Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-01-27 · Administracinė byla Nr. I-820-142/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-01-27
Bylos Nr.
I-820-142/2014
Teisminio proceso Nr.
1-13-1-01256-2010-03
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
T. F.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-820-142/2014
Proc. Nr. 3-61-3-02876-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo T. F. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. F. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K, atsakovas), 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas paaiškina, kad jo laisvė Lukiškių TI-K nuo 2011 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d. buvo apribota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes kamerose, kurių plotas yra 7 kv. m, buvo kalinamas kartu su 3–5 asmenimis. Pagal higienos normos HN 76:199 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto. Todėl pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis ir patyrė didelę neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje, t. y. didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata (skausmai skrandžio srityje, pablogėjo regėjimas ir kt.), dėl to daug kartų kreipėsi į medikus, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Neturtinė žala turi būti pareiškėjui atlyginta pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, CK 6.271 straipsnį (b. l. 1–3).

Teismo posėdyje 2013 m. spalio 2 d. pareiškėjas palaikė skundą. Papildomai paaiškino, kad jo teisės buvo pažeistos, kai jis buvo kalinamas kartu su ne pirmą kartą teistais asmenimis, dėl to patyrė didelį psichologinį spaudimą. Kamerose trūko stalų, kėdžių (tik du asmenys galėjo sėdėti), skalbykla nepriėmė drabužių, nebuvo kur jų džiovinti, rūbus tekdavo džiovinti kamerose, pilna tarakonų. Pareiškėjas nepageidavo dalyvauti 2014 m. sausio 6 d. teismo posėdyje (b. l. 191), apie teismo posėdį jam buvo pranešta.

Atsiliepimas

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 12–16) su skundu nesutinka. Lukiškių TI-K žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų kamerose laikomų asmenų gyvenamąjį plotą, reikalavimai. Nurodo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. galioja nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta, tačiau Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Dėl tokio teisinio reglamentavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas. Tačiau administracija siekia, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Nurodo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą atsakingi jose esantys asmenys. Tvarkai palaikyti išduodamas inventorius, valymo medžiagos. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna ir dezinfekuoja. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Lukiškių TI-K kamerų būklę tikrina Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba, atlikdama operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo žurnaluose ginčo laikotarpiu nėra įrašų dėl patikrinimų tose kamerose, kuriose buvo pareiškėjas. Remiasi Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, 6.246–6.249 straipsniais ir teigia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinų įstatyme nustatytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo į skundą neteikė, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. administracinės bylos A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Norma, kuria vadovaujasi pareiškėjas, yra negaliojanti, o laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių TI-K kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K šie reikalavimai yra gerai žinomi. Atsakovas neneigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu ne visada buvo užtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Konstatuotina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Pareiškėjas neteikė teismui duomenų, kada kokioje kameroje su kiek asmenų buvo kalinamas. Todėl teismas vadovaujasi atsakovo atsiliepime pateiktais duomenimis. Pareiškėjas teisme neneigė tų duomenų teisingumo (pareiškėjui Lukiškių TI-K atsiliepimas įteiktas 2013 m. rugsėjo 3 d., b. l. 57). Pagal atsakovo pateiktus duomenis (b. l. 12–16), pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. gegužės 27 d. ir buvo iki 2011 m. gruodžio 14 d. vakaro. Per visą 6 mėnesių ir 17 dienų buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta nuo 2011 m. gegužės 27 d. vakaro iki 2011 m. gegužės 29 d. įskaitytinai, 2011 m. liepos 1 d. vakare, 2011 m. liepos 2 d.–2011 m. liepos 7 d. įskaitytinai, 2011 m. rugsėjo 26 d.–2011 m. rugsėjo 28 d. įskaitytinai ir 2011 m. rugsėjo 29 d. ryte, 2011 m. spalio 25 d. ryte, 2011 m. spalio 26 d. ryte. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pilnai užtikrinta 11 dienų ir dalį 5 dienų. Likusias dienas (t. y. 6 mėnesius) pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose (paprastai ne daugiau 4). Atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje). Tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė daugiau jo teisių pažeidimų. Nurodė, kad jis buvo kalinamas kartu su ne pirmą kartą teistais asmenimis.

Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; <...> “.

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad „1. Suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų: <...> 4) asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių; 5) suimtieji ir nuteistieji, <...> 7) nuteistieji terminuotu laisvės atėmimu – atskirai nuo suimtųjų; <...>“.

Iš pateiktos kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės matyti, kad pareiškėjas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu nuteistas laisvės atėmimo bausme, suimtas 2011 m. gegužės 26 d. (b. l. 17–18). Papildomuose paaiškinimuose (2013 m. lapkričio 25 d., b. l. 194–195) Lukiškių TI-K teigia, kad atvykus pareiškėjui į Lukiškių TI-K (pagal atsiliepimo duomenis atvyko jis 2011 m. gegužės 27 d.), jo procesinė padėtis buvo – suimtasis, jis buvo patalpintas į kamerą vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimais ir Suimtųjų, nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias kameras Lukiškių TI-K tvarkos aprašo nuostatomis kartu su kitais suimtaisiais, kurie anksčiau atlikinėjo bausmę pataisos namuose, kadangi kameros kortelėje buvo pažymėta, kad suimtasis T. F. anksčiau atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Susipažinus teismų informacinėje sistemoje LITEKO su Vilniaus miesto 3 apylinkės 2011 m. gegužės 13 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. N1-326-119/2011, teisminio proceso Nr. 1-13-1-01256-2010-03), nustatyta, kad nuosprendis įsiteisėjo 2011 m. rugsėjo 6 d., nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė, skiriant galutinę laisvės atėmimo bausmę prie paskirtosios bausmės iš dalies pridėta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmė, paskirta 2010 m. lapkričio 3 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo bausmės vykdymas buvo atidėtas. Todėl pareiškėjo procesinė padėtis nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. buvo nuteistasis. Iš 2011 m. gegužės 13 d. teismo nuosprendžio, o taip pat iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria netenkintas Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos teikimas dėl nuteistojo T. F. įspėjimo (Nr. T-358-170/2011), darytina išvada, kad iki 2011 m. rugsėjo 6 d. (taip pat iki 2011 m. gegužės 27 d.) pareiškėjas jokios laisvės atėmimo bausmės nėra atlikinėjęs, jis tik buvo laikinai sulaikytas nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. birželio 3 d. Todėl periodu nuo 2011 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas negalėjo būti laikomas kartu su asmenimis, atlikinėjusiais laisvės atėmimo bausmę, su nuteistaisiais, nes tai draudžia Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis. Lukiškių TI-K savo 2013 m. lapkričio 25 d. rašte pripažino, kad T. F. nuo 2011 m. gegužės 27 d. buvo laikomas kartu su suimtaisiais, kurie anksčiau atlikinėjo bausmę pataisos namuose, kadangi kameros kortelėje buvo pažymėta, kad T. F. anksčiau atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Iš pateiktos kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės (b. l. 17–18) tokios išvados daryti negalima, nes joje taip nėra pažymėta.

Todėl yra pagrindo išvadai, jog laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. rugsėjo 6 d. Lukiškių TI-K nesilaikė Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Tačiau teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjui 2011 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu jau buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareiškėjas buvo teistas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu, todėl jo patalpinimas su laisvės atėmimo bausmę atlikusiais asmenimis negalėjo itin neigiamai jo įtakoti, taip pat ir į tai, kad pareiškėjas nei nuo 2011 m. gegužės 27 d., nei vėliau nesiskundė Lukiškių TI-K administracijai, kad jis patalpintas su laisvės atėmimo bausmę atlikusiais asmenimis ir tai jam daro neigiamą poveikį, neprašė jo perkelti į kitą kamerą ir patalpinti tik su suimtaisiais, taip pat į tai, kad ir teisme pareiškėjas nedetalizavo, kokia neturtinė žala ir kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis jam padaryta maždaug per 3 mėnesius, todėl daroma išvada, kad dėl izoliavimo taisyklių pažeidimo neturtinė žala padaryta minimali.

Bausmių vykdymo kodekse nustatyta, kad tik esant galimybei nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą, laikomi atskirai nuo kitų nuteistųjų, todėl nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjui neturtinė žala nebuvo padaryta, Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, kad laikomų asmenų skaičius viršija nustatytas normas, todėl akivaizdu, kad Lukiškių TI-K nėra galimybių laikyti pirmą kartą nuteistą asmenį tik kartu su kitais pirmą kartą nuteistaisiais, tuo labiau, kad būtina atsižvelgti į asmeniui skirtiną ploto normą, ir tai Lukiškių TI-K leidžia Bausmių vykdymo kodeksas. Minėta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl to nesiskundė Lukiškių TI-K administracijai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad Lukiškių TI-K administracija, kai pareiškėjas jau buvo nuteistasis, būtų atsisakiusi jį perkelti į kitą kamerą.

Pareiškėjas teismo posėdyje taip pat nurodė, kad kamerose trūko baldų: stalų, kėdžių. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; 14.7 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; 14.8 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Taigi imperatyviai reikalaujama, kad kiekvienam suimtajam būtų pastatyta tik lova, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja, kad kiekvienam kameroje esančiam asmeniui būtų pastatytas ir stalas bei kėdės. Iš Lukiškių TI-K 2013 m. rugsėjo 10 d. pažymos Nr. 24-3151 (b. l. 83) matyti, kad kamerose yra lovos kiekvienam suimtajam, spintelės, sieninės lentynos, stalai, o 2013 m. lapkričio 20 d. pažymoje Nr. 24-4055 nurodyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo po 2 taburetes (b. l. 197). Taigi negalima išvada, kad dėl to buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Kita vertus, pareiškėjas nenurodė, kad prašė Lukiškių TI-K administracijos išduoti jam kėdę, o ši atsisakiusi tą padaryti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai, kad Lukiškių TI-K pažeidė minėtos normos reikalavimus, yra nepagrįsti.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 8 punkte nustatyta, kad rėžiminėje teritorijoje įrengiama skalbykla. Į byla pateiktas Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 1-55 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašas patvirtina, kad Lukiškių TI-K teikiamos drabužių skalbimo paslaugos. Pareiškėjas objektyviai nepagrindė, kad skalbykla ginčo laikotarpiu nepriėmė drabužių. Kita vertus, iš pareiškėjo paaiškinimų, kad rūbus džiovindavo kamerose, galima daryti išvadą, kad sąlygos rūbams išsiskalbti buvo sudarytos. O tai, kad dėl rūbų džiovinimo kamerose pareiškėjas patirdavo kokių nors nepatogumų, neleidžia daryti išvados, kad buvo pažeistos kokios nors pareiškėjo teisės aktų garantuojamos teisės.

Taip pat pareiškėjas teismo posėdyje teigė, kad kamerose pilna tarakonų. Iš UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ pateiktų atliktų darbų aktų matyti, kad 2011 m. gegužės 31 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 183, 2011 m. birželio 23 d., kai buvo laikomas kameroje Nr. 340, 2011 m. rugsėjo 27 d., kai buvo laikomas kameroje Nr. 333, 2011 m. lapkričio 14 d. ir 2011 m. gruodžio 14 d., kai buvo laikomas kameroje Nr. 305, buvo atliekami deratizacijos ir dezinsekcijos darbai (b. l. 59–79). Pateikti įrodymai patvirtina, kad imamasi veiksmų tarakonams naikinti.

Daugiau pareiškėjas nenurodė ir neteikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K kokiais nors kitokiais veiksmais ar neveikimu pažeidė kitas jo teises. Ir Lukiškių TI-K, ir Vilniaus visuomenės sveikatos centras nurodė, kad per nurodytą laikotarpį negavo iš pareiškėjo skundų dėl prastų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (b. l. 80, 82, 120, 127). Pareiškėjas nepaneigė atsakovo pateiktų įrodymų dėl kamerose, kuriose jis buvo laikomas, dieninio ir naktinio apšvietimo, sanitarinio mazgo patalpos su klozetu, atitvertos pertvara, praustuvo, baldų (b. l. 83), dėl į kameras išduodamos kalcinuotos sodos (b. l. 91), nustatytos dienotvarkės (b. l. 98–111), patvirtino, kad buvo vedamas pasivaikščioti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Per visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį (6 mėnesius ir 17 dienų) pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pilnai užtikrinta 11 dienų, tik tam tikrą paros dalį užtikrinta 5 dienas. Taigi Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Remiantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal byloje esančius įrodymus konstatavus pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą, į izoliavimo reikalavimų pagal Suėmimo vykdymo įstatymą pažeidimą, pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, Lukiškių TI-K pripažino, kad pareiškėjas, kai jis buvo tik suimtasis, buvo laikomas su jau atlikusiais laisvės atėmimo bausmę, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teismas, atsižvelgdamas į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir neužtikrinti jo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, į izoliavimą, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam užtikrinant teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, suėmimo vykdymo metu nebūti kalinamam su anksčiau atlikusiais laisvės atėmimo bausmę, pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad minėtų teisių pažeidimu nebuvo sukelta kokių nors pasekmių (pateikta asmens sveikatos istorija paneigia pareiškėjo paaiškinimus, kad ginčo laikotarpiu pablogėjo jo sveikata ir jis dėl skrandžio skausmų, pablogėjusio regėjimo ne kartą kreipėsi į medikus, b. l. 31–50), į tai, kad dėl pažeistų teisių gynimo pareiškėjas kreipėsi tik po daugiau kaip pusantrų metų, kai išvyko iš Lukiškių TI-K, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Lt. Nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. F. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T. F. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Halina Zaikauskaitė