Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Seškausko (pranešėjas), teisėjų: Reginos Gaudutienės ir Violetos Ražinskaitės, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui, gynėjai advokatei J. K. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo M. G. priteista 4096 litai ir 40 et (keturi tūkstančiai devyniasdešimt šeši litai ir keturiasdešimt centų) Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. nuteistas už tai, kad 2007 m. sausio 24 d., apie 17.30 vai., globos namų, esančių Klaipėdoje (duomenys neskelbtini), trečio aukšto rūkomajame kambaryje asmeninio tarpusavio konflikto metu tyčia du kartus dūrė savadarbe metaline geležte N. K. į pilvą, padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą - dvi durtines-pjautines pilvo žaizdas kairėje pašonkaulinėje srityje, iš kurių viena kiauryminė, su skersinės storosios žarnos, didžiosios taukinės pakenkimu ir kraujo išsiliejimu į pilvo ertmę.

Nuteistasis M. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Apeliantas skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, tačiau nesutinka su tuo, kad visus nusikalstamus veiksmus jis atliko suvokdamas kilusias pasekmes ir jas numatydamas bei jų siekdamas. Iš skundo turinio galima suprasti, kad nuteistasis M. G. nurodo veikęs esant būtinosios ginties aplinkybėms, t. y. neatliko jokių puolamųjų veiksmų, o tik gindamasis nuo nukentėjusiojo panaudojo pirmą pasitaikiusią priemonę - savadarbę užaštrintą geležtę. Nuteistojo teigimu, ši priemonė vos keleto centimetrų ilgio, todėl jis niekada negalėjo pagalvoti, kad su ja galėtų padaryti bent žymesnį sužalojimą. Apeliantas teigia, kad nukentėjusysis N. K. žiauraus ir neprognozuojamo elgesio žmogus, fiziškai labai stiprus. Todėl pastarajam sušukus, kad ištaškys nuteistąjį į sieną, šis išsigando ir gynėsi kaip galėjo.

Taip pat M. G. nurodo, kad pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi, jog dėl jo veiksmų nukentėjo žmogus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujanti nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Klaipėdos apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir teisingai kvalifikavo nuteistojo M. G. nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis M. G. pripažįsta atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, tačiau nesutinka, kad šiuos veiksmus jis atliko suvokdamas kilusias pasekmes, jas numatydamas bei jų siekdamas. Jo teigimu, šiuos veiksmus jis atliko gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi. Patikrinusi bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė aplinkybes, rodančias, kad pavojingo kėsinimosi į nuteistąjį M. G. nebuvo, ir teisingai nustatė, jog nėra teisinio pagrindo vertinti kaltinamojo veiksmus kaip būtinosios ginties situaciją ar būtinosios ginties ribų peržengimą.

Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimas, nuo kurio tenka gintis būtinosios ginties atveju, turi būti realus bei akivaizdus. Vertinant šios baudžiamosios bylos nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad vien ta aplinkybė, jog nukentėjusysis N. K. , grasindamas M. G. „ištaškyti į sieną", invalido vežimėliu prisiartino prie nuteistojo, neduoda pagrindo šių veiksmų vertinti kaip pavojingo kėsinimosi, nuo kurio reikėjo taip aktyviai gintis. Klaipėdos apygardos teismas nuosprendyje teisingai nustatė, jog nuteistasis, gerai pažinodamas nukentėjusįjį, žinodamas apie akivaizdžią jo fizinę negalią, neabejotinai suprato, kad, nežiūrint abipusio konflikto metu išsakytų žodinių grasinimų, nukentėjusysis, ribojamas savo negalios ir gebantis judėti tik invalido vežimėlyje, negali padaryti jam rimtesnės žalos ar sukelti rimtesnio pavojaus. Taigi byloje nustatytoje konfliktinėje situacijoje nukentėjusiojo N. K. veiksmai nesukėlė realaus pavojaus nuteistojo M. G. sveikatai ar gyvybei. Nesant nustatytai būtinosios ginties situacijai, nėra pagrindo kalbėti apie būtinosios ginties ribų peržengimą.

Apelianto argumentai dėl nukentėjusiojo asmenybės (labai žiaurus, neprognozuojamo elgesio žmogus) taip pat negali būti pagrindas pasinaudoti teise į būtinąją gintį. Išties nukentėjusysis globos namuose švelniu charakteriu ir sugyvenamu būdu nepasižymėjo (b. 1. 32 esanti charakteristika, liudytojos L.K. parodymai). Tačiau būtinumas konflikto metu peiliu gintis nuo N. K. dėl to, kad jis neprognozuojamo elgesio ir neigiama asmenybė, akivaizdžiai prieštarautų baudžiamajame įstatyme įtvirtintoms būtinosios ginties teisėtumo sąlygoms. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, o ne nuo pavojingų asmenybių (aprobuota LAT nutartis Nr. 2K-486/2001).

Nepagrįsti yra nuteistojo argumentai, kad jis konflikto metu neatliko jokių aktyvių veiksmų ir buvo labai susijaudinęs nuo nukentėjusiojo įžeidinėjimų. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje apklausto liudytojo A.K. parodymų matyti, kad žodiniame konflikte ir vienas kitą įžeidinėjant aktyviai dalyvavo ir pats nuteistasis M. G. (b. 1. 37-38, 142). Nukentėjusysis N. K. nuteistąjį M. G. be kitų žodžių įžeidinėjo vadindamas ir ožiu, bei gaidžiu (b. 1. 52). Kalėjimo kultūroje tokie žodžiai reiškia įžeidimą. Įvertinus tai, kad M. G. daug kartų buvo teistas ir didelę gyvenimo dalį praleido bausmės atlikimo vietose, akivaizdu, kad nuteistajam šių žodžių prasmė buvo puikiai žinoma ir jo psichinei būklei turėjo tam tikrą poveikį. Tačiau teismų praktikoje tokio pobūdžio įžeidimo turinys visgi nelaikytinas įžeidimu dėl kelių priežasčių. Pirma, kalinių bendruomenėje įsišaknijęs asmenų skirstymas į sluoksnius (kastas) yra nepriimtinas ir netoleruotinas civilizuotoje visuomenėje moralės ir dorovės bei žmogaus teisių požiūriu. Antra, šis konkretus įvykis įvyko ne pataisos įstaigoje, o laisvėje esančiuose globos namuose, laisvėje tokio pobūdžio įžeidimai negali būti vertinami kaip sukeliantys didelį susijaudinimą. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad liudytojo A. K. parodymais nustatyta, jog konfliktas truko apie 10 minučių, nuteistasis nukentėjusįjį sužalojo ne iš karto po išgirstų užgauliojimų. Todėl nėra pagrindo nuteistojo M. G. veiką teisiškai vertinti pagal BK 136 straipsnį kaip sunkų sveikatos sutrikdymą, padarytą labai susijaudinus.

Apeliantas teigia, kad nusikalstamus veiksmus atliko nesuvokdamas kilusių pasekmių, jų nenumatydamas ir nesiekdamas, tačiau bylos aplinkybės tokių aplinkybių nerodo. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo veiksmus pagrįstai įvertino kaip padarytus tiesiogine tyčia, t. y. nustatė, kad nuteistasis M. G. , suduodamas smūgius duriančiu-pjaunančiu įrankiu į gyvybiškai svarbią nukentėjusiojo kūno vietą (pilvą), suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad savo veiksmais gali sukelti rimtą pavojų nukentėjusiojo sveikatai, ir sąmoningai siekė kilusių pasekmių. Šiuo konkrečiu atveju nuteistasis M. G. smūgius nukentėjusiajam sudavė aštriu įrankiu į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą - pilvą. Sudavė du kartus. Smūgiai nebuvo paviršiniai, peiliu buvo sužaloti svarbūs vidaus organai (kiaurai perdurta storoji žarna, perdurta taukinė). Po nusikaltimo nuteistasis vietoj to, kad iškviestų pagalbą sužalotam nukentėjusiajam, nuėjo gerti arbatos. Visos šios bylos aplinkybės neabejotinai parodo, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Todėl darytina išvada, kad apygardos teismas teisingai nustatė nuteistojo kaltės formą ir rūšį

Nuosprendyje labai plačiai argumentuotas bausmės skyrimas. Skirdamas bausmę apygardos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes, nuteistojo amžių, sveikatos būklę ir kaltės pripažinimą bei paskyrė jam bausmę, ženkliai mažesnę už BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkį, artimesnę galimos už šį nusikaltimą skirti bausmės minimaliam dydžiui. Teisinių pagrindų ir aplinkybių, leidžiančių dar labiau švelninti tokią bausmę, nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti.