Panevėžio apygardos teismo nutartis

2011-10-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-649-193-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-17
Bylos Nr.
1A-649-193-2011
Teisminio proceso Nr.
1-45-1-01024-2010-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ričardas Gilys (pirm.), Algirdas Gaputis, Nijolė Sušinskienė
Nukentėjusysis
Ž. A.
Advokatai
Vytautas Kupcikevičius
Kategorijos

Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-649-193/2011

Teisėja Gražina Kazilionienė Teisminio proceso Nr. 1-45-1-01024-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 17 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teisėjų Algirdo Gapučio ir Nijolės Sušinskienės,sekretoriaujant Irenai Kalainytei,dalyvaujant prokurorei Kristinai Ulienei,nukentėjusiajai Ž. A.,gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės S. A.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-06-06 nuosprendžio, kuriuo:

- S. A. BK 38 str. pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta; vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 4 p., 71 str., S. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant iki 2011-09-01;

- S. A. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 145 str. 2 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

S. A. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. dėl to, kad jis 2010 m. rugpjūčio 26 d. apie 07.00 val., bute adresu (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu nesunkiai sutrikdė šeimos narės-sutuoktinės Ž. A. sveikatą, o būtent – delnu sudavė vieną smūgį Ž. A. į veidą, tuo padarydamas jai apatinio žandikaulio pusės lūžį.

Be to, S. A. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 145 str. 2 d. tuo, kad jis laikotarpyje nuo 2004 m. iki 2010-09-15, bute, (duomenys neskelbtini), naudodamas psichinę prievartą, sistemingai baugino mažametę G. G., gim. (duomenys neskelbtini), o būtent: kiekvieną kartą, paaiškėjus G. G. gebėjimų įvertinimui, kuris jo netenkino, nepagrįstai bausdamas mažametę, tyčia, garsiai rėkdamas, vartojo viešai netinkamus vartoti, aiškiai nepadoraus turinio, žodžius, frazes ir pasisakymus, kurie akivaizdžiai žeidė nukentėjusiąją, grasino elgtis pavojingai jos sveikatai, versdamas ją pergyventi, kiekvieną kartą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, keletą kartų ir 2010 m. rugsėjo 4 dieną, 7 dieną, 10 dieną, 15 dieną, provokuodamas konfliktus ir vaikų akivaizdoje smurtaudamas sutuoktinės Ž. A. atžvilgiu, išsakydamas nuketėjusiajai G. G. bauginančius žodžius, grasino padaryti veiką, pavojingą jos ir jos motinos Ž. A. gyvybei ir sveikatai, keletą kartų ir 2010 m. rugsėjo 4 dieną, 2010 m. rugsėjo 11 dieną, grasino susprogdinti bei sudeginti namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), supjaustyti visus drabužius, 2010 m. rugsėjo 13 d., apie 19.00 val., G. G. akivaizdoje vandališkais veiksmais gadino namų turtą, keletą kartų bei 2010 m. rugsėjo 11 d. G. G. akivaizdoje žodžiais priekabiavo, menkino neįgalią močiutę – V. K., versdamas G. G. pergyventi dėl močiutės sveikatos, tokiu būdu, sukūrė nukentėjusiąjai bauginančią, keliančią nerimą situaciją, dėl kurios mažametė jautė nuolatinę baimę ir įtampą.

Šalies argumentai

Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011-06-06 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti S. A. kaltu dėl nepagrįstai iš kaltinimo pašalintų aplinkybių, t.y., kad jis sudavė ne mažiau 10 smūgių kumščiais į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas jai poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, dešinėje mentėje ir pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. jį nubausti laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams; pripažinti S. A. kaltu pagal BK 145 str. 2 d. ir nubausti jį 2 metams 3 mėnesiams; vadovaujantis BK 63 str. l ir 4 d. bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirti laisvės atėmimą 2 metams 8 mėnesiams; vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 dalies 2, 7 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams ir įpareigoti S. A. atsiprašyti nukentėjusiosios G. G. ir per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Teigia, kad teismas nepagrįstai išteisino S. A. dėl sistemingo mažametės G. G. bauginimo naudojant psichinę prievartą ir nepagrįstai iš S. A. pareikšto kaltinimo dėl sveikatos sutrikdymo Ž. A. pašalino dalį aplinkybių. Be to, netinkamai pritaikęs BK Bendrosios dalies normas, pažeidęs BK 38 str. numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taisykles, neteisingai išsprendė jo baudžiamosios atsakomybės klausimą.

Skunde teigiama, kad nepaisant S. A. neprisipažinimo dėl BK 145 str. 2 d. numatytos veikos, nukentėjusiosios G. G. parodymai yra nepaneigti ir pakankami jo kaltei pagrįsti. Teismas neturi pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kurie yra patvirtinti bylos duomenimis. Prokurorės manymu, surinktų įrodymų visumos visiškai pakanka S. A. kaltei pagrįsti. Nukentėjusiosios parodymų teisingumo įvertinimui teisme turi reikšmės garso ir vaizdo įraše užfiksuota ir išsaugota informacija apie tai, kaip mažametė pasakoja. Nukentėjusioji neprikuria visiškai nežinomų faktų, ji tik patvirtina pačios Ž. A. pareiškimuose policijai nurodytas aplinkybes. Mažametė pasakoja įvykius su konkrečiomis detalėmis, byloje žinoma bendra psichologinė charakteristika atitinka jos elgesį apklausos metu. Abejoti jos nuoširdumu nėra jokio pagrindo, nes pasakojimo metu kalba apie savo jausmus ir emocijas, patirtas įvykio metu, pasakoja savais žodžiais. G. G. parodymus patvirtina kiti surinkti įrodymai. Teismas privalėjo remtis liudytojų V. A., I. J., L. J., A. G. parodymais, rašytiniais dokumentais, Ž. A. policijai, prokuratūrai rašytais pareiškimais, Ž. A. patirto smurto padarinius konstatavusia teismo medicinos specialisto išvada. Teismas neteisingai vertino Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos D. S. parodymus. Prokurorės teigimu, teismas neturi tikėti kaltinamojo paaiškinimais, nes jie yra visiškai paneigti nukentėjusiosios G. G. ir liudytojų paaiškinimais, medicinos specialisto išvada apie Ž. A. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pats kaltinamasis neneigia, kad jis konfliktavo su Ž. A., konfliktų metu yra sužalojęs sutuoktinę, žinodamas, kad G. G. labai uždara ir jautri, yra žodžiu priekaištavęs jai dėl mokslų. Nors nukentėjusioji Ž. A. 2010-10-05 liudytojo papildomos apklausos protokole paneigė savo Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK ir Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrai rašytus pareiškimus, teisme ji aiškiai nepasakė, kad jos dukra sako netiesą ir apkalba S. A.. Vertinant Ž. A. teisme duotų, kaltinamojo versiją patvirtinančių, parodymų patikimumą, atsižvelgtina į jos materialinę priklausomybę nuo S. A.. Be to, tai rodo, kad Ž. A. stengiasi sumažinti kaltinamojo veiksmų apimtį ir teisme nenurodo tikrųjų įvykio aplinkybių, neatskleidžia asmenybės liudytojos, mačiusios ir girdėjusios apie įvykius šeimoje. S. A. inkriminuotas BK 145 str. 2 dalyje kriminalizuotas sistemingas žmogaus bauginimas, kuris reiškėsi ne tik grasinimais atlikti šio straipsnio 1 dalyje minėtas konkrečias pavojingas veikas, bet ir kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais, besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, amoralaus pobūdžio pasisakymais. Todėl sistemingos psichinės prievartos realumui konstatuoti nebūtina, kad nukentėjusysis turėtų pagrindą bijoti būtent dėl savo gyvybės ir sveikatos, bet pakanka išvados, jog jis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis (2K-341/2010). Nukentėjusiosios psichinės prievartos realumą parodo tai, kad per inkriminuotą laikotarpį kaltinamasis grasino padaryti žalą G. G. motinos, jos močiutės, jos pačios sveikatai ir gyvybei ne vieną kartą, daugiau negu tris kartus, t. y. sistemingai. Jis smurtavo Ž. A. atžvilgiu, buvo padaręs jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Mušamą ir sužalotą motiną matė nukentėjusioji, todėl buvo realus pagrindas manyti, kad grasinimus S. A. įvykdys ir G. G. pagrįstai to bijojo. Kad pastaroji buvo psichologiškai paveikta, rodo tai, kad ji, išsigandusi 2010 m. rugsėjo 15 d. S. A. išsakytų grasinimų, slėpėsi savo kambaryje, parašė trumpąją SMS žinutę savo tėvui A. G., buvo prisiglaudusi pas tėvą, baiminosi dėl namuose palikto neblaivaus patėvio, neįgalios močiutės bei brolio N.. Tinkamai neįvertinęs šių nurodytų aplinkybių, teismas negalėjo teisingai nustatyti faktinių bylos aplinkybių ir išspręsti kaltinamojo S. A. kaltės dėl mažametės sistemingo bauginimo. S. A. teiginiai, kad nukentėjusioji neturėjo pagrindo bijoti jo grasinimų, iškreipia bylos aplinkybes ir teismo turėjo būti įvertinta kaip nepagrįsta gynybinė versija.

Šalies argumentai

Dėl kaltinimo pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. prokurorė skunde nurodė, kad teismo išvados dėl kaltinimo apimties nepagrįstos ir neatitinka bylos faktinių aplinkybių, nes teismas iš kaltinimo pašalindamas dalį aplinkybių nepaneigė byloje surinktų duomenų ir nepagrįstai atmetė byloje surinktus kaltinančius įrodymus, neįvertino visų ištirtų byloje įrodymų ir nuosprendį pagrindęs nekritiškai įvertintais S. A., Ž. A. parodymais, padarė neteisingas išvadas. S. A. parodymus, kad žmona odą nusibrozdino į koklinį pečių, Ž. A. parodymus, kad odos nubrozdinimai jai liko nuo apynių tvarkymo darže žandikaulis, o žandikaulis po smūgio net ir nebuvo lūžęs, teismas turėjo vertinti kritiškai dėl jų prieštaringumo ir neįtikinamumo. Nustatant BK 138 str. 2 d. 3 p. numatyto nusikaltimo aplinkybes, teismas privalėjo remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais nuosekliais Ž. A. parodymais, teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. G 1058/10 (50). Tinkamai neįvertinęs šių nurodytų aplinkybių, teismas negalėjo teisingai nustatyti faktinių bylos aplinkybių ir išspręsti kaltinamojo S. A. kaltės klausimo ir padarė nelogišką išvadą, kad žandikaulio dešinės pusės lūžis padarytas sudavus vieną smūgį delnu į veidą.

Neteisingai išsprendus S. A. kaltės klausimą, teismas neteisingai išsprendė jo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Pripažinus kaltu S. A. dėl nepagrįstai iš kaltinimo pašalintų aplinkybių bei pripažinus kaltu S. A. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 2 d., nėra jokio pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. S. A. nepripažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nėra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Net ir sumažinęs kaltinimo dalį, kurios nepripažino S. A., teismas atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės nepagrįstai, nes nebuvo įstatyme numatytų sąlygų taikyti BK 38 straipsnį. Teigia, kad S. A. prisipažinimas sulaužius žmonai žandikaulį nebuvo savanoriškas ir nuoširdus, jį lėmė byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada, be to, prisipažinimo savanoriškumą paneigia S. A. teisme duoti parodymai. S. A. įvykdė dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika dėl žmogaus terorizavimo padaryta apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. S. A. neteistas, nusikalto pirmą kartą, pas psichiatrą ir priklausomybės ligų specialistą nesilankė, darbo vietoje charakterizuojamas teigiamai, gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas patenkinamai, teigiamų atsiliepimų apie jį negauta, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. S. A. skirtina sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė artima bausmės vidurkiui. Prokurorės manymu, atsižvelgiant į jo asmenybę, socialius ryšius: vedęs, dirba, augina vieną mažametį sūnų bei žmonos dukrą, visas bylos aplinkybes, galima daryti išvadą, jog bausmės tikslai pasiektini atidedant paskirtos bausmės vykdymą ir skiriant įpareigojimus.

Teismo posėdyje prokurorė prašė tenkinti jos apeliacinį skundą, o S. A. ir jo gynėjas, taip pat nukentėjusioji prašė prokurorės skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Apeliantas skunde tam tikrais argumentais, kurie grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Tuo tarpu prokurorės skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

Prokurorė nesutinka su S. A. išteisinimu pagal BK 145 str. 2 d., tačiau teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant S. A. kaltės dėl minėtos nusikalstamos veikos klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių ir S. A. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 145 str. 2 d. išteisino. Skundžiamas nuosprendis dalyje dėl minėtos veikos ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas šį nuosprendį, išdėstė S. A. išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė nukentėjusiosios G. G. kaltinančius parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi kaltinamojo bei liudytojų parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad esant prieštaravimams dėl faktinių aplinkybių įrodymų tyrimo prasme, jie turi būti traktuojami S. A. naudai. Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad nukentėjusiosios G. G. pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti parodymai nėra pagrįsti objektyviais neginčytinais įrodymais. Kaip matyti iš G. G. parodymų, pagrindinis akcentuojamas jos santykių su S. A. bei deklaruojamos iš jo juntamos baimės dalykas susijęs su jo reikalavimu dėl mokymosi. Kad S. A. griežtai kontroliuoja jos mokslus, neneigė ir pats S. A., tą patvirtino ir Ž. A., liudytojai A. G., D. S.. Tačiau pažymėtina, kad nei vienas iš minėtų ar kitų asmenų negalėjo nurodyti ir patvirtinti konkrečių S. A. neteisėtų ar nusikalstamų veiksmų, atliekamų kontroliuojant nukentėjusiosios G. G. mokymąsi ar apskritai jos atžvilgiu. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vien baimė dėl nepasisekimo moksle nėra pakankamas pagrindas BK 145 str. 2 d. inkriminavimui ir kaltę dėl jo patvirtinantis įrodymas. Tuo tarpu kitų nukentėjusiosios G. G. parodymų apie S. A. inkriminuotos BK 145 str. 2 d. veikos aplinkybių nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Kaip matyti, nukentėjusioji Ž. A. pirmosios instancijos teisme nepatvirtino S. A. kaltinime pagal BK 145 str. 2 d. nurodytų aplinkybių ir paaiškino, jog pareiškimuose, ankstesnėse apklausose išvardintas aplinkybes nurodžiusi tik iš pykčio ant S. A.. Šią aplinkybę – pykčius tarp sutuoktinių – patvirtina ir nukentėjusiosios G. G. bei S. A. parodymai, kas leidžia manyti, jog Ž. A. pareiškimuose ir ankstesnėse apklausose nurodyti tariamai nusikalstami S. A. veiksmai iš tikrųjų nebuvo atlikti. Tokią abejonę sustiprina ir tai, jog tik tarp sutuoktinių prasidėjus konfliktams, o būtent – po šiuo skundžiamu teismo nuosprendžiu aprašyto 2010-08-26 vykusio S. A. ir Ž. A. konflikto, buvo pradėti vienas po kito rašyti Ž. A. pareiškimai apie tariamai neteisėtus S. A. veiksmus už laikotarpį nuo 2004 m. Pažymėtina, kad S. A. inkriminuotieji veiksmai nuo 2004 m. kaltinime nekonkretizuoti nei laike, nei veiksmų apimtyje. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių S. A. inkriminuotų veiksmų atlikimą tame laikotarpyje nuo 2004 m. iki 2010 m. rugsėjo mėn. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nenustačius akivaizdžių išteisintojo kaltę pagal BK 145 str. 2 d. patvirtinančių įrodymų, teismas pagrįstai rėmėsi principu in dubio pro reo, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti tik prielaidomis, besąlygiškai patikint tik nukentėjusiuoju ar kaltinamuoju. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamos veikos požymių, S. A. pagrįstai išteisintas kaip nepadaręs šios nusikalstamos veikos (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Prokurorė nesutinka ir su skundžiamo teismo nuosprendžio dalimi dėl BK 138 str. 2 d. 3 p., teigia, jog teismas nepagrįstai iš kaltinimo dėl sveikatos sutrikdymo Ž. A. pašalino dalį aplinkybių – kad S. A. sudavė ne mažiau 10 smūgių kumščiais į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas jai poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, dešinėje mentėje. Šiuos teiginius teisėjų kolegija laiko nepagrįstais. Pažymėtina tai, kad apylinkės teismas pakankamą dėmesį skyrė įrodymų vertinimui, juos tarpusavyje lygindamas bei gretindamas su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai, esant prieštaravimams dėl faktinių aplinkybių, įrodymų tyrimo prasme, juos traktavo S. A. naudai. Kaip matyti iš bylos duomenų, kaltinimas dėl aukščiau minimų, pirmosios instancijos teismo pašalintų aplinkybių – kad S. A. sudavė ne mažiau 10 smūgių kumščiais į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas jai poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, dešinėje mentėje – buvo paremtas pagrinde nukentėjusiosios Ž. A. parodymais, kurių teisme ji pati nepatvirtino. Teisme nukentėjusioji parodė nuo S. A. gavusi tik vieną smūgį delnu, o dėl kitų specialisto išvada nustatytų sužalojimų nurodė su S. A. veiksmais nenusijusias jų padarymo aplinkybes. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad S. A. Ž. A. sudavė ne mažiau 10 smūgių kumščiais į įvairias kūno vietas, byloje nėra. Atsižvelgęs į byloje esančius duomenis teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad atsižvelgiant į byloje esančius duomenis bei nesant įrodymų, patvirtinančių S. A. atlikus minėtus veiksmus – sudavus Ž. A. ne mažiau 10 smūgių kumščiais į įvairias kūno vietas, tuo padarant jai poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, dešinėje mentėje, nėra jokio pagrindo šias aplinkybes jam inkriminuoti. Tuo tarpu S. A. kaltę Ž. A. suduodant vieną smūgį delnu į veidą, tuo padarant jai apatinio žandikaulio pusės lūžį patvirtina byloje suriktų įrodymų visuma, įskaitant nukentėjusiosios Ž. A. ir paties kaltininko S. A. parodymus, taip pat šiuos parodymus patvirtinančią specialisto išvadą. Tokiu būdu aplinkybės, kad S. A. sudavė Ž. A. ne mažiau 10 smūgių kumščiais į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas jai poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, dešinėje mentėje, pašalintos pagrįstai.

Prokurorė apeliaciniu skundu ginčija BK 38 str. taikymą S. A. atžvilgiu, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai remiantis BK 38 str. S. A. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius bei nutraukė bylą.

Pagal BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens atstovu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šio įstatymo pagrindu asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms jame išvardytoms būtinoms sąlygoms. Atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, teismas turi ne tik nustatyti ir motyvuoti nuosprendyje visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą, bet papildomai nurodyti dar ir kitus motyvus, kodėl tokiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 38 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo – yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismas gali motyvuoti kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimu, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimu, atsižvelgti į kaltinamojo elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu ir po veikos padarymo. Iš bylos duomenų matyti, kad S. A. prisipažino Ž. A. sudavęs vieną smūgį delnu į veidą, tuo padarant jai apatinio žandikaulio pusės lūžį, reiškė nuoširdų gailestį dėl to – tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, su nukentėjusiąja Ž. A. jis susitaikė, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Pažymėtina, kad S. A. skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotus nusikalstamus veiksmus padarė būdamas neteistas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog S. A. nusikalstamus veiksmus iš dalies įtakojo pati nukentėjusioji. Visos šios aplinkybės rodo mažesnį S. A. pavojingumą bei jo polinkį nusikalsti. Atsižvelgęs į bylos aplinkybes ir S. A. asmenybę, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog S. A. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. A. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. nustatyta tvarka esant visoms sąlygoms, pagrįstai.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-06-06 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Ričardas GilysTeisėjai Algirdas GaputisNijolė Sušinskienė