- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-03
- Bylos Nr.
- 2A-390/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas
- Atsakovas
- J. R., akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
- Ieškovas
- L. D., V. D.
- Advokatai
- Antanas Jarašius
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-123-2780/2011 pagal ieškovų L. D. ir V. D. ieškinį atsakovams J. R. , akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai L. D. ir V. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, prašydami: priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovui V. D. 20 616,34 Lt žalos atlyginimo, ieškovei L. D. 3 374 Lt žalos atlyginimo, susijusio su darbingumo netekimu ar sumažėjimu bei 1 567,50 Lt žalos atlyginimo, susijusio su darbingumo netekimu ar sumažėjimu, visos žalos dydžio vienkartinę išmoką už laikotarpį nuo 2008-12-01 iki 2011-09-01 bei 1 726 Lt neturtinės žalos atlyginimą; priteisti iš atsakovės J. R. ieškovei L. D. 398 274 Lt neturtinės žalos atlyginimą, ieškovui V. D. 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; priteisti iš abiejų atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2005-06-17 apie 12 val., Kėdainių mieste, J. B. - Žemaitės gatvių sankryžoje, kelio Aristava-Kėdainiai-Cinkiškiai 7-ajame kilometre, atsakovė J. R. , vairuodama automobilį „Toyota-Carina“, išvažiuodama iš šalutinio kelio į pagrindinį, nedavė kelio pagrindiniu keliu važiavusiam V. D. vairuojamam automobiliui „VW-Passat“, sukėlė avarinę situaciją, ko pasekoje, siekiant išvengti susidūrimo su atsakovės vairuojamu automobiliu, V. D. išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu. Įvykio metu V. D. vairuojamo automobilio keleivei nepilnametei L. D. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Dėl eismo įvykio metu patirtos sunkios galvos smegenų traumos ieškovė L. D. buvo gydoma Kauno medicinos universiteto klinikos neurochirurgijos klinikoje, pablogėjus psichinei būklei, 2005-07-29 tolimesniam gydymui buvo perkelta gydymui į vaikų – paauglių psichiatrijos sektorių, o nuo 2005-08-16 buvo gydoma VšĮ Druskininkų vaikų reabilitacijos sanatorijoje „Saulutė“. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2005-11-02 L. D. nuo 2005-11-02 iki 2007-11-30 nustatė vidutinio neįgalumo lygį, o ieškovės sveikatos būklei nepagerėjus, atlikus pakartotinį neįgalumo lygio vertinimą, šį lygį patvirtino ir 2007-11-28 - 2011-09-01 laikotarpiui. Dėl ieškovės gydymui, įvairioms procedūroms, vaistams, vitaminams, maistui bei kelionėms į gydymo įstaigas ieškovas turėjo 20 616, 35 Lt išlaidų. Ieškovė patyrė didelį fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, atsiradusius negrįžtamus sveikatos pokyčius, o tėvo akivaizdoje dukrai patyrus sunkius sužalojimus, didelį dvasinį sukrėtimą, nerimą, išgyvenimus patyrė ir V. D. . Ieškovai negali pateikti visų įrodymų, patvirtinančių turtinius praradimus, patirtus dėl sužalojimo eismo įvykyje, tačiau toje dalyje ieškinio atmetimas tik dėl to, kad nėra galimas konkretus ir tikslus patirtų išlaidų dydžio nustatymas, būtų neteisinga ir nesąžininga.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2010 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 708,54 Lt žalos atlyginimo, susijusio su darbingumo netekimu ar sužalojimu, 1 097,25 Lt vienkartinę žalos atlyginimo išmoką ir 1 726 Lt neturtinės žalos atlyginimo, viso 3 531,79 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo (2009-03-04) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ieškovės L. D. naudai; priteisė iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 7 912 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo (2009-03-04) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo V. D. naudai; priteisė iš atsakovės J. R. 33 274 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo (2009-03-04) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo L. D. naudai; priteisė iš atsakovės J. R. 3 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovo V. D. naudai; priteisė iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 1 450 Lt atstovavimo išlaidų V. D. naudai bei 343,30 Lt žyminio mokesčio ir 42 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, viso 385,30 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai; priteisė iš atsakovės J. R. 2 000 Lt atstovavimo išlaidų V. D. naudai, 1 103 Lt žyminio mokesčio ir 58 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, viso 1 161 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2005-06-17 apie 12 val., Kėdainių mieste, J. B. - Žemaitės gatvių sankryžoje, kelio Aristava-Kėdainiai-Cinkiškiai 7-ajame kilometre, įvyko autoavarija, kurios metu buvo sunkiai sužalota ieškovė L. D. . Iš baudžiamoje byloje Nr. 66-1-00730-05 esančio Kėdainių rajono apylinkės prokuroro 2005-12-21 nutarimo matyti, kad ikiteisminis tyrimas J. R. atžvilgiu dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sužaloti asmenys yra nutrauktas nesant jos veikoje nusikalstamos veikos požymių. Nutarime konstatuota, kad J. R. veikoje yra administracinio teisės pažeidimo požymiai, nes vairuodama automobilį „Toyota-Carina“, išvažiuodama iš šalutinio kelio į pagrindinį, nedavė kelio pagrindiniu keliu važiavusiam V. D. vairuojamam automobiliui „VW-Passat“, dėl ko sukėlė avarinę situaciją bei pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo ji buvo susijusi (baudž. byla, b.l. 58-59). Iš šioje baudžiamoje byloje esančio 2005 m. gruodžio 28 d. nutarimo dėl administracinio teisės pažeidimo matyti, kad už padarytus Kelių eismo taisyklių 53 p., 196 p., 269.4 p. reikalavimų pažeidimus, vadovaujantis ATPK 124/2 str. 1 d., 127 str. 2 d., 130 str. J. R. atimta teisė 36 mėn. vairuoti transporto priemones (t. 1, b.l. 83-87, baudž. byla, b.l. 61). Minėtoje byloje nustatyta, kad nurodytų J. R. veiksmų pasekoje, siekdamas išvengti susidūrimo su jos vairuojamu automobiliu, V. D. išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su priešpriešais važiuojančiu automobiliu „Iveco“. Autoįvykio metu buvo sunkiai sužalota automobiliu „VW-Passat“ važiavusi L. D. , kuriai nustatytas galvos smegenų ir jų kamieno sumušimas, dėl ko ieškovė 2005-06-17 – 2005-08-16 laikotarpiu buvo gydoma Kauno medicinos universiteto klinikos neurochirurgijos klinikoje, vėliau psichiatrijos klinikoje, bei VšĮ Druskininkų vaikų reabilitacijos sanatorijoje „Saulutė“ (t. 1, b.l. 28-29, 27, 32, baudž. byla, b.l. 31-32). Iš bylos dokumentų matyti, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2005-11-02 – 2007-11-30 laikotarpiui L. D. nustatė vidutinio sunkumo neįgalumo lygį, kuris pakartotinai nustatytas 2007-11-28 laikotarpiui iki 2011-09-01 (t. 1, b. l. 30-31). Bylos nagrinėjimo metu atsakovė J. R. nurodė, kad ji avarinės situacijos nesukėlė, nėra susijusi su autoįvykiu, todėl neprivalo ieškovams atlyginti neturtinę žalą (t. 2, b.l.75-79). Tačiau teismas nurodė, kad baudžiamoje byloje Nr. 66-1-730-05 esantys aukščiau paminėti duomenys, byloje apklaustų liudytojų A. M. , S. R. , Ž. D. parodymai bei Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2006-07-28 aktas, kuriame konstatuota, kad V. D. važiavimo kryptį ir greitį keitė ne dėl iš anksto numatyto manevro pradžios, o priverstinai, dėl atsiradusios netikėtos kliūties, todėl techniniu požiūriu nusukimo manevras nelaikytinas lenkimu, o tik nusukimu nuo atsiradusios nenumatytos ir netikėtos kliūties, leidžia daryti išvadą, kad atsakovė, išvažiuodama į pagrindinį kelią, sudarė kliūtį pagrindiniu keliu važiuojančiai transporto priemonei, sukėlė avarinę situaciją, dėl ko buvo sunkiai sužalota VW „Passat“ keleivė L. D. (baudž. byla, b.l. 92-94). Teismas padarė išvadą, kad atsakovė, būdama eismo dalyve, pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nesilaikė būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl jos veiksmai turi priežastinį ryšį su ieškovų patirta tiek materialine, tiek ir neturtine žala (CPK 6.245-6.250 str.). Kėdainių rajono apylinkės prokuroro 2008-08-26 nutarimu V. D. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų pagrindžiančių jo kaltę (baudž. byla, b. l. 254). CK 6.263 straipsnio 2 dalis nustato, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojaus aplinkiniams (transporto priemonių ir kt.) privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str.1 d.). Eismo įvykio metu atsakovė J. R. buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, todėl įvertinus aplinkybę, jog žala ieškovams atsirado dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, nors ir padarytų dėl neatsargumo, teismas nurodė, kad ieškovai pagrįstai reikalauja atlyginti patirtą žalą. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovė J. R. savo civilinę atsakomybę eismo įvykio metu buvo apdraudusi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“ (t. 1, b.l. 111-112, 2 t., b.l. 9-13). Teismas nurodė, kad nustačius, jog dėl eismo įvykio yra atsakovės J. R. kaltė, dalį ieškovų prašomos priteisti žalos privalo atlyginti AB „Lietuvos draudimas“, nes draudikas turi iš draudimo sutarties kilusią pareigą atlyginti ieškovei padarytą žalą, išmokėdamas draudimo atlyginimą, o atsakovė J. R. privalo atlyginti tą žalos dalį, kurios nepadengia draudimo atlyginimas (draudimo išmoka, CK 6.254 str. 2 d.). Teismas konstatavo, kad bylos duomenys leidžia daryti išvadą, jog dėl autoįvykio pasekmių yra ir ieškovo V. D. kaltės. Lietuvos Teismo ekspertizės centras 2006-07-28 aktu konstatavo, kad V. D. važiavimo kryptį ir greitį kreipė ne dėl iš anksto numatyto manevro pradžios, o priverstinai, dėl atsiradusios netikėtos kliūties, todėl techniniu požiūriu nusukimo manevras nelaikytinas lenkimu, o tik nusukimu nuo atsiradusios nenumatytos ir netikėtos kliūties. Tačiau šiuo aktu konstatuota, kad nusukimo manevras nuo skersai judėjimo krypties judančios kliūties, kaip būdas išvengti eismo įvykio, šioje situacijoje, techniniu požiūriu buvo nesaugus ir nepriimtinas (b.l. 92-94). Be to, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ieškovas vežė mažametę dukrą L. D. , gim. (duomenys neskelbtini), priekinėje keleivio sėdynėje su neužsegtu saugos diržu, kas iš dalies taip pat įtakojo autoįvykio pasekmes. Esant paminėtiems duomenims teismas konstatavo, kad dėl eismo įvykio pasekmių yra ir 30 procentų ieškovo V. D. kaltės, kas įvertintina priteisiant patirtą žalą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad įvykio metu ieškovė L. D. patyrė sunkią galvos smegenų traumą, 2005-06-17 į Kauno medicinos Universiteto klinikų vaikų neurochirurgijos skyrių ji atvežta itin sunkios būklės, be sąmonės, intubuota, seduota 4 paras, 2005-07-28 pablogėjus psichinei būklei perkelta į vaikų-paauglių psichiatrijos sektorių gydymui dėl išsivysčiusio sujaudinto, neadekvataus elgesio. Po patirtos galvos traumos ieškovei pasireiškė ryškus kalbos ir motorikos sutrikimas, 2005-08-24, išrašant iš ligoninės V. D. nekalbėjo, jos bendravimas buvo gestų kalba, todėl nustatytas medikamentinis gydymas, vaikų psichologo užsiėmimai psichologinei adaptacijai gerinti, sanatorinis somatinis sveikatą atstatantis gydymas. Gydymo stacionare istorijoje Nr. VP-1045099-1/2005 nurodoma prognozė - pasveikimo - galimi paūmėjimai, darbingumo – bloga, gyvenimo - palanki (gydymo stacionare istorijos b.l. 169, 1 t. b.l. 25-26, 28-29). Nuo 2005-08-16 V. D. atvykus gydytis į VĮ Druskininkų vaikų reabilitacijos sanatoriją „Saulutė“ dėl vidutinio sunkumo dešinės pusės hemipazės ji negalėjo savarankiškai judėti ir pasirūpinti savimi (1 t., b.l. 27). Iš VšĮ Kėdainių ligoninės pažymos matyti, kad L. D. gydoma ir vaikų gydytojo neurologo dėl liekamųjų reiškinių po labai sunkios galvos smegenų traumos, diagnozė trauminė smegenų liga, dešinės kūno pusės parezė, ataksija. Minėtoje pažymoje nurodoma, kad ieškovei skiriama kineziterapija gerinti kraujotaką, stiprinti raumenis, gerinti judesių koordinaciją. Sanatorinis gydymas indikuotinas bent 1 kartą per metus. Skirtas medikamentinis gydymas smegenų kraujotakai ir medžiagų apykaitai gerinti Neurosanu, Tanakanu, Neuromulsivitu, ir šis gydymas yra būtinas. Reikalinga logopedo terapija. Šioje pažymoje konstatuota, kad po galvos traumų liekamieji reiškiniai būdingi ir neišnyksta, todėl reikalingas specialus ilgalaikis gydymas (1 t., b.l. 32). Ieškovai nurodė, kad dėl patirtų sužalojimų, vaistams, vitaminams, papildams, pagerintam maistui, masažams, ieškovės priežiūrai, sauskelnėms, kelionės išlaidoms (kurui) bei dėl autoįvykio metu sugadintų rūbų, batų, dingusių daiktų (sidabrinės grandinėlės, telefono „Nokia“), turėjo 20 616,34 Lt išlaidų. Be to, prašė priteisti žalos atlyginimą, susijusį su darbingumo netekimu ar sumažėjimu ir neturtinę žalą. Teismas nustatė, kad L. D. negautos pajamos sudaro 1 012,20 Lt (DK 196 str., CK 6.249 str. 1 d.), vienkartinė išmoka – 1 567,50 Lt (CK 6.288 str. 3 d.). Teismo teigimu, ieškovas nepateikė jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių turėtas išlaidas dėl dukters L. D. sužalojimo eismo įvykio metu, tačiau neatmestina, kad dalį nurodytų išlaidų V. D. patyrė ir jų atmetimas tik dėl to, kad nėra galimas konkretus ir tikslus ieškovo patirtų išlaidų dydžio nustatymas, būtų neteisingas ir sąžiningas ieškovo atžvilgiu (CK 1.5 str. 4 d., CPK 3 str.1 d.). Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad dėl V. D. sužalojimo, ieškovas V. D. turėjo 11 302,86 Lt išlaidų.
Dėl neturtinės žalos priteisimo teismas nurodė, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Byloje neginčijamai nustatyta, kad dėl galvos smegenų ir jų kamieno sumušimo ieškovė patyrė didelį fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, atsiradusius negrįžtamus sveikatos pokyčius, kurie kilo ją sužalojus autoįvykio metu, transporto priemonių valdytojams pažeidus kelių eismo taisyklių reikalavimus, todėl ieškovė įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Sprendžiant apie ieškovei padarytos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad L. D. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, dėl sužalojimo ji patyrė fizinį skausmą, ilgai gydėsi, pakito jos gyvenimo būdas. Ieškovė, kuri yra nepilnametė, patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris ne tik sukėlė fizinį skausmą, bet turės įtakos jos sveikatai ir ateityje, nes po tokių traumų būdingi liekamieji reiškiniai ir neišnyksta bei reikalingas specialus ilgalaikis gydymas, be to, ieškovei nustatytas vidutinis neįgalumo lygis, patiriami pakitimai bendraujant su bendraamžiais, po autoįvykio pasikeitė ir jos gyvenimo kokybė. Įvertinęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį, tačiau įvertinęs, kad autoįvykis kilo dėl neatsargumo ir tai, kad atsakovė pasišalino iš įvykio vietos, o tuo pačiu nesiėmė priemonių ir nesuteikė pagalbos nukentėjusiajai, teismas konstatavo, kad ieškovei L. D. padaryta 50 000 Lt neturtinė žala. Kadangi ieškovės sveikata buvo sužalota dėl dviejų padidinto šaltinio valdytojų kaltės, tame tarpe ir V. D. , kurio yra 30 proc. kaltės dėl kilusių pasekmių, o atsakovės civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, teismas nurodė, kad draudikas turi pareigą atlyginti ieškovei 70 procentų dėl autoįvykio patirtus nuostolių, jų tarpe išlaidas, susijusias su darbingumo netekimu, dėl sveikatos sužalojimo negautas pajamas bei 1 726 Lt neturtinę žalą, o atsakovė J. R. – 33 274 Lt neturtinę žalą ieškovei (CK 6.283 str. 1-2, 4 d., 6.254 str. 1 d.). Taip pat teismas nurodė, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėto veiksmo ir tik patyrus nepaprastai didelius išgyvenimus ši žala gali būti priteista tėvams, sutuoktiniui (CK 6.250 str., 6.263 str. 2 d., 6.283 str. 1 d.). Teismo teigimu, iš bylos dokumentų, paaiškinimų matyti, kad ieškovė augo ir gyveno su tėvu, tarp jų buvo artimas dvasinis ryšys, todėl tėvo akivaizdoje dukrai patyrus sunkius sužalojimus, V. D. neabejotinai patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, nerimą ir išgyvenimus dėl dukters sveikatos jai esant komos būsenoje, vėliau dėl sužalojimų pasekmių, todėl esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendė, kad ieškovas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Įvertinęs, jog dėl autoįvykio pasekmių yra dalis ir jo kaltės, teismas padarė išvadą esant pagrindui ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo tenkinti iš dalies ir iš atsakovės J. R. ieškovui priteisti 3 500 Lt neturtinę žalą (CK 1.5 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė J. R. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovės J. R. turtinė ir neturtinė žala ieškovų L. D. ir V. D. naudai, panaikinti ir ieškovų L. D. ir V. D. ieškinį atsakovei J. R. atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismo sprendime padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nepagrįstai iš atsakovės J. R. priteisė pinigų sumas ieškovų naudai, kadangi atsakovė nėra kalta dėl atsiradusios žalos (CK 6.245 str., 6.248 str.), nes atsakovė nei teismo, nei kitų institucijų sprendimais nebuvo pripažinta kalta dėl padaryto kūno sužalojimo autoįvykio metu, materialinės žalos. Tarp atsakovės veiksmų ir atsiradusios žalos nėra priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad buvo pareikštas įtarimas ieškovui V. D. . Teismas, priteisdamas neturtinę žalą, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovė jokių nusikalstamų veikų neatliko, administracine tvarka buvo nubausta ne už žalos padarymą.
2. Teismas pripažino, kad ieškovės sveikata buvo sužalota dėl dviejų padidinto pavojaus šaltinių valdytojų kaltės, tame tarpe ir ieškovo V. D. , kurio yra 30 proc. kaltės dėl kilusių pasekmių. Tačiau teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė žalos atlyginimą ne tik ieškovės L. D. naudai, bet ir kaltajam asmeniui ieškovui V. D. dėl ieškovės sužalojimo. Nėra aišku kokiais kriterijais remiantis teismas nustatė, kad atsakovė dėl ieškovei padarytų sužalojimų yra kalta 70 proc., o ieškovas – 30 proc. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovę automobilyje veždamas ieškovas pažeidė KET reikalavimus ir tai turėjo įtakos kūno sužalojimo laipsniu. Be to, susidarius avarinei situacijai, ieškovas turėjo galimybę išvengti susidūrimo, tačiau jis pasirinko neteisingą manevrą.
Atsiliepimas
Ieškovai L. D. ir V. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas ir aiškus, teismas tinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės ir procesinės teisės normas, objektyviai ir išsamiai išanalizavo bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje kyla ginčas dėl eismo įvykio metu patirtos žalos atlyginimo ir dėl neturtinės žalos dydžio.
Dėl atsakovės atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą
Byloje nustatyta, kad 2005 m. birželio 17 d. autoįvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta ieškovės L. D. (tuomet buvusios 11 metų amžiaus) sveikata.
Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs autoįvykio aplinkybes, tiek baudžiamosios, tiek ir civilinės bylos įrodymus, pagrįstai sprendė, kad dėl autoįvykio, tuo pačiu ir dėl žalos ieškovams atsiradimo, yra atsakovės J. R. kaltė. Teismas nustatė, kad atsakovė J. R. , vairuodama automobilį ,,Toyota-Carina“, išvažiuodama iš šalutinio kelio į pagrindinį, nedavė kelio pagrindiniu keliu važiavusiam V. D. vairuojamam automobiliui ,,VW-Passat“, sukėlė avarinę situaciją, ko pasekoje, siekiant išvengti susidūrimo su atsakovės vairuojamu automobiliu, V. D. išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su priešpriešiais atvažiuojančiu automobiliu. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas J. R. kaltę dėl minėto autoįvykio, rėmėsi baudžiamojoje byloje esančiu techninės ekspertizės aktu, liudytojų parodymais, paties ieškovo bei atsakovės paaiškinimais. Apeliantė, nurodydama tiek apeliaciniame skunde, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, kad neva ji nebuvo eismo įvykio dalyvė, nesukėlė avarinės situacijos ir nėra kalta dėl nukentėjusiesiems atsiradusios žalos, tam pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo autoįvykio situaciją vertinti kitaip, nei ją vertino pirmosios instancijos teismas. Civilinėje teisėje vyrauja rungimosi principas. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tiek baudžiamosios bylos, tiek civilinės bylos įrodymų visuma, padarė išvadą, kad dėl autoįvykio kalta yra atsakovė J. R. , todėl ji yra atsakinga už kilusią žalą.
Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokia teismo išvada ir teismo išdėstytų aplinkybių ir aptartų įrodymų iš naujo nekartoja.
Dėl neturtinės žalos nustatymo kriterijų ir jos dydžio
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje asmeniui padarytos žalos skirstymas į materialinę ir moralinę lemia atitinkamos rūšies žalos atlyginimo ypatumus. Vienas iš jų susijęs su žalos dydžio nustatymu (įvertinimu). Jeigu atlyginant materialinę žalą visais atvejais įmanoma vadovautis visiško (adekvataus) nuostolių atlyginimo principu, kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas aiškiu piniginiu ekvivalentu, tai moralinė (neturtinė) žala yra dvasiniai išgyvenimai, kuriuos tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti pinigais, nes asmens patirtos dvasinės skriaudos dažnai niekas, t. y. jokia materiali kompensacija, negali atstoti. Materiali kompensacija už moralinę žalą taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tačiau jo taikymui visais atvejais būdingi ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos turinio ir dėl to pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, byla Nr. 3K-3-604/2005).
Teismo funkcija – nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus dvasinius, fizinius išgyvenimus bei praradimus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, yra saistomas, viena vertus, kriterijų, atspindinčių visuomenės vertybinių sistemą ir sudarančių galimybę tinkamai įvertinti konkrečias bylos aplinkybes, kita vertus,neleidžiančių pernelyg siaurinti ar išplėsti civilinės atsakomybės taikymo ribų, lemiančių poreikį atsižvelgti taip pat į teisėtus žalą padariusio asmens interesus. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nepateikiama joje išvardytų kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį taikymo taisyklių, ar nurodytų kriterijų prioritetų. Kiekvienu konkrečiu atveju juos parenka teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą. Pažymėtina ir tai, kad teismas turi nustatyti tokį protingą kompensacijos už neturtinę žalą dydį, kad atsakovas būtų kuo labiau suinteresuotas kiek įmanoma operatyviau atlyginti neturtinę žalą. Tai reiškia, kad, nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galės sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir bus suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gaus jam priteistą sumą. Toks kriterijus svarbus siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros.
Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje šios kategorijos bylose ne kartą yra pabrėžta, kad nustatant neturtinės žalos dydį, reikšminga yra paties nukentėjusiojo kaltė dėl prisidėjimo prie žalos atsiradimo, o žalą padariusio asmens turtinė padėtis nelaikytina vienu iš pagrindinių neturtinės žalos, sužalojus sveikatą, dydžio nustatymo kriterijų. Į ją atsižvelgtina vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, 6.250 straipsnio 2 dalis). Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus yra sužalojimo padariniai ir jų įtaka tolesniam nukentėjusiojo gyvenimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje N. Ž. v. UAB ,,Vilniaus troleibusai“, byla Nr.3K-3-371/2003; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. M. ir kt. v. Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras ir kt., byla Nr. 3K-3-511/2004; 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje P. D. v. R. V. ir kt., byla Nr. 3K-3-394/2006; 2007 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje R. L. ir kt. v. A. J. , byla Nr. 3K-3-131/2007; 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje P. R. B. v. Č., byla Nr. 3K-3-357/208). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo atveju nukentėjusio asmens kaltė kvalifikuotina kaip vienas iš tokios žalos nustatymo kriterijų, mažinančių nustatytinos žalos dydį (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Ji turi būti vertinama drauge su visais kriterijais ir tik tada nustatomas kompensuotinos neturtinės žalos dydis, kaip visų reikšmingų kriterijų šiai žalai įvertinti sintezės rezultatas ir kad situacija, kai pirmiausia pritaikomi kiti neturtinės žalos nustatymo kriterijai ir nustatomas konkretus žalos dydis, o tik po to jis mažinamas taikant nukentėjusiojo asmens kaltės kriterijų (CK 6.282 straipsnis), netoleruotina, nes tokiu atveju lieka neįvertintas nukentėjusiojo asmens kaltės santykis su kitais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. J. v. J.M. J. byla, byla Nr. 3K-3-171/2011).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sveikatos sutrikdymo laipsnį, kitas reikšmingas aplinkybes, nustatė, kad nukentėjusiosios L. D. neturtinė žala vertinama 50 tūkstančių litų. Atsižvelgęs į tai, kad dėl žalos padarymo yra ir paties ieškovo V. D. kaltė, ją įvertino 30 procentų, todėl 15 tūkstančių litų suma mažino priteistinos žalos dydį. Tokia pozicija nėra teisinga, atsižvelgiant į aukščiau minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą. Ieškovo kaltės laipsnis, šiuo atveju, reikšmingas nustatant patį neturtinės žalos dydį, įvertinant paties ieškovo kaltę, kaip vieną kriterijų (tarp kitų kriterijų). Todėl nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismui teisingai įvertinus ieškovo kaltės laipsnį, pagrįstas, protingas ir teisingas neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai L. D. – 35 000 litų, o priteistina žala, atėmus dalį, priteistiną iš draudimo įmonės – 33 274 Lt. Apeliantė nenurodė jokių kriterijų, kuriais remiantis būtų pagrindas mažinti ieškovei priteistą žalos dydį, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Dėl neturtinės žalos priteisimo V. D.
Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė,kad teismas nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą ir ieškovui V. D. , nors pats teismas nustatė 30 procentų V. D. kaltės dėl žalos atsiradimo.
Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.
Kaip minėta, neturtinė žala yra ne tik fizinis skausmas, bet ir dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija (C K 6.250 str. 1 d.). Asmuo šiuos sukrėtimus gali patirti nukentėjęs ne tik betarpiškai, bet ir dėl savo artimųjų, šeimos narių praradimo, jų fizinio skausmo. Šią poziciją yra išreiškęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis L., M. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, byla Nr. 3K-7-255/2005).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. D. autoįvykyje buvo sunkiai sužalota, kurį laiką ji buvo komoje. Ją slaugė ir prižiūrėjo jos tėvas V. D. , kuris neabejotinai išgyveno dėl mažametės dukters patirto skausmo, dėl jos galimybės išgyventi, o išgyvenus – dėl tolimesnio gyvenimo kokybės. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, o taip pat ir paties V. D. kaltės laipsnį, pagrįstai jo patirtą neturtinę žalą įvertino 3500 litų ir šią sumą jam pagrįstai priteisė iš atsakovės.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus įrodymus, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad neturi pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija nepasisako dėl neapskųstos teismo sprendimo dalies (CPK 320 str. 2 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1, 2 d.). Atsakovė J. R. pateikė įrodymus, kad ji turėjo 1 500 Lt dydžio advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas nėra tenkinamas, atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra kompensuojamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.