagrinėjo pareiškėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus 2023 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. (22)SN-210)SP-23 bei Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2023 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 21RE-458 (AG-346/06-2023), kuriais atmestas pareiškėjo skundas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad Tarnyboje 2022 m. gruodžio 14 d. gautas pareiškėjo skundas dėl negalios ir socialinės padėties.
Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierė B. S., įvertinusi pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 16 straipsniu, 17 straipsniu ir 29 straipsnio 2 dalies 5 punktu, priėmė 2023 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. (22)SN-210)SP-23, kuriuo nutarta pareiškėjo skundą dėl galimos diskriminacijos pripažinti nepagrįstu.
Pareiškėjas Ž. M. dėl Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus 2023 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. (22)SN-210)SP-23 kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją, kuri 2023 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 21RE-458 (AG-346/06-2023) pareiškėjo skundą atmetė.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos įtvirtina asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje lygios galimybės apibrėžiamos, kaip tarptautiniuose žmogaus ir piliečių teisių dokumentuose ir Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimas nepaisant lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos. To paties įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje diskriminacija apibrėžiama kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Atsižvelgiant į Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą netiesioginės diskriminacijos apibrėžimą bei 2 straipsnio 9 dalyje nustatytą tiesioginės diskriminacijos sąvoką, darytina išvada, kad tiesioginė diskriminacija apima situacijas, kai dėl bet kurios priežasties, kuri gali būti diskriminacijos pagrindas, su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje su kitu asmeniu, o netiesioginės diskriminacijos atveju su asmenimis, esančiuose skirtingose padėtyse, elgiamasi vienodai, nors tam, kad jie galėtų įgyvendinti savo teises ar pasinaudoti tam tikromis galimybėmis, turėtų elgtis skirtingai.
Lietuvos Respublikos ratifikuota Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, įsigaliojusi nuo 2010 m. rugsėjo 17 d., nustato, kad diskriminacija dėl neįgalumo – bet koks išskyrimas, atstūmimas ar apribojimas dėl neįgalumo, kuriais siekiama pabloginti ar paneigti arba dėl kurių pabloginamas ar paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas, įgyvendinimas ar naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje. Tokia diskriminacija apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas. Tinkamas sąlygų pritaikymas – būtini ir tinkami pakeitimai ir pritaikymas, dėl kurių nepatiriama neproporcinga ar nepagrįsta našta ir kurių reikia konkrečiu atveju siekiant užtikrinti neįgaliesiems galimybę naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis lygiai su kitais asmenimis ar galimybę įgyvendinti šias teises ir laisves (2 straipsnio atitinkamos dalys). Valstybės, šios Konvencijos šalys, įsipareigoja užtikrinti ir skatinti visapusišką visų neįgaliųjų visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą be jokios diskriminacijos dėl neįgalumo. Šiuo tikslu valstybės, šios Konvencijos šalys, įsipareigoja: imtis visų įstatymų leidybos, administracinių ir kitokių priemonių, kad būtų įgyvendintos šios Konvencijos pripažintos teisės (4 straipsnio 1 dalies a punktas); nesiimti jokių veiksmų ar praktikos, kurie būtų nesuderinami su šia Konvencija, ir užtikrinti, kad valstybės valdžios institucijos ir įstaigos veiktų pagal šios Konvencijos nuostatas (4 straipsnio 1 dalies d punktas).
Konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Valstybės, šios Konvencijos Šalys, siekdamos, kad neįgalieji galėtų gyventi savarankiškai ir visapusiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse, imasi atitinkamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacijos ir ryšių technologijų bei sistemų, taip pat kitų visuomenei prieinamų objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą tiek miesto, tiek kaimo vietovėse. Šios priemonės, kurios apima prieinamumo kliūčių ir trukdžių nustatymą ir pašalinimą, inter alia taikomos pastatams, keliams, transporto priemonėms ir kitokiems vidaus ir lauko objektams, įskaitant mokyklas, būstą, medicinos įstaigas ir darbo vietas.
Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnyje numatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis šiais principais: 1) lygių teisių – neįgalieji turi tokias pačias teises kaip ir kiti visuomenės nariai; 2) lygių galimybių – neįgaliesiems, kaip ir kitiems visuomenės nariams, sudaromos tokios pat ugdymosi, darbo, laisvalaikio leidimo, dalyvavimo visuomenės, politiniame ir bendruomenės gyvenime galimybės. Tik tais atvejais, kai tokios pat sąlygos ir priemonės yra neveiksmingos, numatomos specialiosios priemonės, gerinančios neįgaliųjų padėtį; 3) diskriminavimo prevencijos – neįgalieji apsaugomi nuo bet kokios diskriminacijos ar išnaudojimo; 4) visapusiško dalyvavimo – visais lygmenimis visi su neįgaliųjų gyvenimu ir veikla susiję klausimai sprendžiami derinant su jais ir (ar) jų atstovais pagal įstatymą bei atsižvelgiant į jų patirtį; 5) savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo – neįgalieji nuolat skatinami būti savarankiški; 6) prieinamumo – neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais.
Administracinėje teisėje diskriminacijos draudimo principas sudaro sąlygas užtikrinti asmenų lygiateisiškumą viešojo administravimo srityje. Kaip įtvirtinta bendruosius viešojo administravimo teisinius santykius reglamentuojančiame Viešojo administravimo įstatyme, lygiateisiškumas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas šiuo atveju turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių (VAĮ 3 str. 6 p.). Administracinių teismų jurisprudencijos nuostatose, laikantis konstitucinės nediskriminavimo principo sampratos, paprastai teigiama, kad teisė reikalauja, jog pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai, kad teisėkūros subjektas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, esantiems vienodoje padėtyje, teisės ar pareigos būtų suteikiamos nevienodai. Diskriminacija suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo.
Diskriminacijos sąvokos konstrukcija ,,negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui“ suponuoja, kad asmenys neprivalo įrodyti faktinės diskriminacijos. Nediskriminavimo principu iš esmės siekiama pašalinti situacijas, kada tokioje pat ar panašioje padėtyje esantys asmenys ar asmenų grupės vien tik dėl tam tikros savybės ar požymio yra vertinami skirtingai ir dėl to jie netenka galimybės pasinaudoti suteiktomis teisėmis arba šių teisių įgyvendinimas nėra toks visapusiškas ir efektyvus, nei kitų asmenų (žr., „Diskriminacijos draudimo principas ir jo taikymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje“, Gudeliauskienė, L., publikuota „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 29, 2015 m.).
Siekiant pripažinti, kad buvo pažeistas diskriminacijos draudimo principas, nepakanka nustatyti diskriminacijos fakto aplinkybę. Konstatuoti nediskriminavimo principo pažeidimą būtinos ir kitos sąlygos, susijusios su galimybe pateisinti diskriminacinį elgesį ar teisinę priemonę. Diskriminacijos pateisinimas – tai bendro pobūdžio galimybė paaiškinti priežastį, kodėl diskriminaciniai veiksmai neturėtų būti vertinami kaip neteisėti. Diskriminacija kaltinamas asmuo turi pagrįsti savo elgesį teisėtu tikslu ir parodyti ryšį tarp tikslo ir priemonių, kurių buvo imtasi diskriminacija kaltinamo asmens (atsakovo) gynimosi priemonėmis.
Pareiškėjo teigimu, jo negalia ar socialinė padėtis įtakojo, jog VšĮ „Sopa“ nepagrįstai vienašališkai nutraukė jam paslaugų teikimą. VšĮ „Sopa“ Tarnybai, be kita ko, nurodė, jog: „paslaugas teikti atsisakėme ne dėl Ž. M. turimos negalios ar išsilavinimo, bet išimtinai dėl nebendradarbiavimo ir įtarumu grįsto santykio su mumis, kaip paslaugų teikėjais“ (Komisijos administracinės medžiagos b. l. 50-51). Nagrinėjamu atveju teismas pritaria ginčijamuose sprendimuose tiek Tarnybos, tiek Komisijos padarytai išvadai, jog VšĮ „Sopa“ paslaugų teikimo nutraukimą pareiškėjo atžvilgiu lėmė priežastys nesusijusios su pareiškėjo diskriminacija (konfliktinė situacija dėl teikiamų paslaugų kokybės ir kt.). Pažymėtina, jog VšĮ „Sopa“, pradėjo teikti paslaugas pareiškėjui, žinodama jo turimą kompleksinę negalią ir socialinę padėtį (išsilavinimą – aukštasis teisinis, žurnalistikos studijos, profesinis grafinis dizainas, kvalifikacija), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad paslaugos buvo nutrauktos dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl diskriminacijos.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog VšĮ „Sopa“ yra įsikūrusi antrame aukšte, į kurį galima patekti tik laiptais (keltuvo, panduso ar lifto nėra), o tai yra neįmanoma patekti asmenims, kurie juda neįgaliojo vežimėlio pagalba (pareiškėjas juda taip pat neįgaliojo vežimėlio pagalba). Nurodo, jog pareiškėjo skundo atveju Kontrolierė, nors kitų asmenų skunduose nustatė minėtą pažeidimą, tačiau dėl minėtos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nepasisakė, taip grubiai pažeisdama tiek Lietuvos Respublikos lygių galimybių, tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymus.
Pažymėtina, jog šiuo aspektu aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2124-1062/2020, kurioje apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir nagrinėjamai bylai aktualiais klausimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje, be kita ko, nurodė, kad asmens, turinčio judėjimo negalią ir negalinčio savarankiškai patekti į seniau pastatytą sveikatos priežiūros įstaigos padalinio poskyrio pastatą, santykių nereglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. 317, tačiau pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją tokiam asmeniui, kaip ir pagal Konvenciją, turi būti suteiktas alternatyvus tokios paslaugos prieinamumas. Teismas atkreipė dėmesį, kad paslaugų prieinamumą asmenims, kurie turi judėjimo negalią, kaip ir kitiems asmenims, kurie turi kitokią negalią, galima užtikrinti įvairiomis formomis ir būdais, todėl prieš tiriant valstybinės institucijos ar kito juridinio asmens neveikimą, veiksmus, pažeidžiančius lygias galimybes, turi būti ištirta, ar institucija (kitas juridinis asmuo, inter alia (be kita ko, įskaitant) jos steigėjas), sudarė realią kitą (alternatyvią) galimybę asmenims, turintiems judėjimo negalią ir negalintiems savarankiškai patekti į atitinkamą pastatą, gauti viešąsias paslaugas. Teismas nutartyje nurodė, kokios galėtų būti alternatyvios pagalbos priemonės, kurios padėtų užtikrinti pageidaujamų paslaugų prieinamumą neįgaliam asmeniui (pvz. asmens atvežimas, palydėjimas iki vietos, pasitikimas prieš tai informavus ir kt.). Svarbu pažymėti, kad teismas šioje nutartyje aiškiai nurodė, kad vertinant galimos diskriminacijos atvejį Konvencijos nuostatų, įtvirtinančių įpareigojamus Konvencijos šalims imtis atitinkamų priemonių, siekiant, kad būtų sudarytos sąlygos patekti į sveikatos priežiūros įstaigą, pastatus ir kitus visuomenei prieinamus objektus, skatinti kitokias visuomenei prieinamas neįgaliesiems formas, kad jiems būtų užtikrinta galimybė gauti paslaugas, apimtyje, kartu turėtų būti vertinama, ar asmeniui buvo sudarytos kitos alternatyvios galimybės gauti viešąją paslaugą.
Pabrėžtina, kad teismas neneigia valstybės pareigos, šiuo atveju VšĮ „Sopa“, užtikrinti neįgaliesiems visuomenei prieinamų objektų ar (ir) teikiamų paslaugų tinkamą prieinamumą, tačiau, kaip matyti iš aptartos LVAT praktikos, net ir vertinant galimos diskriminacijos atvejį Konvencijos nuostatų kontekste, turėtų būti nustatyta, ar asmeniui buvo sudarytos kitos alternatyvios paslaugos gavimo galimybės.
VšĮ „Sopa“ rašte nurodyta, kad esant poreikiui, paslaugos asmenims su judėjimo negalia teikiamos nuotoliu arba partnerių patalpose. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kai jam nebuvo suteikiamos VšĮ „Sopa“ paslaugos vien tik tuo pagrindu, kad Įstaiga yra patalpose nepritaikytose neįgaliesiems. Todėl ir nėra pagrindo išvadai, kad buvo pažeistas Lygių galimybių įstatymo 8 straipsnis, kad VšĮ „Sopa“ pareiškėjui dėl jo negalios nesudarė galimybės gauti paslaugų. Pažymėtina, jog lygių galimybių pažeidimo faktas nustatomas tik tokiais atvejais, kai nustatoma, kad asmuo realiai negalėjo pasinaudoti įstaigos teikiamomis paslaugomis ar įsigyti prekes. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, tokie faktai nenustatyti, ką ir konstatavo Kontrolierė bei Komisija ginčijamuose sprendimuose.
Pareiškėjo teigimu, Kontrolierė Sprendime nepasisakė dėl diskriminacijos socialinės padėties pagrindu, pareiškėjo skundo šioje dalyje neišnagrinėjo, o vėliau nepagrįstai pasinaudojo klaidos ištaisymu administraciniame akte. Tačiau iš Kontrolierės Sprendimo matyti, jog Sprendimo motyvuojamojoje dalyje, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra pasisakyta tiek negalios, tiek socialinės padėties atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba nustačiusi padarytą rašymo apsirikimą, jį ištaisė (Kontrolierės 2023 m. gegužės 19 d. raštas Nr. (22)-SN-210)S-228) Sprendimo pavadinime bei rezoliucinėje dalyje. Šiuo atveju ištaisius rašymo apsirikimus nebuvo pakeistas Kontrolierės Sprendimo turinys ir esmė.
Pareiškėjas skunde teikia prašymą iš Europos socialinio fondo agentūros (toliau – ir Agentūra) išreikalauti tarp VšĮ „Sopa“ ir Agentūros sudarytą sutartį, tačiau VšĮ „Sopa“ sutarties galimai netinkamas vykdymas nėra šios bylos dalykas, todėl teismas minėto pareiškėjo prašymo netenkina ir plačiau apie tai nepasisako.
Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovė priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, todėl Kontrolierės bei Komisijos sprendimų naikinti nėra pagrindo. Netenkinus reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl Kontrolierės įpareigojimo pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Kadangi kiti pareiškėjo skunde ir atsakovės atsiliepime nurodyti argumentai bylos procesinei baigčiai jokios įtakos neturi, todėl teismas jų nevertina ir dėl jų atskirai nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo Ž. M. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.