Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-793-772/2015 pagal pareiškėjo S. B. skundus dėl antstolio T. U. veiksmų, byloje suinteresuotais asmenims dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei ,,Litesko“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Kelmės vietinis ūkis“, Lindorff Oy ir viešajai įstaigai ,,Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Antstolis T. U. 2014-12-09 patvarkymu atsisakė tenkinti skundus ir juos, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 510 straipsnio nustatyta tvarka, persiuntė nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui. Antstolis nurodė, kad 2014-11-21 rašte Nr. S031333, kuriuo buvo atsakyta į 2014-11-05 S. B. prašymą dėl areštuoto turto vertės, pareiškėjui buvo paaiškinta, kad prieštaravimai dėl turto įkainojimo gali būti pareiškiami ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo tos dienos, kurią gautas turto arešto aktas, tačiau pareiškėjas per šį terminą nepateikė prieštaravimų, taip pat nepateikė antstoliui jokių duomenų, dėl kurių kiltų pagrįstų abejonių dėl netinkamai įkainoto turto. 2014-11-05 paskelbtos varžytynės dėl skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto - garažo su rūsiu, už 1853,57 Eur (6400,00 Lt) sumą neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis. Ši aplinkybė patvirtino, kad parduodamas turtas įkainotas tinkamai, o skolininko reiškiamos pretenzijos yra nepagrįstos. Antstolis pažymėjo, kad remiantis VĮ ,,Registrų centras“ duomenimis pareiškėjui priklausančio garažo su rūsiu vidutinė rinkos vertė sudaro 1271,43 Eur (4390,00 Lt). Tai reiškia, jog parduodamas turtas antstolio įkainotas didesne verte nei vidutinė rinkos vertė pagal VĮ ,,Registrų centras“ duomenis. Taip pat antstolis nurodė, jog pareiškėjas be pagrindo skunduose teigia, jog antstolis raštu neatsakė į jo 2014-11-05 prašymą, kadangi vykdomosios bylos medžiaga patvirtina, kas skolininkui 2014-11-21 buvo išsiųstas antstolio atsakymas registruotu laišku. Antstolio vertinimu pareiškėjas teikdamas skundus siekia užvilkinti išieškojimo procesą, sutrukdyti turto realizavimo procedūras (4-5 b.l.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria antstolio veiksmai išieškant iš areštuoto skolininko turto pripažinti teisėtais, pagrįstumo.

Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (LR CPK 634 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (LR CPK 18 straipsnis). Atlikdamas vykdymo veiksmus, antstolis neturi viršyti jam suteiktų įgalinimų (LR CPK 585 straipsnio 4 dalis).

Iš bylos duomenų matyti, kad antstolis T. U. vykdo 25 vykdomąsias bylas dėl skolų išieškojimo iš skolininko S. B. kreditorių Lindorff OY, UAB ,,Litesko“, valstybės, SĮ „Kelmės vietinis ūkis“, VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai. 2014-10-23 duomenimis bendras skolininko S. B. skolos likutį kreditoriams sudarė– 6307,53 Eur , vykdymo išlaidos – 1 147,64 Eur, viso 7455,17 Eur (81 b.l., v.b. 2841/1/2012). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, vykdydamas skolos išieškojimą 2014-10-22 antstolis priėmė patvarkymą dėl turto perkainojimo, kuriuo perkainojo 2012-04-09 areštuotą garažą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį S. B., nustatydamas 8000,00 Lt (2316,96 Eur) vertę (79 b.l., v.b. 2841/1/2012). Minėtas patvarkymas skolininkui įteiktas 2014-10-28(83 b.l., v.b. 2841/1/2012). 2014-11-12 S. B. pateikė antstoliui T. U. 2014-11-05 prašymą, kuriame be jokių motyvų nurodė, jog, jo nuomone, antstolis nepagrįstai priėmė 2014-10-22 patvarkymą dėl turto perkainavimo (85 b.l., v.b. 2841/1/2012). 2014-11-21 antstolis išsiuntė skolininkui atsakymą, jog į skolininko 2014-11-05 prašymą nebus atsižvelgta, kadangi jame nebuvo pateikta jokių duomenų dėl kurių kiltų pagrįsta abejonė dėl netinkamai perkainuoto turto. Taip pat nurodė, kad skolininkas praleido LR CPK 681 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą pateikti prieštaravimus dėl areštuoto turto vertės (86 b.l., v.b. 2841/1/2012). 2014-11-05 antstolis paskelbė skolininkui priklausančio turto – garažo su rūsiu varžytynes, pradinę pardavimo kainą nurodė 6400,00 Lt (88-89 b.l., v.b. 2841/1/2012). Varžytynėms neįvykus antstolis pateikė pasiūlymą išieškotojams pasiimti neparduotą iš pirmųjų varžytynių turtą (92 b.l., v.b. 2841/1/2012). 2014-12-02 ir 2014-12-03 skolininkas kreipėsi į antstolį su skundais dėl antstolio veiksmų, reikalaudamas nutraukti garažo su rūsiu pardavimo iš varžytynių procedūras, kadangi antstolis parduodamą turtą įvertino pernelyg maža kaina, taip pat sudaryti galimybę skolas kreditoriams mokėti minimalaus dydžio įmokomis kiekvieną mėnesį. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jog antstolis vykdymo veiksmus atliko tinkamai vadovaudamasis įstatymo nuostatomis bei išieškojimą iš skolininko turto reglamentuojančiomis taisyklėmis, pareiškėjo skundus atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino 2014-10-22 antstolio priimto patvarkymo teisėtumo, taip pat, kad nepagrįstai sprendė, jog antstolio nustatyta turto vertė atitinka nekilnojamojo turto rinkos vertę. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, vykdomųjų bylų medžiagą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais.

Pažymėtina, kad tinkamas areštuoto turto kainos nustatymas visų pirma yra antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Antstolis turi diskrecijos teisę pasirinkti, kokiomis priemonėmis jis šią pareigą įgyvendins (vadovausis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, paskirs ekspertizę turto vertei nustatyti ir pan.), tačiau bet kuriuo atveju jis turi veikti taip, kad nustatyta areštuoto turto kaina būtų kuo objektyvesnė, artimesnė rinkos kainai. Teismų praktikoje akcentuojama, kad varžytynėse parduodamo turto kaina nenustatinėjama šalių susitarimu, o ją nustato antstolis, todėl areštuoto turto pardavimo iš varžytynių tinkamos kainos nustatymas yra esminė varžytynių teisėtumo sąlyga. LR CPK 681 straipsnyje nustatytas reikalavimas antstoliui įkainoti turtą vykdant jo areštą. LR CPK 681 straipsnyje nustatyti tiek objektyvūs (turto rinkos kaina ir jo nusidėvėjimas), tiek subjektyvūs (išieškotojo ir skolininko nuomonė) kriterijai, kuriais remdamasis antstolis nustatinėja turto rinkos vertę. Nustatyta turto vertė įrašoma į turto arešto aktą (LR CPK 678 straipsnis); ji taip pat yra atspirties taškas nustatant pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą (LR CPK 718 straipsnis). Kad būtų užtikrintos vykdymo proceso šalių teisės bei teisėti interesai, antstolis privalo skolininką ir kreditorių informuoti, kad jie arešto metu turi teisę pareikšti nuomonę dėl antstolio pasiūlyto turto įkainojimo (LR CPK 681 straipsnio 1 dalis), taip pat turi teisę per tris dienas nuo turto arešto dienos reikšti prieštaravimus dėl turto arešto akte nurodytos turto vertės (LR CPK 681 straipsnio 3 dalis). Šių interesų apsaugą taip pat užtikrina galimybė skirti ekspertizę vykdymo procese. Ekspertizės skyrimas, siekiant įvertinti areštuojamą turtą, yra įstatymo leidėjo įtvirtinta galimybė antstoliui bendradarbiauti su specialių turto vertinimui reikalingų žinių turinčiu asmeniu, kurio pagalba būtų galima kvalifikuotai nustatyti areštuoto turto rinkos vertę. Antstolis, įkainodamas turtą, neturi pareigos atsižvelgti nei į išieškotojo, nei į skolininko siūlomą kainą, tačiau, skolininkui ar išieškotojui prieštaraujant antstolio atliktam įkainojimui arba jei kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis jai nustatyti skiria ekspertizę, kurioje nustatyta vertė yra laikoma turto verte (LR CPK 681 straipsnio 4 dalis). Abejonių dėl atlikto turto įvertinimo teisingumo galėtų kelti kitokią turto vertę pagrindžiantys argumentai, juos patvirtinantys įrodymai.

Nagrinėjamu atveju apeliantas tiek skunde antstoliui, tiek atskirajame skunde teigdamas, kad antstolio nustatyta nekilnojamojo turto - garažo 8000,00 Lt (2316,96 Eur) vertė yra neteisinga, neatitinkanti rinkos kainos, nepateikė jokių, šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Remiantis nurodytu, konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantas nesutikdamas su antstolio nustatyta verte nepateikė jokių objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad antstolio nustatyta areštuoto turto vertė neatitinka rinkos vertės. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl apelianto ginčijamos turto vertės, atmeta kaip neįrodytus ir prieštaraujančius bylos duomenimis. Taip pat apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos neturėjo pagrindo atsižvelgti į VĮ „Registrų centras“ duomenis, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantas savo teiginius grindžia tik subjektyvia nuomone, nepateikdamas jokių objektyvių duomenų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, vykdomosios bylose esantys duomenys suteikia pagrindo išvadai, kad apeliantas vykdymo procese netinkamai įgyvendina jam suteiktas procesines teises ir pareigas, jomis naudojasi nesavalaikiai, nesiekia bendradarbiavimo su antstoliu bei kreditoriais, nesielgia rūpestingai ir atidžiai. Apeliantas atskirąjį skundą taip pat grindžia tuo, kad, pirmosios instancijos teismas skundus dėl antstolio veiksmų išnagrinėjo nepilna apimtimi. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo atskirojo skundo argumentu, kadangi nagrinėjamu atveju, nėra jokio teisinio pagrindo vertinti, kad pirmos instancijos teismas neišanalizavo esminių bylos aplinkybių bei pareiškėjo argumentų ir paaiškinimų.

Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde, atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytas aplinkybes, pateiktą civilinės, bei vykdomųjų bylų medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundus dėl antstolio veiksmų nepažeidė proceso teisės normų, padarė teisingas išvadas, todėl priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis apelianto atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių apylinkės teismo 2015-08-24 nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjai, suinteresuotiems asmenims.