- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-05
- Bylos Nr.
- A-438-483-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- V.K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V.K. ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V.K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V.K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 948829,97 Lt turtinei žalai bei 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1400 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Šalies argumentai
Pagrįsdama savo reikalavimus pareiškėja nurodė, kad vietos mokesčių administratoriaus, t. y. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, 2001-10-30 sprendimu Nr.689 ūkininkė V.K. buvo išregistruota iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro. Jai priklausančio ūkio atžvilgiu buvo pritaikytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-05-06 nutarimu Nr.546 patvirtintos Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registravimo tvarkos (toliau - Tvarka) 14 punktas, remiantis tuo, jog per paskutinius 12 mėnesių iš eilės deklaruota PVM apmokestinamoji vertė buvo mažesnė nei 10 tūkst. litų. Minėtas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant tame pačiame punkte įtvirtintą išlygą, kad išregistravimas iš PVM mokėtojų registro nurodytomis sąlygomis negalimas, jeigu įmonė statosi ilgalaikį turtą savo veiklai vykdyti.
Dėl išregistravimo mokesčių administratorius atliko patikrinimą ir priskaičiavo 39495 Lt pardavimo PVM. Buvo pritaikytas Tvarkos 16 punktas, nurodantis, jog asmenys, išregistruoti iš PVM registro, į biudžetą sumoka atskaitytą PVM sumą už nevisiškai amortizuotą ilgalaikį turtą, prekes ir paslaugas, kurios nepanaudotos apmokestinamoms PVM prekėms gaminti. 2003-07-02, vykdant mokestinės nepriemokos ir 2843,64 Lt delspinigių išieškojimą iš turto, antstolis pardavė penkias pareiškėjai priklausančias veršides ir pagalbinius pastatus. Kilęs mokestinis ginčas dėl šių mokesčių administratoriaus veiksmų baigėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. sprendimu (adm. byla Nr. A(11)-453/2005), kuriuo teismas pripažino, jog V.K. išregistravimas iš PVM mokėtojų registro buvo nepagrįstas ir įpareigojo mokesčių administratorių iš naujo išnagrinėti skundą dėl 2002-02-11 atlikto patikrinimo bei PVM atskaitų grąžinimo į biudžetą. Mokesčių administratorius 2005-07-13 sprendimu Nr.(20.1.5)-97-379 oficialiai pripažino, kad ūkininkė iš PVM mokėtojų registro buvo išregistruota pažeidžiant Tvarkos nuostatas.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, priverstinai išieškant neteisėtai priskaičiuotą sumą, jai buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą išregistruoti pareiškėją iš PVM mokėtojų registro, privalėjo įsitikinti, ar ji nevykdė ilgalaikio turto statybų. 1999-12-30 jai buvo išduotas statybos leidimas, vėliau pratęstas iki 2005-12-25. Mokesčių administratorius šią aplinkybę ignoravo. Kaip paaiškino pareiškėja, tai, jog atsakovas turėjo šią prievolę ir jos nevykdė, nustatyta Seimo kontrolieriaus 2004-07-20 pažymoje Nr.4D-2004/01-625 bei Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo 2005-04-19 sprendime. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004-06-22 raštu Nr.21.3-23J-R-6426 padarė išvadą, jog vietos mokesčių administratorius – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija - nesiėmė būtinų veiksmų, siekiant įsitikinti, ar jos ūkyje nevykdomos ilgalaikio turto statybos veiklai vykdyti, ir pažeidė Tvarkos nuostatas dėl PVM mokėtojo išregistravimo.
Kaip nurodė pareiškėja, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2001-10-30 sprendimas Nr.689 dėl išregistravimo iš PVM mokėtojų registro, vietos mokesčių administratoriaus 2002-02-11 patikrinimo aktas Nr.1-01-01-30-1125, kuriuo priimtas sprendimas priskaičiuoti pareiškėjos atžvilgiu 39495 Lt pardavimo PVM bei Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2003-06-23 sprendimas Nr.04-40-40 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turto yra neteisėti, todėl kiekvienas atskirai sudaro pagrindą valstybės deliktinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnį atsirasti.
Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad Seimo kontrolieriaus 2004-07-20 pažymoje konstatuojama, jog minėti pareigūnų veiksmai traktuojami kaip biurokratizmas. Be to, pažymoje nurodyta, kad, atliekant tyrimą, vietos mokesčių administratorius teikė klaidingą, prieštaringą ir neatitinkančią tikrovės informaciją centriniam mokesčių administratoriui bei Seimo kontrolieriui. Lietuvos Vyriausiasis Administracinis teismas 2005-04-19 sprendime konstatavo, jog tai, kad mokesčių administratorius nesiėmė būtinų veiksmų, siekiant įsitikinti, ar pareiškėja nevykdo ilgalaikio turto statybos, sudaro pagrindą atitinkamų administracinių aktų panaikinimui. Tuo pagrindu teismas panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2002-09-19 sprendimą Nr.S-245-(7-38/2002) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2002-07-02 sprendimą Nr. 13-04-5571, kuriais buvo ignoruotas atsakovo sprendimo Nr.689 neteisėtumas. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl 2002-02-11 patikrinimo akto ir savo 2005-07-13 sprendimu Nr.(20.1.5)-97-379 pripažino, kad ūkininkė V.K. iš PVM mokėtojų registro buvo išregistruota pažeidžiant PVM mokėtojų išregistravimo tvarką.
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškino, kad vykdydamas Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2003-06-23 sprendimą, 2003-07-02 antstolis pardavė pareiškėjos veršides. Šio nekilnojamojo turto praradimas reiškė, kad tolimesnis ūkininkės individualios komercinės veiklos - triušių auginimo ir pardavimo - vykdymas tapo negalimas. Taigi neteisėti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmai sukėlė šias pasekmes: buvo prarastas nekilnojamasis turtas, reikalingas komercinei veiklai vykdyti ir į jį investuotos lėšos; dėl turto praradimo buvo nutraukta komercinė veikla, todėl pareiškėja negalėjo gauti įprastinių pajamų; dėl užsitęsusių mokestinių ginčų ir išieškojimo pareiškėja turėjo kitų išlaidų, susijusių su mokestiniais ginčais, teisininkų paslaugomis, žalos įvertinimu ir kt. Pagrįsdama padarytos turtinės žalos dydį pareiškėja nurodė, kad, vykdydamas atsakovo 2003-06-23 sprendimą, antstolis pardavė jai priklausiusias veršides, t. y. turtą, tiesiogiai naudojamą ūkio pagrindinei veiklai - triušių auginimui. Išieškojimas iš nekilnojamojo turto reiškė, kad pareiškėja prarado ne tik veršides, bet ir brangią triušių auginimo įrangą, kuri liko fermose jas pardavus, nes dėl atliktų betonavimo darbų bet koks bandymas ją išmontuoti būtų negrįžtamai sugadinęs šį turtą.
Pareiškėja pabrėžė, jog vadovaujantis CK 6.251 straipsnio l dalimi bei 6.263 straipsnio 2 dalimi, visiškas jai padarytų nuostolių atlyginimas reiškia, jog į pradinę padėtį, buvusią iki žalos padarymo, bus grąžinta tada, kai jai bus atlygintas komercinės paskirties nekilnojamojo turto (fermų) netekimas ir finansinės investicijos į turto remontą bei įrengimus. VĮ „Registrų centras" duomenimis, priverstinio išieškojimo tvarka parduotų pastatų vidutinę rinkos vertę 1999-04-28 sudarė šios sumos: pastatas - veršidė (unikalus nr. 6698-9023-7018) - 68 200 Lt: pastatas - veršidė (unikalus nr. 6698-9023-7029) - 10 100 Lt; pastatas - veršidė (unikalus Nr. 6697-6023-1017) - 59200 Lt; veršides pagalbinis pastatas (unikalus Nr. 6697-6023-1028) - 19100 Lt; pastatas - veršidė (unikalus Nr. 6697-6023-0010) - 60500 Lt; elektros skydinė (unikalus Nr. 6697-6023-0024) - 420 Lt; pastatas - veršidė (unikalus Nr. 6698-7023-1014) -178 383 Lt; pastatas - veršidė (unikalus Nr. 6695-4005-7019) - 81790 Lt; veršides pagalbinis pastatas (unikalus Nr. 6695-4005-7022) - 8 788 Lt. Visų nurodytų turto objektų vertė - 486 481 Lt. Kadangi nurodyta nekilnojamojo turto vertė buvo nustatyta 1999 balandžio mėn., dėl šios priežasties ji neatspindi pareiškėjos vėliau atliktų investicijų, kurios buvo prarastos priverstinai pardavus turtą. Į pastatų įrengimus bei patalpų remontą pareiškėja investavo atitinkamai 235 000 Lt per 1999 metus ir 97 948.46 Lt per 2000 metus. Šios sumos kartu su nurodyta ankstesne pastatų rinkos verte sudaro tikrąją pareiškėjos prarasto turto vertę - 819 429,46 Lt.
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškino, kad laikotarpiu nuo 1999 m. lapkričio mėn. iki 2001 m. spalio mėn., t. y. iki neteisėto išregistravimo iš PVM mokėtojų registro, jos ūkis gavo 58472,58 Lt pardavimo pajamų arba 2436.36 Lt per vieną mėnesį. Dėl išregistravimo pasekmių ūkis negavo pajamų 51 mėnesį, t.y. nuo 2001-11-01 iki 2006-01-31. Tokiu būdu negautos pajamos sudaro 124254,36 Lt, o šiuos paskaičiavimus pagrindžia ir UAB „Audito nauda" atlikta ūkininkės V.K. ūkio pajamų ir investicijų patikrinimo ataskaita. Pareiškėjos nuomone, pagal CK 6.249 straipsnį į patirtus nuostolius įeina ir šios išlaidos: mokestis UAB „Auditoriai ir konsultantai" už konsultacijas ir atstovavimą teisme – 1180 Lt; mokestis už advokatės A.Vaidachavičienės paslaugas - 800 Lt; mokestis Vilniaus apygardos administraciniam teismui už kopijavimo paslaugas - 7 Lt; mokestis už advokato K. Motiekos paslaugos; mokestis VŠĮ Panevėžio konsultacinis centras paslaugas - 25 Lt; mokestis už UAB „Audito nauda" paslaugas - 600 Lt; mokestis VĮ „Registrų centras" dėl pastatų įvertinimo - 34,15 Lt, t. y. viso 5146,15 Lt.
Pareiškėja nurodė ir tai, kad neteisėti mokesčių administratoriaus veiksmai reiškė pareiškėjos verslo, kaip pagrindinio pragyvenimo šaltinio, praradimą, t. y. sukėlė neigiamas socialines pasekmes, sunkius emocinius išgyvenimus, verslas buvo sužlugdytas pačioje jo pradžioje, po reikšmingų finansinių ir asmeninių investicijų. Ilgo mokestinio ginčo proceso metu atsakovas ir kiti viešojo administravimo subjektai turėjo visas galimybes įsitikinti, kad išregistruodami pareiškėją iš PVM mokėtojų registro ir apskaičiuodami jos atžvilgiu į biudžetą mokėtiną PVM, jie šiurkščiai pažeidė teisės aktų reikalavimus ir mokesčių mokėtojo teises. Pareiškėjos manymu, akivaizdžią mokesčių administratoriaus kaltę įrodo Seimo kontrolieriaus nustatyti faktai. Mokestinių ginčų ir mokestinės nepriemokos išieškojimo procesas buvo itin ilgas ir tęsėsi nuo 2001 m. spalio mėn. iki 2005 m. liepos mėnesio. Visą šį laikotarpį pareiškėja susidūrė su daugybe valstybės institucijų, kurios nuolat ignoravo akivaizdžius jos teisių pažeidimus. Kilę ekonominiai padariniai ir emociniai išgyvenimai yra itin sunkūs, todėl, pareiškėjos manymu, jos patirta neturtinė žala prilygsta 100 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepime teismui atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjos skundo reikalavimais nesutiko.
Atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-12-15 plenarinės sesijos nutartimi (adm. byla Nr.A(4)-689-03) būtinoji tam tikrų išlaidų pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas. Pareiškėjos nurodomos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su žalos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas, neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio l dalis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Minėto straipsnio taikymo požiūriu yra akcentuojamas privalomasis valdžios institucijų darbuotojų veikimas. Tai reiškia, kad tokio (privalomojo) elgesio (veikimo) modelis turi būti (yra) aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytas atitinkamu teisės aktu, ir institucija (jos pareigūnas) elgdamasi (veikiant) kitaip pažeidžia šio (atitinkamo) teisės akto nurodymus.
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, jog pareiškėja Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2001-10-30 sprendimu Nr.689 išregistruota iš PVM mokėtojų registro nuo 2001-10-31, o išregistravimo teisinis pagrindas - Tvarkos 14 punktas. Darydama išvadą apie būtinumą taikyti minėtą išregistravimo pagrindą, inspekcija atliko faktinių mokestinių santykių aiškinimą bei įvertinimą. Tai, kad šio įvertinimo rezultatas vėliau buvo pripažintas neteisingu, deliktinės atsakomybės instituto taikymo požiūriu nėra reikšminga, todėl konstatuotina, kad CK 6.271 straipsnio taikymo prasme šiuo atveju nebuvo pažeisti privalomojo elgesio taisyklių reikalavimai. Tuo pačiu konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo atsakovo civilinei (dcliktinei) atsakomybei atsirasti.
Atsiliepime taip pat konstatuojama, kad pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo atveju neįrodyta, kad pareiškėja turėjo realaus pagrindo patirti tokius išgyvenimus. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Tuo tarpu byloje nenustatyta, kad neturtinė žala pareiškėjai būtų padaryta neteisėtais viešojo administravimo veiksmais viešojo administravimo srityje. Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK nustatyta tvarka. Tačiau nelaikytina, kad pareiškėjai šio kodekso prasme žala buvo padaryta. Dėl šios priežasties negali būti tenkinamas ir prašymas dėl neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjos V.K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 307 Lt bylos vedimo išlaidų, o likusioje dalyje jos skundo reikalavimus atmetė.
Teismas nurodė, kad iš pareiškėjos skundo motyvų bei nurodytų aplinkybių matyti, kad ji didesniąją dalį patirtos turtinės žalos kildina dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apskaičiuotos PVM sumos išieškojimo vykdymo procese netekto turto, kurio vertę grindžia Nekilnojamojo turto registre fiksuotomis turto vertėmis bei į šį turtą padarytomis investicijomis. Teismo nuomone, bylos medžiaga patvirtina, kad turtas, kurio netekimu pareiškėja grindžia jai padarytos turtinės žalos didžiąją dalį, buvo areštuotas antstolio 2003-06-27 turto arešto aktu (adm.b. Nr.A11-453/2005). Iš minėto arešto akto matyti, kad buvo nustatyta areštuoto vertė, kuri ženkliai neviršijo turto arešto masto, t. y. išieškotinos sumos. Pareiškėja, turto arešto aktą pasirašė, tačiau jokių pastabų dėl jame nurodytų objektų aprašymo ar jų vertės nustatymo nepateikė. Taigi, teismo manymu, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog antstolio nustatyta turto vertė skirtųsi nuo šio turto rinkos kainos, kad pareiškėja būtų nesutikusi su areštuoto turto verte, šį nesutikimą išreiškusi CPK nustatyta tvarka ir terminais.
Teismas atkreipė dėmesį, į tai, kad turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktai patvirtina, jog pasinaudojusi CPK 704 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise, pareiškėja išvengė areštuoto turto pardavimo iš varžytinių, surado minėto turto pirkėjus, kuriems šis turtas ir buvo parduotas. Atsižvelgęs į tai, kad turtas areštuotas 2003-06-27 ir parduotas 2003-07-02, t. y. iškart jį areštavus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja savo aktyviais veiksmais prisidėjo parduodant jai priklausantį areštuotą turtą. Minėtos aplinkybės, teismo nuomone, patvirtina, jog pareiškėja sutiko su areštuoto turto antstolio nustatytomis vertėmis ir šios vertės atitiko tuo metu rinkoje buvusią realią turto kainą. Atsižvelgdamas į tai teismas nusprendė, jog asmuo, net ir parduodamas turtą už mažesnę kainą nei kitas apdairus, rūpestingas asmuo analogiškoje situacijoje būtų pardavęs, patiria nuostolius dėl savo paties veiksmų, tokie nuostoliai laikytini paties asmens sutikimu, todėl, vadovaujantis CK 6.253 straipsnio l bei 5 dalies nuostatomis, tokių nuostolių atsiradimo atveju civilinė atsakomybė nekyla. Be to, išieškota 39495 Lt PVM suma pareiškėjai buvo grąžinta.
Teismas akcentavo, jog, pareiškėjos teigimu, dėl turto pardavimo ji prarado visas į ūkį padarytas investicijas. Tačiau atsakovo išduotos ir pareiškėjos teismui pateiktos pažymos apie brangaus turto įsigijimo deklaravimą, patvirtina tik V.K. turėtas pajamas už 1999 ir 2000 metus, bet nepatvirtina tų aplinkybių, jog deklaruotos sumos tikrai buvo investuotos į jos ūkį. Nors pareiškėja nurodė, kad lėšos buvo skirtos įrengimų pirkimui, teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų (sąskaitų-faktūrų, sutarčių ar kitų dokumentų), patvirtinančių pačių įrenginių pirkimo faktą. Apie turto objektuose esančių kokių nors įrenginių buvimą nenurodoma ir turto arešto akte, kuris nebuvo ginčytas bei dėl jame esančių netikslumų jokių pretenzijų ar pastabų nepareikšta. Kadangi pareiškėja sutiko su viso parduodamo turto verte, teismas padarė išvadą, kad jos nurodytos lėšos, skirtos parduotų objektų remontui, jau buvo įvertintos atsižvelgiant į patalpų būklę jų pardavimo metu. Be to, UAB "Audito nauda" teismui pateiktoje ataskaitoje nustatytos visai kitos į ūkį investuotų lėšų sumos negu nurodo pareiškėja. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas nusprendė, kad pareiškėjos motyvai bei pateikti įrodymai, kuriais grindžiama parduoto turto vertė bei iš to atsiradusi žala, nepagrįsti nei elementaria ekonomine logika, kuria savo veikloje vadovaujasi kiekvienas pelno siekiantis ūkio subjektas, nei faktinėmis byloje esančia medžiaga nustatytomis aplinkybėmis.
Teismas nurodė, kad pareiškėja teigia, jog dėl ūkio išregistravimo iš PVM mokėtojų registro ji iš ūkio nuo 2001-11-01 iki 2006-01-31 negavo jokių pajamų ir šių pajamų netekimą vertina kaip turtinę žalą. Šį skundo reikalavimą pareiškėja remia UAB "Audito nauda" pateikta "Ūkininkės V.K. ūkio pajamų ir investicijų patikrinimo ataskaita", kurioje prognozuojama negautų pajamų suma už minėtą laikotarpį vertinama 124254,36 Lt. Teismas nurodė, kad iš minėtos ataskaitos analizės matyti, jog pareiškėja iš ūkio negautas pajamas, kartu ir patirtus nuostolius, sieja su vieno mėnesio vidutinėmis visomis ūkio pajamomis, prognozuojant, jog tokios pajamos būtų gautos tęsiant ūkininkavimą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ataskaitoje nurodytos visos pareiškėjos pajamos neįvertinus šioms pajamoms uždirbti skirtinų išlaidų bei visų mokestinių prievolių valstybei, negali būti laikomos negautomis pajamomis, nurodytomis CK 6.249 straipsnio l dalyje. Ataskaitoje taip pat neatskleista visų ūkio gaunamų pajamų struktūra, taigi visiškai neanalizuota, kokios pajamų dalies pareiškėja galimai galėjo negauti būtent dėl minėto turto pardavimo. Iš pateiktos ataskaitos matyti, kad visos 2001 m. pajamos iki ūkininkės V.K. išregistravimo iš PVM mokėtojų registro, t. y. 2001 m. spalio 30 d., buvo 44,75 Lt, taigi negautų pajamų prognozės laikytinos nepagrįstomis. Be to, mokesčių administratoriui išregistravus ūkininkę V.K. iš PVM mokėtojų registro, jos ūkinė veikla nebuvo nutraukta, o tik apribotos teisės susijusios su PVM mokesčio atskaita, todėl pareiškėja iki turto pardavimo iš varžytinių, t. y. iki 2003-07-02, galėjo toliau vykdyti ūkinę veiklą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog turtinė žala dėl mokesčio administratoriaus veiksmų ir dėl to negautų pajamų, byloje pateikta medžiaga neįrodyta, todėl skundo reikalavimas dalyje dėl 124254,36 Lt negautų pajamų priteisimo už laikotarpį nuo 2001-11-01 iki 2006-01-31 atmestinas kaip nepagrįstas. Teismo nuomone, byloje esantys įrodymai nepatvirtina pareiškėjos patirtos turtinės žalos fakto, o nesant vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, reikalavimas dėl turtinės žalos, atmestinas.
Kartu teismas konstatavo, jog Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje nurodoma, kad dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų atlygintina turtinė ir neturtinė atsiradusi žala. Bylos medžiaga patvirtina, kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2001-10-30 sprendimas Nr.689, kuriuo ūkininkė V.K. buvo išregistruota iš PVM mokesčio mokėtojų registro, sąlygojo visus kitus mokesčių administratoriaus sprendimus bei nepagrįstą PVM išieškojimą iš pareiškėjos turto. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004-05-22 raštu bei 2005-06-15 sprendimu buvo pripažinta mokesčių administratoriaus klaida, o Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005-07-13 sprendimu minėta klaida ištaisyta. Taigi, kaip nustatė teismas, neteisėti veiksmai buvo konstatuoti pačios sprendimus priėmusios institucijos. Teismo teigimu, dėl klaidingų mokesčio administratoriaus sprendimų ūkininkė V.K. dalį ūkio turto buvo priversta parduoti, o turto pardavimas neabejotinai sukėlė pareiškėjai neigiamus dvasinius išgyvenimus ir tai vertintina kaip patirta neturtinė žala. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog yra visos CK 6.246-6.250 straipsniuose nurodytos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Teismas nustatė, kad pareiškėjos nepasinaudojimas savo teise per įstatymu nustatytą terminą apskųsti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2001-10-30 sprendimą, kuriuo ji buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, sąlygojo tai, kad šio sprendimo teisėtumas operatyviai nebuvo patikrintas. Ta faktinė aplinkybė, jog sprendimas galiojo, sąlygojo objektyviai ilgą ir patį mokestinį ginčą. Ilgas mokestinio ginčo nagrinėjimas, o kartu ir mokesčio administratoriaus padarytų klaidų ištaisymas, iš dalies buvo sąlygotas netinkamo pačios pareiškėjos teisių realizavimo, todėl teismas sumažino ir pareiškėjos nurodytą jai padarytos neturtinės žalos dydį. Įvertinęs visas aplinkybes, teismas nusprendė, kad V.K. skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintinas iš dalies ir pareiškėjai iš Lietuvos valstybės priteistina 10000 Lt suma patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Teismas taip pat nusprendė, jog pareiškėjos nurodytos kitos turėtos išlaidos priskirtinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 43-44 straipsniuose numatytoms bylinėjimosi išlaidoms, o ne priskirtinos pareiškėjai padarytai turtinei žalai. Teismas konstatavo, kad jam pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog dalis pareiškėjos patirtų išlaidų, t. y. paslaugų apmokėjimas UAB "Auditoriai ir konsultantai", A.Vaidachavičienei, K.Motiekai, VŠĮ Panevėžio konsultaciniam centrui, yra susijusios su administracinio ginčo tarp V.K. ir Valstybinės mokesčių inspekcijos nagrinėjimu. Šis mokestinis ginčas baigtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-04-19 sprendimu (adm.b. Nr.A11-453/2005), kuriuo pareiškėjos skundas patenkintas iš dalies. Todėl, teismo nuomone, minėtų išlaidų priteisimo klausimas gali būti sprendžiamas nurodytoje byloje. Teismas pabrėžė, jog šiuo metu nagrinėjamoje byloje nurodytos išlaidos negali būti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis, todėl reikalavimas dėl šių išlaidų priteisimo atmestinas. Teismas nurodė ir tai, kad pareiškėjos patirtos išlaidos dėl UAB "Audito nauda" ir VĮ „Registrų centras“ suteiktų paslaugų yra susijusios su skundo reikalavimu atlyginti jai padarytą turtinę žalą. Todėl netenkinus skundo reikalavimo dėl turtinės žalos priteisimo, atmestinas ir pareiškėjos reikalavimas priteisti su šiuo reikalavimo pagrindimu susijusias bylinėjimosi išlaidas.
Tuo tarpu pareiškėjos prašymą priteisti 1400 Lt bylinėjimosi išlaidų teismas tenkino iš dalies. Teismo nuomone, iš pateiktų dokumentų matyti, kad V.K. už suteiktą teisinę konsultaciją dėl žalos atlyginimo sumokėjo 300 Lt ir už kopijavimo paslaugas, susijusias su nagrinėjama byla - 7 Lt. Šias išlaidas teismas pripažino pagrįstomis ir priteisė pareiškėjai. Kadangi įrodymų, pagrindžiančių kitą bylinėjimosi išlaidų dalį, teismui nebuvo pateikta, todėl pareiškėjos prašymą teismas tenkintinas tik dalyje dėl 307 Lt.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjai iš Lietuvos valstybės priteista 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 307 Lt bylos vedimo išlaidų ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai nurodo šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004-05-22 raštu bei 2005-06-15 sprendimu pripažinta mokesčių administratoriaus klaida, o Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005-07-13 sprendimu minėta klaida ištaisyta. Todėl, teismo nuomone, neteisėti veiksmai konstatuoti pačios sprendimus priėmusios institucijos. Atsakovas nesutinka su tokiu konstatavimu, kadangi nei minėtame rašte, nei minėtame sprendime nėra konstatuoti neteisėti veiksmai. Pažymėtina, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004-06-22 (sprendime rašoma 2004-05-22) raštas Nr.(21.3-23)-R-6426 yra tik atsakymas Seimo kontrolieriui, nesukėlęs jokių teisinių pasekmių pareiškėjai, be to, pačiame rašte nėra konstatuoti jokie neteisėti Valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmai. Tuo tarpu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005-06-15 sprendimas Nr.68-236 yra priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-04-19 sprendimo įpareigojimą administracinėje byloje Nr.A(11)-453-05, kuriame taip pat nėra nustatyti jokie neteisėti Valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmai.
2. Atsakovas akcentuoja, kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2001-10-30 sprendimu Nr.689 išregistruojant pareiškėją iš PVM mokėtojų registro nebuvo atlikti jokie neteisėti veiksmai, nes tokį veiksmą atlikti mokesčių administratorių įgaliojo teisės aktai – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-05-06 nutarimu Nr.546 patvirtintos PVM mokėtojų registravimo tvarkos 14 punktas. Todėl konstatuotina, kad CK 6.271 straipsnio taikymo prasme šiuo atveju nebuvo pažeisti privalomojo elgesio taisyklių reikalavimai. Tuo pačiu konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo atsakovo civilinei (deliktinei) atsakomybei atsirasti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimą pakeisti ir patenkinti pareiškėjos skundą, o jei bus nustatyta, kad dėl padarytų procesinių teisės normų pažeidimų negalima išspręsti bylos iš esmės – panaikinti minėtą sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Spręsdamas dėl neturtinės žalos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalį, reikalaujančią, kad teismas konstatuotų visų esminių skunde nurodytų aplinkybių buvimą ar nebuvimą, ir 3 dalį, reikalaujančią, kad teismas savo sprendime atsakytų į visus pagrindinius pareiškėjo reikalavimus. Pirmuoju neturtinės žalos reikalavimo pagrindu pareiškėja nurodė tai, kad neteisėti pareigūnų veiksmai sukėlė ūkininkės verslo, kaip pagrindinio pragyvenimo šaltinio, praradimą jo pradžioje, po reikšmingų finansinių ir asmeninių investicijų, o tai savo ruožtu sąlygojo neigiamas socialines pasekmes, sunkius emocinius išgyvenimus. Teismas šios reikalavimo dalies nenagrinėjo, nevertino, ar iš tiesų pareiškėja patyrė minėtas pasekmes. Antruoju neturtinės žalos atlyginimo pagrindu pareiškėja nurodė ilgo ir varginančio mokestinio ginčo metu mokesčių pareigūnai teikė klaidingą, prieštaringą ir tikrovės neatitinkančią informaciją, tai nustatė Seimo kontrolierius. Teismas šios reikalavimo dalies taip pat nenagrinėjo, nevertino nurodytų aplinkybių.
2. Antra, spręsdamas dėl neturtinės žalos, teismas pažeidė ABTĮ 14 straipsnį, nustatantį galiojančių teismo sprendimų privalomumą ir 87 straipsnio 4 dalies 2 punktą, reikalaujantį, kad teismas savo išvadas pagrįstų įrodymais Vertindamas trečiąjį, skundo dėl neturtinės žalos pagrindą, jog ginčas dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų tęsėsi ilgai - teismas nurodė, kad pati pareiškėja pati dėl to kalta, nes netinkamai gynė savo teises - neapskundė Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2001-10-30 sprendimo ją išregistruoti iš PVM mokėtojų. Tokia išvada, kad nepaskundus 2001-10-30 sprendimo, negalima buvo išspręsti ginčo nepagrįsta įrodymais. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2001-10-30 sprendimo išregistruoti iš PVM mokėtojų teisėtumas ar neteisėtumas galėjo būti nustatomas nagrinėjant mokestinį ginčą. Nors mokesčių administratorius 2001-10-30 sprendimo neskundimą naudojo kaip motyvą, pateisinantį neteisėtų sankcijų taikymą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepripažino to motyvo pagrįstumo ir nenustatė, kad 2001-10-30 sprendimo neskundimas yra ar buvo kliūtis tenkinti pareiškėjos skundus dėl 2002-02-11 patikrinimo akto bei vėlesnių, tą aktą patvirtinančių sprendimų.
3. Teismo sprendimas, kad dėl neigiamų pasekmių, kurias sukėlė pareigūnų aplaidumas ir biurokratizmas, kaltas pats asmuo, neva, neefektyviai gynęs savo teises, prieštarauja Konstitucijai, Viešojo administravimo įstatymui ir Mokesčių administravimo įstatymui. Šių teisės aktų reikalavimai pažeidžiami, jei nuo neteisėto viešojo administravimo nukentėjusiam žmogui (pareiškėjai) teismas perkelia atsakomybę už tokio administravimo pasekmes, o taip pat jei teismas priskiria neefektyvią gynybą nuo pažeidimų (net jei tai būtų įrodyta) prie pareigūnų ir valstybės atsakomybę naikinančių ar mažinančių veiksnių.
4. Teismas iš vienos pusės daro išvadą, kad nustatant žalos dydį, prarasto turto vertė turi būti nustatoma ne pagal VĮ „Registrų centras" padarytą turto įvertinimą, o pagal antstolio įkainojimą, bet iš kitos pusės teismas taiko CK 6.253 straipsnio 5 dalį, kaip pagrindą atleisti atsakovą nuo atsakomybės už turtinę žalą. CK 6.253 straipsnio 5 dalis taikoma tik tais atvejais, kai žalos realumas yra įrodytas, bet yra sąlygos jai mažinti nukentėjusiojo kaltės motyvais. Taigi, teismas, rasdamas reikalą taikyti šią teisės normą, tuo pačiu pripažįsta, kad VĮ „Registrų centras" padarytas turto įvertinimą yra pagrįstas, jo neginčijo ir atsakovas.
5. Teismas nepagrįstai taikė šiame ginče CK 6.253 straipsnio 5 dalį, kaip pagrindą atleisti atsakovą nuo atsakomybės už turtinę žalą. Teismas mažino atsakovo atsakomybę, pripažindamas ir pareiškėją atsakinga už pigų jos areštuoto turto įkainojimą ir pardavimą. Toks teismo sprendimas, pareiškėjo nuomone, nesuderinamas su CPK VI dalies normomis, nustatančiomis, kad už vykdymo proceso teisėtumą atsako antstolis. Bylininko, kurio atžvilgiu antstolis veikia, negalima kaltinti bloga antstolio veiksmų kontrole. Kaip teigia pareiškėjas, šiuo atveju ir atsakovo atstovai taip pat turėjo dalyvauti antstoliui nustatant, kad veršidė vietoje nustatyto 80000 litų įkainojama dešimt kartų pigiau. Lietuvos teisminėje praktikoje nustatant žalą, vadovaujamasi realia prarasto turto verte, o ne antstolio pigiu įkainojimu. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2006-10-11 nutartimi buvo panaikinti žemesnių instancijų sprendimai, kurie, be kita ko, buvo motyvuoti ir tuo, kad pilietis sutiko su turto įkainojimo prieš varžytines. Teismas vadovavosi tuo, kad už sprendimų vykdymo teisingumą atsako ne skolininkas, bet valstybės įgaliotas asmuo - antstolis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-518/2006).
6. Teismas pažeidė CK 6.251 straipsnyje nustatytą visiško nuostolių atlyginimo reikalavimą ir ABTĮ straipsnio 4 dalies 2 punktą, reikalaujantį, kad teismas savo išvadas pagrįstų įrodymais. Vadovaudamasis šiais teisės reikalavimais, teismas, nustatydamas žalą, turėjo atsižvelgti į įrodymus apie realią prarasto turto vertę. Be to, anot pareiškėjos, teismas painiojo investicijas su pastatais ir pajamomis, todėl nevertino ir nepriteisė žalos, kuri atsirado.
7. Teismo išvada, kad byloje esanti UAB "Audito nauda“ ataskaita apie 124254,36 litų negautas pajamas yra nepagrįsta, nėra paremta įrodymais. Anot pareiškėjos, audito veikla nėra teisinė veikla, tai licencijuotų specialistų veikla, reikalaujanti specialių žinių, todėl teismas, suabejojęs auditorių išvada ir pats tas abejones išsprendęs, pažeidė ABTĮ 62 straipsnio 2 dalies nurodymą, kad jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertizės įstaigai.
8. Pareiškėja pabrėžia, kad teismas, nepriteisdamas išlaidų, patirtų dėl bylinėjimosi ankstesnėje mokestinio ginčo byloje (UAB "Auditoriai ir konsultantai" ir kitiems asmenims), tuo motyvu, kad jos turėjo būti išieškotos toje byloje, pažeidė CK 6.251 straipsnyje nustatytą visiško nuostolių atlyginimo reikalavimą. Pareiškėjos manymu, šiuo atveju esminis dalykas yra tai, kad tos išlaidos yra nuostoliai ir jie yra patirti dėl atsakovo kaltės. Tai, kad asmuo nepasinaudojo teise viename procese - mokestiniame ginče - gauti patirtų nuostolių atlyginimą, nereiškia, kad jis negali pasinaudoti kita teisine galimybe žalos atlyginimo procese.
9. Teismas, pažeisdamas Teismų įstatymo 2, 3, 4 ir 34 straipsnių reikalavimus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnį, šališkai gynė tik atsakovą, perėmė iš jo atsikirtimo funkcijas, rungėsi vietoje atsakovo su pareiškėja ir tokiu būdu, kad pareiškėja negalėjo žinoti, kokie argumentai bus prieš ją panaudoti sprendime.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėja prašo šį skundą atmesti ir tenkinti jos apeliacinį skundą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjos teigimu, iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad mokesčių administratorius sutiktų su reikalavimu atlyginti žalą tik tuo atveju, jei administratoriaus elgesio modelis būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytas teisės aktais. Tokių aktų skundo autorius nemato, todėl daro išvadą, kad mokesčių administratorius niekam nenusižengė. Taip interpretuodamas atsakomybę už viešojo administravimo pareigūnų padarytą žalą, skundo autorius remiasi klaidinga nuostata, kad viešojo administravimo subjektai gali elgtis kaip nori, jei konkreti norma nedraudžia taip elgtis konkrečioje situacijoje. Anot pareiškėjo, teisės aktai nemodeliuoja konkrečių situacijų, todėl jie ir yra teisės norminiai aktai, o ne konkretaus atvejo modeliavimo aktai. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad tiek konkrečiai, kiek galima įstatymuose, mokesčių pareigūnų veiksmai, prieš priimant asmenų atžvilgiu lemtingus sprendimus, yra reglamentuoti Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje ir Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnio 2 ir punktuose bei 27 straipsnyje. Kaip teigia pareiškėja, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nesilaikė šių reikalavimų, neįsitikino, kokie yra faktai, nebendradarbiavo su pareiškėja, nepaisė jos nurodymų pastabose ir skunduose dėl patikrinimo akto nurodytų argumentų, neįsitikino ar yra sąlygos lemtingoms sankcijoms ir taikė jas pažeidžiant teisės aktus.
2. Anot pareiškėjos, iš atsakovo skundo matyti, jog iš vienos pusės pripažįstama, kad šiame ginče turi būti taikomas CK 6.271 straipsnis, bet iš kitos pusės interpretuojama, mokesčių administratorių atsakomybę prilyginant teisėjams ir prokurorams - kai atsakomybė kyla ne dėl neteisėtų aktų ir ne dėl neteisėto neveikimo, o tik dėl neteisėtų ir kaltų veiksmų, o tai numatyta CK 6.272 straipsnyje. Tokia atsakomybės už mokesčių administratoriaus neteisėtus sprendimus, veikimą (neveikimą) samprata, pasak pareiškėjos, prieštarauja teisės aktams: Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka; Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas" reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai nurodo, kad pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad pareiškėja turėjo realaus pagrindo patirti tokius išgyvenimus. CK 6.250 straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Atsakovo teigimu, byloje nenustatyta, kad neturtinė žala pareiškėjai būtų padaryta neteisėtais viešojo administravimo veiksmais viešojo administravimo srityje. Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Tačiau šioje byloje, anot atsakovo, nelaikytina, kad pareiškėjai buvo padaryta žala Civilinio kodekso prasme. Dėl šios priežasties negali būti tenkinamas ir prašymas dėl neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo.
Atsiliepimu į pareiškėjos ir atsakovo apeliacinius skundus tretysis suinteresuotasis asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006-10-23 sprendimo dalį, kuria pareiškėjai iš Lietuvos valstybės priteista 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 307 Lt bylos vedimo išlaidų bei šioje dalyje priimti naują sprendimą - pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2001-10-30 sprendimu Nr. 689 išregistruojant pareiškėją iš PVM mokėtojų registro nebuvo atlikti jokie neteisėti veiksmai, nes tokį veiksmą atlikti įgaliojo teisės aktai – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-05-06 nutarimu Nr. 546 patvirtintos PVM mokėtojų registravimo tvarkos 14 punktas. Todėl konstatuotina, kad CK 6.271 straipsnio taikymo prasme šiuo atveju nebuvo pažeisti privalomojo elgesio taisyklių reikalavimai. Tuo pačiu konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo atsakovo civilinei (deliktinei) atsakomybei atsirasti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.
Byloje kilęs ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėja kildina iš neteisėtų Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijos veiksmų: neteisėtai ją 2001-10-30 išregistravus iš PVM mokėtojų registro; neteisėtai apskaičiavus mokestinę 39495 Lt PVM nepriemoką; šios nepriemokos išieškojimo 2003-06-23 neteisėtą nukreipimą į pareiškėjos turtą ir pareiškėjai priklausančio turto priverstine tvarka 2003-07-02 realizavimą, žemesne verte nei buvo tikroji šio turto vertė.
Viena iš būtinų sąlygų, atsirasti atsakomybei dėl žalos atlyginimo, yra priežastinio ryšio, tarp skolininko neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos buvimas (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis).
Reikalavimas dėl žalos atlyginimo byloje grindžiamas Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, kuris numato valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų atsakomybę dėl žalos padarymo, neteisėtais šių institucijų veiksmais.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas „aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis)“.
Iš šios teisės normos matyti, kad neteisėtais aktais (veiksmais) yra pripažįstami tik tokie aktai (veiksmai), kurie tiesiogiai įtakoja asmenų teises, laisves ir interesus, t. y. šie aktai (veiksmai) turi tiesiogiai paveikti asmenų teises, laisves ir interesus.
Savo ruožtu, reikalavimas neteisėtais aktais (veiksmais ) tiesiogiai įtakoti asmenų teises, laisves ir interesus, suponuoja išvadą, kad atsakomybei dėl žalos padarymo pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsirasti yra būtina, jog egzistuotų tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų aktų (veiksmų) ir atsiradusios žalos.
Byloje nustatyta, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, pareiškėjos atžvilgiu atliko šiuos veiksmus :
2001-10-30 sprendimu Nr.689 ūkininkė V. K. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro ( b. l. 56-57);2002-04-04 sprendimu Nr.10-03-(25)-1531 buvo patvirtintas 2002-02-11 patikrinimo aktas Nr.1-01-01-30-1125, kuriuo ūkininkei V.K. apskaičiuota 39495 Lt PVM ( b. l. 54-55; adm. b. Nr.A11-453/2005, b. l. 7-9 ); 2002-03-06 turto arešto aktu Nr.08–06–26–6 areštuota pareiškėjai priklausanti 1000,38 m² veršidę, kuri įvertinta 80000 Lt (b.l. 116);2003-06-23 priimtas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką (42107,74 Lt) iš pareiškėjos turto (adm. b. Nr.A11-453/2005, b. l. 215 ).
Likusius veiksmus, kurie susiję su pareiškėjai priklausančio turto priverstiniu pardavimu atliko antstolis, kurio veiksmai pasireiškė:
2003-06-27 įvykdytu pareiškėjai priklausančių devynių ginčo pastatų areštavimu, juos įvertinant bendra 45826 Lt suma (adm. b. Nr.A11- 453/2005,b. l. 211);2003-07-02 įvykdytu minėtų pastatų realizavimu pareiškėjos pasiūlytiems pirkėjams: dviejų pastatų - veršidžių (unikalus Nr.6698-9023-7018 ir Nr.6698-9023-7029) už 9526 Lt; pastato - veršidės (unikalus Nr.6698-9023-7029) su pagalbinėm patalpomis (unikalus Nr.6695-4005-7022) už 9000 Lt; pastato - veršidės (unikalus Nr.6698-7023-1014) už 9000 Lt; pastato - veršidės (unikalus Nr.5-4005-7022) su elektros skydine (unikalus Nr.6697-6023-0024) už 9300 Lt; pastato - veršidės (unikalus Nr.6697-6023-1017) su pagalbinėm patalpomis (unikalus Nr.6697-6023-1028) už 9000 Lt (b.l. 49-53).
Byloje taip pat nustatyta, kad VĮ „Registrų centras” duomenimis, priverstinio išieškojimo tvarka parduotų pastatų vidutinę rinkos vertę 1999-04-28 data sudarė šios sumos: pastatas - veršidė (unikalus Nr.6698-9023-7018) - 68 200 Lt; pastatas - veršidė (unikalus Nr.6698-9023-7029) - 10 100 Lt; pastatas - veršidė (unikalus Nr.6697-6023-1017) - 59200 Lt; veršidės pagalbinis pastatas (unikalus Nr.6697-6023-1028) - 19100 Lt; pastatas - veršidė (unikalus Nr.6697-6023-0010) - 60500 Lt; elektros skydinė (unikalus Nr.6697-6023-0024) - 420 Lt; pastatas - veršidė (unikalus Nr.6698-7023-1014) - 178 383 Lt; pastatas - veršidė (unikalus Nr.6695-4005-7019) - 81790 Lt; veršidės pagalbinis pastatas (unikalus Nr.6695-4005-7022) - 8 788 Lt. Visų nurodytų turto objektų vertė - 486 481 Lt.
Iš to kas pasakyta matyti, kad nors Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmai ir sąlygojo pareiškėjai priklausančio turto priverstinį pardavimą, tačiau pareiškėjai priklausantis turtas, žemesne (apie 10 kartų) verte nei buvo jo vidutinė rinkos vertė pagal nekilnojamojo turto registro duomenis, buvo realizuotas antstolio veiksmais.
Apibendrinant šias aplinkybes darytina išvada, kad tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pasekmėmis – žalos atsiradimu, įtaka pareiškėjos teisėms, laisvėms ir interesams - gali būti pripažinti susiję tik tie minėti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmai, kuriais buvo inicijuotas priverstinis pareiškėjai priklausančio turto pardavimas (veiksmai atlikti iki 2003-06-23 sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką priėmimo). Tuo tarpu vėlesni veiksmai, kuriuos vykdymo procese atliko antstolis, nustatydamas priverstinai parduodamo turto kiekį, jo vertę bei realizuodamas šį turtą žemesne verte nei buvo jo vidutinė rinkos vertė, nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmais ir galimai pareiškėjai padaryta turtine žala vykdymo proceso metu.
Kaip minėta, atsakomybei dėl žalos padarymo pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsirasti yra būtina, jog egzistuotų tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų aktų (veiksmų) ir atsiradusios žalos.
Kadangi tokio ryšio buvimas tarp Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų ir galimai pareiškėjai padarytos žalos vykdymo proceso metu nėra įrodytas, todėl pareiškėjos reikalavimai priteisti jai žalą iš atsakovo (valstybės), kurią sudaro skirtumas tarp buvusios pastatų su įrengimais vidutinės rinkos kainos ir vykdymo procese gautos sumos, pardavus pastatus su įrengimais, yra nepagrįstas.
Pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalį antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka, t. y. antstolis gali būti savarankiškas civilinių teisinių santykių subjektas. Pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnį nuo 2003-01-01 antstolis pats, o ne valstybė, atsako už žalą padarytą savo veiksmais. Tokiu būdu antstolis nėra tas subjektas, kurio atžvilgiu gali būti taikomos Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų atsakomybę dėl žalos padarymo, neteisėtais šių institucijų veiksmais.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą administracinių teismų kompetencijai pavesta spręsti tik bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).
Šiuo atveju taip pat pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos [...] bendrosios kompetencijos [...] teismams“, o šio straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad „ administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti [...] antstolių procesinių veiksmų [...] susijusių [...] su sprendimų vykdymu.“
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXXI skyrių, skundai dėl antstolių veiksmų yra nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose, dėl ko byloje aptariami antstolio veiksmai, kurie yra susiję su Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2003-06-23 sprendimo - išieškoti mokestinę nepriemoką (42107,74 Lt) iš pareiškėjos turto, vykdymu bei antstolio deliktinės atsakomybės klausimai pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku.
Be to kaip matyti iš bylos, pareiškėja minėtų antstolio veiksmų neginčijo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka jų atlikimo metu, neginčija jų ir šioje byloje bei neprašo iš antstolio priteisti minėtos galimai padarytos jai žalos.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmai – pareiškėjos išregistravimas iš PVM mokėtojų registro; mokestinės nepriemokos priskaičiavimas; sprendimas išieškoti šią nepriemoką iš pareiškėjos turto, buvo neteisėti.
Pagal Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Minėto kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Tai, kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti, patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-04-19 sprendimas, kuriuo buvo panaikintas valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas dėl mokestinės nepriemokos pareiškėjai priskaičiavimo, įpareigojant valstybinę mokesčių inspekciją iš naujo atlikti pareiškėjos mokestinį patikrinimą ( adm. b. Nr.A11-453/2005; b.l. 192-198).
Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, vykdydama minėtą teismo sprendimą, savo 2005 07 13 sprendimu pripažino klaidingą pareiškėjos išregistravimą iš PVM mokėtojų registro ir pareiškėją atstatė į šį registrą nuo išregistravimo iš jo dienos ( b. l. 41 ).
Taip pat Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, 2005-09-30 atlikusi pakartotinį pareiškėjos patikrinimą, konstatavo, kad nepagrįstai 2002-02-11 patikrinimo aktu pareiškėjai buvo priskaičiuota mokestinė PVM 39495 Lt. nepriemoka, ir pripažino, kad pareiškėja šio įsiskolinimo biudžetui neturi (b.l.82), o išieškotoji nepriemoka 2005-12-01 buvo grąžinta pareiškėjai ( b. l. 88 ).
Šios aplinkybės įrodo, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, išregistruodama pareiškėją iš PVM mokėtojų registro, priskaičiuodama pareiškėjai mokestinę nepriemoką bei išieškodama šią nepriemoką iš pareiškėjos turto, neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti bei pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Dėl paminėto, priešingi atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmai buvo teisėti, yra nepagrįsti.
Dėl turtinės žalos dydžio nustatymo.
Kaip matyti iš pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui, pareiškėja V.K. nurodė (b.l. 5-6), jog dėl neteisėtų Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų ji patyrė tokią turtinę žalą:
1. 819429,46 Lt žalą dėl pareiškėjai priklausančio komercinės paskirties nekilnojamojo turto ir brangių įrengimų netekimo (šį turtą – veršides ir jų pagalbinius pastatus - 2003-07-02 pardavė antstolis M.Alšauskas, vykdydamas neteisėtą Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2003-06-23 sprendimą dėl 39495 Lt PVM bei 2843,64 Lt PVM delspinigių mokestinės nepriemokos išieškojimo);
2. 124254,36 Lt žalą, kurią sudaro pareiškėjos negautos pajamos laikotarpiu nuo neteisėto pareiškėjos ūkio išregistravimo iš PVM mokėtojų registro (2001 lapkričio mėn.) iki 2006-01-31.;
3. 5146,15 Lt žalą, kurią sudaro nuostoliai, susiję su dėl neteisėtų Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų (neteisėto PVM apskaičiavimo) pradėtais mokestiniais ginčais, patirtos žalos įvertinimu ir teisine pagalba.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjos reikalavimus dėl nurodytų turtinės žalos dydžių priteisimo.
Visų pirma, iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, nėra jokio pagrindo priteisti turtinės žalos, susidariusios dėl pareiškėjai priklausančio komercinės paskirties nekilnojamojo turto ir brangių įrengimų netekimo. Kaip patvirtina byloje esantys įrodymai, šis turtas bei įrengimai buvo realizuotas antstolio M.Alšausko veiksmais, tuo tarpu, kaip jau ir buvo konstatuota, antstolio deliktinės atsakomybės klausimai pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku.
Antra, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pateikta medžiaga neįrodyta, jog dėl neteisėtų mokesčių administratoriaus veiksmų ir dėl to negautų pajamų pareiškėja patyrė 124254,36 Lt žalą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog minėtos žalos apskaičiavimo pagrindas yra UAB „Audito nauda“ parengta „Ūkininkės V.K. ūkio pajamų ir investicijų patikrinimo ataskaita“, kurioje prognozuojama negautų pajamų suma laikotarpiu nuo 2001 m. lapkričio mėn. iki 2006-01-31 (b.l. 22-27). Iš minėtos ataskaitos matyti, kad joje pareiškėjos iš ūkio negautos pajamos, o kartu ir patirti nuostoliai, siejami su vieno mėnesio vidutinėmis viso ūkio pajamomis, prognozuojant, jog tokios pajamos būtų gautos tęsiant ūkininkavimo nuo 2001 m. lapkričio mėn. (pareiškėjos išregistravimo iš PVM mokėtojų registro momento).
Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog nėra jokio pagrindo sieti pareiškėjos išregistravimą iš PVM mokėtojų registro (Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2001-10-30 sprendimas Nr.689) ir ūkinės veiklos nutraukimą momentą. Mokesčių administratoriui 2001-10-30 išregistravus pareiškėją iš PVM mokėtojų registro, jos ūkinė veikla nebuvo nutraukta, o tik, kaip tai numatė atitinkami teisės norminiai aktai (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 6 ir 18 straipsniai, 2000-07-13 įstatymo Nr. VIII-1841 redakcija), apribotos teisės, susijusios su PVM atskaita. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėja po išregistravimo iš PVM mokėtojų registro ir toliau disponavo visu savo ūkinei bei komercinei veiklai vykdyti būtinu turtu bei įranga, taigi iki šio turto priverstinio realizavimo antstolio M.Alšausko veiksmais datos (2003-07-02) galėjo toliau vykdyti ūkinę veiklą.
Be to, iš UAB „Audito nauda“ pateiktos ataskaitos (b.l. 24) ir kitų byloje esančių įrodymų (pačios pareiškėjos Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2001-08-09 pateikto paaiškinimo, b.l. 135) matyti, kad visos pareiškėjos ūkio gautos pajamos 2001 m. (iki 2001-11-01) buvo 44,75 Lt, o pareiškėja anksčiau vykdytos ūkinės veiklos (triušių auginimo) toliau neketino vystyti. Todėl nurodytoje ataskaitoje pateikiamos pareiškėjos ūkio negautų pajamų prognozės negali būti pripažintos pagrįstomis ir jomis Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, negali būti remiamasi nustatant pareiškėjai padarytos žalos dydį (negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų).
Trečia, nors pareiškėja prašo priteisti 5146,15 Lt žalą, kurią sudaro nuostoliai, susiję su dėl neteisėtų Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų (neteisėto PVM apskaičiavimo) pradėtais mokestiniais ginčais, patirtos žalos įvertinimu ir teisine pagalba, tačiau ši suma priskirtina Administracinių bylų teisenos įstatymo 43-44 straipsniuose nurodytoms bylinėjimosi išlaidoms, o ne pareiškėjai padarytai turtinei žalai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad mokestis už advokatės A.Vaidachavičienės ir advokato K.Moteikos paslaugas, taip pat UAB „Auditoriai ir konsultantai“ bei VšĮ „Panevėžio verslo konsultacinis centras“ paslaugas (b.l. 11-12, 17, 19-21) yra susijęs su mokestinio ginčo tarp pareiškėjos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos nagrinėjimu (mokestinis ginčas baigtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A11-453/2005; b.l. 192-198). Šios aplinkybės apeliaciniame skunde neginčija ir pati pareiškėja (b.l. 115).
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog minėtų išlaidų priteisimo klausimas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, gali būti sprendžiamas minėtoje administracinėje byloje pareiškėjai raštu pateikiant prašymą dėl išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo metu nagrinėjamoje byloje nurodytos išlaidos negali būti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis, o reikalavimas dėl šių išlaidų priteisimo atmestinas, yra teisėta ir pagrįsta.
Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo.
Kaip numato Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Nagrinėdamas pareiškėjos reikalavimą dėl 100000 Lt neturtinės žalos, padarytos neteisėtais mokesčių administratoriaus veiksmais atlyginimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl klaidingų mokesčių administratoriaus (Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos) sprendimų pareiškėja V.K. dalį savo ūkio buvo priversta parduoti, o turto pardavimas neabejotinai sukėlė pareiškėjai neigiamus dvasinius išgyvenimus ir tai vertintina kaip patirta neturtinė žala. Teismo nuomone, ilgas mokestinio ginčo tarp pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus nagrinėjimas, o kartu ir mokesčio administratoriaus padarytų klaidų ištaisymas iš dalies buvo sąlygotas pačios pareiškėjos netinkamai realizuojant savo teises (nepasinaudojant teise apskųsti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2001-10-30 sprendimą dėl išregistravimo iš PVM mokėtojų registro). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas sumažino ir pareiškėjos nurodytos jai padarytos neturtinės žalos dydis (priteisė 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti).
Kaip jau buvo minėta, neteisėti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmai pareiškėjos atžvilgiu truko nuo 2001-10-30 iki 2003-06-23, t. y. daugiau kaip pusantrų metų. Tiesioginiu teisiniu pagrindu Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikti neteisėtus veiksmus, kuriais inicijuotas priverstinis pareiškėjai priklausančio turto pardavimas, buvo vietos mokesčių administratoriaus 2002-04-04 sprendimas Nr.10-03-(25)-1531. Šiuo sprendimu patvirtintas 2002-02-11 patikrinimo aktas Nr.1-01-01-30-1125, kuriuo ūkininkei V.K. apskaičiuota 39495 Lt PVM (būtent nurodytos sumos priverstinį išieškojimą vėliau vykdė antstolis M.Alšauskas). Pažymėtina, jog pareiškėja operatyviai pasinaudojo teise per įstatymu nustatytą terminą apskųsti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002-04-04 sprendimą Nr.10-03-(25)-1531 (administracinė byla Nr. A11-453/2005, b.l. 3-4). Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ilgas mokestinio ginčo tarp pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus nagrinėjimas ir atitinkamai neteisėtų veiksmų bei dėl jų pareiškėjos patirtų neigiamų dvasinių išgyvenimų trukmė buvo sąlygota pačios pareiškėjos veiksmų ar neveikimo.
Priešingai, atsižvelgiant į tai, kad neteisėti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmai pareiškėjos atžvilgiu buvo nevienkartiniai ir truko ilgą laiką, teisėjų kolegijos nuomone, priteistina suma neturtinei žalai atlyginti yra didintina iki 20000 Lt, t. y. pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimai tenkintini iš dalies ir jai iš atsakovės priteistina 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Dėl teismo išlaidų atlyginimo.
Iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas, atsižvelgdamas į tai, kad jos sprendimu pareiškėjos skundo reikalavimai buvo patenkinti iš dalies, priteisė pareiškėjos naudai 307 L bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Kaip nurodė teismas, šią sumą sudaro 300 Lt, kurias pareiškėja sumokėjo už advokato teisinę konsultaciją dėl žalos atlyginimo ir 7 Lt už dokumentų kopijavimo paslaugas (b.l. 12, 17-18).
Teisėjų kolegija pažymi, jog nei pareiškėja nei atsakovė apeliaciniuose skunduose jokių argumentų dėl šios sumos priteisimo nepagrįstumo nepateikia. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalis ir 6 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo bei atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, vadovaujantis nurodytomis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, pareiškėjai teisėtai priteistos išlaidos dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo (išlaidos dokumentų kopijavimo paslaugoms) bei atstovavimo išlaidos, kurių suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ numatyto maksimalaus dydžio.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinis skundas atmetamas, o pareiškėjos V.K. skundas tenkinamas iš dalies Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimą pakeičiant ir priteisiant pareiškėjai 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjos V.K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjai V.K. iš Lietuvos valstybės 20000 (dvidešimt tūkstančių) Lt neturtinei žalai atlyginti.
Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.