- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2009-04-01
- Bylos Nr.
- 1A-113-382-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius (pirm.), Zigmas Pocius, Stasys Valužis
- Nuteistasis
- V. Ž.
- Nukentėjusysis
- J. J., E. B.
- Advokatai
- Petras Matažinskas
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. nuteistas devyniems mėnesiams laisvės apribojimo, pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. nuteistas šešiems mėnesiams laisvės apribojimo.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė bausmė nustatyta vieneri metai laisvės apribojimo, uždraudžiant jam šiuo laikotarpiu bendrauti su J. J. ir E. B., prisiartinti prie bet kurios iš jų arčiau kaip per penkis metrus ir įpareigojant jį per vienuolika mėnesių atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiosioms.
Iš V. Ž. priteista nukentėjusiajai J. J. 59,50 Lt turtinės ir 300 Lt neturtinės žalos, nukentėjusiajai E. B. 109,50 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. gegužės 5 d. 17 val. prie (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y. J. J. ir E. B. ketinant pasijungti savo vandens žarną prie bendro naudojimo čiaupo, žinodamas, kad J. J. yra daryta širdies operacija, du kartus parvertė ją ant žemės, taip pat kelis kartus parvertė ant žemės E. B. ir apie penkis kartus smogė jai kumščiu į krūtinę, visa tai matant kieme buvusiems vaikams ir girdint namo gyventojams, ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį.
Be to, V. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. gegužės 5 d. 17 val. prie (duomenys neskelbtini), tarpasmeninio konflikto su E. B. ir J. J. metu gulinčiai ant žolyno E. B. smogė kumščiu į krūtinę apie penkis kartus, taip sulaužydamas jai krūtinkaulio kūną, t. y. nesunkiai sutrikdė E. B. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašo nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 138 str. 1 d., 284 str. 1 d. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Teigia, kad jis nepadarė nusikalstamų veikų, dėl kurių yra pripažintas kaltu, o teismo padarytos dėl to priešingos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra padarytos tik prielaidų ir spėjimų pagrindu.
BPK 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. numatyta, kad nuosprendyje turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes, ir jame neturi būti nepašalintų ir neaptartų prieštaravimų. Be to, minėtos nuostatos prasme, vertinant įrodymus, atsižvelgiama į visas aplinkybes ir vadovaujamasi tuo, kad nuosprendis gali būti pagrįstas tik įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, teismo išvados turi atitikti aplinkybes, nustatytas teisiamajame posėdyje, kad nuosprendis turi būti pagrįstas faktais, o ne prielaidomis ir visos abejonės, jeigu jų negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Be to, minėta baudžiamojo proceso įstatymo nuostata reikalauja, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų nurodomi motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė šių įstatymo reikalavimų ir, pripažindamas jį kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, pažeidė šio įstatymo nuostatas.
Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir tiriant įrodymus teisme kaltinamasis nuosekliai aiškino, kad 2007-05-05 tarp jo ir J. J. įvyko konfliktas, į kurį vėliau įsiterpė ir J. J. motina E. B.. Tą dieną jis buvo pasijungęs vandens žarną prie (duomenys neskelbtini), ir plovė automobilį. Nukentėjusiosioms einant pro šalį, J. J. įžeidžiančiais žodžiais užsipuolė kaltinamąjį ir priekaištavo dėl to, kad jis plauna automobilį (šį faktą teisme patvirtino liudytojas S. V.). Po to jos abi nuėjo prie darželių, kitoje namo pusėje, kur įrengti vandens tiekimo čiaupai. Netrukus dingo vanduo ir jis išgirdo kažkokį stuksenimą ir nuėjo pažiūrėti. Pamatė, kaip J. J. su pusplyte stukseno į vamzdį, stengdamasi nuo čiaupo nudaužti jo pajungtą vandens žarną. J. J. pareikalavo liautis tai darius ir norėjo ją patraukti. Tada J. J. užsimojo jam su pusplyte sakydama:„aš tave nudaušiu“. Tuomet jis trinktelėjo delnu jai per delną ir pusplytė iškrito jai iš rankos. Po to ji puolė ant jo, tačiau jis pasitraukė į šoną, o ji neišlaikiusi pusiausvyros nuvirto ant žolyno. E. B. tuo metu stovėjo prie namo kampo ir pamačiusi, kad J. J. guli, atbėgo išplėtusi rankas ir norėjo jam trenkti, bet jis pasitraukė, o ši nugriuvo. Tuo visas incidentas ir baigėsi. Jokių smūgių nei vienai iš nukentėjusiųjų nesudavė, tuo labiau žinodamas, kad J. J. yra ligota ir stengiasi jį išprovokuoti konfliktui.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nė vienas teisme apklaustas liudytojas nematė šio įvykio. Vienintelė liudytoja O. L. teisme parodė, kad ji matė, kaip V. Ž. stumtelėjo J. J. (nuosprendyje nurodyta, jog nukentėjusiąją J. U.), o E. B. iš viso nematė. Šie liudytojos O. L. parodymai tik patvirtina jo duotus parodymus dėl J. J.. Teismas V. Ž. kaltę grindžia net ir tuo, kad liudytoja O. L. patvirtino negirdėjusi pro langą jokio daužomo plyta metalo garso, kurį tikrai būtų girdėjusi, jei toks garsas būtų buvęs, ir, teismo nuomone, šios liudytojos parodymus patvirtina liudytoja (tyrėja) J. U., kuri tik vėliau, ikiteisminio tyrimo metu, lankėsi įvykio vietoje. Tuo tarpu V. Ž. nurodė, jog išgirdęs stuksenimą, o ne daužymą, nuėjo už namo ir pamatė, ką daro J. J. su čiaupu. Tačiaus šiais liudytojų parodymais jokiu būdu negali būti grindžiama jo kaltė dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 str. 1 d. bei 138 str. 1 d., padarymo. Nuosprendyje teismas nurodo, kad liudytoja D. L. parodė, kad E. B. šaukėsi pagalbos ir kaltinamojo bei nukentėjusiųjų konfliktas buvo girdimas visam kieme ir pro langus, tačiau tai neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi ši liudytoja teisme tik paaiškino, kad, būdama pas O. L. namuose, pro langą girdėjusi, kaip E. B. sušuko:„padėkit“, o pažiūrėjusi pro langą pamatė jį ir nukentėjusiąsias stovinčius ir nieko nedarančius. R. J. parodymai, kad E. B. atbėgo pas ją, prašydama iškviesti greitąją pagalbą, pati buvo išsitaršiusi, apkibusi žolėmis, išsigandusi, o nubėgusios į vietą, jos rado J. J., gulinčią ant žolės, vėlgi patvirtina kaltinamojo parodymus dėl J. J. ir E. B. nugriuvimo. Reikšminga yra tai, kad teismas jo kaltę grindžia net mažamečių vaikų – R. J. sūnaus ir T. Ž. anūko – parodymais, nuosprendyje nurodydamas, kad „Šie vaikų liudijimai savo artimiems žmonėms, įprastoje jiems aplinkoje, visiškai vienodi ir be jokių išlygų dėl to, kas ką mušė ar galbūt bendrai mušėsi, net ir teismui po pusantrų metų nuo įvykio nebesiimant apklausti mažamečių, yra pakankamai rimta įrodymų visumos, pagrindžiančios kaltinamojo kaltę, dalis“. Tačiau šie mažamečiai vaikai net ikiteisminio tyrimo metu apklausti nebuvo, nors tam buvo visos galimybės. Taigi, teismo teiginys, kad šių vaikų liudijimai yra pakankamai rimta įrodymų visumos, pagrindžiančios V. Ž. kaltę, dalis, yra nepagrįstas ir prieštarauja BPK 20 str. 1 d. nuostatoms. Ar jie (vaikai) davė kokius nors parodymus savo artimiems žmonėms, belieka tik spėlioti, jau nekalbant apie tai, kad jų liudijimai, kaip pareiškė teismas nuosprendyje, yra visiškai vienodi ir be jokių išlygų, tuo labiau, kad liudytoja T. Ž. teisme parodė, kad jos anūkas nieko nepasakojo, jog būtų matęs, kad dėdė mušė dvi tetas. Teismas jo kaltės įrodymu laiko J. J. striukės apžiūros protokolą, nuosprendyje dėl šio įrodymo teigdamas taip: „Darniai į šią visumą įsilieja ir J. J. striukės apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kaip šis aprėdas yra suplėšytas ir tai atitinka nukentėjusiųjų parodymus apie įvykio aplinkybes“. Reikšminga yra tai, kad J. J. striukė-džemperis jos pačios iniciatyva buvo pateiktas ikiteisminio tyrimo metu tik 2007-05-08, nors pats įvykis buvo 2007-05-05, be to, tai nebuvo tas pats rūbas, kurį ji dėvėjo įvykio metu, todėl negali būti pripažintas įrodymu. Jis apie tai teisme davė parodymus, tačiau teismas nuosprendyje to neanalizavo.
BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2008 m. vasario 26 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-122/2008) yra išaiškinęs, kad teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, kokie - grasinimais, kokie - patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje pavartojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jo įžūlūs veiksmai pasireiškė tuo, kad jis neva du kartus parvertė ant žemės J. J. bei taip pat kelis kartus parvertė ant žemės E. B. ir apie penkis kartus smogė jai kumščiu į krūtinę, visa tai matant kieme buvusiems vaikams ir girdint namo gyventojams. Tačiau, tai konstatuodamas, teismas privalėjo konkrečiai nurodyti, kurie aplinkiniai asmenys matė ir girdėjo šiuos teismo nurodytus ir jam inkriminuotus veiksmus, dėl kurių jie pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, tačiau tai nuosprendyje nėra nurodyta. Be to, nelogiškas teismo teiginys, kad namo gyventojai girdėjo, kaip jis neva du kartus parvertė ant žemės J. J. bei taip pat kelis kartus parvertė ant žemės E. B. ir apie penkis kartus smogė jai kumščiu į krūtinę. Tokius veiksmus galima tik pamatyti, o ne išgirsti.
Teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 138 str. 1 d. dėl E. B. padarytų sužalojimų, rėmėsi 2007-05-09 specialisto išvada Nr. G 1043/07 (03), kurioje teigiama, kad E. B. padaryti tokie sužalojimai: poodinės kraujosruvos abiejose rankose, krūtinėje, odos nubrozdinimai veide, dešinėje rankoje, krūtinkaulio kūno lūžimas. Visi jie padaryti, veikiant kietais, bukais, turinčiais ribotą paviršių daiktais (rankos kumščiu, spiriant koja) ir kietais bukabriauniais daiktais (odos nubrozdinimai) ir sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes sveikata buvo sutrikdyta ilgam laikui. Tačiau teisme apklaustas ekspertas nepatvirtino savo paties anksčiau paminėtos surašytos išvados ir į prokuroro klausimą atsakė, kad mažai tikėtina, jog E. B. krūtinkaulio kūnas lūžti galėjo nuo smūgio kumščiu. Taip pat ekspertas patvirtino, kad krūtinkaulio kūnas lūžti galėjo ir dėl griuvimo ant krūtinės. Be to, eksperto manymu, reikia žiūrėti, kokie yra žmogaus kaulai. Tokiu būdu eksperto R. P. duoti parodymai teisme dėl savo išvados tik patvirtina jo parodymus, kad E. B. ketinant jam trenkti, ji pati nugriuvo ant krūtinės, bei liudytojos R. J. parodymus, kad ji buvo apkibusi žolėmis iš priekio.
Taigi iš teismo nuosprendyje nurodytų įrodymų nėra nė vieno, kurio patikimumu, objektyvumu ir besąlygiškumu galima būtų vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Visus be išimties įrodymus teismas nurodo su tam tikromis išlygomis ir aiškiomis prielaidomis bei spėlionėmis, tuo labiau, kad teismas konstatavo, jog jo atsakomybę lengvina tai, kad šios nusikalstamos veikos padarymui įtakos iš tiesų turėjo provokuojantis nukentėjusiosios J. J. elgesys. Taigi teismo priimtas nuosprendis nėra pagrįstas išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, todėl nėra įtikinamas ir kelia abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, todėl remiantis visuotinai pripažintu nekaltumo prezumpcijos principu, asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras, nukentėjusiosios ir jų atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino V. Ž. kaltu pagal BK 138 str. 1 dėl E. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jis nukentėjusiosios nemušė, ši jo versija paneigta teismo ištirtais įrodymais. Nukentėjusioji E. B. parodė, kad 2007 m. gegužės 5 d., apie 17 val., ji eidama su dukra J. J. į šiltnamį, esantį prie pastarosios namo (duomenys neskelbtini), prie jos dukters buto lango pamatė nuplautą automobilį, kuris, pasak jos dukters, priklausė V. Ž.. Po to jos pamatė ateinantį ir patį V. Ž., kuriam jos duktė kažką pasakė. Ji su dukra nuėjo už namo. Ten J. J. ketino pasijungti vandenį, savo vandens žarną prijungdama prie čiaupo. V. Ž. vandens žarną ji bandė nuimti rankomis ir jose jokių kietų daiktų neturėjo. Kai jos duktė nuėjo prie šio čiaupo, staiga atbėgo V. Ž., sučiupęs už rūbų, parvertė ją ant žemės, tada nuėjo prie dukters bei pastarąją pastūmė. Po to V. Ž. puolė vėl prie jos ir trenkė į krūtinę kumščiu ne mažiau kaip penkis kartus, po to jis puolė prie jos dukters ir vėl parvertė ant žemės, kai ši buvo atsistojusi. Mėlynės ant rankų jai galėjo susidaryti nuo V. Ž. rankų suspaudimų, o nubrozdinimai dilbyje, kaktoje, nugaroje susidarė dėl kritimo. Nukentėjusiosios parodymus apie prieš ją pavartoto smurto mechanizmą patvirtino ne tik J. J., bet ir objektyviai teismo medicinos specialisto išvada, iš kurios matyti, kad įvykio metu nukentėjusiajai E. B. buvo padarytos poodinės kraujosruvos abiejose rankose, krūtinėje, odos nubrozdinimai veide, dešinėje rankoje, krūtinkaulio kūno lūžimas, visi jie padaryti, veikiant kietais, bukais, turinčiais ribotą paviršių daiktais (rankos kumščiu, spiriant koja) ir kietais bukabriauniais daiktais (odos nubrozdinimai). Taigi netikėti E. B. parodymais nėra pagrindo. Ekspertas R. P. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jeigu yra lygus žemės paviršius, krentant pačiam žmogui ar jį pastūmus krūtinkaulio susilaužyti neįmanoma, tačiau jeigu yra iškilęs kažkoks paviršius (akmuo, plytgalis ar kiti iškilimai), tai ant jų pataikius toks sužalojimas galimas. Kaulų trapumas ir išretėjimas taip pat palengvina lūžį, tačiau turi būti tiesioginis poveikis. Fotolentelėse, darytose 2007-05-08 įvykio vietos apžiūros metu (t. 1, b. l. 19) ir 2008-02-14 E. B. parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 91–94), toje vietoje, kur buvo sumušta E. B., nei iškilių žemės paviršių, nei jų paliktų žymių (pavyzdžiui, išgulėta žemė), nematyti, todėl, įvertinus nukentėjusiosios ir eksperto parodymus, akivaizdu, jog E. B. sužalojimus patyrė dėl V. Ž. prieš ją pavartoto smurto, o ne pati nukritusi ant žemės, kaip bando teismą įtikinti nuteistasis V. Ž.. Taigi nuteistojo V. Ž. kaltė dėl E. B. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra įrodyta ir abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad dėl nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Kolegija sutinka su nuteistojo V. Ž. apeliacinio skundo argumentais, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. Viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo pagrindinis objektas yra viešoji tvarka. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama tiesiogiai arba per poveikį papildomiems objektams – žmogaus sveikatai arba turtui. Viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, kuri padarinių atžvilgiu gali būti ir tiesioginė, ir netiesioginė. Kaltininkas supranta, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Kvalifikuojant veiką ypač svarbu nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Tokį asmens psichinį santykį su savo veika gali rodyti kaltininko aiškios motyvacijos nebuvimas, stichinė veikos tėkmė, padaužiškumas, demonstratyvumas ir pan. Konkrečių asmeninių ar savanaudiškų motyvų dominavimas kaltininko veikoje gali rodyti, jog veika buvo nukreipta ne prieš viešąją tvarką, bet prieš kitas įstatymo saugomas vertybes.
V. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. tuo, kad jis viešoje vietoje įžūliais veiksmais (parversdamas ant žemės J. J. ir E. B. bei suduodamas kelis smūgius E. B.) demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė E. B. sveikatą. O pirmosios instancijos teismas, vertindamas tas pačias faktines aplinkybes, priėmė prieštaringą nuosprendį – V. Ž. pripažino kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d., konstatuodamas, kad ištyrus visus įrodymus, nustatyta, jog V. Ž., savo veiksmais sutrikdęs visuomenės rimtį bei tvarką, nesunkiai sužalojo E. B., tačiau tai padarė ne iš chuliganiškų, o iš asmeninių paskatų, įpykęs dėl nukentėjusių moterų priekabiavimo. Taip pat apylinkės teismas pripažino V. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad šios nusikalstamos veikos padarymui įtakos iš tiesų turėjo provokuojantis nukentėjusiosios J. J. elgesys – ilgalaikis konfliktavimas dėl įvairių smulkmenų, civilinių reikalų ir savavališkas vandens užsukimas, V. Ž. plaunant automobilį, taip iš tiesų bandant jo kantrybę ir sugebėjimą ramiai išspręsti situaciją.
Paminėtos apylinkės teismo išvados, kad V. Ž. E. B. sužalojo iš asmeninių paskatų ir esant provokuojančiam J. J. elgesiui, su kuriomis kolegija, įvertinusi nuteistojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, visiškai sutinka, iš esmės parodo, kad V. Ž. veiksmai nebuvo nukreipti į visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą, paprasčiausiai eilinio užsitęsusio buitinio konflikto tarp jo ir J. J. metu nuteistasis nesusitvardė ir pavartojo fizinę prievartą. Kita vertus, V. Ž. neteisėti veiksmai truko neilgai, jie buvo atlikti nors ir daugiabučio namo kieme, tačiau ne toje namo pusėje, kur yra kiemas, kuriame namo gyventojai stato savo automobilius ir per kurį eina į namą, o kitoje pusėje, kur yra sodelis, t. y. ten, kur namo gyventojų buvimas yra ne toks dažnas. Pažymėtina ir tai, kad V. Ž. savo nusikalstamus veiksmus baigė iškart, kai liudytoja O. L. jį subarė dėl netinkamo elgesio, beje, ta pati liudytoja parodė, kad matė tik tai, kaip V. Ž. pastūmė J. J., konkrečių smūgių sudavimo faktų nematė, taip pat ji parodė, kad konfliktai tarp V. Ž. ir J. J. vyksta nuolat, tai į juos jau nekreipia dėmesio. Iš šių liudytojos O. L. parodymų matyti, kad V. Ž. sukeltas triukšmas jos kasdienio gyvenimo ar poilsio nesutrikdė ir įtakos jos savijautai neturėjo. Be to, tiesiogiai konflikto nematė ir nė vienas iš teisme apklaustų liudytojų. Byloje taip pat nėra patikimų įrodymų, kad įvykį tiesiogiai matė vaikai – R. J. sūnus ir T. Ž. anūkas. J. J. savo 2007-05-08 pareiškime pažymėjo, kad įvykis vyko už gyvenamojo namo ir tai galėjo matyti bet koks žmogus, tačiau nei pareiškime, nei per apklausas ikiteisminio tyrimo metu ar teisme neparodė, kad atėjusi į įvykio vietą ji būtų mačiusi vaikus ar girdėjusi jų šūksnius. E. B. ikiteisminio tyrimo metu taip pat tokių aplinkybių nenurodė, tik teisme parodė, jog į įvykio vietą atbėgo tokie vaikai, tačiau iš jos parodymų turinio matyti, kad tie vaikai atbėgo jau po to, kai buvo pavartotas smurtas, todėl teigti, kad šie vaikai tiesiogiai matė įvykį, nėra jokio pagrindo. R. J. sūnus ir T. Ž. anūkas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme apklausti nebuvo, tą aplinkybę, jog šie vaikai matė konfliktą, parodė šių vaikų mama R. J. ir močiutė T. Ž., atpasakojusios vaikų įspūdžius. Įvertinus aptartas aplinkybes, neatmestina galimybė, kad minėti vaikai savo nuomonę, išsakytą suaugusiems namuose, susiformavo ne tiesiogiai matydami V. Ž. veiksmus, o paprasčiausiai girdėdami pačių suaugusiųjų kalbas apie įvykį.
Esant tokioms aplinkybėms V. Ž. pagal BK 284 str. 1 d. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Atitinkamai naikinama ir nuosprendžio dalis dėl BK 63 str. 1 d., 4 d. nuostatų taikymo.
Išteisinusi V. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d., kolegija nemato pagrindo V. Ž. veiksmus dėl J. J. parvertimo kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d. Iš 2007-05-09 specialisto išvados Nr. G 1042/07 (03) matyti, kad J. J. objektyvios apžiūros metu išorinių sužalojimų nekonstatuota, pateiktoje medicininėje dokumentacijoje duomenų, leidžiančių nustatyti J. J. padarytą sveikatos sutrikdymo mastą, nėra (t. 1, b. l. 32). Iš eksperto tirtos medicininės dokumentacijos matyti, kad tiek Gargždų GMP, tiek Klaipėdos apskrities ligoninės specialistai nenustatė jokių J. J. širdies veiklos sutrikimų, o J. J. tokį ritmingą širdies darbą, nepaisant to, jog, pasak jos pačios, patyrė stresą ir išsigando, paaiškino tuo, kad prieš tai gavo reikalingų vaistų (t. 1, b. l. 37). Pati J. J. nei 2007-05-08 pareiškime, nei tą pačią dieną apklausos metu, nei teisme net neužsiminė, kad V. Ž. veiksmai jai būtų sukėlę fizinį skausmą, tik paminėjo, kad tokių veiksmų pasekmės galėjo būti skaudžios dėl jai anksčiau darytos širdies operacijos. Iš civilinio ieškinio, kuriuo J. J. prašo jai priteisti 3000 Lt neturtinę žalą, matyti, kad ji stresą, susijaudinimą ir išgyvenimus patyrė ne dėl V. Ž. konkretaus pastūmimo sukelto skausmo, o dėl to, kad taip pastumta ir nugriuvusi ji buvo pažeminta, o ypač dėl to, kad ji matė mušamą savo motiną. Aptartos aplinkybės rodo, kad V. Ž. parversdamas J. J. jai nesukėlė fizinio skausmo ir nežymiai nesutrikdė sveikatos, todėl nesant nusikaltimo, numatyto BK 140 str., pasekmių, V. Ž. baudžiamasis procesas dėl J. J. parvertimo ant žemės nepradedamas.
Šiuo nuosprendžiu V. Ž. išteisinus dėl kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, ir nustačius, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., požymių, naikinama nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiajai J. J. iš V. Ž. priteista 59,50 Lt turtinės ir 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o nukentėjusiosios J. J. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš V. Ž. paliekamas nenagrinėtas.
Atitinkamai šiuo nuosprendžiu V. Ž. išteisinus dėl kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d., panaikinus nuosprendžio dalį dėl BK 63 str. 1 d., 4 d. nuostatų taikymo, taip pat panaikinus nuosprendžio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo J. J. ir palikus nenagrinėtą J. J. civilinį ieškinį, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pagal BK 48 str. 6 d. 2 p. teismas asmenį, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, gali įpareigoti atlyginti tik turtinę nusikaltimu padarytą žalą, kolegija iš dalies keičia ir nuosprendžio dalį, kuria V. Ž. uždrausta bausmės vykdymo laikotarpiu bendrauti su J. J. ir E. B., prisiartinti prie bet kurios iš jų arčiau kaip per penkis metrus ir jis įpareigotas per vienuolika mėnesių atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiosioms, nustatant V. Ž. draudimą laisvės apribojimo bausmės, paskirtos pagal BK 138 str. 1 d., vykdymo laikotarpiu bendrauti su E. B., prisiartinti prie jos arčiau kaip per penkis metrus ir įpareigojimą per vienuolika mėnesių atlyginti padarytą turtinę žalą E. B..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 326 str. 4 d., 328 str. 1 p., 3 p., 4 p., 329 str. 1 p., kolegija
nusprendžia:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalį dėl V. Ž. nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį – V. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Kitą Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 63 str. 1 d., 4 d. nuostatų taikymo.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. Ž. uždrausta bausmės vykdymo laikotarpiu bendrauti su J. J. ir E. B., prisiartinti prie bet kurios iš jų arčiau kaip per penkis metrus ir jis įpareigotas per vienuolika mėnesių atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiosioms, ir nustatyti V. Ž. draudimą laisvės apribojimo bausmės, paskirtos pagal BK 138 str. 1 d., vykdymo laikotarpiu bendrauti su E. B., prisiartinti prie jos arčiau kaip per penkis metrus ir įpareigojimą per vienuolika mėnesių atlyginti padarytą turtinę žalą E. B..
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajai J. J. iš V. Ž. priteista 59,50 Lt turtinės ir 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o nukentėjusiosios J. J. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.